Laukinė morka - mūsų rudenėjančių pievų karalienė. Iš tolo matyti morkos žiedų “lėkštelės” svyruojančios vėjyje ir jaučiamas nepakartojamas žiedų aromatas. Kvapūs ne tik žiedai, visas augalas turi savo specifinį kvapą, kiekviena dalis kvepia vis kitaip. Šaknys - aitrus, stiprus, žemiškas kvapas, lapai ir stiebai - tikra morka, žiedai - saldus, kvapnus, desertinis skonis, sėklos - prieskonius, meduolius ir kalėdas primenantis kvapas. Vienas augalas, o kiek skonių ir kvapų.

Laukinė morka, kurią mokslininkai vadina paprastąja morka (Daucus carota) yra tolima mums įprastos daržo morkos „prosenelė“. Morkos sukultūrinimas ko gero įvyko Centrinėje Azijoje, tačiau laukinės morkos nuo seno natūraliai auga daugelyje Šiaurinio Žemės pusrutulio regionų. Taip pat ir Lietuvoje. Jų galite rasti dykvietėse, dirvonuose, pakelėse.

Nors daržo morka pas mus paplito viduramžiais, ji visiškai neišstūmė „laukinukės“, bet pavertė ją vaistiniu augalu. Ne vienas XVI-XVII amžių autorius savo medicinos knygose rado jai vietos. Tik nelengva jas surankioti senosiose knygose, nes skirtingi autoriai tais pačiais vardais vadino skirtingus augalus, o ir tas pats augalas vadintas įvairiais, sinoniminiais žodžiais. Kartais atrodo, kad „morkomis“ vadinti kone visi salieriniai augalai.

O ir Konstantino Sirvydo 1642 metų žodyno leidime, lietuviškas žodis „morkwos“ (lenkiškai paaiškinamas kaip „geltona daržo morka“) į lotynų kalbą verčiamas ne mums įprastai kaip „daucus“, bet kaip „siser“. Šiuolaikiniuose lietuvių-lotynų kalbos žodynuose šiuo žodžiu vadinamas visiškai kitas augalas - saldžiašaknė drėgmenė (Sium sisarum). Beje, senosiose medicinos knygose saldžiašaknės drėgmenės neretai sinonimiškai vadinamos morkomis.

Laukinių Morkų Rūšys ir Jų Gydomosios Savybės

Tad grįžkime prie morkų. Szymonas Syrenijus savo 1613 metų augalų enciklopedijoje mini kelias laukinių morkų rūšis. Iš jų mums aktualios dvi, Syrenijaus vadinamos „laukine“ (mokslininkų tapatinama su Daucus carota) ir „pievine“ (mokslininkų tapatinama su Daucus carota L. Silvestris arba Athamanta cretensis).

Rašant apie „laukinę morką“ pažymima, kad šios morkos kaitina ir džiovina (humoralinės medicinos ir dietetikos prasme). O stipriausios, šiuo požiūriu, yra laukinių morkų sėklos. Šių sėklų nuoviras vyne ar vandenyje naudotas humoraline prasme vėsiam skrandžiui sušildyti. Jis taip pat naudotas siekiant pašalinti iš organizmo akmenis, širdžiai stiprinti, nuo galvos skausmo. Nuoviras sename vyne (vartojamas rytais ir vakarais) tiko kūno tinimui gydyti. Naudotos laukinių morkų sėklos ir kaip priešnuodis nuo įvairių nuodų.

Pavyzdžiui, apsinuodijusiems nepakankamai išvirta ar iškepta žuvimi rekomenduota vartoti prieš miegą su karštu vynu mišinį, pagamintą iš laukinių morkų sėklų, šventgaršvės ir ajero šaknų. Sėklų nuoviras vandenyje ar vyne kartu su džiovintomis figomis padėdavo sergantiems įsisenėjusiu kosuliu. Laukinės morkos sėklų sirupu gydytos kepenys, trauktine - „moteriškos ligos“. Besilaukiančioms moterims, vartojant laukinių morkų nuovirus ir trauktines, reikėjo būti atsargioms, nes jie buvo ir persileidimą skatinanti priemonė.

Syrenijaus informacija apie „pievinę“ morką apima kur kas platesnį augalo panaudojimą. Gydymui renkamos ne tik sėklos, bet ir šaknys, lapai. Kaip būdinga aniems laikams, kiekvienos augalo dalies rinkimui tinkamiausias laikas turėjo būti nustatomas pagal astrologinius požymius. Pavyzdžiui šaknys turi būti kasamos tuo metu, kai Saulė yra Mergelės žvaigždyne, Mėnulis - Avine, o Venera - Svarstyklėse.

Kaip ir kita laukinių morkų rūšis, šios - humoraline prasme - yra kaitinančios ir džiovinančios. Syrennijaus minimų abiejų morkų rūšių gydomieji poveikiai panašūs. Tik „pievinių“ pirmasis medicininis panaudojimas yra pagalbai nuo širdies ligų. Įdomu tai, kad „pievinių“ morkų virtų šaknų trauktinė rekomenduota kaip vyrišką potenciją gerinanti priemonė. Gydymui naudoti ir žali šio augalo lapai. Jie vartoti kartu su kitais augalais salotose ar salotos gamintos vien iš jų ir - šia forma - buvo skirti šlapimui varyti. Iš „pievinės“ morkos gaminti įvairūs vaistiniai preparatai: trauktinė, aliejus, balzamas, druska, actas. Ji naudota ir - Syrennijaus žodžiais tariant - magijai. Pavyzdžiui, įvairiems daiktams (kulkoms, geležies gabalėliams) iš kūno ištraukti.

Laukinės Morkos Kulinarijoje

Judant link gastronomijos tenka pastebėti, jog XVI-XIX amžių Lietuvos virtuvėse daržo morka jau buvo visiškai išstūmusi savo laukines giminaites. Tad senųjų ne medicinai, bet „tikrai“ virtuvei skirtų receptų, kuriuose tiesiogiai butu minima paprastoji morka rasti nepavyko. Adamas Duninas savo 1820 metų veikale apie degtinių ir likerių gamybą aprašo Syrennijaus minimą „pievinę“ morką susiedamas ją su Athamanta rūšimi, paminėdamas, kad augalo labai yra prieskoniams būdingo, balzaminio skonio, nemalonaus kvapo, varantys šlapimą. Bet į receptus šio augalo neįtraukė.

Syrennijus, pateikia vieną įdomų receptą su morkomis, bet jau iš daržo. Tačiau verta juo pasidalinti jau vien dėl to, kad jis neįprastas mūsų laikams. Juo labiau, kad receptas yra tinkamas eksperimentams ir su kitomis valgomomis šaknimis. Syrennijus rašė: „…kai kurie žmonės, išskaptavę [morką] prikemša ją kapotos veršienos, sumaišytos su smulkintais lašiniais, vienu ar dviem kiaušinio tryniais, geromis razinomis ir trupučiu druskos.

Pavojai ir Atsargumo Priemonės

Morkų šeimoje yra nemažai nuodingų augalų. Nemažai nuodingų - tai rimtai, mirtinai nuodingi augalai, nors ir nelabai dažnai sutinkami. Pikčiausi ir panašiausi į morkas yra nuodingoji nuokana, nuodingoji šunpetrė ir dėmėtoji mauda. Tačiau morka yra morka, išskirtinis, visiems pažįstamas kvapas leidžia atskirti jas nuo kitų augalų.

Morkos auga saulėtose pievose, žydi nuo liepos iki pat vasaros pabaigos. Žiedus sukrauna antramečiai augalai. Renkamas ir valgomas visas augalas. Pavasarį ir rudenį kasamos pirmamečių morkų šaknys. Jas galima valgyti kaip daržoves, bet geriau ne žalias, o virtas, troškintas, keptas. Žalios laukinių morkų šaknys yra “morkiškos”, tačiau kartu ir labai aitrios, tikrai ne visiems patiks jų skonis. Šias šaknis geriausia džiovinti ir naudoti kaip prieskonius.

Pavasarį galima rinkti ir valgyti jaunus lapelius, bet turite gerai žinoti, kaip atskirti morkas nuo nuodingų augalų. Atėjus žydėjimo metui renkami morkų žiedai, kurie labai kvapnūs. Iš jų verdami sirupai, žiedai naudojami aromatizuoti gėrimus ir pieno produktus desertams.

Receptai su Laukinėmis Morkomis

Ruginis meduolis su morkų sėklomis

Tai gali būti labai Kalėdinis kepinys, kurį iškepame porą savaičių prieš šventes ir brandiname. Meduoliui reikės 2 stiklinių sijotų ruginių miltų, ½ stiklinės kvietinių miltų, 3 kiaušinių, 1 stiklinės grietinės, 1 stiklinės medaus, 100 gr sviesto, 1 šaukštelio sodos, 1 a.š. meduolių prieskonių mišinio (cinamono, gvazdikėlių, kvapiųjų ir juodųjų pipirų, džiovinto imbiero, kardamono), pusės šaukštelio laukinių morkų sėklų.

Medų ir sviestą ištirpiname puode ir trumpai paverdame kartu su visais prieskoniais, atvėsiname. Kiaušinius išplakame, sudedame grietinėje gesintą sodą ir supilame medaus mišinį. Suberiame miltus ir gerai išmaišome, tešla turi būti tirštos grietinės konsistencijos. Jei atrodo per skysta (taip būna naudojant skirtingo rupumo ruginius miltus), įberiame dar šiek tiek kvietinių.

Orkaitę įkaitiname iki 180 laipsnių, tešlą supilame į riebalais išteptą ir miltais pabastytą kepimo skardą ir kepame apie valandą arba kol įbetas medinis pagaliukas ištrauktas bus sausas.

Laukinė “vegeta”

Galima pasidaryti ir laukinių augalų mišinį su laukinių morkų šaknimis, sėklomis bei kitais augalais. Prieskoniams rudenį išsikasame laukinių morkų, laukinių pastarnokų, barščių, krienų, kiaulpienių, varnalėšų šaknis, jas nuplauname, nuskutame jei reikia, supjaustome mažais gabaliukais ir išdžioviname šiltoje gerai vėdinamoje vietoje. Džiovintas šaknis sumalame, įmaišome maltų morkų, kmynų, barščių sėklų, kadagių uogų, šiek tiek laukinių čiobrelių, meškinių česnakų, raudonėlių ar kitokių savo mėgstamų laukinių prieskoninių augalų. Į mišinį galima iš karto įmaišyti druską arba jos iš viso nedėti. Toks prieskonių mišinys labai tinka mėsos, ypač žvėrienos patiekalams, dešroms ir kotletams pagardinti.

Jogurtas su laukinių morkų žiedais

Pieno produktai itin gerai pasisavina aromatus ir skonį. Todėl dažnai gaminant desertus iš pieno aromatiniai augalai kaitinami arba tiesiog paliekami ilgesniam laikui, kad įgautų kvapą ir skonį. Labai skanus laukinių morkų žiedų jogurtas. Kad įgautų kvapą ir skonį, kelios saujos morkų žiedų užpilamos ½ l tiršto gero jogurto ir paliekamos šaldytuve nakčiai. Ryte žiedai nukošiami, jogurtas pasaldomas medumi, cukrumi ar laukinių morkų žiedų sirupus (kaip gaminti žiedį sirupus rašėme ankstesniuose tekstuose) ir valgomas kaip desertas arba kai tik užsimanome ko nors saldaus, bet sveiko.

Daržo Morkų Maistinė Vertė

Morkų vandens kiekis svyruoja nuo 86 iki 95 %, minumalus kiekis baltymų ir riebalų, ir valgomąją dalį sudaro apie 10 proc. angliavandenių. Morką pagrinde sudaro vanduo ir angliavandeniai. Morkų angliavandeniai tai krakmolas, cukrus (sacharozė ir gliukozė) ir skaidulos. Pastarųjų tikrai nemažai - 100 g morkos yra apie 3 g skaidulų. Vyraujanti morkų skaidula - vandenyje tirpus pektinas.

Pektinas, kaip ir kitos tirpiosios vandenyje skaidulos, sulėtina morkų krakmolo ir cukraus virškinimą, o tai apsaugo nuo gliukozės šuolio kraujyje, yra mūsų žarnyno gerųjų bakterijų maistas (prevencija lėtinių ligų pasireiškimui), mažina cholesterolio pasisavinimą iš žarnyno į kraują. Pagrindinės morkų netirpios skaidulos yra celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas. Netirpios skaidulos mažina vidurių užkietėjimo riziką, skatinti reguliarų tuštinimąsi. Morkų glikeminis indeksas keičiasi, priklausomai nuo jų apdorojimo - mažiausias žaliose morkose, didesnis išvirtose ir didžiausias - morkų piure.

Morkų maistinė vertė 100 g

Komponentas	Kiekis	Dienos vertė (%)
Kalorijos	41,00
Vandens kiekis	88,29 g	5,9 %
Bendras angliavandenių kiekis	9,58 g	3,2 %
Maistinių skaidulų	2,80 g	11,2 %
Cukraus	4,74 g
Riebalų kiekis	0,24 g	0,4 %
Cholesterolio kiekis	0 mg	0 %
Baltymų kiekis	0,93 g	1,9 %
Vitaminas A	16706,00 TV	334,1 %
Vitaminas K	8,30 µg	10,4 %
Vitaminas C	5,90 mg	9,8 %
Vitaminas B6 (piridoksinas)	0,14 mg	6,9 %
Vitaminas B3 (niacinas)	0,98 mg	4,9 %
Vitaminas E	0,86 mg	4,3 %
Kalis	320,00 mg	9,1 %
Manganas	0,14 mg	7,2 %
Fosforas	35,00 mg	3,5 %
Kalcis	33,00 mg	3,3 %

Morkų Nauda Sveikatai

Morkos yra ypač geras beta karotino, skaidulų, vitamino K, kalio ir antioksidantų šaltinis. Kalis, esantis morkose, labai svarbus kraujospūdžio reguliacijai, morkų beta karotenas (antioksidantas) organizme verčiamas vitaminu A, kuris užtikrina gerą regėjimą, augimo procesus, stiprina imuninę sistemą. Vitaminas K svarbus kaulų sveikatai.

Pagrindiniai morkose esantys augaliniai komponentai, svarbūs žmogaus sveikatai, yra šie:

1. Karotenoidai. Oranžinėse morkose yra labai daug:
   1. beta karoteno, kurio absorbcija yra geresnė (iki 6,5 karto), jei morkos yra termiškai apdorotos.
   2. alfa-karotenas, kuris, kaip ir beta karotenas, organizme iš dalies virsta vitaminu A organizme.
   3. Luteinas - vienas iš labiausiai paplitusių morkų antioksidantų. Luteinas daugiausia randamas geltonose ir oranžinėse morkose ir yra svarbus akių sveikatai.
   4. Likopenas - ryškiai raudonas antioksidantas, randamas daugelyje raudonų vaisių ir daržovių, įskaitant raudonas ir violetines morkas. Moksliniai tyrimai nurodo galimą likopeno teigiamą poveikį vėžio ir širdies ligų prevencijai.
2. Poliacetilenai - naujausi moksliniai tyrimai nustatė morkose esančius dar vienus bioaktyvius junginius, kurie gali padėti apsisaugoti nuo leukemijos ir kitų vėžio formų.
3. Antocianinai - tai stiprūs antioksidantai, vyraujantys tamsiose morkose.

Morkos savo maistinėmis medžiagomis gerina regėjimą, mažina cholesterolio kiekį, širdies kraujagyslių sistemos, taip pat galimai vėžio riziką.

Dar viena įdomi žinutė susijusi su morkomis ir geresniu regėjimu. Nors yra tiesos, sąsaja tarp morkų ir regėjimo atsirado iš mito. Teigiama, kad antrojo pasaulinio karo metu Didžiosios Britanijos karališkųjų oro pajėgų pilotai pirmieji pradėjo naudoti radarus priešininkų lėktuvams nukreipti ir numušti. Siekiant išlaikyti šią naują technologiją paslaptyje, vizualus pilotų tikslumas - ypatingai naktį - buvo priskirtas morkų valgymui. Tai paskatino ilgai trunkančią propagandinę kampaniją, kurios metu morkos buvo reklamuojamos siekiant geresnio regėjimo. Šis pagražintas ryšys tarp morkų valgymo ir geresnio naktinio matymo išlieka ir šiandien.

Vis dėlto, nors tai ne visai stebuklingas maistas akims, morkose yra tam tikrų junginių, naudingų Jūsų akims.

Ar Morkos Gali Pakenkti?

Galima alergija morkoms. Alergija morkoms yra kryžminio reaktyvumo pavyzdys, kai tam tikrų vaisių ar daržovių baltymai sukelia alerginę reakciją dėl jų panašumo į baltymus, esančius tam tikrų rūšių žiedadulkėse. Jei esate jautrus beržo žiedadulkėms ar rugiagėlių žiedadulkėms, panašiai galite reaguoti į morkas. Alerginė reakcija gali sukelti burnos dilgčiojimą ar niežėjimą, kai kuriems žmonėms sukelia gerklės patinimą ar net sunkų alerginį šoką.

Užterštame dirvožemyje arba užterštame vandenyje užaugintose morkose gali būti daugiau sunkiųjų metalų, o tai gali turėti įtakos jų saugumui ir kokybei.

Vartojimo/Laikymo/Apdorojimo Ypatumai

Morkos yra atsparios daržovės, kurios, tinkamai laikomos, gali išsilaikyti ilgiau nei daugelis kitų. Morkų šaknų šviežumo išsaugojimo gudrybė yra sumažinti jų prarandamos drėgmės kiekį. Norėdami tai padaryti, būtinai laikykite morkas vėsioje šaldytuvo vietoje plastikiniame maišelyje arba galite suvynioti į popierinį rankšluostį, nes taip sumažinsite galimai susidarančio vandens kondensato kiekį. Kai kurių maistinių medžiagų praradimas morkose, pavyzdžiui, vitamino C kiekis, šaldant sulėtėja. Taip tinkamai laikomos morkos turėtų išlikti šviežios maždaug dvi savaites.

Morkose esantys karotenoidai, įskaitant beta karotiną, paprastai būna gerai sulaikomi, jei morkos yra tinkamai laikomos. Morkas reikia laikyti atokiau nuo obuolių, kriaušių, bulvių ir kitų vaisių ir daržovių, iš kurių susidaro etileno dujos, nes dėl to jos gali tapti kartesnio skonio. Jei perkate morkų šaknis su žaliomis viršūnėmis, prieš jas laikant šaldytuve viršus turėtų būti nupjautas, nes morkos žalioji viršūnė ištraukia drėgmę iš šaknų ir morkos gali per anksti sunykti.

Morkos skanios valgyti žalios arba virtos. Nors kaitinimas dažnai gali pakenkti daržovėse esantiems polifenoliams, įrodyta, kad morkose esantis beta-karotinas yra stabilus šilumai. Antioksidaciniu poveikiu pasižymintis beta-karotenas geriausiai pasisavinamas iš morkų, jas apvirus ar trumpai apkepus. Vis dėlto, svarbu nepervirti morkų, jei norite, kad morkos išlaikytų maksimalų skonį ir aukštą bendrą maistinę vertę.

---