Lašiša tapo kasdienišku ir palyginti pigiu patiekalu, nes kasmet žuvininkystės fermose išauginama 3 milijonai tonų šių žuvų. Žodžiu, lyg ir vėl grįžo XVII amžius, kai samdiniai, įsidarbinantys palei Reino upę įsikūrusiuose ūkiuose, darbo sutartyse būtinai įrašydavo reikalavimą, jog lašišos patiekalais nebus maitinami dažniau kaip kartą per savaitę. Tais laikais Reino upėje būdavo sugaunama tiek atplaukusių iš vandenyno lašišų, kad jas gabendavo vežimais, o ūkininkai jomis visus metus maitindavo samdinius. Dabar mokslininkai pataria dirbtinai išaugintų lašišų kepsnius valgyti ne dažniau nei kartą per mėnesį.
Lašiša - tauri žuvis
Lašiša tauri žuvis, nes jos gyvenimo būdas - ypatingas. Lašišos ganytis plaukia į jūras, o neršti grįžta į tas pačias upes, kuriose gimė. Iki šiol tiksliai neatskleistas mechanizmas, padedantis lašišoms orientuotis jūrų platybėse ir surasti gimtųjų upių žiotis. Lašišų fermų augintinių gyvenimas - nuobodus ir pilkas palyginti su jų laukinių giminaičių būtimi, kupina iššūkių ir nuotykių. Taurių žuvų auginimas fermose nedaug kuo skiriasi nuo kiaulių penėjimo. Lašišos auginamos varžose, kurios laikomos atviroje jūroje arba upių žiotyse. Dirbtinai išaugintos lašišos ne veltui vadinamos norvegiškomis - šioje šalyje išauginama didžioji dalis lašišų, kurių žuviena - nenatūraliai oranžinės spalvos.
Kiekvienas patyręs meškeriotojas žino, kad laukinių lašišų žuviena - žymiai blyškesnė. Kaimyninėje Latvijoje šis skirtumas panaudojamas kovai su brakonieriais - socialinių akcijų metu piliečiai raginami pranešti aplinkosaugininkams, jei kas nors siūlys pirkti lašišą, kurios žuviena - blyškiai rausvos spalvos, arba vaišins tokios žuvies kepsniu.
Lašišų auginimas - verslo objektas
Dirbtinai išaugintos lašišos - žemės ūkio ir verslų industrializacijos produktas. Nors Norvegijos vandenys nuo seno garsėja didžiuliais Atlanto lašišų ištekliais, tačiau jų žūklė - sezoninė, o svarbiausia atima labai daug laiko. Lašišų auginimas dirbtinėse sąlygose - ne tik pelningas, bet ir labai našus verslas. Todėl dirbtinai išaugintos lašišos kepsnio kilogramas kainuoja net iki trijų kartų mažiau nei laukinės. Šis skirtumas - pelno šaltinis, tačiau, kita vertus, kainų skirtumas rodo, kad laukinė lašiša - vertingesnė.
Ichtiologai teigia, jog dėl to kalta dirbtinio žuvų auginimo technologija. Vienoje varžoje būna nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių lašišų. Tokia terpė - idealus parazitų inkubatorius. Jūros dugnas po varžomis nusėtas chemijos produktų liekanomis, žuvų ekskrementais ir kritusių lašišų liekanomis. Čia išnyksta bet kokia gyvybė. Suomijos vandenyse (Baltijos jūra) daugiausiai auginami vaivorykštiniai upėtakiai, tačiau jų varžos lygiai taip pat teršia jūrą, todėl žuvininkai privalo kas dvi savaites plukdyti varžą į kitą vietą, kuri yra ne arčiau kaip už dviejų kilometrų nuo ankstesnės.
Kad būtų neutralizuotas ligų ir parazitų poveikis, į lašišų maistą, žurnalo "Science" duomenims, farširuojami ne tik stiprūs antibiotikai, bet ir nervus paralyžiuojančių nuodų dozės. Žodžiu, fermose išauginamas oranžinės spalvos komerciškai patrauklus kepsnys, o anaiptol ne pilnavertis produktas. To paties šaltinio duomenimis, dėl priedų, susikaupiančių lašišų žuvienoje, padidėja rizika susirgti vėžiu, jei fermoje išaugintomis lašišomis vaišinsitės dažniau nei kartą per mėnesį.
Dirbtinai išaugintų lašišų žuvienoje
- 10 kartų didesnis polichlorinio difenilo ir dioksino kiekis nei laukinių lašišų žuvienoje.
- Jei reguliariai valgysite varžose išaugintas žuvis, gali nusilpti regėjimas, nes į lašišų pašarą įmaišomas kantaksantinas. Šis preparatas ardo akies tinklainę.
Laukinės ir tvenkiniuose užaugintos lašišos skirtumai
Laukinė lašiša nuo fermose gimusios giminaitės skiriasi kaip diena ir naktis - jos žuvienoje gausu aukščiausios kokybės baltymų, kalcio, vitamino D ir būtinų mūsų organizmui nesočiųjų rūgščių Omega-3. Medikai rekomenduoja laukinę lašišą valgyti kasdien, nes tai normalizuoja širdies ir kraujagyslių sistemos būseną bei viso organizmo funkcijas. Tačiau tik laisvėje išaugusių lašišų žuviena pasižymi tokiomis unikaliomis savybėmis.
Išvaizdos skirtumai - vienas iš bruožų Akvakultūra yra vadinamas žmogaus reguliuojamas žuvų auginimas tvenkiniuose, baseinuose, kanaluose, recirkuliacinėse uždarose sistemose bei varžose.
Toks žuvies auginimas tampa vis populiaresnis ne tik dėl to, kad žuvį taip gauti yra patogiau, bet ir dėl vis labiau senkančių žuvų rūšių skaičiaus jūrose ir kituose natūraliuose vandens telkiniuose. 2011 m. beveik pusė viso pasaulyje suvartojamo jūrų gėrybių maisto buvo užauginta akvakultūrose, o 2015 m. pirmą kartą žuvies produkcijos istorijoje dirbtinai sukurtuose vandens telkiniuose buvo užauginta daugiau žuvų nei jų pagauta laukinėje aplinkoje - 106 mln. tonų akvakultūrose ir beveik 94 mln. - sugautų laukinėje aplinkoje. Nuo 1960 m. iki 2015 m. akvakultūrose užaugintų žuvų kiekis padidėjo net 50 kartų - nuo 2 iki 106 mln. Nenuostabu, kad taip sparčiai augant tvenkiniuose užaugintų žuvų skaičiui, parduotuvėse rečiau galime rasti laukinės žuvies. Tačiau ar tai - problema?
Žuvies maistingumas
Į klausimą „kas geriau mūsų sveikatai?“, kalbant apie žuvies užauginimo būdus vienareikšmišką atsakymą rasti sunku. Žuvys, užaugusios laisvėje ir dirbtinuose vandens telkiniuose turi ne tik skirtingą išvaizdą, sudėtį, bet ir skonines savybes, skirtingą maistingumą, jas auginant buvo padarytas skirtingas poveikis aplinkai, skiriasi jų kaina. Visuomenėje vyrauja nuomonė, kad laisvėje pagauta žuvis yra sveikesnė nei ta, kuri užauginta tvenkiniuose. Tačiau kaip yra iš tikrųjų?
Tvenkiniuose užauginta žuvis gyvena visai kitokioje aplinkoje nei natūrali jos buveinė ir tai lemia tam tikrus jos išvaizdos ir sudėties pokyčius. Tarkime, lašiša. Laukinėje gamtoje pagauta lašina turi plonesnę ir liesesnę file, yra tamsesnės, raudonai oranžines, spalvos. File matosi maži ploni riebalų ruoželiai. Laukinę lašišą rečiau galima rasti parduotuvėje, taip rečiau ji naudojama ir restoranuose. Tvenkiniuose užaugintos lašišos file storesnė ir riebesnė, šviesesnės oranžiniai-rožinės spalvos, turi ryškesnius ir storesnius, baltus riebalų ruoželius. Tokią lašišą dažniausia randame prekybos centruose, ji patiekiama restoranuose. Tačiau skirtumai ties čia nesibaigia - kuo dar išskiria šie du skirtingi žuvies užauginimo būdai?
Žuvies gimtinė lemia jos maistingumą
Savo natūralioje buveinėje - ežere, jūroje ar upėje - žuvis turi milžinišką erdvę judėti. Po viso gyvenimo kelionių pirmyn ir atgal vandens telkiniu, laukinės žuvys dažnai yra gerokai liesesnės nei tos, kurios užaugintos tvenkiniuose. Juokaujama, kad laukinės žuvys yra vieni sveikiausiai besimaitinančių gyvūnų, kadangi turi prieigą prie natūralių ir itin sveikų maisto produktų. Pavyzdžiui, dauguma laukinių žuvų minta smulkiais vandenų organizmais - mažesnėmis žuvimis, vėžiagyviais, planktonu. Pastarųjų pagrindinis maistas - dumbliai, kurie turi milžinišką kiekį Omega-3 riebalų rūgščių. Kitaip sakant, visos šios medžiagos keliauja mitybos grandine į laukinę žuvį, kurią vėliau suvalgome ir mes. Neatsitiktinė ir laukinės lašišos ryškesnė spalva - ji atsiranda dėl to, nes lašišos labai mėgsta raudonuosius vėžiagyvius krilius.
Dirbtinai užauginta žuvis
Dirbtinai užauginta žuvis - tvenkinyje, ežere, didžiuliuose vandens rezervuaruose - dažnai auga tarp šimtų kitų žuvų labai mažame plote. Dėl šios priežasties, dirbtinai užaugintos žuvys gali būti daug stambesnės ir riebesnės. Svarbu paminėti, kad akvakultūros kiekvienoje šalyje yra reguliuojamos ir siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi tinkamų sąlygų. Vis dėlto kai palyginus nedideliame plote auga didelis kiekis žuvų, atsiranda proga greičiau plisti ligoms bei kauptis nuodingoms medžiagoms. Dėl šios priežasties labai svarbu pasidomėti, kaip prižiūrimos akvakultūros. Žuvų fermose užaugintos žuvys gauna daug mažiau įvairiapusiškesnę dietą ir dažniausiai neturi prieigos prie natūralių maisto išteklių. Tam, kad žuvis užaugtų greitai ir su kuo mažesniais kaštais, naudojami riebūs pašarai iš grūdų, žuvų taukų ir žuvų mėsos. Gera žinia ta, kad ir fermoje užaugusios žuvys turi didelę Omega-3 koncentracija dėl minėtų pašarų su žuvų taukais. Tiesa, tokia dieta lemia ir kitokią žuvies spalvą - pavyzdžiui fermoje užauginta lašiša natūraliai turėtų būti pilkšvos spalvos, bet tam, kad primintų laukinę lašišą ir pritrauktų daugiau pirkėjų, žuvų augintojai dažnai nudažo pašarą ryškesne raudona spalva. Taigi, kol kas atrodo, kad laukinė žuvis - vienintelis geras pasirinkimas. Vis dėlto - ne būtinai.
Laukinės ir tvenkiniuose užaugintos žuvies privalumai ir trūkumai mūsų sveikatai
Pastaruoju metu vis labiau augant akvakultūrų paklausai, žuvies auginimo sąlygos irgi gerėja - atrandamos naujos technologijos, sveikesni pašarai. Akvakultūros prisideda ir prie nykstančių žuvų išsaugojimo. Tačiau ar tokia žuvis palanki žmogaus sveikatai?
Kaip ir minėjome, dirbtinai užaugintos žuvys yra toks pats geras arba net didesnis Omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, lyginant su laukine žuvimi. Taip pat, tokioje žuvyje gali būti daugiau kitų žmogaus organizmui vertingų vitaminų, pavyzdžiui C, kuris pridedamas į žuvies pašarą.
Labiausiai išsiskiria laukinės ir fermoje užaugintos žuvies riebumo lygis - palyginimui, porcija laukinės lašišos (apie 115 g) turės apie 160 kilokalorijų ir 7-8 gramų riebalų, kai tuo tarpu dirbtinai užaugintos lašišos porcija turės 220-230 kilokalorijų ir 14-16 gramų riebalų. Pastebima, kad dirbtinai užaugintoje žuvyje daug didesnis Omega-6 riebalų rūgščių kiekis - ir tai nebūtų problema, tačiau vakarų dietoje šios riebalų rūgšties gaunama per daug, o Omega-3 - per mažai, tad svarbu atkreipti dėmesį ir į tai. Kai kalbama apie žuvis, neretai paminima ir teršalų problema. Tiesa, laukinėje gamtoje gyvenančios žuvys valgo vieną sveikiausių dietų pasaulyje, kurioje nėra antibiotikų, pesticidų, maisto dažiklių ar kitų medžiagų, kurios kartais gali būti naudojamos akvakultūrose.
Vis dėlto, kai kuriose laukinėse žuvyse randamas didesnis gyvsidabrio kiekis, nors jis dažniausiai neviršija leistinos normos. Fermose užaugintoms žuvims, siekiant išvengti ligų, kartais duodami antibiotikai, o siekiant užauginti kuo didesnį produktą - hormonai. Visos šios medžiagos tik dalinai pasišalina ir žuvies organizmo, tad dalis jų, kai mes valgome žuvį, patenka į mūsų organizmą. Tačiau valgydami fermoje užaugintą žuvį galime būti ramūs dėl gyvsidabrio kiekio, kuris yra labai mažas.
Poveikis aplinkai
Žuvies verslas, kaip ir bet koks kitas, daro įtaką aplinkai. Tiek laukinėje, tiek dirbtinėje aplinkoje augusi žuvis turi ir aplinką saugojančių aspektų, ir, deja, ją žalojančių. Dėl perteklinio žuvies vartojimo, laukinėje gamtoje išgaudomos net ir tos žuvys, kurių rūšiai gresia išnykimas. Taip pat, komercinėje žvejyboje naudojama įranga - laivai, kranai - kenkia natūraliai florai ir faunai bei palieka didžiulį anglies dvideginio pėdsaką atmosferoje. Vis dėlto nauji reguliaciniai mechanizmai siekia sumažinti komercinės žvejybos apimtys ir suteikti galimybę nykstančioms žuvų rūšims padidinti savo populiaciją.
Dirbtinai auginama žuvis, be abejo, prisideda prie žuvies išteklių išsaugojimo. Akvakultūros gali būti statomos nebenaudojamose miesto vietose, taip nepažeidžiant natūralių vandens telkinių. Vis dėlto yra ir trūkumų. Akvakultūros, kurios įsirengia natūraliuose vandens telkiniuose (pavyzdžiui, pastatomi narvai vandenyne arba ežere), pažeidžia ir teršia natūralią ekosistemą. Taip pat dažnai fermoje auginančioms žuvims pašarui naudojamos laukinėje gamtoje pagautos žuvys, o tai tik dar labiau prisideda prie rūšių nykimo. Kaip ir su komercinės žvejybos reguliavimu, taip ir čia, vis labiau siekiama tobulinti akvakultūrų verslą ir jį padaryti kuo ekologiškesnį bei draugiškesnį aplinkai.
Kaip išsirinkti?
Pirkdami žuvį, nebijokite klausti. Tiek laukinėje, tiek dirbtinėje aplinkoje užaugusi žuvis turi savų privalumų ir trūkumų. Jei nusprendėte rinktis laukinę žuvį, ieškokite tvariai pagautos žuvies - tai yra, laikantis visų komercinės žvejybos reguliavimų. Dažnai tokia žuvis bus brangesnė, tačiau kaina užtikrina tvarumą. Rekomenduojama rinktis prie Aliaskos krantų sugautas lašišas. Laukinę žuvį lengviau rasti tada, kai vyrauja jos sezonas. Pavyzdžiui, Aliaskos lašišos sezonas tęsiasi nuo balandžio iki rugsėjo. Taip pat, galite rinktis ir mažiau populiarias žuvies rūšis, taip prisidedant prie populiariųjų išsaugojimo. Tai gali būti upėtakis, otas, skumbrė.
Renkantis fermose užaugintas žuvis, svarbu pasirinkti tuos ūkius, kurie laikosi geriausių saugumo ir higienos reikalavimų.Taip pat patartina rinktis tuos žuvų ūkius, kuriuose žuvys auginamos mažesniu tankiu. Jei norite rinktis dirbtinai užaugintą žuvį su mažiausiu poveikiu gamtai - rinkitės uždarų rezervuarų akvakultūras.