Apie saldainių dirbtuves Panevėžyje daugiau žinome iš tarpukario laikotarpio. Respublikos laikotarpiu mieste greta didesnių įmonių veikė ir nemažai nedidelių įvairaus profilio dirbtuvėlių. Saldainių dirbtuves dažniausiai įkurdavo žydai, bet buvo ir priklausančių lietuviams.
Pirmieji Saldainių Fabrikai Panevėžyje
Kaip rašyta tuometinėje spaudoje, pirmąjį saldainių fabriką Panevėžyje 1920 m. įsteigė Antanas Stauskas. Veiklai pasirinkta vieta miesto centre, Laisvės aikštėje. Reklamoje nedidelė dirbtuvėlė vadinta fabriku.
Vėliau lietuvio A. Stausko dirbtuvė veikė Klaipėdos g. 24. Įmonėje dirbusios 9 moterys gamino šokoladinius, pieniškus, mėtinius saldainius, dūdeles. Darbas buvo rankinis. Saldainius vyniodavo į specialų popierių. Per dieną buvo pagaminama iki 30 kilogramų saldainių. 1931 m. Sanitarinė komisija pripažino, kad šis fabrikėlis tvarkomas pavyzdingai.
Kitos Saldainių Dirbtuvės Panevėžyje
- Respublikos g. 1924 m. minima A. Aškinazo saldainių dirbtuvėlė Respublikos g. 44, kurioje gamintas marmeladas ir saldainiai. Ji paminėta kaip viena pirmųjų saldainių dirbtuvių.
- 1924 m. Panevėžyje dar minimos A. Stausko, Elkentienės, Flekšerio, Lichto ir Hako saldainių dirbtuvės. Visas įmones tikrindavo Sanitarinė komisija. Švariausia pripažinta A. Stausko dirbtuvė.
- 1933 m. Laisvės aikštėje atsidarė lietuviška saldainių dirbtuvė ir parduotuvė „Ūkininkas“, gaminusi saldainius ir jais prekiavusi. Ji plačiai reklamuota spaudoje.
Nemažai saldainių dirbtuvių valdė žydų tautybės asmenys. „Einem“ saldainų dirbtuvė Respublikos g. 43 veikė nuo 1925 m. Iš pradžių ji priklausė B. Riklesui. Joje dirbo 15 žmonių. 1928 m. ji persikėlė į Respublikos g. 44. 1929 m. ją uždarė Sanitarinė komisija, radusi įtartinų dažų su kenksmingomis medžiagomis.
Nuo maždaug 1929 m. Kranto g. 6 veikė L. Leibavičiaus saldainių fabrikėlis. Čia buvo gaminami saldainiai „Karvutė“, vaisiniai saldainiai. Jame dirbo 8 moterys - 4 vyniotojos ir 4 virtuvės darbininkės. Fabrikėlis bankrutavo 1938-aisiais ir buvo perduotas Respublikos gatvėje veikusiam „Nevėžio“ saldainių fabrikui, kuriam vadovavo V.
Ne visos dirbtuvės tvarkėsi sėkmingai. 1925 m., radus nešvarumų, buvo uždaryta saldainių dirbtuvė Kranto g. 84. Sanitarinės komisijos darbas ypač suaktyvėjo, 1929 m. Panevėžio miesto gydytoju paskyrus Juozą Vileišį.
Saldainių Prekyba Panevėžyje
Panevėžyje veikė nemažai saldainių parduotuvių. Kai kurie patys gamintojai pardavinėjo savo produkciją. Buvo parduotuvių, kuriose prekiauta saldainiais ir kitais produktais. Garsiausia Panevėžyje buvo Prano Vanago parduotuvė, kurioje prekiauta ir saldainiais. Saldainius pardavinėjo ir Prano Rutkausko maisto prekių parduotuvė, veikusi Vasario 16-osios g.
Panevėžyje veikė kelios šiauliečių saldainių parduotuvės. 1924 m. spaudoje reklamuoti Šiaulių saldainių fabriko „Rūta“ saldainiai. Buvo rašoma, kad tai geriausi saldainiai Lietuvoje. Fabriko produkcija įvertinta dviem aukso medaliais parodose, vykusiose Kaune, ir vienu aukso medaliu parodoje Panevėžyje.
1926 m. reklamuoti fabriko „Birutė“ saldainiai su blizgučiais, specialiai pritaikytais Kalėdoms. Iš pradžių šio fabriko saldainiai buvo pardavinėjami kartu su kitomis prekėmis. 1930 m. Panevėžyje, Vasario 16-osios g. 14 atvėrė duris „Birutės“ saldainių fabriko parduotuvė, kurioje prekiauta saldainiais, šokoladu ir marmeladu. Joje buvo galima įsigyti ir kitų prekių.
Kaip matome, 1918-1940 m. Panevėžyje veikė nemažai saldainių dirbtuvių ir parduotuvių. Saldainiai buvo populiarus produktas, o vietiniai gamintojai stengėsi patenkinti gyventojų poreikius.
Laisvės Alėja Kaune
Baigiant atnaujinti Laisvės alėją ir sušvelninus karantino sąlygas, kauniečiai vėl ėmė plūsti į pagrindinę miesto pėsčiųjų gatvę. Panašu, kad jos laukia naujas atgimimas. Istorija byloja, kad vienais geriausių savo laikų, kuriuos išgyveno alėja, - 1935 metais joje buvo 10 bankų, 7 viešbučiai, 5 restoranai, 6 kavinės, 9 valgyklos ir užkandinės, 5 kino teatrai, 11 knygynų.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vienu metu šis bulvaras buvo net pramintas batų alėja dėl gausybės čia veikusių avalynės parduotuvių. O kokia dabar yra Laisvės alėja? Ar kauniečiai žino, kas anksčiau buvo vienuose ar kituose pastatuose? Kokią alėjos ateitį mato verslo ekspertai?
Daugiausia siūlo drabužių. Pasivaikščiojus Laisvės alėja akivaizdu, kad ji atgimsta. Tušti stovi arba remontuojami tik keli pastatai. Kituose gyvena kauniečiai bei dirba verslininkai, kultūros pasaulio žmonės, veikia mokymo įstaigos.
Gatvė jau prarado batų alėjos etiketę, nes dabar čia tokių parduotuvių tik 4. Gerokai daugiau rasite drabužių parduotuvių. Jų pavyko suskaičiuoti 31. Taip pat yra ir viena indiškų prekių parduotuvė bei vienos garsios dizainerės salonas. Daugiausia Laisvės alėjoje dabar yra maitinimo įstaigų. Veikia 18 kavinių ir viena arbatinė, 4 restoranai, 7 barai, 4 picerijos, spurginė, 2 greitojo maisto užeigos, 5 kepyklėlės, 4 saldumynų, riešutų ir prieskonių parduotuvės.
Taip pat viena valgykla, 2 kavinės, kur siūlomas vegetariškas maistas. Įsikūrę 4 prekybos centrai ir 2 gėrimų parduotuvės. Alėjoje yra ir po du viešbučius, bankus bei knygynus.
Taip pat puikuojasi kino teatras „Romuva“, Kauno valstybinis lėlių teatras, Nacionalinis Kauno dramos teatras ir Kauno valstybinis muzikinis teatras. Stovi ir senasis Karininkų ramovės pastatas, kuriame dabar šeimininkauja Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos nariai. Veikia ir Kauno V.Kudirkos viešoji biblioteka, T.Ivanausko zoologijos muziejus.
Dar pėsčiųjų gatvėje yra Aušros gimnazija bei Kauno informacinių technologijų mokykla, Kauno technologijos universiteto (KTU) rūmai, „Kaunas - Europos kultūros sostinė“ biuras, „Lietuvos ryto“ redakcija.
Laisvės Alėjos Istorija
Architektūrologas Vaidas Petrulis pasakojo, kad 1843 metais, įsteigus Kauno guberniją, buvo suplanuota Naujamiesčio teritorija, turėjusi tapti naujuoju Kauno administraciniu centru. Platesnė už kitas, bulvaro tipo, Laisvės alėja (tuomet vadinta Nikolajaus prospektu) tapo kompozicine šios teritorijos ašimi.
Alėjos planavimo darbai oficialiai buvo pradėti 1848 metais, 1851-aisiais pasodintos liepos, 1860 metais alėja baigta grįsti. Tada dominavo mediniai vieno aukšto gyvenamieji namai.
Kaunui tapus laikinąja sostine, prasidėjo naujas Laisvės alėjos raidos etapas. Pirmieji reikšmingesnės statybos darbai siejosi su rekonstrukcijomis: XX amžiaus pradžioje pastatytai Raudonojo Kryžiaus ligoninei pristatytas trečias aukštas, išplėstas Valstybės teatras, rekonstruota nemaža dalis gyvenamųjų namų.
Pastarųjų pirmieji aukštai buvo pritaikyti gausėjančių komercinės paskirties patalpų vitrinoms, be to, pristatyti tretieji aukštai - per visą nepriklausomybės laikotarpį rekonstruota didžiuma Laisvės alėjos pastatų. 1923 metais rekonstruotas alėjos grindinys.
1929 metais panaikinus „konkę“ ir įrengus vandentiekį, dar kartą pakeista gatvės danga. Prabėgus nepriklausomybės dešimtmečiui, pradėjo kilti reikšmingi, didesnio masto visuomeniniai statiniai: Ateitininkų rūmai - dabar KTU tretieji rūmai, Centrinis paštas, Apskrities savivaldybė, kurioje dabar įsikūręs Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, „Pienocentro“ ir „Pažangos“ bendrovių rūmai.
1932 metais Kauno savivaldybė kauniečius įpareigojo Laisvės alėjoje statyti ne žemesnius nei 3 aukštų mūrinius pastatus.
Pastatytas 1938-1940-aisiais pagal inžinieriaus architekto Arno Funko projektą. Tai buvo svarbus tarpukario Laisvės alėjos akcentas. Tiesa, pastatas iki okupacijos nebuvo įrengtas, vėliau jo paskirtis pakeista, dabar įsikūrusi miesto savivaldybė.
Įdomu tai, kad alėjoje nėra pirmuoju numeriu pažymėto pastato. XIX amžiaus pabaigoje ten dar stovėjo medinis namas, bet, matyt, vėliau jis buvo nugriautas, dabar ten yra Tibeto skveras.
Kino Teatrai Laisvės Alėjoje
Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retų leidinių skyriaus vyresnysis bibliotekininkas Alvydas Surblys papasakojo, kur tarpukariu veikė vieni populiariausių pramoginių objektų - kino teatrai.
Pirmasis specialiai kino teatrui statytas pastatas tarpukario Kaune buvo 1925 metų pabaigoje-1926 metų pradžioje įrengtas kino teatras „Odeon“, po 1936 metų rekonstrukcijos pavadintas „Glorija“. Dabar Laisvės alėjos 87A numeriu pažymėtame pastate įsikūręs Kauno valstybinis lėlių teatras.
Kino teatras „Kapitol“ buvo atidarytas 1931 metais Prano Sližio naujai pastatytuose namuose Laisvės alėjoje 36. Sovietmečiu ten veikė kino teatras „Kanklės“. Dabar įsikūręs prekybos centras. Kino teatrą „Forum“, statytą 1930 metais, projektavo inžinierius ir architektas Karolis Reisonas. Dabartinis buvusio kino teatro adresas - Laisvės alėja 46A.
Knygynai Laisvės Alėjoje
Alėjoje tarpukariu nestigo ir knygynų. Jie, pasak A.Surblio, veikė ne tose vietose, kur yra dabar. Vienas knygynas veikė „Pažangos“ rūmuose, kur dabar yra prekybos centras. Kitas buvo įsikūręs prie pat Nepriklausomybės aikštės, pastate, kuriame dar neseniai veikė kvepalų ir parfumerijos salonas.
Žinoma, kad dar vienas knygynas buvo pirmojoje Laisvės alėjos dalyje, greta jo dabar taip pat yra knygynas, o vietoj senojo įsikūrusi kavinė.