Lietuviškoje tradicijoje pirmoji Kalėdų diena yra šeimos ir poilsio diena. Tądien niekur nebūdavo einama (tik anksti ryte į bažnyčią). Tačiau į pavakarę jau galėjo pasirodyti kalėdotojai.
Etnologai sutaria, kad lietuviškas Kalėda yra niekaip nesusijęs su krikščionišku Šventuoju Mikalojumi, vaikus ir ne tik vaikus aplankančiu Vakarų Europoje, ar komerciniu Santa Klausu.
Kalėda būdavęs apsirengęs išvirkščiais kailiniais, susijuosęs rankšluosčiu, prisilipinęs linų barzdą, kartais - ant nugaros prisitaisęs kuprą, pasiėmęs lazdą ir krepšį. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Užrašytas, pavyzdžiui, toks senio Kalėdos prisistatymas: „Aš - Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų pilną terbą, laimę, derlių ir kitokį labą.
Liaudies dainose Kalėda vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilkų botagais, margais čebatais, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso puodelius, sidabro žiedus, o bernams - „rašalo“.
Įdomu, kad Lietuvoje Kalėdų senis vaikščiojo ne vienas, o su gausiu persirengėlių būriu. Etnografiniai duomenys rodo, kad seniausi kalėdiniai persirengėliai Lietuvoje buvo zoomorfiniai ir jų buvo 12.
Etnokosmologas Jonas Vaiškūnas kelia prielaidą, kad tiek Kalėdų, tiek Užgavėnių kaukėti persirengėliai gali būti istoriniuose šaltiniuose paliudyto lietuvių Saulės vadavimo mito ir naujametinės pasaulio tvarkos atkūrimo apeiginiai įkūnytojai. Irena Čepienė mano, kad Kalėdinių persirengėlių kalėdojimas - ikikrikščioniškus laikus siekiančios apeigos - žynių apsilankymo liekana.
Kalėda nedalino daiktinių dovanų. Jis laimino namus, siekdamas užtikrinti gerovę, skalsą ir darną būsimais metais. Jo žodžiams buvo priskiriama maginė galia. Žodžių paveikumui sustiprinti namų kampai buvo apiberiami javais. Patsa Kalėda gaudavo padėkos dovanų už aplankymą ir palinkėjimus.
Kalėdiniai persirengėliai, lankydami kaimynų namus, tempė su savimi blukį - medžio trinką, kelmą ar kaladę. Ši tradicija ilgiausiai išliko Žemaitijoje. Blukį tempė dainuodami ir daužydami lazdomis (tabalais), o po to džiaugsmingai ją sudegindavo, kaip blogio ir tamsos įsikūnijimą.
Norberto Vėliaus nuomone, blukio vilkimo apeiga vaizdavo senuosius metus simbolizuojančio mitinio personažo aukojimą ir naujojo gimimą. J.Vaiškūnas nagrinėjęs Kalėdų kaladės ir Užgavėnių Morės naikinimo apeigas priėjo išvados, kad šie apeiginiai veiksmai buvo skirti kosminės tvarkos atkūrimui, o Kalėdų kaladė ir Morė pirmiausia vaizdavo mitinę būtybę pagrobusią Saulę ir marinusią pasaulį, tad jos sudeginimas reiškė Saulės išvadavimą ir kosmogonijos pakartojimą, tai yra pasaulio tvarkos atkūrimą.
Pagal dabartinį mūsų įsivaizdavimą - pagrindinė Kalėdų senelio funkcija yra džiuginti vaikus. Didelis senio Kalėdos dėmesys vaikams būdingas ir senosiose lietuviškose tradicijose. Aukštaitijoje žinomas paprotys, kad senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą susikibusių vaikų virtinę.
Tai vyko šitaip: kaimo kerdžius (arba senis Kalėda) ėjo per kaimą pasiramsčiuodamas ilga lazda ir šaukė: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“. Vyresni vaikai bėgo iš trobų ir kibosi seniui į kailinius. Susidarydavo ilga vaikų vilkstinė. Vilkstinės dalyviai po kaimynų langais „bliaudavo avinėliais“. Tai turėjo garantuoti geresnį avelių prieauglį.
Kitu atveju Kalėdų senis su visa vaikų vilkstine užeidavo į kiekvieną pakelės trobelę ir linksmindavo mažesnius vaikučius, dar negalinčius „švykšto varyti“.
Etnomuzikologė Dalia Urbanavičienė atkreipia dėmesį į tai, kad lietuviškoje tradicijoje Kalėdų senis ir visa jo palyda didelį dėmesį skyrė ne tik vaikams. Kalėdotojų apsilankymas ne mažiau reikšmingas buvo jaunimui ir suaugusiems. Jauniems kalėdotojai linkėjo susirasti porą.
Daugelyje Lietuvos vietų Kalėdotojais persirengdavo jauni vaikinai. Pavyzdžiui, Rytų Aukštaitijoje vienam iš jų, vadinamajam Daduliui, ant galvos uždėdavo sėtuvę, o ant šios - pagalvę. Dadulis lįsdavo prie mergaičių, šios stengdavosi numesti jam nuo galvos pagalvę, o šis gindavosi. Tai lyg ženklas, kad prasideda vakaronių, šventvakarių, jaunimo šokių, dainų, žaidimų laikotarpis.
D.Urbanavičienė teigia, kad ne mažiau svarbi yra ir suaugusiųjų bendruomeniškumą palaikanti kalėdotojų funkcija. Žaidimui specialiai prieš tai iškepdavo didelį riestainį ir pakabindavo viduryje trobos, šalia atsisėsdavęs „parduotuojas”, laikantis „žiužį”. Gavę sutikimą, pradėdavo graužti riestainį, tačiau buvo draudžiama paliesti jį rankomis už tai „parduotuojas” sudroždavo „žiužiu” ir pavarydavo šalin.
Kuriam pavykdavo išlaikyti šį bandymą, kaip atlyginimą gaudavo iš „parduotuojo” bučinį. Šiuo žaidimu pradėdavo jaunimo vakaronę „kalėdušką“. Ar ilgai jį kepsi? Po to sėsdavosi ant kėdės kitas bernas, kurį turėdavo pabučiuoti kita merga (sakysim, Ona), po jo trečias ir t.t. Taip „kepė genelius” visi iš eilės bernai tol, kol visi susėsdavo prie stalo.
Kiekvienas vaikinas turėjo teisę pasirinkti tą merginą, su kuria jis norėjo sėdėti prie stalo, o paskui šokti. Kitą dieną „kalėduškas” švęsdavo kitur ir poruodavosi iš naujo.
Kai gamtoje vis daugiau tamsos, norisi keturias savaites iki Kalėdų praleisti kuo džiugiau. Ir nors adventas daug kam asocijuojasi su griežtu pasninku ir įvairiais apribojimais, etnologė Gražina Kadžytė su tuo visiškai nesutinka: mūsų protėviai jį leisdavo jaukiai ir šviesiai.
Dažnai svečiuodavosi pas kaimynus, pasakodavo istorijas, juokaudavo, dainuodavo, o savaitgaliais advento turguose įsigydavo net ir prabangos prekių Kalėdų dovanoms.
Nors dabar populiarėja advento vainikų pynimo dirbtuvės ir kone kiekvienuose namuose vakarais juo apsuptos uždegamos žvakės, šiai mielai tradicijai Lietuvoje nėra nė šimto metų. „Klaipėdos krašte nuo pirmojo advento sekmadienio, tiek kaimo ūkininkų, tiek miestiečių valdininkų namuose buvo galima rasti pagarbiai ant stalo padėtą advento vainiką, nupintą iš iš pušų šakelių ir miško žalumynų.
Jame būdavo kryžmai įstatytos keturios žvakės, kurias degdavo po vieną kiekieną sekmadienį iki Kalėdų. Be to, kasdien prie papuošto stalo pavakarių susirinkdavo šeima: būdavo gurkšnojama Klaipėdos krašto kafija - nestipri kava, dažniausia iš gilių ar cikorijos, šeimininkė iškepdavo bandelių ar sausainių.
Advento vainiko žvakių šviesoje šeimos nariai kalbėdavosi, kaip kam sekėsi, kokie rūpesčiai slegia, kuo gali pasidžiaugti - ir taip kiekvieną ankstyvą vakarą. Tokie pasisėdėjimai turėjo gilią prasmę - suvienyti šeimas, kad visi jose pasijustų saugūs ir svarbūs.
Beje, ši tradicija visoje Lietuvoje įsitvirtino po 1991 metų, vėl atgavus Nepriklausomybę. Pasak etnologės, tiek advento vainikų, tiek kalendorių tradicija į Klaipėdos kraštą atėjo iš Vokietijos, o vėliau pasiekė ir didžiąją Lietuvą: „Vienur tokie kalendoriai būdavo kaip spintelės su mažais stalčiukais, į kuriuos įdėta kokia nors miela smulkmena, kitur - pačių sukonstruoti iš degtukų dėžučių.
Gimnazistai pasigamindavo advento kalendorius iš popieriaus, į kiekvienos dienos langelį ką nors nupiešdami, įrašydami palinkėjimą, patarimą, ar pasiūlymą ką nors kartu nuveikti.
Gražina Kadžytė sako, kad klaidingai įsivaizduojame advento metą kaip griežtą, niūrų, pilną apribojimų: „Per adventą laukiama Gerosios naujienos, saulės grąžos, todėl jis pripildytas ne liūdesio ir niūrumo, bet laukimo ir vilties.
Tai užkoduota net iš lotyniškų žodžių sudarytame pavadinime: „Ad Ventum“ - „Prieš atėjimą“. Tamsųjį metą žmonės trumpindavo vieni pas kitus vakarodami, pasakodami istorijas, žaisdami linksmus, juoką keliančius edukacinius žaidimus. Triukšmingai, tiesa, nesilinksmindavo: žiemos metas, nedidukė erdvė, reikia, kad visiems būtų jauku.
Etnologė pasakoja, kad tradiciškai vykdavo ir advento turgūs: šeškaturgis (su kailiais ir kitais šiltais drabužiais), skaistaturgis (su puošmenomis ir prabangos prekėmis) ir saldaturgis (su įvairiais atvežtiniais skanėstais Kalėdoms).
Iki advento užbaigiami didžiausi metų darbai, atiduodamos skolos, nuo šv. „Pagal bažnyčios nuostatus per adventą be mėsos pasninkas būtinas tik penktadieniais, bet dažnai žmonės savanoriškai laikydavosi jo kelias savaitės dienas. Skirtingai nuo gavėnios vartojami pieno produktai.
Nors daugybę metų už prekybos centruose parduodamų advento kalendorių langelių slėpdavosi saldainiai ir šokoladukai, kasmet pirkėjams pateikiama ir naujienų. Prekybos tinklo „Rimi“ komercijos operacijų vadovė Olga Suchočeva pasakoja, kad šiais metais advento kalendorių asortimentas kaip niekada įvairus: „Turime ne tik vaikų pamėgtų kalendorių su įvairiais saldainiais ir šokoladukais, bet ir su jų visada trokštamomis „Lego“ figūrėlėmis - jie skiriasi tematika, be to, reikėtų atkreipti dėmesį į ženkliuką, kokio amžiaus vaikams jie skirti.
Mažiesiems patiks ir advento kalendoriai su pasakų knygelėmis, magnetukais. Pirkėjams taip pat siūlome ekologiškų, veganiškų kalendorių su šokoladu, sūriais ir net dešromis.
Taip pat pats metas įsigyti advento ar kalėdinį vainiką: vieniems patiks puošti kankorėžiais ir natūralaus medžio detalėmis, kitiems gal norėsis spindinčio sidabro spalva ar su tradicinėmis raudonomis puošmenomis.
„Tokie vainikai gali būti ne tik dedami ant stalo su žvakėmis, bet ir kabinami ant durų arba languose. Jie į namus atneš dar daugiau kalėdinės nuotaikos ir šventiškai papuoš interjerą“, - teigia O. Ji primena, kad šventėms besiruošiantys pirkėjai fizinių parduotuvių lentynose ir elektroninėje parduotuvėje www.rimi.ltras net 700 produktų bene žemiausia įprasta kaina rinkoje.
Dovanos vienišiems seneliams Šiaulių rajono Dubysos aukštupio mokyklos 3B klasės auklėtoja Aurelija Milvidienė, kurios mokiniai Kalėdų Senelio prašė dovanų ne sau, o vienišiems seneliams, pasakoja, kad mokinių draugystė su Šiaulių miesto savivaldybės globos namų gyventojais prasidėjo gerokai prieš šv. Kalėdas: „Dar rudenį pamačiusi maltiečių akciją, raginančią parašyti vienišiems seneliams laišką, pasiūliau savo auklėtiniams prie jos prisijungti.
„Tai vaikams padarė didžiulį įspūdį ir suteikė daug džiaugsmo“, - prisimena mokytoja. Vaikai nutarė, jog reikia atsidėkoti seneliams. Būtent tuo metu mokytojos akis užkliuvo už „Norfos“ konkurso, kviečiančio rašyti laiškus Kalėdų Seneliui ir prašyti dovanų.
Pašnekovė prisipažįsta, kad nelabai tikėjo, jog pavyks laimėti, tačiau labai maloniai nustebo, kai sužinojo, jog pradinukų prašymas padovanoti saldumynų ir keletą kavos servizų senelių namų gyventojams bus išpildytas.
Šiaulių m. savivaldybės globos namų atstovė Ligita Laucevičienė sako, kad tiek globos namų gyventojams, tiek personalui tokia vaikų iniciatyva buvo labai netikėta, bet maloni staigmena. „Mūsų seneliai mėgsta kartu pasėdėti, pabendrauti, todėl toks vaikų sumanumas labai sušildė visų širdis“, - sako ji.
„Norfa“ atsiuntė gardžių dovanų ne tik seneliams, bet ir vaikams. Ir veikiausiai ne tik saldumynai suteikė džiaugsmo, bet ir jausmas padarius gerą darbą. Vaikai pasijuto laimingi, nes suprato, už ką gavo dovanų. Gerumas sugrįžta“, - pasakoja pedagogė.
Kai kalėdinės dovanos padeda jaustis svarbiu ir ypatingu Kalėdų seneliui „Norfa“ padėjo išpildyti ir Vilniaus Šilo ugdymo centro moksleivių svajonę. Čia mokosi specialiųjų poreikių turinys vaikai. Jų auklėtoja Lina pasakoja, kad laišką Kalėdų seneliui ji rašė drauge su vienu berniuku: „Ne visi mūsų vaikučiai rašo, nes visi turi įvairių specialiųjų ugdymo poreikių.
Kartu su vienu berniuku, kuris gali rašyti, kai jam diktuojamos raidelės, parašėme laišką. Dar padarėme alternatyviosios komunikacijos korteles, kuriose buvo žinutė, kad „aš noriu, jog Kalėdų senelis duotų man dovaną“.
Auklėtoja sako, kad laiško rašymas buvo ir tam tikra ugdomoji priemonė: „Gruodis pas mus yra šventinis mėnuo, kalbame apie šventes. Ne visi vaikai gali išreikšti žodžiais, kiekvienas savaip priima švenčių laukimą, pačias šventes, Kalėdų senelį. Tačiau visiems jiems tai džiaugsmingas metas: vieni parodo savo emocijas šypsena, kiti pakeldami nykštį.“
Pašnekovė labai džiaugiasi, kad jos klasės vaikai prašė dovanų ne tik sau, bet ir visos mokyklos auklėtiniams - „Norfa“ šį vaikų prašymą išpildė. „Kiekvienam vaikui per kalėdinę šventę išdalinau po dovaną. Jų reakcija buvo labai įvairi, bet džiaugsminga: vieni iškart išlukšteno saldainius, kiti juos saugojo kaip didžiausią dovaną. Tądien jie buvo labai laimingi“, - prisimena pedagogė.
Vaikų dienos centro finansavimas gana kuklus, o vaikams nuolatos norisi parodyti daugiau. Tie bilietai į kiną mums yra ypatinga dovana.“