Jeigu galima susipykti dėl niekų, tai taip reikia ir padaryti - toks šiandien galėtų būti mūsų šūkis. Lietuvoje taip, kaip kitur. Kadangi mūsų viešajame gyvenime tikrai yra rimtesnių dalykų, kadangi stiprios emocijos kenkia virškinimui ir kadangi tradiciškai maistas yra žmones jungianti ir kultūrą kurianti grandis, noriu atkreipti dėmesį, kad šis pasipiktinimas racionalaus pagrindo neturi.
Pakalbėkime apie vegetariškus cepelinus, veganiškus burgerius, dešreles ir sūrį. Iš karto turiu pareikšti, kad rašau ne iš asmeninės perspektyvos, nes nesu veganė, veganiškų mėsos imitacijų negaminu ir nemėgstu.
Mėsos vartojimo istorija
Pradėkime nuo bendresnių dalykų - daugelio žmonių įsitikinimo, kad visi populiarieji tradiciniai patiekalai buvo sukurti ir vartojami būtent su mėsa. Nieko panašaus - mėsa yra labai brangus pagaminti produktas, jos vartojimas išplito santykinai neseniai. Mėsa buvo valgoma per šventes, šventadienius, darbymečius ir pan., o kasdienis maistas toli gražu nebuvo mėsa plius garnyras, kaip šiandien daugelis įpratę. Ir to ne mėsiško maisto įvairovė yra didžiulė.
Pupelės, daržovės ir kukurūzai Meksikoje (burita su pomidorais, moliūgais, avokadais ir čili bei grybais, o ne su jautiena), daržovių ir ankštinių (dalas) patiekalai, o ne vištienos kariai Indijoje, pica Margarita ir Marinara, o ne su dešra, vištiena ir ananasais Italijoje, falafeliai su humusu, o ne kebabas pas arabus. Kepiniai (bobos) su grybais, cepelinai su varške, grybais arba be nieko Lietuvoje, jūros daržovės ir ryžiai Japonijoje, ryžiai ir tofu Kinijoje. Mėsos dėti į karius, ramenus, buritas ir cepelinus masiškai pradėta santykinai neseniai - tada, kai didžioji dalis populiacijos pradėjo ją įpirkti.
Kulinarija kaip inovacija
Tačiau kodėl visavalgį turėtų nervinti veganiškos dešrelės ir kotletukai? Juk tai kulinariniai ieškojimai ir inovacijos! O mes taip mėgstam inovacijas, džiaugiamės ir giriame jas pamatę. Galvoju, gal besipiktinantieji nemano, kad kulinarija yra inovacija? O turėtų.
Veganiškų gaminių pasirinkimas mane visada stebindavo ekologiško maisto parodose Vokietijoje. Bet tos apimtys, kurias pamačiau šį pavasarį Londone parodoje, tiesiog apstulbino: daugybėje stendų pūpso sūriai. Veganiški. Daugiausia pagaminti iš riešutų. Paragavau kelis - tikrai skanūs (netikėtai).
Kodėl jie veržiasi į „normalių“ produktų kategorijas?
O kodėl ne? Gal veganai nelaiko savęs tokiais besiskiriančiais nuo visuomenės, kaip juos laiko dalis ne veganų? Tad jei tai jaunimas, jie nori gerti latte su augaliniu pienu ir valgyti burgerius su augaliniu kotletuku. Man asmeniškai daug keisčiau, kaip burgeris apskritai gali būti laikomas normaliu maistu, ta prasme man keisčiau, kad burgeris, o ne kad veganiškas. Bet čia jau mano asmeninis skonis, kuris niekuo kitų neįpareigoja.
Mėsos nevalgymo motyvacija
Pagaliau priėjom prie esminio klausimo - kokia yra mėsos nevalgymo motyvacija? Ji priklauso nuo konkretaus žmogaus ir visai nebūtinai atitinka tą, kurią įsivaizduoja kritikai. Sutinku, jei žmogus atsisako valgyti mėsą, manydamas, kad mėsa yra visokeriopai maistui netinkamas produktas, galima būtų manyti, kad jis nesigamins vegetariškų hotdogų ir burgerių. Didelė dalis idėjinių mėsos valgytojų to ir nedaro - jie visai kitaip žiūri į maisto dėliojimą į patiekalą.
Tačiau, jei žmogus mėsos nevartoja tik dėl gyvūnų gerovės, dėl estetikos, dėl ekologijos, dėl netoleravimo (alergijos) arba kitos atskiros priežasties, visai logiška, kad jis ieško augalinių atitikmenų savo įprastiems maisto produktams. Ir visai nebūtinai nori tokiu savo pasirinkimu išsiskirti iš visuomenės, kaip tik priešingai - bando valgyti tą patį, kaip dauguma, tik be mėsos. Tuos pasirinkimo motyvus būtų tikrai verta dėstyti ir patarinėti, nes čia pilna paprasčiausio nežinojimo (iš mėsos gynėjų pusės) ir agresijos siekiant atkreipti dėmesį (iš veganų pusės).
Beje, mėsos pakaitalų pramonė yra sparčiai ištobulėjusi. Spėju, valgytojų susipriešinimas mažės visų pirma dėl jos - atsiras daugiau veganiškų dešrelių, augalinio pieno ar sūrio mėgėjų. Nuo seno maistas yra labiausiai žmones vienijantis dalykas.