Žùvys (Pisces) - stuburinių (Vertebrata) gyvūnų antklasis, paplitęs visame pasaulyje. Jos gyvena vandenyje, kvėpuoja žiaunomis ir turi kaulinius arba kremzlinius griaučius bei nepastovią kūno temperatūrą. Žuvų dydis varijuoja nuo 1 cm (pvz., Filipinų salose gyvenančio paprastojo nykštukinio grundulo) iki 15 m (milžinryklio) ilgio, o masė gali siekti iki 4 t.

Bendroji žuvų charakteristika

Žuvų kūnas sudarytas iš trijų dalių: galvos, liemens ir uodegos. Kūno forma prisitaikiusi plaukioti, be to, ji priklauso nuo gyvensenos. Daugumos žuvų kūnas apaugęs žvynais ir gleivėtas. Svarbiausias judėjimo organas ir vairas - uodegos pelekas. Žuvys juda irdamosios pelekais.

• Kvėpavimas: Žuvys kvėpuoja žiaunomis, vandenyje ištirpusiu deguonimi.
• Širdis: Turi dviejų skyrių širdį.
• Šalinimas: Šalinimo organai - inkstai.
• Smegenys: Galvos smegenis sudaro 5 skyriai. Daugumos žuvų labiausiai išsivysčiusios vidurinės smegenys ir smegenėlės, kai kurių (ryklių, rajų) - ir priekinės smegenys bei uoslės skiltys.
• Apvaisinimas: Daugumos žuvų apvaisinimas išorinis, ikrai išleidžiami į vandenį (retai veda vaikus). Kaulinių žuvų subrendę kiaušiniai (ikrai) yra smulkūs, 1 patelė išneršia net iki kelių milijonų (menkių) ar net 300 mln. (mėnulžuvių), kremzlinių, riešapelekių žuvų - dideli, jų būna tik po kelias dešimtis; yra ir gyvavedžių žuvų rūšių.

Žuvų prisitaikymas prie gamtos sąlygų

Gyvenimo sąlygos, maistas, konkurentai ir priešai visur skirtingi, nuo to priklauso labai įvairi žuvų sandara ir elgsena. Žuvys, gyvenančios giliai vandenyje ir jo paviršiuje, paprastai esti aptakios kūno formos, labai išlavėjęs jų uodegos pelekas. Dėl to jos greitai plaukioja, gelbėdamosi nuo priešų ir ppersekiodamos grobį. Žuvys, gyvenančios dugne, plaukioja lėtai, jų suplotas kūnas beveik nepastebimas ir grobiui, ir priešui.

Spalva paprastai slepiamoji, maskuojamoji, ypač nejudrių žuvų. Žuvų spalva labai įvairi. Tropinio klimato juostose gyvenančios žuvys (pvz., šeriadantės) būna ryškių spalvų. Beveik visų žuvų nugara tamsesnė negu šonai ir pilvas. Gilumų žuvys dažniausiai neryškių spalvų.

• Žuvys, gyvenančios tarp ryškių koralinių sąžalynų, yra ryškių margų spalvų.
• Požeminių olų vandenyje, kur visiškai tamsu, gyvena bespalvės žuvys.

Žuvų kūno danga

Žuvies kūno danga - žvynai. Yra trys žvynų rūšys: plakoidiniai, ganoidiniai, kauliniai. Daugumos atstovų kūną dengia epitelis, kurio struktūra labai įvairi ir priklauso nuo gyvūno rūšies ir ggyvenamosios aplinkos. Nors epitelio įvairovė ir didelė, šio audinio struktūrinėje organizacijoje yra bendrų dėsningumų. Dažniausiai epitelis yra daugiasluoksnis, bet jį sudaro vos pora ar keli ląstelių sluoksniai.

• Plakoidiniai žvynai: Tai kremzlinių žuvų odos darinys. Jie formuojasi poodiniame skaiduliniame audinyje - koriume.
• Ganoidiniai žvynai: Juos turi nedaug dabar išlikusių žuvų. Tai Afrikos daugiapelekiai (Polypteri) ir Š.Amerikos kaimanžuvės (Lepisosteidae).
• Kauliniai žvynai: Sudaryti iš epidermiu dengtų kaulinių plokštelių. Jie ploni ir lyg čerpės dengia visą žuvies kūno paviršių.

Žuvų gyvenamoji aplinka ir mityba

Žuvys gyvena jūrose, vandenynuose, upėse, ežeruose ir tvenkiniuose. Kaip ir sausumos gyvūnai, skirtingų rūšių žuvys prisitaikiusios gyventi skirtingose buveinėse. Iš viso yra daugiau negu 225000 įvairių žuvų rūšių. Jos gyvena sūriuose, apysūriuose ir gėluose vandenyse; jų yra šaltose ir srauniose upėse ir upeliuose (upėtakiai, kiršliai), karštuose (apie 50 °C temperatūros) geizeriuose, sekliuose ir iki dugno užšąlančiuose gėluose vandenyse (pvz., dalijos), jūrose iki 8000 m gylio (pvz., gelminė ungurmenkė Bassogigas profundissima).

Minta planktonu (silkės, daugumos žuvų jaunikliai), augalais (baltieji amūrai, raudės), bentosiniais smulkiais gyvūnais (karšiai, kuojos), kitomis mažomis žuvimis (ešeriai, lydekos).

• Vienos žuvys (lydekos, salačiai, šamai, vėgėlės, otai, vėjažuvės, starkiai, ešeriai) yra plėšrios - minta žuvimis.
• Kitos (unguriai, upėtakiai, šlakiai, lašišos, perpelės ir menkės) iš dalies plėšrios.
• Dar kitos rūšys - bestuburiais arba yra visaėdės (skersasnukiai, kartuolės ir baltieji amūrai).

Žuvų reikšmė gamtoje

Žuvų reikšmė gamtoje apibrėžia tuo, kad jos priklauso vandens organizmų mitybos grandinei.

Lietuvos žuvys

Lietuvos vandenyse nuolat gyvena ar veisiasi 66 žuvų rūšys (porūšiai, formos). Dar 11 žuvų rūšių kartais pasitaiko Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrante, 2 rūšys išnyko, 4 nevietinės rūšys veisiamos dirbtiniu būdu. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 7 žuvų rūšys.

Pagal gyvenamąją vietą skiriamos jūrinės ir gėlavandenės (upinės, ežerinės) žuvys, pagal migraciją - praeivės (lašišos, šlakiai, perpelės, Baltijos sykai, unguriai, žiobriai) ir sėsliosios žuvys. Kai kurios žuvys prisitaikiusios gyventi ir maitintis prie dugno (vijūninės, plerninės, grundalinės, plekšninės žuvys, gružliai, šamai, vėgėlės, skersasnukiai, ūsoriai, gyvavedės vėgėlės ir kitos). 4 rūšių žuvys (vandens ožkos, paprastosios aukšlės, salačiai, vėjažuvės) gyvena ir maitinasi tik paviršiniuose vandens sluoksniuose.

8-10 rūšių vietinės žuvys (lašišos, šlakiai, seliavos, vėgėlės, lydekos, starkiai, lynai, šamai) veisiamos žuvininkystės ūkiuose. Lietuvos žuvys priskiriamos 10 būrių, 22 šeimoms ir 55 gentims.

Keletas žuvų rūšių, sutinkamų Lietuvoje

• Šamas: Lietuvoje šamas žinomas kaip didžiausia gėlųjų vandenų plėšrioji žuvis, lengvai atpažįstama dėl išskirtinio savo išvaizdos bruožo - burnos srityje besipuikuojančių ūsų. Rūkytas šamas ar jo gabalėliai - dažna šventinio stalo puošmena, tačiau dar labiau ji vertinama dėl savo maistinių savybių.
• Sterkas: Viena vertingiausių Europos žuvų. Lietuvoje šią žuvį galima sutikti natūralaus paplitimo vietose Kauno bei Antalieptės mariose, Kuršmarėse bei Nemuno žemupyje. Starkio mėsa turi mažai riebalų ir kalorijų, tačiau vertinama dėl aukštos kokybės baltymų.
• Lynas: Dažnai Lietuvoje sutinkama žuvis. Žuvis išsiskiria tuo, kad jos nereikia skusti. Tai labai graži, tamsiai žalia žuvis. Lynų mėsa lengvai virškinama, gausi vitaminų ir mineralų.
• Karosas: Lietuvoje labai paplitusi žuvis, kuri gyvena Europos ir Azijos vandenyse. Žuvis yra gražios aukso spalvos, pasidabinusi rusvais, suapvalintais pelekais.

Upinis ešerys

Ešerio kūną dengia kauliniai žvynai. Kiekvieno žvyno priekinis kraštas įaugęs įį odą, o užpakalinis kraštas dengia kitos eilės žvynai. Visi kartu jie sudaro apsauginę žvynų dangą, kuri netrukdo kūnui judėti. Iš viršaus žvynus dengia plona odelė, kurios liaukos išskiria gleives. Jos žuvies kūną aptraukia ištisiniu sluoksniu.

Kaip ir daugumos žuvų, ešerio pilvas šviesesnis už nugarą. Iš viršaus nugara susilieja su tamsiu dugno fonu. Ešerio kūno spalva būna nevienoda skirtingomis aplinkos sąlygomis. Miškų ežeruose, kur dugnas tamsus, ji yra tamsios spalvos. Kartais ten pasitaiko visiškai juodų ešerių. Vandens telkiniuose, kur šviesus smėlėtas dugnas, ešeriai esti šviesios ir ryškios spalvos. Ešerys dažnai slypi sąžalynuose. Čia dėl žalsvų savo šonų su tamsiomis vertikaliomis juostomis ešerys esti nepastebimas. Ešerio kūno šonuose nuo galvos iki uodegos eina siaura tamsi šoninė linija. Tai savotiškas jutimo organas.

Vilnia, nors ir yra miesto upė, tačiau biologinės įvairovės gausa tikrai nesiskundžia. Čia galima sutikti iki 25 žuvų rūšių, tarp kurių nuolat gyvena ir septynios saugomos žuvų rūšys: lašiša, šlakis, kiršlys, srovinė aukšlė, kartuolė, paprastasis kirtiklis ir paprastasis kūjagalvis.

Žuvų ilgaamžiškumas

Žuvys gyvena 15-20 m., kai kurios (šamai, eršketai) 30-60 m., kitos (stintos) tik 1-3 metus. Lytiškai subręsta nevienodai: stinta 1-2 m., karpinės žuvys 3-5 m., didysis eršketas 12-18 metų.

Žuvų auginimas ir naudojimas

Svarbus verslo objektas (žvejyba). Kai kurios žuvys (pvz., vaivorykštiniai upėtakiai, šamai, tilapijos) auginamos žuvininkystės ūkiuose. Valgomos virtos, keptos, rūkytos, džiovintos ir konservuotos (žuvų produktai). Žuvienoje yra žmogaus organizmui lengvai įsavinamų baltymų ir riebalų (žuvų taukai). Iš žuvų kepenų gaminamas retinolis, iš žvynų - perlamutras.

Žuvų kilmė ir evoliucija

Seniausių žuvų liekanų (žvynų, dyglių) randama nuo apatinio silūro. Manoma, žuvys atsirado gėluose vandenyse, o viduriniame devone pateko į jūras. Devone nuo šarvuotųjų žuvų atsiskyrė kremzlinių žuvų grupė - Cladoselache, davusi pradžią dabartiniams rykliams ir chimeroms. Tuo metu kaulinės žuvys suskilo į 2 šakas: iš pirmosios išsivystė stipinpelekės žuvys, kremzliniai ir kauliniai ganoidai, kaulingosios žuvys, iš antrosios - riešapelekės ir dvikvėpės žuvys.

---