Arbata yra vienas populiariausių gėrimų pasaulyje. Lietuvoje „arbata“ įprasta vadinti bet kurią žolelių, uogų ar vaisių (šviežių ar džiovintų) vandens ištrauką. Tačiau tikroji arbata yra gaminama iš kiniškosios kamelijos augalo lapelių. Iš šio augalo lapų galima išgauti daugybę skirtingų formų, kvapų, spalvų ir, svarbiausia, skonių. Juk juodoji, žalioji, baltoji, puero arbatos - visos gaminamos iš to paties augalo lapų!

Kiekvienas arbatos kraštas turi savitų arbatų, neatkartojamų kitame regione. Arbatos dieną Jungtinės Tautos kviečia pažvelgti į mūsų kasdienio kuklaus gėrimo - arbatos puodelio - ištakas, augimvietes ir ją auginančius žmones, bei mėgaujantis arbata įvertinti, kokio meistriškumo ir darbo reikia jai pagaminti.

Arbatos Auginimo Regionai

Kinija: Arbatos Gimtinė

„Vidurio karalystė“ - tikrieji arbatos namai. Tūkstančius metų arbata buvo auginama tik Kinijoje, kinams pavydžiai saugant jos paslaptis. Arbatos rūšių ir arbatos sodų čia - kaip Pekine dviračių, o kiekvienas arbatos kaimelis didžiuojasi savąja, išskirtine arbata. Junanis - marga, žaliuojanti pietvakarių Kinijos provincija, laikoma arbatos (tiek augalo, tiek gėrimo) gimtine.

Seniausi pasaulyje arbatmedžiai - kelių tūkstantmečių senumo milžinai - tebeauga Junanyje. Junanis pasaulyje garsėja fermentuota Pu-ehr bei laukinių arbatmedžių arbata. Kinija iki pat XIX amžiaus vidurio buvo vienintelė arbatos tiekėja pasaulyje. Huan Šanas, Kinija. Jei viešėsite Kinijos rytinėje dalyje, rekomenduojame aplankyti Huan Šano kalnų masyvą. O taip pat, šiose apylinkėse auginama ir viena iš populiariausių Kinijoje arbatų.

Šiandien nuo senųjų medžių lapelius skinti draudžiama, bet pagal tradicinį receptą gaminama Da Hong Pao arbata vis dar labai vertinama. Šie tamsūs, stambūs lapai puodelyje virsta arbata, kvepiančia degintu cukrumi, riešutais, medžiu ir oda.

Indija: Dardžilingas ir Munnaras

Pietiniuose Himalajų kalnų šlaituose, kur Indija susiduria su Nepalo, Butano karalystėmis ir Tibetu, auginama viena puikiausių arbatų pasaulyje. Sandakphu sodai su garsiuoju Darjeelingo regionu dalinasi ne tik Sandakphu kalną,- klimatas ir dirva taip pat labai panašūs. Sandakhpu soduose arbatkrūmiai gana jauni, - iš jų lapelių gaminamos arbatos skonis ir aromatas ryškesni.

Dardžilingas - didingų Himalajų kalnų fone išsidėstęs vienas garsiausių arbatos regionų pasaulyje. Darjeelingo arbatos soduose iki šių dienų išsaugota daug britų laikų tradicijų, metodų ir įrangos. Dardžilingo arbatos plantacijos apima net 17,5 tūkst. hektarų plotą.

Munnar - tai miestelis, esantis Pietų Indijoje, Keralos valstijoje. Vietovė stebina didžiausiomis arbatos, kavos ir kardamono plantacijomis visoje Indijoje, kurios tarytum labirintai išsiraizgiusios dešimtimis kilometrų aplink miestelį.

Šri Lanka: Ceilono Arbata

Šri Lanka - nedidelė valstybė, esanti Indijos vandenyne. Nors ši šalis vos Lietuvos dydžio, ji patenka į daugiausiai arbatos pagaminančių pasaulio valstybių penketuką. Nuvara Elija - tai kalnų miestelis, esantis vidurio Šri Lankoje. Jo apylinkėse auginama Ceilono arbata, apie kurią, matyt, yra girdėjęs kiekvienas arbatos gurmanas!

Japonija: Udžis ir Arbatos Ceremonijos

Udžis - tai miestas, esantis netoli nuo vienos iš senųjų Japonijos sostinių - Kioto. Jo apylinkėse auginama arbata, garsinanti Japoniją visame pasaulyje. Japonai augina beveik vien tik žaliąją arbatą ir išgeria iki 12 puodelių per dieną.

Šimtametės arbatos tradicijos Japonijoje ypač gerbiamos ir gyvos, nors šiandien arbatos gamyboje jau naudojamos naujausios technologijos. Tikslumas, precizika svarbūs ir ruošiant arbatą : arbatos ceremonijoje reikšmingas kiekvienas judesys ar įrankis. Ragaujant Japonijos arbatas galima įvertinti arbatų maišymo (blending) meną.

Kitos Šalys

• Nepalas: Palyginus jauni Nepalo arbatos sodai driekiasi Himalajų kalnuose, netoli sienos su garsiuoju Darjeeling‘o regionu Indijoje.
• Turkija: Rizė - miestas, įsikūręs šiaurės rytų Turkijoje, prie Juodosios jūros. Rizės regione užauginama arbata - mėgstamas gėrimas visoje Turkijoje.
• Kenija: Keričas gali didžiuotis idealiu klimatu ne tik arbatmedžių, tačiau ir įvairiausių vaisių auginimui. Tai - labai žalias miestas, kuriame keliautojus pasitinka nepaprasto grožio panoramos.
• Malaizija: Aksominiai pusantro kilometro aukščio kalnai, aštuonios upės ir įspūdingo grožio arbatos plantacijos - tai Malaizijoje esančios Kamerono aukštumos.
• Vietnamas: Daugiausiai arbatos plantacijų slepiasi šiaurinėje Vietnamo dalyje.
• Taivanas: Jei viešėsite šioje saloje, rekomenduojame pakeliauti po šiaurinius regionus - čia gausu nedidukių, tačiau labai jaukių arbatos plantacijų, kurios, ir taip kalnuotam kraštovaizdžiui, suteikia išskirtinio žavesio.

Arbatos Rūšys ir Jų Gamybos Ypatumai

Yra šešios pagrindinės arbatos rūšys: baltoji, žalioji, ulongo, juodoji, natūraliai aromatizuota ir presuota arbata. Technologinis arbatos apdorojimo procesas yra maždaug toks: šviežiai nuskinti lapeliai rūšiuojami, vytinami (jei reikia - vyniojami), fermentuojami ir kaitinami esant aukštai temperatūrai, po to džiovinami, ir taip gaunama juodoji arbata. Gaminant žaliąją arbatą, lapeliai nefermentuojami, todėl išlieka žalios spalvos.

Juodoji arbata: stipriai fermentuota, intensyvaus skonio arbata.

Baltoji arbata: švelnaus, subtilaus skonio, mažiausiai apdorota ir visiškai nefermentuota.

Žalioji arbata: truputį fermentuota, gaminama garinant arba džiovinant arbatos lapelius.

Puer arbata: iš Yunnan provincijos Kinijoje kilusi žalioji arbata, praeina ilgą apdorojimo procesą.

Oolong arbata: labiau fermentuota nei žalioji, bet mažiau - nei juodoji arbata.

Rooibos arbata: gaminama iš Pietų Afrikoje augančio krūmo, neturi kofeino.

Arbatos Istorija

Pasak kinų legendos, arbatą atrado dieviškasis šalies imperatorius Šen Nongas, tai įvyko visiškai atsitiktinai. Į pripildytą karšto vandens gėrimų indą įkrito šalia augusio laukinio krūmo lapas. Vanduo ėmė skleisti malonų aromatą, ir imperatorius ryžosi jo paragauti. Gėrimas buvo ne tik skanus, bet ir gaivinantis. Iki III m. e. a. Tangų dinastijos laikotarpis (618-907 m. e. m.) tapo vadinamuoju arbatos aukso amžiumi, kai arbata pradėta gerti ne tik imperatoriaus ir kilmingųjų dvaruose, bet ir arbatinėse, neturtingųjų kinų namuose.

Arbata į Europą atkeliavo tik XVII a., tačiau Kinijoje ji auginama jau beveik 3000 m. pr. Kr. Ten ją vertino už tonizuojančias savybes ir gerą skonį. Ilgainiui imperatorių taip vertinamą gėrimą pradėjo gerti ir paprasti žmonės; atsirado arbatinės ir arbatos gėrimo ritualai. Arbata į Europą buvo atvežta XVI a. portugalų dvasininkų ir pirklių. Vėliau ją labai pamėgo britai, o popietinė arbatos gėrimo ceremonija tapo neatskiriama angliškos kultūros dalimi.

---