Utenos kraštas pasižymi įdomiomis ir netikėtomis vietomis, kurias galima aplankyti per vieną savaitgalį. Pasak Utenos turizmo informacijos centro direktorės Rasos Jasinevičienės, aplankyti visas šias įdomybes galima per vieną savaitgalį.
Pačkėnų Raganų muziejus
Utenos pašonėje esančiame Pačkėnų kaime stovi stebuklinga raganų troba, pilna visokių paslapčių. Tai - Pačkėnų laisvalaikio centras. Iš išorės lyg ir nieko ypatingo - senas mūras ir tiek, tačiau viduje atsiveria pasakų pasaulis. Nežinodamas raganų trobos tikrai nepastebėtum, nors ir penkis ratus po kaimelį suktum.
Nusisiautusi nematomą apsiaustą duris iš vidaus atrakina raganų ganytoja, Pačkėnų laisvalaikio centro darbuotoja Loreta Prosvirova. „Kamino nėr, grįžus tenka landžioti pro balkoną“, - skundžiasi Loreta. Violetinės garbanos išsidraikę, šluota numesta į šoną, atsiprašinėja vos spėjusi į pasimatymą. Daug reikalų Utenoje: kas savaitę reikia užsakyti pelių šokolade, raganų torto su akimis ir nagais. O kur dar rupūžės saldainiai, pelynų arbata. Viską svarbu laiku sužiūrėti, kad maisto nepritrūktų.
Įleidusi vidun, Loreta veda laiptais į viršų. Aplinka pati įprasčiausia, net nepanašu, kad Raganų troboje atsidūrėme. „Tai tik akims apdumti“, - gudriai mirksi Loreta, vesdama prie paslaptingos spintos. Atsivėrus jos durims, įžengiame į tamsą. Raktas spragteli už nugaros, ir iš pakampių į mus sužiūri dešimtys apvalių akių. Prietemoje neįžiūriu veidų, tik ištįsusius skruostikaulius, kumpas nosis, aukštas skrybėles ir jų šešėlius. Tikrų tikriausias Hario Poterio pasaulis, tik labai mažytis.
Nuo vienos raganos prie kitos žvilgsnį nukreipia judantis blyškus spindulys ir paslaptingas Loretos balsas. Per gerą valandą pristačiusi visas pilies gyventojas, Loreta imasi burtų. Stebuklingas rutulys blausiai švyti, vos prilietus žybčioja žaibais. Pasak Loretos, visos Pačkėnų raganos gyvos - dalyvauja šventėse ir edukacijose, jas galima paliesti, pabendrauti. Todėl ir muziejus vadinamas gyvuoju.
Kartą atvykęs raganas išvysi stovinčias vienaip, kitą kartą - jau kitaip, nes jos gyvena savo gyvenimus. Kai tik laikrodis išmuša vidurnaktį ir žmonių centre nėra, skraido ant šluotų, verda vaistus, maišo nuodus, burba kerus. Raganos - žolelių rinkėjos, todėl giedrą birželio naktį lekia su tuščiais krepšiais į žydinčias pievas. Dangus virš Pačkėnų net zyzia mėnesienoje.
Ypatingomis progomis Raganų muziejuje patiekiamos raganiškos vaišės. O tos ypatingos progos nutinka tuomet, kai kas nors tokias vaišes užsisako. Kitaip tariant, beveik kasdien. Tuomet raganos svečius pagirdo pelynų arbata, užkąsti duoda česnakų ir svogūnų. Loreta stengiasi, kad muziejus būtų įdomus ne tik vaikams. „Nereikės nei antibiotikų, nei vaistų“, - aiškina Loreta, išduodama, kad muziejaus misija - skleisti sveiką gyvenimo būdą. Pasiūlys ir kitokių arbatų, juk visokių raganos prirankioja. Atvažiuojantys į muziejų gauna paragauti raganų pirštelių, raganos liežuvio, saldžių voratinklių bei firminio saldainio - rupūžės šokolade.
Loreta pasakoja svečiams Juditos raganų istorijas, Griūčių laumių pasakas ir legendas. Šios mitologinės būtybės, miškų ir tamsos deivės, siejamos su liaudies šventėmis, apeigomis. Šalia jau esančių eksponatų įkurdinamos raganaitės, kurias dovanoja atvykstantys svečiai. Aplankyti muziejų galima darbo dienomis, o susitarus - ir savaitgaliais. Viduje neleidžiama filmuoti ir fotografuoti. Pasak Loretos, Raganų muziejus yra mažytė paslaptis.
Šiltuoju metų laiku muziejaus kieme įrengiama raganų ekstremalių pojūčių zona ir baras su raganiškomis vaišėmis. Šiemet meniu papildė laumių košė, kurią lankytojai muziejaus kieme verda patys. Patys kepa ir čirvinius blynus - mėgstamiausią raganiškų vaišių patiekalą. Raganų žolinčiuje galima įsigyti augalų, teigiamai veikiančių sveikatą ir žolelių arbatų. Suvenyrų spintoje naujų šeimininkų laukia raganaitės, naminukai, sėkmės apyrankės, šluotos ir daug kitų raganiškų suvenyrų. Prie muziejaus veikiančios Raganaitės kūrybinės dirbtuvės siūlo vaikų ir suaugusiųjų grupėms kelių tipų edukacinius užsiėmimus. Vaikai kuria stebuklingas plunksnas, mandalas, velia vilnos peteliškes. Suaugusieji gamina sapnų gaudykles, paslapčių dėžutes, audžia laumės juostas. Viskam čia vadovauja raganų ganytoja Loreta - be jokios abejonės, ryškiausias gyvas muziejaus eksponatas.
Triušiukų slėnis: ne tik triušiai
Jei iš Raganų muziejaus pasuksite keliu link Ignalinos, tai netrukus privažiuosite Triušiukų slėnį. Perskaitę prie kelio įbestos nuorodos pavadinimą tikriausiai pamanysite, kad tai kokia triušių veisimo ferma, bet tereikia kyštelėti nosį pro vartus, kad suprastumėte klydę. Šalia Saldutiškio miestelio įsikūręs Triušiukų slėnis - tai zoologijos sodas, kuriame gyvena lamos, alpakos, danieliai, stručiai, ir net kengūra su kupranugariu.
Pastarasis užsigrūdinęs, prisitaikęs prie šiaurietiškos aplinkos. Važiuojant pro šalį žiemą nuo kelio matyti sniege juoduojanti jo kupra. Vasarą užžėlę krūmai paslepia kupranugarį nuo pašalinių akių. Kito tokio gyvūnų parko nėra šimto kilometrų spinduliu aplinkui. Žinoma, daugiausia čia triušių, nes nuo jų viskas prasidėjo.
Kai Renata ir Ramūnas Lamauskai parke įkurdino pirmuosius triušius, net ir patys nesapnavo, kad viskas išsirutulios į tokį grandiozinį projektą. Per dešimtmetį būta visko - daugybė triūso, pokštų ir akibrokštų. Gyvūnų bendruomenė plėtėsi, vienas po kito parke apsigyvendavo vis įdomesni personažai. Vieni - poromis, kiti - po vieną, o kai kurie - bandomis.
Dabar 4,5 ha plote sustatytuose garduose kuičiasi ir gulinėja daugiau nei 50 skirtingų veislių triušių ir triušiukų. „Belgijos milžinai, Vienos mėlynieji, Naujosios Zelandijos raudonieji, ugniniai, ronai“, - vardija Renata. Kokių tik nėra: pūkuoti ir pliki, dideli ir maži, stačiomis ausimis ir nulėpausiai... „Štai Vokietijos dėmėtieji milžinai ir didieji sidabriniai, ana ten - baltieji, pilkieji, Kalifornijos, Japonijos, Aliaskos, Siamo“, - nesiliauja Renata.
Vienas juodas draugužis vaikšto aplink gardus ausimis karpydamas, tai čia, tai ten patupėdamas lyg juoda dėmė ant tako. Ne vienas lankytojas susirūpinęs triušio gerove Renatai apie jį praneša. „Jis nepriklausomas, vaikšto kur nori, - sako Renata. - Per dieną Išdykėlis aplanko visus parko gyventojus, o miegoti eina pas savo geriausią draugą arklį.“ Niekur jis nepabėga, o kitus patikrina lyg koks parko prievaizdas.
Už triušių gardų matyti platūs parko takai, kuriais tarp aptvarų vaikštinėja lankytojai. Jų čia ne vienas ir ne du. Atvažiuoja net autobusais iš Klaipėdos, Kauno, Vilniaus. Imame kibirėlį pašaro ir traukiam taku pro ožkas, asilą, strutį. Takai šakojasi, atsiveria daugiau aptvarų, net pametame kelią. Sauja maisto tenka vaikus ant nugaros nešiojančiam poni arkliukui, sauja - alpakai, sauja - afrikinei karvei. Viskas švaru, gardai kone idealiai sutvarkyti, žolytė nuskusta, nors nematyti nė vieno dirbančio žmogaus.
Sustojame prie aptverto miškelio, kuriame iš krūmų kyšo keletas ragų porų. Miškeliu dalijasi danielių ir tauriųjų elnių banda. Šalia jų gyvena ir didžiausias parke kupranugaris. Kojomis mindžikuoja, mirksi ilgomis blakstienomis ir seilę burnoje volioja. Suprask - geriau nesiartinti. Netoliese lama rupšnoja žolę, mekena avys. Kitame garde dūksta šinšilos, už jų - fazanai, kalakutai, putpelės, antys, žąsys. Neapeiname nė trečdalio gyventojų, kai nelieka maisto kibire.
Nuo balandžio pradžios iki spalio pabaigos lankytojams atidarytame parke nutinka ir meilės istorijų su laiminga pabaiga. Triušiai nuolat susilaukia mažylių, stručiai ir mažesnieji paukščiai sėkmingai peri kiaušinius. Neatsilieka ir avys, ožkos, lamos, danieliai, taurieji elniai. Net kengūros susilaukia atžalų.
Tauro raganos poilsiavietė prie Tauragno ežero
Keliaujant po Utenos kraštą galima pratęsti raganų istorijas. Iš Triušiukų slėnio grįždami į Uteną pro Tauragnus, atsidursite prie giliausio Lietuvos ežero, kurio pakrantėje įrengta vaizdinga Tauragno slėnio poilsiavietė su smėlėtu paplūdimiu, tinklinio aikštele ir pavėsinėmis. Nuo aukšto kranto matyti visas ežeras. Išlipus automobilių stovėjimo aikštelėje į akis krinta ir Inkilų medis su pakabintais inkilų pavyzdžiais visokiausiems paukščiams.
Nori prisivilioti zylę ar apuoką - gali susimeistrauti panašų inkilą prie namų. Šimtas medinių laiptelių, ir jūs jau slėnio apačioje, prie vandens. Galite degintis į valias ar bristi į skaidrias bangeles. Kartais jos vos įžiūrimos, o kartais ežeras pasišiaušia, nelygu kaip Tauro ragana tą dieną atsidūsta. Jei įsisupusi į pakrantėje svyrantį gluosnį snūduriuoja atokaitoje, ežero paviršius išsilygina lyg stiklas. Jei ragana dūsauja giliai nerimo apimta, vanduo putoja, taškosi į visas puses. Būna, kad įpyksta, pašiaušia pakrantės smėlį verpetu.
Prie ežero galima praleisti visą dieną, pasivaikščioti pakrantėmis pramintais takais ir mediniais takeliais. Ant vandens sūpuojasi trys pontoniniai lieptai - du su apžvalgos aikštelėmis, o prie trečio galima prišvartuoti valtis. Pakrantėje stovinčios trys pavėsinės retai būna tuščios - Tauro raganai draugijos netrūksta. Vasaros vakarais iš laužaviečių kyla dūmeliai, kvepia kepsniais. Poilsiavietėje naktį įsižiebia šviestuvai, todėl jauku ir tamsiuoju paros metu.
Šalia Inkilų medžio įrengtuose stenduose paskaitome apie paukščius, šikšnosparnius, miegapeles, voveres, net apie smulkiuosius Aukštaitijos nacionalinio parko gyventojus - boružes, kamanes, drugius. Tauragnai yra vartai į Aukštaitijos nacionalinį parką iš Utenos pusės. Giliausia Tauragno vieta siekia 62 metrus, vanduo ne taip greitai įšyla net ir saulėtą vasarą. Vingiuotus gilaus ežero krantus gaubia paslaptis, todėl ir Tauro raganai čia patinka. Žiemą paspaudus speigui Tauragnas sustingsta, aukšti krantai pabąla ir apšarmoja. Ant ledo susirinkę žvejai papsi dūmelį kiekvienas prie savo eketės, trūkčioja meškeres laukdami žuvies. Kai ledas trakšteli, visi žino, kad ragana žengė ant ledo pačiužinėti. Jos nepamatysi - užsigobusi nematomą apsiaustą.
Keistų skulptūrų parkas Antalgėje
Toliau nuo raganų, kitoje Utenos pusėje, įsikūrę keli menininkai. Mažame Antalgės kaime gyvenantis Giedrius Mazūras visą savo prosenelių sodybą pavertė skulptūrų parku. Sustojame kieme priešais išpaišytą namą, girgžteli durys, atlekia pasitikti didelis šuo. Paskui šunį išbėga trylikametis Giedriaus sūnus Mykolas. Tėčio nėra - ekskursiją ves jis. Kai į parką atvyksta turistų, darbus dažnai aprodo autoriaus vaikai.
Pririšęs šunį prie pavadžio, Mykolas veda per kiemą į miškelį, kur po medžiais sustatyti Giedriaus kūriniai. Mes savo šunį vedamės kartu. Pievoje prie tvenkinio eksponuojamos didžiausios skulptūros, tarp jų vaikšto ožkos, antys, žąsys. Giedriaus po atviru dangumi eksponuojami kūriniai jau prieš keletą metų pavertė Antalgės kaimą vienu populiariausių turistų traukos objektų Utenos krašte.
Eidama pažintiniu taku per miškelį, atpažįstu ne vieną žinomų Lietuvos veidų. Štai daktaras Unikauskas, lenktynininkas Benediktas Vanagas, krepšininkas Jonas Valančiūnas, Dviračio žinių peliukai Sūrskis su Mauzeriu, bardai Vytautas Kernagis ir Virgis Stakėnas. Sodelyje arčiau namo matyti daugiau žmonių figūrų - dainininkai Vidas Bareikis, Lolita Zero, Andrius Mamontovas. Tik politikų vos vienas kitas. Giedrius vengia juos kurti. Savo vietos parke nusipelnė tik Vytautas Landsbergis ir Aušra Maldeikienė. Ir dar - Volodymyras Zelenskis.
Jaunasis gidas nė nemirksėdamas pristato tėvo skulptūras ir papasakoja jų istorijas. Ne bet kaip - su išmintingu žvilgsniu ir brandaus vyro intonacija. Pasak Mykolo, tėtis personažus atsirenka pagal tai, kiek jie įdomūs visuomenei ir kaip vertinami. Kuo spalvingesni, tuo geriau. Ir ekspozicijos vieta spalvinga bei su polėkiu, minčiai skrieti erdvės į valias. Sukūręs naują skulptūrą, Giedrius ją nufotografuoja ir įkėlęs į Antalgės kaimo bendruomenės FB socialinį tinklą, laukia vertinimų. Vieni herojai Giedriaus darbą giria ir nori savo atvaizdą įsigyti, kitiems jo menas nepatinka.
Skulptūrų kieme daugybė, o didžiausios matyti nuo kelio. Į Feisbuko skulptūrą, kuri sukasi aplink savo ašį, galima įeiti. Sukdamasi kartu su ja ratu veidrodžiuose matau aplinką ir daugybę savo atspindžių. Išlindus iš feisbuko raidės Mykolas siūlo pasižvalgyti po apylinkes pasilypėjus ant žirgo Pegaso nugaros. Kita didelė skulptūra įsitaisiusi vandenyje vaizduoja Vandenio ženklą - galima nubristi ir prie jos. Tai iš metalo išlankstyta dviguba „V“. Į feisbuko skulptūrą, kuri sukasi aplink savo ašį, galima įeiti. Dėmesį patraukia „Blue / Yellow“ skulptūrinė instaliacija. Iš bidonų sukurtas darbas primena kaleidoskopą. Pasak Giedriaus, surūdiję bidonai simbolizuoja senius, kurie burba ir žino, kaip viskas turi būti. Bidonus galima palenkti, kad kaleidoskopą matytų ir suaugę, ir vaikai.
Giedrius savo skulptūrų parką papildo ir eksponatais iš fantazijų pasaulio: kieme be realių personažų skulptūrų geltonuoja pimpačkiukai, sėdi žalias šrekas, raudonuoja žmogus-voras. Naujausias Giedriaus kūrinys pirmiausia atsiduria vitrinoje prie įvažiavimo į parką, kad būtų geriausiai matomas. Atsiradus naujesniam kūriniui, ankstesnis perkeliamas kitur.