Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių kulinarinio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Ši tradicija akivaizdžiai nyksta.

Paskutiniai XX a. Maisto ir valgymo kultūra bei apskritai kasdienybės istorija istoriniame pažinime ilgą laiką buvo podukros vietoje. Todėl neretai teigiama, kad nacionalinis kulinarinis paveldas apskritai neegzistuoja, nes dauguma Lietuvos virtuvei priskiriamų patiekalų yra paplitę ir kituose Europos kraštuose.

Tačiau iš tiesų, kulinarijos paveldo erdvė yra išaugusi iš etninės aplinkos, susimaišiusi su visos Europos krikščioniškąja tradicija, dėl istorinių aplinkybių patyrusi kitų tautų kultūrinį poveikį. Patiekalai, kurie gali atrodyti labai lietuviški, pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, yra gaminami visoje Europoje. Cepelinai gaminami Šiaurės Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Šiaurinėje Lenkijos dalyje, Lietuvoje.

Kulinarinio paveldo sluoksniai

Kiekvienos šalies virtuvę sudaro du sluoksniai. Pirmasis - vietinis. O kitas sluoksnis - importas - tad tarsi vėl ne vietinis. Antrasis sluoksnis - importuoti produktai, kitaip tariant, užsienio įtakos.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visada buvo labai atvira ir tolerantiška valstybė, priimanti idėjas iš kitų kraštų. Didieji miestai, kaimyninės tautos ir kultūros, skirtingos religijos, žmonių migracija taip pat formavo kulinarinį paveldą. Žemaitijos, buvusios tarp dviejų vokiškų erdvių - Livonijos ir Mažosios Lietuvos - virtuvei įtaką darė vokiška kultūra. Nors valstiečiai ir sudarė didžiausią istorinės visuomenės dalį, bet valdovų, didikų, bajorų, miestiečių ir net kitataučių, gyvenusių Lietuvoje, valgyti patiekalai jau yra lietuviški tradiciniai. Viduramžiais ir vėlesniais laikais pirmiausia užsienio įtakas perimdavo, inovacijų laidininkas buvo valdovo dvaras, diduomenė, kurie galėjo sau leisti priimti naujoves, arba jų statusas reikalavo laikytis kulinarinių madų. Vėliau - ir žemesni sluoksniai. Per kelis šimtus metų kai kurie patiekalai pasiekdavo net valstiečių gryčias.

Skirtingų socialinių sluoksnių įtaka

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, kulinarinio paveldo tyrinėtojas dr. Rimvydas Laužikas lietuvių valstiečių patiekalus įvardija kaip tradicinę virtuvę. Tačiau pažymi, kad tikrasis kulinarinis paveldas yra saugomas ne tik kaimuose. Gotikinės virtuvės tradicija (ją tęsė ir barokas) - gausus prieskonių naudojimas didikų virtuvėje, kas ją skyrė nuo valstietiškos.

Lietuva yra ta šiauriausia erdvė, kurioje labai didelę įtaką turėjo Viduržemio jūros virtuvė. Tai įvairūs patiekalai, Renesanso epochoje atkeliavę iš bizantinės kultūros, pasiskolinti iš totorių ar karalienės Bonos Sforcos atnešti iš Italijos. Pavyzdžiui, liaudiškas patiekalas skryliai, kai kuriuose Lietuvos regionuose tarmiškai vadinami „lazankėmis“. Greičiausiai tai - tolimas lazanijų atgarsis, kurios į Lietuvą atkeliavo Bonos Sforcos dėka. Itališkos virtuvės įtaka - daugiausia miltiniai patiekalai, taip pat ir desertai, pradedami kepti tortai. Ryšiai su Šventąja Romos imperija į lietuvišką racioną pridėjo daug daržovių. Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai. Labai barokinis - riebus, gausus, perteklinis - patiekalas yra didžkukuliai. Barokinis maistas būdingas tradicinei LDK virtuvei.

Didžkukulių kilmė

Didžkukuliai yra ganėtinai naujas patiekalas, greičiausiai atkeliavęs iš Šiaurės Vokietijos kartu su Lietuvos žydais, aškenaziais ir išplitę kaime, jų valdomose karčemose. Žydų bulvinių patiekalų istorija senesnė negu bulvių: kugelis savo šaknimis siekia viduramžius, kai iš ropių rutulio pavidalo puode buvo kepamas šventinis žydų valgis, kuris tik XIX a.

Importiniai produktai taip pat vertintini kaip skirtingų socialinių sluoksnių rodiklis. Pavyzdžiui, XVIII a. vyno vartojimas skyrė valstietį nuo bajoro. Jeigu vartoji vyną, vadinasi, esi bajoras. Diduomenę nuo bajorų skyrė šampanas: geri šampaną, vadinasi, esi ne šiaip bajoras, bet priklausai diduomenei.

Nagrinėjant istoriją pastebima bendra tendencija: senesnė XV-XVI a. didikų virtuvė buvo paprastesnė, o XVIII-XIX a. ji tampa prašmatnesnė, ypač dėl prancūzų įtakos. Kasdienis maistas buvo kur kas paprastesnis negu puotų, iš esmės tai - dvi skirtingos virtuvės.

Mitybos įpročių pokyčiai

Maitinimosi būdas yra labai glaudžiai susijęs su gyvenimo būdu - čia slypi kulinarinio paveldo tradicijos išsaugojimo problema. Jeigu žmogus sunkiai fiziškai dirbo, - jis valgė sunkų maistą. Tradicinėje kaimo kultūroje žmonės keldavosi labai anksti ir pirmiausia ne sėsdavo prie stalo, o kibdavo į darbus. XXI a. karta ir gyvena visai kitaip - nedirba daug sunkių fizinių darbų.

Kaimo virtuvė konservatyvesnė negu miesto, nes nuo seno miestą pasiekdavo daugiau maitinimosi naujovių. Maisto produktų dominavimas virtuvėje labai priklausė ir nuo žemės derlingumo. Vietinės virtuvės produktų turtingumo skalėje svarbiausia yra mėsa, antrieji pagal vertę - pieno, tretieji - grūdų produktai, paskutinėje pakopoje yra tai, kas auga ir gyvena gamtoje - grybai, uogos, žuvys. Kuo laikotarpis arčiau mūsų dienų ir kuo derlingesnė žemė regione, tuo daugiau žmonės valgydavo aukštesnio lygmens produktų. Lietuvių mitybos režimas praeityje labai priklausė nuo sezono, kai įvairiais metų laikais buvo vartojami skirtingi maisto produktai. Rudenį ir žiemą valgyta daugiau mėsos, pavasarį ir vasarą - pieno, daržovių, uogų, grybų, vaisių, žuvies, miltinių patiekalų. Lietuviai visada mėgo gerai, skaniai ir sočiai pavalgyti. Šie pomėgiai išlikę iki šių dienų. Lietuviška virtuvė keitėsi ir formavosi veikiama įvairių istorinių aplinkybių.

Regioniniai ypatumai

Šiaurės vakarų Lietuva, Žemaitija neįsivaizduojama be kastinio su virtomis neluptomis bulvėmis. Žemaičiai - košių valgymo pirmūnai. Populiarus gėrimas Žemaitijoje - gira. Kulinarijos specialistai priskaičiuoja net 100 giros receptų. Jos darytos ne tik iš javų salyklo, duonos, burokų, bet ir iš pieno, medaus, vaisių, uogų, žiedlapių, pumpurų, pyragų, sėklų ir net iš kadagio uogų. Žemaitijos kulinarinio paveldo patiekalų - kastinio, cibulynės, spirgynės - gaminimo tradicija tebėra aktyviai praktikuojama ir saugoma Kretingos rajono Nasrėnų, Šalyno, Tintelių kaimuose.

Kulinarinio paveldo puoselėjimas Žemaitijoje

Senąją gaminimo tradiciją saugo ir perduoda jaunimui Nasrėnų kaimo gyventoja Regina Simonaitienė (gim. 1957-04-12). Ji gimė ir užaugo Nasrėnuose ir šių patiekalų gaminimo tradiciją perėmė iš savo mamos ir senelės. R. Simonaitienės pagamintos cibulynės, spirgynės ragauja vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojai, renginių svečiai ir dalyviai. Ji supažindina lankytojus su šių produktų gamybos metodais. R. Simonaitienė nuo vaikystės prisimena, kaip šiuos patiekalus ruošė jos mama Emilija Viskontienė (1917-1997). Su žemaitiško kastinio sukimo tradicija Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejaus lankytojus ir svečius supažindina Violeta Čėsnienė (gim. 1962-11-15).

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejus savo veikla užtikrina kulinarinio paveldo tradicijų perėmimą, išsaugojimą ir tęstinumą. Atnaujinus muziejaus viralinę, joje galima rengti tradicinių patiekalų gaminimo edukacijas jaunimui ir suaugusiesiems.

Tautinio paveldo sertifikatai

2022 m. Natūralią ruginę juodą duoną įmonėje „Kartenos naminė duona“ Kiauleikiuose kartu su vyru Dariumi Gaučiumi kepanti Asta Gaučienė žinias apie duonos maišymą, minkymą ir kepimą perėmė iš Dariaus mamos. Per beveik tris dešimtmečius naminės duonos receptas nepakito - kepama pagal senąsias tradicijas. Juoda ruginė duona įvertinta tautinio paveldo sertifikatu, kuris suteiktas ir dar trims UAB „Kartenos naminė duona“ gaminiams: juodai ruginei duonai su lašinukais, pyragui be razinų ir baltai duonai. A. Gaučienės tik iš lietuviškų rugių pagal autentišką receptą kepama Kartenos naminė duona ir puošiama būtent lietuviškai - rugiais, o iš kviečių kepami pyragai papuošti „kasomis“.

Kauno Mičiūrino žemės ūkio technikume bitininkystę studijavusi, Vydmantų agroprekybiniame tarybiniame ūkyje bitininke dirbusi Violeta Šedienė kartu su vyru nuo 1991 m. plėtoja savo verslą - „gaminti“ medų Vydmantuose. Bitininkė turi 117 bičių šeimų.

Kretingos dvaro vandens malūne, priklausančiame Kretingos muziejaus kompleksui, Justė Norvaišaitė įkūrė saldainių dirbtuves-kavinę „Dvaro saldaininė“. Kartu su vyru Luku ir edukatore rankų darbo senovinius saldainius gaminanti ir juos pasigaminti edukacijose išmokanti J. Norvaišaitė yra ketvirtos kartos saldainių gamintoja: per mamą ir senelę ją pasiekė dar prosenelės gamintų saldėsių receptas. Tęsiama ne tik giminės moterų puoselėta tradicija: čia, Kretingos dvare, buvo grafų Tiškevičių cukraus sirupo, medaus ir aliejaus dirbtuvės „Šatrija“. Prisimindami ir lankytojams primindami istoriją „Dvaro saldaininės“ įkūrėjai pagal XVIII a. dienoraščiuose rastą grafienės Sofijos Tiškevičienės receptą gamina autentišką grafienės šokoladą su kava ir cikorija.

Norėdami išsaugoti šeimos tradiciją, kretingiškiai Daiva Malakauskienė kartu su vyru Arūnu 2008 m. Kretingoje įkūrė įmonę „Kretingos šakočiai“. Šeimoje šakočiai kepami daugiau negu 50 metų - tai Daivos tėvų Onos ir Julijono Kumpių palikimas. Vaikystėje kepimo procese visi šeši vaikai dalyvaudavo ne kaip stebėtojai, o kaip pagalbininkai. Daivos mama dukrai perdavė tikrą, autentišką naminio šakočio receptą, Arūnas pagal Daivos tėvo patarimus pats išmūrijo kepimo krosnį ir pasirūpino reikalingais įrankiais. 2012 m. gavę Tautinio paveldo produktų sertifikatą, šakočių kepimo čempionatuose dalyvaujantys D. ir A.

1995 m. Vilija ir Vladas Baltuoniai Kalniškiuose įkurtame ūkyje pradėjo auginti mėsinius kalakutus. 1996 m. Salantuose nuosavą kepyklą „Salantų pyragas“ atidarė verslininkė, maisto technologė Rūta Šiaulienė. Jos pagal ypatingą atkurtą ir išlaikytą receptūrą kepamas mielinis Salantų pyragas įvertintas tautinio paveldo sertifikatu. Darbėnų miestelyje su šeima įsikūrusi tekstilininkė Daiva Dūdėnienė atidarė kavinę „Spilgutė“, kurioje šeimininkaujanti tautinius amatus puoselėjančios D. Dūdėnienės dukra Ernesta taip pat laikosi tautinių tradicijų. 2001 m. Šių Kretingos rajono amatininkų gaminiai ar paslaugos pripažinti tautinio kulinarinio paveldo produktais (sertifikuotais tradiciniais gaminiais).

Totorių kulinarinis paveldas

Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII-XVI a. Tradicija siejama tiek su Aukso orda, tiek su Krymo chanatu, tiek su totorių persikėlimu į dabartinę Lietuvos teritoriją XIV a. ir XV a. sandūroje. Lietuvos totorių gastronomija išsisikiria maisto ruošimu kazane ant atviros ugnies lauke, vytintais mėsos gaminiais, islamo maisto kultūros taisyklių taikymu, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingais ingredientais.

Būdingi patiekalai yra vytinta jautiena, kundumai (koldūnai), šimtalapis, lokšina (totoriška sriuba su kukuliais), šurpa (daržovių sriuba su aviena ar jautiena), ešpešmakai (trikampiai pyragėliai su mėsa), chalva, džaima (apeiginis paplotėlis), peremiačiai (apvalūs pyragėliai su kapota mėsa), arbūznikas (šimtalapis su moliūgų ir mėsos įdaru), čeburekai, beliušai (beliašai), štukamensas (laidotuvių pietų valgis, didelis troškintos jautienos ar avienos gabalas su saldžiu pupelių padažu), syta - saldus medaus gėrimas.

Ši kulinarinio paveldo tradicija totoriams yra ypač svarbi pirmiausia dėl to, jog maisto gaminimas suartina įvairaus amžiaus bendruomenės narius, ji yra perduodama iš kartos į kartą šeimos rate, edukacinių veiklų metu, dalyvaujant įvairiuose renginiuose, parodose. Šeimose akylai saugoma senoji receptūra, laikomasi gaminimo būdų ypatumų, tradiciškai paisoma išpažįstamos religijos - islamo - reikalavimų.

Kulinarinis paveldas švietime

Sertifikato Nr. Pamokos pradžioje siūloma prisiminti ir aptarti patiekalus, kuriuos dažniausiai gaminame, pateikiama užduotis. Grupės pristato patiekalų sąrašus, likusi klasės dalis stebi. Aiškinantis naują temą, mokytojas užduoda klausimą: Kurie patiekalai yra patys seniausi ir gaminami Lietuvoje? Didžkukuliai, vėdarai, švilpikai, bulvių plokštainis, virtiniai. Šaltibarščiai, barščiai, saldi sriuba. Žolelių arbata, starka, alus, degtinė, krupnikas, midus. Išklausius garsinę medžiagą apie mitybos paveldą, mokiniams pateikiama užduotis (šią užduotį galima atlikti porose arba grupėse).

Kulinarinis paveldas yra nematerialus paveldas, ir svarbiausia jo dalis - tradicija. Tradiciniai gaminiai - amatininkų dirbiniai, maisto gaminiai, liaudies muzikos instrumentai ir kiti etninio paveldo gaminiai, pagaminti iš tradicinių žaliavų, naudojantis rankų darbu ir kitomis senosiomis arba jas atitinkančiomis naujomis technologijomis, unikalios gaminių kokybės savybės bei reputacija išliko nepakitusios per laikotarpį, kuriuo paprastai apibūdinama viena žmonių karta, t.y. 2001 m. įsteigta viešoji įstaiga - Kulinarijos paveldo fondas. Fondas suteikia teisę specialiu ženklu žymėti kulinarijos paveldo reikalavimus atitinkančius gaminius. Tai juridiškai įteisintas prekinis ir kokybės ženklas. Kulinarinis produktas.

Edukacinės programos

Kulinarinis paveldas Lietuvoje iš tiesų plėtojamas. Galima pamatyti, kaip kepami šakočiai, sužinoti šio patiekalo ruošimo subtilybes arba iš susimaltų miltų išsikepti duonos ar tradicinių aukštaitiškų blynų. Aiškinantis naują temą, siūloma aptarti mitybos paveldą. Gamtinės, klimato sąlygos, skirtingos žemės ūkio kultūros, gaminimo prietaisai, įranga, įrankiai, nulemia etnografinių regionų kulinarines tradicijas. Pamokos temos įtvirtinimui siūloma mokiniams išsiaiškinti, kokiais patiekalais išsiskiria etnografiniai regionai, MO „Etnografiniai valgiai“. Susipažinę su medžiaga, mokiniai pasisako, kokie patiekalai gaminami regionuose.

Mokytojas, norėdamas išsiaiškinti, kaip mokiniai įsisavino naują medžiagą (apie kulinarinį paveldą), pateikia užduotį, kurią mokiniai atlieka individualiai. Galima pamoką pradėti ir nuo mokinių jau turimos patirties. Mokiniams grupėse siūloma aptarti, kokius žino savo regiono patiekalus, aptariama. Sumaketuoti savo ar kito (pasirinktinai) regiono nacionalinių (4-5) patiekalų receptų knygelę. Sumaketuoti patiekalų receptų knygelę vaikams. Sumaketuoti lietuviškų patiekalų valgiaraštį. Atrinkti patiekalai išbandomi ir įvertinami.

Mokiniams, kuriems patinka gaminti patiekalus ar norėtų papildomai gauti vertinimą, siūloma atlikti užduotį namuose: atrinkti 2-3 savo šeimos populiariausius patiekalus, juos išbandyti, nufotografuoti eigą ir patalpinti pasirinktoje laikmenoje (patiekalų gaminimo procesas gali būti ir nufilmuotas).

Verslo planų kūrimas

Naują temą rekomenduojama išsiaiškinti taikant projektinės veiklos metodą, pvz., galėtų būti projektas tema „Keturi žingsniai verslo link. Įstatų/nuostatų parengimas. Dažniausiai pinigų verslo pradžiai gauname iš savo santaupų ar šeimos narių paskolų. Išsiaiškinus naują temą, mokiniams pateikiama užduotis: sudaryti maitinimo įmonės verslo planą (šią užduotį mokiniai gali atlikti poromis). Idėja. Šioje dalyje pateikite bendrą informaciją apie įmonę (kontaktai, steigimo tikslai, aplinkybės, kokia veikla, kiek produkcijos bus gaminama/paslaugų teikiama). Apibūdinkite, kaip vieta daro įtaką produkto gamybos ar paslaugos teikimo procesui, t. y. privažiavimo galimybės, darbo jėgos regione tinkamumas, kuo vieta patraukli vartotojams. Nurodykite, ar turimi patalpų plotai yra pakankami ir pritaikyti numatytai veiklai, jos plėtrai. Gal bus statomos naujos patalpos? Numatykite reikalingų darbuotojų skaičių. Aprašykite, kokia turėtų būti darbuotojų patirtis ir kvalifikacija, koks numatomas vidutinis darbo užmokestis. Pateikite gaminių/paslaugų sąrašą (4-6 vnt.). Remdamiesi šiais receptais, išbandys ir patiekalus. Baigus temą, rekomenduojama mokinių žinias, gebėjimus įvertinti pasitikrinimo užduotimi „Mitybos paveldas ir verslai“.

Klaipėdos regiono ypatumai

Klaipėdos uostamiestyje dėl kultūrų sankirtų įtakos buvo sukurta daug išskirtinių, tik Klaipėdai būdingų valgių. XVII a. Klaipėdoje gimė specifinis kavos gėrimas, gaminamas iš stiprios juodos kavos ir kiaušinio trynių, išplaktų su cukraus pudra. XX a. pradžioje į Klaipėdos restoranų meniu buvo įtraukti tokie patiekalai kaip Mėmelio strimelių tefteliai (kukuliai) pomidorų padaže, Mėmelio menkės tefteliai (kukuliai) kaparėlių padaže, ruginės tešlos apvalkale keptas kiaulienos kumpis, jautienos šnelkliopsai, troškinti grietinėje su baravykais, didysis kiaulienos kepsnys - Mėmelio štufatas. Mažosios Lietuvos kaimo kulinarinis paveldas - duoniniai kukuliukai, užšutinti pienu. Tradicinis pusryčių patiekalas - paščiūkai, pagaminti iš šilto miežinio alaus (be laipsnių) su miltais. Vasarą bei rudeniop Mažojoje Lietuvoje labai mėgta valgyti obuolines, kriaušines sriubas su pienu ir muize (avižinių miltų tyre).

Kulinarinis turizmas

Lietuvoje kulinarinis turizmas tampa vis populiaresne turizmo šaka, pritraukiančia tiek vietinius, tiek užsienio turistus. Tai ne tik puiki galimybė pristatyti šalies gastronominį paveldą, bet ir skatinti vietos ekonomiką bei stiprinti kultūrinį identitetą. Tradiciniai lietuviški patiekalai, vietinių ūkių produkcija ir senosios maisto gaminimo tradicijos tampa pagrindiniais šios srities akcentais, kuriuos būtina puoselėti.

Kulinarinis turizmas Lietuvoje neatsiejamas nuo vietinio maisto. Naudojant vietoje užaugintus produktus, ne tik užtikrinamas patiekalų autentiškumas, bet ir stiprinama vietos ekonomika - ūkininkai, smulkūs gamintojai ir amatininkai sulaukia daugiau dėmesio ir užsakymų. Lietuvoje itin vertinami tokie produktai kaip juoda duona, šviežiai rūkytos žuvys, grybai ir uogos iš vietinių miškų, taip pat tradicinis pienas bei jo gaminiai.

Kulinarija - tai daugiau nei maistas. Ji pasakoja istorijas, atspindi tautos vertybes ir gyvenimo būdą. Per maistą galima atskleisti Lietuvos regionų įvairovę - nuo žemaitiško kastinio iki dzūkiškų grikių blynų. Be to, gastronominės patirtys tampa viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl turistai renkasi tam tikrą kelionės kryptį. Kaimo turizmo sodybose ir kulinariniuose renginiuose vis dažniau siūlomos edukacinės programos, kuriose lankytojai gali ne tik ragauti tradicinius patiekalus, bet ir dalyvauti jų gamyboje.

Kulinariniai maršrutai

Vidurio Lietuvoje, Radviliškio ir Kėdainių rajonuose, sukūrėme naują kulinarinį maršrutą „Seni nauji skoniai“. Atvykę keliautojai leisis į skonio kelionę, kurioje persipina tradicijos ir modernūs požiūriai į maisto kultūrą. Penkios unikalios stotelės siūlo įvairiapuses patirtis. Panekelpių kaimas pasitinka su originaliais šeivamedžio gaminiais - nuo gaiviųjų gėrimų iki saldumynų, kurių subtilus skonis atspindi kaimo gyventojų kūrybingumą. Šlėvės ūkis siūlo pasimėgauti natūralių vaisių ir uogų skoniu, kuriuos svečiai gali skinti tiesiai iš sodo. Šušvės midus - tikras lietuviško midaus tradicijų saugotojas - žavi savo midaus ir medaus gaminių įvairove, leidžiančia pajusti šių produktų istorinę reikšmę. Šis maršrutas - tai puiki proga ne tik paragauti įvairiapusių skonių, bet ir iš arčiau susipažinti su regiono kulinarinėmis tradicijomis bei žmonėmis, kurie jas puoselėja. Ši informacija parengta naudojant Europos Sąjungos finansinę paramą. Už šios informacijos turinį atsako Lietuvos kaimo turizmo asociacija.

Pagrindiniai Lietuvos totorių virtuvės patiekalai

Patiekalo pavadinimas	Aprašymas
Vytinta jautiena	Džiovinta jautiena, gaminama pagal tradicinį metodą.
Kundumai (koldūnai)	Maži kukuliai, įdaryti mėsa.
Šimtalapis	Sluoksniuotas pyragas su įvairiais įdarais.
Lokšina	Totoriška sriuba su kukuliais.
Šurpa	Daržovių sriuba su aviena ar jautiena.
Ešpešmakai	Trikampiai pyragėliai su mėsa.
Chalva	Saldus desertas, pagamintas iš saulėgrąžų arba sezamo sėklų.
Džaima	Apeiginis paplotėlis, naudojamas religinėse ceremonijose.
Peremiačiai	Apvalūs pyragėliai su kapota mėsa.
Arbūznikas	Šimtalapis su moliūgų ir mėsos įdaru.
Čeburekai	Giliai kepti pyragėliai su mėsa.
Beliušai (beliašai)	Apvalūs pyragėliai, kepti aliejuje.
Štukamensas	Laidotuvių pietų valgis, didelis troškintos jautienos ar avienos gabalas su saldžiu pupelių padažu.
Syta	Saldus medaus gėrimas.

---