Sunku įsivaizduoti šiandien lietuvio stalą be bulvių. Kasdien jos ant stalo visokių valgių sudėtyje. Šiandien sakoma, kad bulvės - antroji lietuvio duona. Ir prie kopūstienės ar šaltibarščių, ir prie mėsos patiekalų. O vaikai mielai traškina bulvinius traškučius. Ir svečius iš tolimų šalių uoliai vaišiname lietuviškais bulviniais valgiais.
Mėgstame didžkukulius, dažniau cepelinais vadinamus, žemaičių blynus, plokštainius arba kugelį, bulvinius vėdarus. Bulvės tikrai nusipelnė nacionalinio augalo statuso. Tačiau ar dažnai susimąstote, jog bulvės yra kilę ne iš Lietuvos ir net ne iš Europos?
Bulviakasio Tradicijos ir Papročiai
Bulviakasis - bene didžiausias ankstyvojo rudens darbas kaime. Kasamos bulvės su talka: juk atartų negalima palikti šalnoms. O kur talka - ten juokai, pasižodžiavimai.
Klausia: „Kam biedni žmonės skūrą lupa?“ „Bulvėms!“ - atsako. „Kaip šiemet bulvės?“ „Penkias apžiojęs pašvilpti gali!“ O jei bulvienės puodas bėga pervirš, šaukia: „Bulvės bėga!“ Atsako: „Daryk duris, kad neišbėgtų!“ Arba tokie palyginimai: „Ko toks nusitepęs, kaip bulves kepęs?“ „Bulvinukė - tokia sveika, apskritutė.“
Žinoma, ir bulviakasio darbe seniau būta visokių burtų, tikėjimų, atodairų. Pagal senoviškus papročius bulves į rūsį ar kapčius pildavo tik per mėnulio pilnatį, kad gerai išsilaikytų iki pavasario. Kol visos bulvės nenukastos, šeimininkė jų nekepdavo - antraip kitąmet menkos teužaugsiančios. O pradėti pilti reikia nuo pietinio kampo - tada žiemą neperšals. Bulviakasį seniau užbaigdavo apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Dabar kitokios rūšys paplito mūsų krašte, tad ir bulviakasis žymiai ankstesnis. O Mykolinės, sakydavo, žiemos orus nurodo - pagal rytmečio oro kryptį.
Bulvių Kelias į Europą
Į Europą pirmosios bulvės pateko prieš puspenkto šimto metų. 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598).Garsusis anglų kapitonas, karališkasis piratas Francis Drake‘as parplukdė Amerikos pakrantėje užgrobtą ispanų laivą. Pasirodo, išmokę iš indėnų bulves valgyti, ispanų jūrininkai turėdavo jų atsargas laivo triumuose. Ir skanu, ir gerai laikosi...
Karalienė paliepusi pasodinti bulves botanikos sode tarp kitų egzotiškų augalų. Taip augalas ir plito: iš vieno sodo į kitą. Rūmų damos bulvių žiedeliais puošdavosi plaukus. Iš tų laikų ir šmaikštusis posakis: „Kam tos gėlės kai bulvės žydi!“
Ši naujoji žemės ūkio kultūra galėjo gelbėti valstiečius ir varguomenę nuo bado, mat anksčiau augintos ropės ar griežčiai žiemą podėliuose neišsilaikydavo iki pavasario, tad maisto ir pristigdavo. Tačiau naujovė plito Senajame žemyne labai pamažu: valstiečiai šventai laikosi to, ką darė jų tėvai ir senoliai. Sakydavo, kad užjūrio bulvės - „velnio išmislas“.
Bulvių auginimo skatinimas Europoje
Bulves auginti maistui imta nuo XVII a. vidurio. Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas II Didysis net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tad tikėtina, jog lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III.
Tačiau plačiau jos paplito iš Prancūzijos Liudviko XVI laikais gana keistomis aplinkybėmis. Po karūnavimo 1775 metais valdovas pakėlė grūdų mokesčius, tada šoktelėjo ir duonos kaina. Valstybėje kilo vadinamasis Miltų maištas. Padėtį gelbėjo geras patarimas: buvęs karys Antoine`as-Augustinas Parmentier, sėdėjęs keletą kartų prūsų kalėjime ir ten maitintas tik bulvėmis, įtikino karalių jų nauda.
Kam kovoti dėl duonos, jeigu galima pramisti bulvėmis, dar ir įvairių patiekalų iš jų pasigaminus. Tačiau teko imtis gudravimų, kad paskatintų bulveles auginti savo šalyje. Karalius liepęs jomis apsodinti nemažus žemės plotus parkuose netoli Paryžiaus. Dieną laukus uoliai saugodavę gvardiečiai. Naktį sargybą pašalindavo, tada kaimiečiai slapčiomis ir pasikasdavo vieną kitą bulvę, pasisodindavo savo žemėje - jeigu net pats karalius jas taip vertina...
Ant A. O. Parmentier kapo iki šiol žydi bulvės. O britų kapitonas seras F. Drake`as pagerbtas ir Vokietijoje: Ofenburgo mieste jam pastatytas paminklas. Ten jis pavaizduotas laikantis rankoje bulvės žiedą, o paminklo pjedestale iškaltas ilgas tekstas - vargšų žmonių padėka, kad gelbėjo nuo bado.
Bulvių Atsiradimas Lietuvoje
O kada bulvės pasiekė Lietuvą? XVIII a. XVIII a. Vilniaus universiteto medicinos profesorius Josefas Frankas (1771-1842), kartu su tėvu Johannu Peteriu Franku (1745-1821), ne mažiau garsiu mediku, 1804 m.
Vyskupas Motiejus Valančius „Antano Tretininko“ pasakojime taip rašo: „Pilypas Brazdauskis, Salantų parakvijos, Nasrėnų sodos, pasiturįs ūkininkas, metuose 1806, pavasarį, iš Klaipėdos parvažiavęs, tarė šeimynai savo: „Šitai pirkau Klaipėdoj septynias kartopeles - vokiečiai sako esant jas iš Amerikos parvežtas, labai naudingas ir skanias... Pilypas, gavęs rudenį iš penkių bulvių tris dešimtis tris, keletą išvirino, ir visi ragavo, o likusiąsias sėklai užlaikė... Užrašiau tai, kad būtų žinoma, kaip neseniai tas vaisius žemės įveistu paliko Žemaičių krašte“.
Tautodailininkai tam įvykiui atminti ir bulvę pagerbti Nasrėnuose pastatė stogastulpį. Pastebėtina, kad plokštainį dažniau vadiname kugeliu - pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino pavardę. Pirmojo pasaulinio karo metais šie skraidymo aparatai pasirodė mūsų padangėje. O tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas. Mėsos subproduktų prikimštus cepelinus patiekdavo karčiamose - mat sunkus maistas prašyte prašosi poros bokalų alaus... Ypač šaltuoju metų laiku - ir verslas klesti!
Kaime verdami didžkukuliai yra su mėtomis paskanintu varškės įdaru, užpilami spirgiukais. Pastebėtina, kad plokštainį dažniau vadiname kugeliu - pagal vokišką apskritą indą pyragams kepti. Didžkukuliai vadinami cepelinais pagal dirižablių kūrėjo vokiečių grafo Ferdinando von Zeppelino pavardę. Pirmojo pasaulinio karo metais šie skraidymo aparatai pasirodė mūsų padangėje. O tariamai lietuviškas patiekalas yra taip pat nesenas pramanas.
1975 m. tuomet dar statomuose Elektrėnuose surengta darbininkų apklausa: kokį patiekalą jie laikytų lietuviškiausiu savo valgyklose? 78 proc. apklaustųjų tada atsakė, kad cepelinus. Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš kokius 100-150 metų.
Šiandien sakoma, kad bulvės - antroji lietuvio duona. Kasdien jos ant stalo visokių valgių sudėtyje. Ir prie kopūstienės ar šaltibarščių, ir prie mėsos patiekalų. O vaikai mielai traškina bulvinius traškučius.
Bulvės Botanika ir Auginimas
bùlvės, bulvinių (Solanaceae) šeimos, kiauliauogių genties daugiamečiai augalai. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 rūšių. Savaime auga Pietų Amerikoje. Bulvės būna kultūrinės, laukinės, rečiau dekoratyvinės; skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvąsias.
Iš kultūrinių daugiausia auginamos valgomosios bulvės (Solanum tuberosum; paplitusios įvairių žemynų vidutinio klimato šalyse), Solanum andigenum (Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore, Peru). Pietų Amerikos kalnuose auginamos Solanum rybinii, Solanum goniocalyx ir kitos rūšys. Europoje auginama valgomoji bulvė.
Jos šaknys kuokštinės, į dirvą įsiskverbia 20-35 cm, stiebas (bulvienojas) šakotas, žolinis, 40-150 cm aukščio, keras iš 4-8 stiebų. Lapai plunksniški, neporiniai, karpyti, žali, su tarpulapiais. Žiedai balti, rausvi, melsvai violetiniai arba tamsiai mėlyni, į žiedynus susitelkę po 4-5. Stiebų požeminėje dalyje susidaro palaipos (15-50 cm ilgio), jų viršūnėje - bulvės gumbai.
Ant gumbų pasiskirsčiusios (spirale) akutės, turinčios po 3 pumpurėlius (iš jų daigus paprastai tik 1). Paviršiuje tarp akučių (jų būna 10-12) yra daugybė žiotelių, pro kurias gumbas kvėpuoja ir išgarina vandenį. Įvairių veislių bulvių gumbai būna įvairaus dydžio (1 gumbas gali sverti daugiau kaip 500 g), formos (apvalūs, pailgi, ovalūs) ir spalvos (balti, gelsvi, raudoni, violetiniai).
Gumbas turi 73-78 % vandens, 12-24 % krakmolo, 2 % baltymų, 1 % celiuliozės, 0,15 % riebalų, 0,8 % gliukozės ir fruktozės, vitaminų C, B1, B6, H, PP ir kitų, įvairių mikroelementų - kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo.
Bulvės dauginamos vegetatyviškai (gumbais, jų dalimis, daigais, atžalomis), selekcionuojant - ir sėklomis. Geriausiai dera vidutinio sunkumo ir drėgnumo puriose, greitai įšylančiose, nepiktžolėtose dirvose. Sodinamos 10 cm gylyje, kai dirva įšyla iki 7-8 °C. Tręšiama mėšlu (40-60 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (azoto, fosforo ir kalio santykis 1:1,5:2). Į 1 ha sodinama 3-4,5 t, arba 50-60 tūkst., 40-80 g dydžio gumbų, 6-10 cm gyliu.
Ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo bulvės paprastai kasamos nesubrendusios, nupjovus bulvienojus, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvosios - tik subrendusios. Kasama bulvių kombainais, bulviakasėmis.
Bulvės Lietuvoje Šiandien
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2021 pasaulyje buvo 18,1 mln. ha bulvių pasėlių, derlius 376 mln. tonos. Lietuvoje daugiausia jų auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje, mažiausiai - šiaurės ir vidurio lygiose, sunkiose dirvose.
| Metai | Pasėlių plotas (ha) | Vidutinis derlingumas (t/ha) |
|---|---|---|
| 1995 | 124 500 | 12,8 |
| 2021 | - | 12,98 |
| 2023 | 16 365 | 18,10 |
1995 bulvių pasėlių plotas buvo 124 500 ha, 2023 - 16 365 ha, 1995 vidutinis derlingumas 12,8 t/ha, 2021 - 12,98 t/ha, 2023 - 18,10 t/ha.