Evangelijoje pagal Joną, Jėzus atsiskleidžia ne tik kaip stebukladarys, bet ir kaip dvasinis maitintojas, suteikiantis tikrąjį pasitenkinimą sielai.

Duonos Padauginimo Stebuklas

Pirmosiose 15-oje Jono evangelijos 6 skyriaus eilutėse aprašomas stebuklas - penkių duonos kepalėlių ir dviejų žuvų padauginimas, kad būtų pamaitinta minia. Tai svarbus fonas tam, kas įvyks, nes Jėzus pasinaudoja šiuo neseniai įvykusiu stebuklu kitą dieną, kai sako miniai.

Po stebuklingo duonos padauginimo Jėzus pasitraukia pats vienas į kalną, nes žmonės ruošėsi jį paskelbti karaliumi (plg. Jn 6, 15). Tačiau minia taip lengvai nenusileidžia - lieka toje dykvietėje iki kitos dienos, nes yra įsitikinusi, jog Jėzus neišvyko iš tos vietovės. Vis dėlto dabar, išaušus rytui, Jėzaus nebegalima surasti; nebėra ir mokinių, tačiau jie bent jau buvo pastebėti, kad išplaukia be Mokytojo. Atplaukus kelioms valtims iš Tiberiados, kyla mintis jo ieškoti Kafarnaume.

Taip, jie jo ieško, tačiau ne tam, kad suprastų jo slėpinį, bet norėdami turėti jį prie savęs ir nestokoti veltui dalijamos duonos. Minios smalsumas nėra patenkinamas: Jėzaus atsakymas paaiškina žodžio „ieškoti“ prasmę. Jis kviečia žmogų būti nuoširdus su pačiu savimi.

Ieškojimo Motyvacija

Būna įvairių ieškojimo priežasčių, bet jos gali būti klaidingos. Viešpaties ieško pirmieji du mokiniai, taip pat Magdalena, jų ieškojimas nuoširdus. Jo ieškojo ir Nikodemas; tik nežinia, ar tai buvo tikėjimo poreikis, ar tik savo kultūrinio išsilavinimo kėlimas. Per Palapinių šventę žydai jo ieškojo smalsumo skatinami: „O kur tasai?” Tad mus gelbsti ne tiek Dievo ieškojimas, kiek šios paieškos motyvacija: kodėl ieškau? Ko noriu iš jo? Ko tikiuosi iš susitikimo su juo? „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui! Jo duos jums Žmogaus Sūnus“ (Jn 6, 27).

Dievo Darbai ir Tikėjimas

Minia neatlyžta: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Čia pavartotas graikiškas žodis ergazesthai reiškia „pelnyti darbu“. Klausimas atskleidžia judėjišką mentalitetą, susietą su darbų verte. Klausytojai pasirengę dirbti, veikti, daryti „darbus“, kad gautų šios duonos. Tačiau jos negalima „pelnyti“ žmogaus darbu, savo pastangomis.

Todėl Jėzus pasipriešina šiam mąstymui ir pateikia Dievo Karalystei paveldėti vieną būtiną darbą: tikėti į jį, Jėzų Kristų. Šiame dialoge glūdi visa apaštalo Pauliaus teologija: Įstatymo darbais Dievo akivaizdoje nė vienas žmogus negali būti nuteisintas (plg. To, kas aukščiausia ir tikriausia, negalime pasiekti savo išgalėmis; turime leistis apdovanojami ir įsitraukti į to, kas dovanota, dinamiką. Tikėjimu priėmę šią Tėvo dovaną, tampame gebantys atlikti kažką gero.

Prisiminkime palyginimą apie paslėptą lobį: žmogus pirmiau atrado paslėptą lobį dirvoje ir tik tada viską pardavė (plg. Mt 13, 44), taip sakant, tik atradęs meilę Kristuje, sugebėjo kažko atsisakyti dėl Dievo Karalystės, išsilaisvinti iš senojo, nuodėmingo žmogaus. Tik susitikę asmeniškai Viešpatį Jėzų, esame perkeičiami ir su meile bei džiaugsmu gyvename pagal Dievo ir Bažnyčios įsakymus. Žinoma, čia kalbama apie gyvą tikėjimą, kuris kuria meilę Dievui ir artimui, ugdo mūsų gyvenimą pagal evangelines vertybes.

Ženklas ir Gyvybės Duona

Toliau Jėzaus klausytojai prašo ženklo: kaip Viešpats buvo davęs maną, savo buvimo tautoje ženklą (plg. Sk 11, 6), taip ir Jėzus turi padaryti ženklą, kuris suteiktų tikrumo jo žodžiams. Kristaus asmenyje baigiasi duonos istorija: baigėsi įvaizdis, nes atėjo tikrovė; manos įvaizdis yra baigtas, nes žmogaus alkis gauna Jėzuje galutinį ir visiškai aiškų atsakymą.

Velykų kontekste (plg. Jn 6, 4) Jėzus duoda ir dalija duoną, kuri visiškai įveikia alkį, sunaikina mirties patirtį, nes ji taps prisikėlimo ir gyvenimo duona, jo kūnu už „pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).

Eucharistija ir Gyvybės Duona

Jono evangelijos 6-as skyrius paprastai yra pagrindinis katalikų mokymo apie Eucharistiją šaltinis: Mišių aukos metu duona ir vynas virsta tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu, krauju, siela ir dievyste, skirtais priimti tikintiesiems.

Tada Jėzus tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tai ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, bet mano Tėvas duoda jums iš dangaus tikrosios duonos. Gyvybę pasauliui? Jėzus atsako tuo, ką pavadinsiu pirmuoju „Aš esu“: „Aš esu gyvybės duona! Čia Kristus tiesiogiai lygina save su duona. Dar svarbiau, su gyvybę teikiančia duona, kurią valgė žydai, valdant Mozei.

51-oje eilutėje viskas tampa labai įdomu, ir jūs turite į ją įsigilinti žodis po žodžio. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius. Šį kartą Jėzus kalba daug aiškiau: Jis tiesiogiai jiems sako, kad Jo kūnas yra duona iš dangaus, naujoji mana, kuri suteiks pasauliui gyvybę. Vis dar manote, kad tai tik analogija?

Žodis "Valgyti"

Visame Jono knygos šeštame skyriuje veiksmažodis „valgyti“ pavartotas 12 kartų, apibūdinant manos valgymą dykumoje, gyvybės duonos valgymą ir Kristaus kūno valgymą. Pagalvokite apie įvykių seką. 52-oje eilutėje Kristus sako miniai, kad jie turi „valgyti“ Jo kūną. Jis nesako: „Ne, tai buvo tik analogija, jūs iš tikrųjų nevalgysite mano kūno“. Vietoj to, Jis dar kartą pabrėžia savo žodžius, pakeičia veiksmažodį ir sako: taip, jūs iš tiesų turite „kramtyti“ arba „žiaumoti“ mano kūną.

Ankstyvieji Bažnyčios Tėvai

Ankstyvųjų Bažnyčios tėvų raštai tvirtai patvirtina katalikiškąjį aiškinimą. II a. apie tai rašė Ireniejus, Justinas kankinys, Ignotas Antiochietis ir Klemensas Aleksandrietis; III a. apie tai rašė Origenas, Hipolitas ir Tertulijonas.

Šv. Ireniejus Lionietis rašė:

• „Jei Viešpats būtų kilęs ne iš Tėvo, kaip Jis galėtų teisėtai imti duoną, kuri yra tos pačios kilmės kaip ir mūsų, ir išpažinti, kad ji yra Jo kūnas, bei tvirtinti, kad taurėje esantis mišinys yra Jo kraujas?“

"Aš Esu Gyvybės Duona" Šiandien

Jėzus jau laiko save duona. Tai - Eucharistijos paskelbimas, kuris papiktina ir atitolina daugelį mokinių. Pasisotinus šia duona, nebelieka pagrindo jokiam kitam alkiui. Pasaulis Kristaus skelbimą priima ne tiek iš Eucharistijos, kiek iš krikščionių, besimaitinančių ja ir Žodžiu, gyvenimo. Jėzus nuostabiai parodė šitokio būdo mylėti pavyzdį, tapdamas mums duona.

Štai keletas svarbių Jono evangelijos citatų, susijusių su šia tema:

• Jn 6,35: “Aš esu gyvenimo duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš”.
• Jn 6,51: “Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgo šitosduonos-gyvens per amžius. Ir duona, kurią Aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę”.

---