Ko gero, visi yra girdėję, kad giliai tikintys žydai privalo valgyti tik košerinį maistą. Tačiau žydams patiems dėl to rūpintis nereikia. Visa, kas jiems tinkama ir netinkama, yra griežtai ir aiškiai apibrėžta Toroje, kašruto įstatymuose.

Kašruto Įstatymai: Chukim ir Mišpatim

Kašruto įstatymai dar skirstomi į vadinamuosius chukim ir mišpatim įstatymus. Chukim įstatymų reikia laikytis besąlygiškai, nenagrinėjant ir nesigilinant į jų prasmę, nes esą prasmė slypi giliau, nei gali suprasti paprastas mirtingasis. Mišpatim įsakymai perprantami ir be paaiškinimų, o jei nesuprantami, juos paaiškina Tora.

Mityba priskiriama prie pirmųjų (chukim). Taigi žydams nėra reikalo leistis į jokius teorinius išvedžiojimus. Tereikia maistą ruošti ir valgyti tokį ir taip, kaip leidžia Tora, tada viskas bus gerai. Beje, šios taisyklės galioja ne tik namuose, bet ir keliaujant po svečias šalis. Tikro ir giliai tikinčio judėjo burnoje negali atsidurti nė kąsnelio nekošerinio maisto.

Įstatymai tokie griežti, kad jų laikantis privalu atsisakyti netgi pačių nuoširdžiausių vaišių, jei vaišina ne žydų kilmės, o kito tikėjimo asmuo. Sakoma, kad draudimas valgyti ne judėjų keptą duoną ir gerti ne jų gamintą vyną, įsigaliojo maždaug prieš du tūkstančius metų. Tiesa, toli gražu ne visi žydai taip griežtai paiso šių įstatymų, bet daug yra ir tokių, kurie jais vis dar šventai vadovaujasi.

Vis dėlto šiandien net pačius uoliausius tikinčiuosius sunku įtikinti, kad jie privalo paklusti šventos knygos įsakymams nekeldami klausimų „kodėl?“, „kam visa tai?“ ir pan. Vieni jų palaiko mintį, kad košerinis maistas Dievo buvo nurodytas tam, kad žydų tauta maitintųsi visiškai sveikai. Kitaip tariant, viskas, ką Tora leidžia valgyti, yra naudinga sveikatai, o visa, ką draudžia, - kenksminga.

Kitiems žinovams priimtinesnė versija, kad judėjams parinktas toks maistas, kuris neužteršia sielos ir leidžia puoselėti ypatingą dvasingumą, apsaugo jų vidaus pasaulį nuo žalingų emocijų ir pan.

Košerinio Maisto Gaminimo Subtilybės

Jei pažvelgtume į pagal košerinio maisto reikalavimus paruoštus pietus, iš pirmo žvilgsnio jie galbūt niekuo nesiskirtų nuo mums įprasto maisto. Žydai valgo ir mėsą, ir žuvį, ir miltinius patiekalus, ir pieno produktus. Tačiau košerinio maisto esmė - ne patys produktai, bet tai, kaip jie yra užauginti, paruošti, kaip yra parenkami ir derinami.

Svarbu ne tik pasirinkti košerinius produktus, bet ir valgį gaminti laikantis griežtų taisyklių, antraip net pačios aukščiausios kokybės valgis gali akimirksniu virsti nekošeriniu maistu. Kad galėtų ruošti tikrą košerinį maistą, šeimininkės žydės pirmiausia privalo turėti daugybę virtuvės rakandų, kad galėtų atskirai gaminti pieno ir mėsos produktus. Tarp šių produktų negali būti nė menkiausio sąlyčio, tad jiems ruošti atskira privalo būti viskas: valgymo įrankiai, lėkštės, keptuvės, puodai, samčiai, pjaustymo lentelės, netgi atskiros orkaitės.

Tas pat pasakytina ir apie kriaukles. Jei kriauklėje buvo plaunami indai, kuriuose ruošta ar valgyta mėsa, jie negali būti plaunami su tais, iš kurių valgyti pieniški produktai.

Pagrindiniai Kašruto Reikalavimai

Žydai maitinasi tiktai ,,tinkamu“, košeriniu maistu. Pirmiausia, reikia paneigti paplitusią nuomonę: rabinai ir kiti žydų religiniai veikėjai nedalyvauja gaminant košerinį maistą.

1. Galima valgyti tik žolėdžių galvijų mėsą: jautieną, avieną, ožkieną, o taip pat laukinių gyvūnų: briedieną ir stirnieną. Manoma, kad kuo gyvūnas arčiau augalų pasaulio, tuo jis perduoda mažiau agresijos žmogui ir todėl jame bus mažiau gyvuliškų instinktų. Kiauliena ir plėšriųjų gyvūnų mėsa yra uždrausta. Tokios pat nuostatos taikomos ir paukštienai, tik be plėšriųjų maistui draudžiama naudoti egzotinius ir čiulbančius [pavyzdžiui: erelius, pelėdas, gulbes, pelikanus, grifus, gandrus].
2. Košerinėmis laikomos tik tos žuvų rūšys, kurios turi žvynus ir pelekus. Maistui uždraustos naudoti žuvys, kurių žvynai negali būti atskirti nuo odos: šamas, eršketas, sterlė, ungurys, didysis eršketas (beluga) ir kt.
3. Maistui skirti gyvūnai ir paukščiai turi būti paruošti laikantis ,,šechitos“ - žydiško gyvulio skerdimo proceso taisyklių, t.y. labai greitai, be skausmo, specialiai tam apmokytų žmonių.
4. Tora kategoriškai draudžia maistui naudoti bet kokį kraują, nes manoma, kad jame yra gyvūno arba paukščio siela. Todėl nupirkus šviežią arba šaldytą mėsą ir ant jos pakuotės perskaičiuos ,,lo mukšar“ būtina iš jos pašalinti visą kraują. Tam reikia gerai perplautus mėsos gabalus pamerkti į vandenį (ne ilgiau negu parai), paskui leisti nutekėti vandeniui, mėsą pasūdyti ir 1 val. atlošti ant palenktos plokštumos - tada nutekės pasilikęs kraujas ir mėsa bus paruošta naudojimui. Jeigu leidžiamų naudoti maistui paukščių sudėtame kiaušinyje yra nors lašas kraujo - jo negalima naudoti. Todėl geriau prieš naudojimą jį patikrinti - įmušti į stiklinį indą.
5. Draudžiama maistui naudoti visų rūšių vabzdžius. Todėl žydės šeimininkės labai didelį dėmesį skiria pirminiam produktų apdorojimui: atidžiai perrenka kruopas, sijoja miltus, apžiūri vaisius, daržoves ir žalumynus.
6. Laikantis Kašruto taisyklių visi patiekalai skirstomi į mėsiškus, pieniškus ir neutralius (,,parve“). Kartu valgyti ir gaminti pienišką ir mėsišką maistą griežtai draudžiama. Tai taikoma ne tik mėsai ir pienui, bet ir produktams iš jų - pavyzdžiui, taukams ar sviestui, sūriui, varškei ir t.t. Skirtumas tarp pieniškų ir mėsiškų produktų valgymo turi būti nemažesnis negu 6 val., jeigu mėsiški patiekalai bus valgomi po pieniškų - pakaks 1 val. Išimtis daroma kietam sūriui - po jo turi būti ne mažesnis 6 val. intervalas. Žuvis, kiaušiniai, visi augaliniai produktai priskiriami ,,parve“ ir gali būti derinami tiek su mėsiškais, tiek su pieniškais produktais. Šis padalinimas taikomas ne tik patiems produktams, bet ir indams, kuriuose jie ruošiami. Pjaustymo lentelės, keptuvės, peiliai, puodai ir lėkštės mėsiškiems patiekalams jokiais būdais negali būti maišomi arba panaudojami pieniškų patiekalų ruošimui. Plauti tokius indus reikia taip pat atskirai.
7. Švenčiant Pesachą (Velykas) Kašrutas draudžia maistui naudoti ,,chamec“ - patiekalus, kuriems paruošti naudotas raugas: mielinę duoną, alų, actą ir t.t.

Taigi, košeriniu gali būti bet kurios tautos patiekalas. Svarbiausia, kad jis būtų pagamintas pagal išvardintas taisykles.

Kašrutas Ir Žydų Šventės

Žvilgtelėjęs į žydų kalendorių nepasiruošęs žmogus tiesiog pasimes. Įvairiose pasaulio šalyse mėnesiai, metai, pavadinimai ir jų trukmė skiriasi nežymiai. Pas žydus viskas atitinka mėnulio judėjimą ir visiškai kitaip vadinasi. Bet įdomiausios yra taip nepanašios į mums įprastas šventės - su savo kintančiomis datomis, išskirtinumais ir tradicijomis: medžių Naujieji metai (arba Gimimo diena), Karališkas Šeštadienis, šviesos šventė Chanuka, Teismo diena, Šavuotas, Velykos - Pesachas. Žydų virtuvėje kiekviena šventė turi savo scenarijų, taisykles, draudimus ir ypatingą meniu. Patiekiami šventiniai patiekalai gali papasakoti koks už lango metų laikas, savaitės diena ar šventė.

Pavyzdžiui, švenčiant Pesachą, Kašrutas draudžia maistui naudoti ,,chamec“ - patiekalus, kuriems paruošti naudotas raugas: mielinę duoną, alų, actą ir t.t. Prieš daugiau negu 3320 metų Dievas žydų protėviams įsakė per Pesacho šventę valgyti macą - neraugintos tešlos ploną traškią duoną [paplotėlius - G.R.] ir jos metu nenaudoti maistui raugo turinčius produktus chamec. Abu šie priesakai yra Toroje ir vykdomi iki šių dienų.

Šavuot

Šavuot - Toros dovanojimo šventė. Tą dieną žydų tauta gavo dorovinio gyvenimo įstatymą. Ji švenčiama sivano mėnesio 6 dieną pagal žydų kalendorių. Hebrajų kalba Šavuot reiškia „savaitės“. Tai septinta savaitė po Pesacho antrosios šventės dienos. Tą dieną Mošė (Mozė) Sinajaus kalne gavo 10 D-vo įsakymų. Jie buvo įrašyti ant dviejų akmeninių plokščių. Šiais laikais per Šavuot dienas sinagogose išnešamos Toros ir skaitomi dešimt D-vo įsakymų. Tradicinės Šavuot vaišės ruošiamos iš pieno produktų ir medaus.

Chanuka

Gruodžio 22-osios vakarą prasidėjo viso pasaulio žydų švenčiama šventė Chanuka. Ji mini šviesos pergalę prieš tamsą ir judaizmo pergalę prieš pagonybę. Pagal kalendorių Chanuka paprastai „patenka“ į gruodį, todėl daugelis ją supranta kaip žydų Naujuosius metus, nors taip nėra. Remiantis šimtmečių senumo tradicija, aštuonias dienas sinagogose skaitomos padėkos maldos.

Litvakų Kulinarinis Paveldas

Lietuvos žydų (litvakų) gastronominis pasaulis lietuviams visada buvo savas, nes esantis gretimame name, kitoje gatvelėje, karčemoje ar krautuvėlėje. Tačiau kartu svetimas - nes kitoks, pažymėtas krikščioniui sunkiai suprantamų košerinio maisto reikalavimų.

Litvakų virtuvė panaši į visų aškenazių (Rytų Europos žydų palikuonių). Vienintelis skirtumas - jog daugelyje litvakiškų patiekalų derinama saldumas su rūgštumu. Iš esmės jie yra saldžiarūgščio skonio.

Beigeliai

Jei ieškotume geriausiai žinomo, populiariausio mūsų krašto indėlio į pasaulinę gastronomiją, tai, neabejotinai būtų beigeliai (mūsų kraštuose dar vadinti baronkomis). Atsiradę ir išpopuliarėję tarp Lietuvos ir Lenkijos žydų ankstyvaisiais moderniaisiais laikais, beigeliai tapo neatskiriamu miestelių mugių ir prekymečių atributu, populiaria lauktuve, parvežama vaikams.

Produkto Tipas	Košerinis	Nekošerinis
Mėsa	Jautiena, aviena, ožkiena, briediena, stirniena (iš žolėdžių galvijų ir laukinių gyvūnų)	Kiauliena, plėšriųjų gyvūnų mėsa
Paukštiena	Netaikoma	Plėšrieji, egzotiniai ir čiulbantys paukščiai (pvz., ereliai, pelėdos, gulbės, pelikanai, grifai, gandrai)
Žuvis	Žuvys, turinčios žvynus ir pelekus	Žuvys, kurių žvynai negali būti atskirti nuo odos (pvz., šamas, eršketas, sterlė, ungurys, didysis eršketas)
Jūros gėrybės	Netaikoma	Krevetės, austrės, midijos, omarai, krabai
Kiaušiniai	Leidžiami, jei nėra kraujo	Kiaušiniai su kraujo lašais
Vabzdžiai	Netaikoma	Visi vabzdžiai

---