Sergantieji hipotiroze vis daugiau dėmesio skiria savo mitybai, siekdami normalizuoti skydliaukės hormonus ir mažinti uždegimą. Skydliaukės ligos, ypač hipotirozė, pasiekė epidemijos mastą. Tyrimai rodo, kad mityba, kurioje vyrauja didelis sočiųjų riebalų kiekis, gali sumažinti skydliaukės hormonų kiekį.

Skydliaukė - svarbus endokrininis organas, gaminantis ir išskiriantis hormonus, nuo kurių priklauso medžiagų apykaita, centrinės nervų sistemos darbas bei širdies ir kraujagyslių sistemos veikla. Skydliaukės homeostazės (balanso) palaikymas yra būtinas žmogaus sveikatai.

Jei atlikus tyrimus nustatomas sumažėjęs periferinių hormonų T4 (tiroksino) ir T3 (trijodtironino) kiekis bei padidėjęs TTH (tirotropinas), diagnozuojama hipotirozė. Hipotirozė (hipotiroidizmas, miksedema) - tai klinikinis sindromas, atsirandantis dėl sumažėjusios skydliaukės hormonų gamybos. Šia liga dažniau serga moterys, kurių amžius gali svyruoti nuo paauglystės iki senatvės.

Prasti mitybos įpročiai, perteklinė mityba (per didelis maistinių medžiagų gavimas), kurioje gausu riebalų, ypač sočiųjų, siejama su autoimuniniais sutrikimais ir daugybės ligų atsiradimu bei jų progresavimu.

Skydliaukė, hipotirozė ir sotieji riebalai - koks ryšys?

Maistiniai riebalai atlieka daug svarbių funkcijų organizme ir yra būtinas mitybos komponentas, tačiau jų perteklius yra kaupiamas ne tik riebaliniame audinyje, bet ir kituose audiniuose bei organuose, tame tarpe ir skydliaukėje. Naujausi tyrimai rodo, kad per didelis sočiųjų riebalų kiekis mityboje gali veikti skydliaukę lipotoksiškai. Lipotoksiškumas - tai riebalų kaupimąsis ir žalingas jų poveikis ne riebaliniame audinyje.

Shao ir kt. (2014) tyrė su maistu gaunamų riebalų poveikį žiurkių skydliaukei. Žiurkės buvo suskirstytos į dvi grupes: viena grupė buvo šeriama standartiniu graužikų maistu, o kitos grupės maiste sočiųjų riebalų kiekis buvo padidintas 7 kartus. Tyrime buvo naudojami kiaulių taukai, nes kiaulių taukai - tai vienas iš plačiausiai vartojamų maisto produktų, kuriuose gausu sočiųjų riebalų rūgščių, todėl dažnai jie pasirenkami norint stebėti „riebios dietos“ poveikį organizmui. Tyrimas truko 24 savaites siekiant imituoti ilgalaikį riebalų vartojimą. Po 24 savaičių, žiurkių grupė, kuri gavo padidintą kiekį riebalų, perėjo prie normalios dietos, kuri truko dar 6 savaites, nes mokslininkai norėjo patikrinti per kiek laiko, po 24 savaites trukusios “riebios dietos“, atsistatys skydliaukės veikla.

„Riebios dietos“ poveikis skydliaukei:

• žiurkės priaugo svorio, o trigliceridų kiekis kraujyje padidėjo vidutiniškai 79 proc.;
• trigliceridų kiekis skydliaukėje padidėjo 2,4 kartus;
• po 18 savaičių akivaizdžiai sumažėjo T4 (bendras tiroksinas) ir FT4 (laisvas tiroksinas), o TTH (tirotropino) koncentracija serume žymiai padidėjo;
• skydliaukėje labai sumažėjo baltymų, susijusių su skydliaukės hormonų gamyba, kiekis, kas parodė skydliaukės hormonų gamybos slopinimą;
• skydliaukės ištyrimas echoskopu, parodė, kad skydliaukės tūris padidėjo vidutiniškai 50 proc. lyginant su grupe, kurios maiste riebalų kiekis buvo normalus.

Nutraukus "riebią dietą" ir perėjus prie standartinės dietos, per 6 savaites, skydliaukės funkcija neatsistatė.

Išvada: Ilgalaikė dieta (trunkanti 24 savaites), kurioje vyrauja didelis sočiųjų riebalų kiekis, gali ženkliai sumažinti skydliaukės hormonų: bendrą T4 ir laisvą FT4 kiekį, bei padidinti TTH koncentraciją serume, paveikti skydliaukės struktūrą ir sumažinti skydliaukės hormonus gaminančių baltymų kiekį. Lipotoksiškumas ir sustiprėjęs ląstelių stresas gali prisidėti prie skydliaukės disfunkcijos. Pašalinus perteklinį riebalų suvartojimą, skydliaukės funkcija neatsistatė.

Ar turėtumėte valgyti sočiuosius riebalus?

Mitybos keitimas yra šiuolaikinių prevencinių ir terapinių metodų kertinis akmuo. Tačiau šiuolaikiniuose informacijos šaltiniuose yra daug prieštaringos informacijos apie sočiuosius riebalus. Todėl jums gali iškilti klausimas: "Ar turėčiau juos valgyti ar ne"? Svarbiausia, atkreipti dėmesį į bendrą mitybos vaizdą. Sotieji riebalai yra tik viena dėlionės dalis.

Pirmiausia, valgydami liesesnį maistą - suvartojate mažiau kalorijų. Antra, išgirdę apie naujausią „dienos dietą“ arba naują ir keistai skambančią teoriją apie maistą, pagalvokite apie šaltinį ir jo patikimumą.

Įvairių šalių medikų asociacijos rekomenduoja apriboti sočiųjų riebalų kiekį, kurių yra svieste, sūryje, raudonoje mėsoje ir kituose gyvūninės kilmės maisto produktuose bei atogrąžų aliejuose (palmių ir kokosų aliejus). Per dešimtmečius trukusius tyrimus mokslas įrodė, kad sotieji riebalai gali padidinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką, tačiau nauji tyrimai rodo, kad sočiųjų riebalų perteklius lipotoksiškai veikia visą organizmą.

Jei jūs suvartojate 2100 kcal, tai riebalai mitybos racione turėtų sudaryti apie 30 proc. (70 g), iš jų - 10 proc. sočiųjų riebalų (apie 7 g). Tačiau realybėje, ypač veikiami visagalės reklamos apie super produktus, žmonės suvartoja sočiųjų riebalų žymiai daugiau. Jei gaminant maistą naudojate taukus, margariną, ghee sviestą ar kokosų aliejų, greičiausiai viršijate sočiųjų riebalų suvartojimą.

Maistas, kuriame yra daugiausia sočiųjų riebalų:

1. Gyvūnų mėsa (pav., jautiena, paukštiena, kiauliena) ir perdirbti produktai iš jų (dešros, dešrelės ir t.t.). Mėsos gaminiuose riebalų kiekis gali siekti net 50 proc./100 g. Jei tokie produktai valgomi kelis kartus per dieną sočiųjų riebalų kiekis, greičiausiai, bus viršytas. Tačiau atsisakyti mėsos tikrai nereikia! Liesa jautiena, kiauliena, vištiena ar kalakutiena - geras pasirinkimas, tačiau norint sumažinti sočiųjų riebalų kiekį reikėtų prieš gaminant patiekalus pašalinti matomus riebalus, o nuo vištos ar kalakuto, odelę. Mažiausias riebalų kiekis - vištos ar kalakuto krūtinėlėje. Gaminkite patiekalus iš mėsos produktų patys ir kontroliuokite suvartojamų riebalų kiekį. Sumažinkite ar ženkliai apribokite perdirbtų mėsos produktų vartojimą.
2. Riebūs pieno produktai: sviestas, ghee sviestas, sūris, varškė, grietinė ir t.t. Kuo riebesni pieno produktai, tuo daugiau sočiųjų riebalų turi savo sudėtyje. Pavyzdžiui, iš ghee sviesto pašalintas vanduo, todėl jis turi daugiau sočiųjų riebalų nei paprastas sviestas. Be to ghee sviestas turi oksicholesterolio, nes gaminant ghee sviestą, natūralus sviestas apdorojamas termiškai apie 1 val., ko pasekoje natūralus cholesterolis oksiduojasi ir virsta oksicholesteroliu. Oksicholesterolis pasižymi citotoksiniu, mutageniniu ir kancerogeniniu poveikiu. Norėdami sumažinti sočiųjų riebalų suvartojimą, rinkitės liesus pieno produktus ir nepiktnaudžiaukite riebiais pieno produktais.
3. Kokosų ar palmių riebalai - tai sotieji riebalai, todėl gerai pagalvokite ar sotieji riebalai, nesvarbu, kad augalinės kilmės jums reikalingi, o gal net žalingi, ypač jei turite autoimuninių susirgimų. Dažnai, "sveikuoliai, žaliavalgiai ar veganai" kokosų riebalus naudoja įvairiems desertams gaminti. Pavyzdžiui, į sumaltų riešutų, sėklų, džiovintų vaisių masę įdeda kokoso riebalų ir padaro rutuliukus ar šokoladukus. Tokie desertai pristatomi kaip sveikas patiekalas, tačiau sočiosios riebalų rūgštys, nesvarbu, kokios jos kilmės - gyvūninės ar augalinės - nepalankios sveikatai. Gamindami ir valgydami "sveikus desertus" su kokosų riebalais, išlaikykite saiką.
4. Supakuoti užkandžiai: krekeriai, traškučiai, sausainiai ir pyragaičiai. Gaminant greitus užkandžius, tiek saldžius, tiek sūrius, naudojami sotieji riebalai (pav., palmių aliejus, kokosų aliejus), nes jie mažiausiai oksiduojasi, o tai prailgina produkto galiojimo laiką. Pirkdami supakuotus greitus užkandžius, įdėmiai perskaitykite produktų etiketėse pateikiamą informaciją ir venkite tų produktų, kurių sudėtyje yra daug sočiųjų riebalų.

Kokosų aliejus: nauda ir rizika

Kokosų aliejus peikiamas dėl gausaus sočiųjų riebalų kiekio. Minint sočiuosius riebalus, mintyse iškyla riebaluotų skrudintų bulvyčių, pusgaminių ir mėsainių vaidziniai. Tačiau sotieji riebalai esantys kokosų aliejuje, skiriasi nuo tų, kurių apstu nesveiko maisto patiekaluose. Pirmiausia, sočiuosius riebalus sudaro skirtingo „sunkumo“ riebalai, kurie turi skirtingą poveikį organizmui. Esama ilgosios grandinės riebalų rūgščių (angl. long-chain fatty acids), vidutinės grandinės riebalų rūgščių (angl. medium-chain fatty acids) ir trumpos grandinės riebalų rūgščių (angl.). Pačios pavojingiausios riebalų rūgštys - ilgosios grandinės. Būtent šių riebalų gausus suvartojimas didina blogąjį cholesterolį ir gali sukelti širdies ligas.

Palyginimui, kokosų aliejaus sočiuosius riebalus daugiausia sudaro vidutinės grandinės riebalų rūgštys. O didžiausią šių riebalų dalį (iki 50%) sudaro lauro rūgštys (angl. lauric acid), kurios pasižymi antimikrobinėmis, antibakterinėmis ir antivirusinėmis savybėmis. Lauro rūgštis, patekusi į organizmą, yra pakeičiama į naują medžiagą, vadinamą monolaurin. Šis riebalas padeda kovoti su Alzheimerio liga bei organizmui veiksmingiau įsisavinti maistines medžiagas. Lauro rūgštis yra ypač veiksminga kovojant su bakterijomis ir virusais, o kokosų aliejus šios rūgšties turi daugiau nei bet kuris kitas aliejus.

Kokosų aliejaus sotieji riebalai ne tik nežaloja širdies ir kraujagyslių sistemos, bet ją gerina. Tą įrodo puikūs Pietinės Ramiojo vandenyno dalies gyventojų širdies ligų duomenys. Kokosų aliejaus maistinė sudėtis padeda organizmui sušvelninti kraujo krešulius, palaiko didesnius antioksidantų kiekius ląstelėse ir mažina laisvųjų radikalų susidarymo riziką. Laisvieji radikalai yra „nesąžiningi“ atomai, neturintys elektrono ir besistengiantys jį paveržti iš artimiausio atomo.

2010 m. atliktas tyrimas, kurio metu ištirtas sočiųjų riebalų poveikis žmogaus kraujagyslių ir širdies būklei. Išanalizavus 500 tūkst. 2015 m. AJCN (angl. American Journal of Clinical Nutrition) išplatintas pranešimas, kuriame nurodyta, kad sočiųjų riebalų rūgštys turi poveikį širdies ligų atsiradimui tik tuo atveju, kai gaunamos ne iš augalų, pieno produktų ar žuvų.

2011 m. Šri Lankoje Pramonės technologijų instituto iniciatyva atliktas tyrimas, kurio metu išanalizuotas kokosų aliejaus poveikis cholesterolio lygiui. Tyrimui pasirinktas Gampahos rajonas (angl. Gampaha District) Šri Lankoje, dėl didelio kokosų suvartojimo vadinamas „Kokosų trikampiu“. Tyrimo rezultatai parodė, kad per dieną suvartoti 2,5 valg. š. Tyrimo rezultatai parodė, kad per dieną suvartoti 2,5 valg. š. Kokosų aliejus padeda organizmui pašalinti blogąjį cholesterolį iš organizmo.

3 mėnesius vykęs eksperimentas, kuriame dalyvavo 40 savanorių, kiekvieną dieną vartojusių du valgomuosius šaukštus kokosų aliejaus arba sojų pupelių aliejaus. Rezultatai parodė, jog tiriamųjų grupei, vartojusiai sojų pupelių aliejų, užfiksuotas blogojo cholesterolio padidėjimas ir gerojo cholesterolio sumažėjimas. Dėl tankios masės gerasis cholesterolis gali sumažinti blogąjį, jį nuvalydamas nuo venų ir arterijų sienelių.

Taigi, kokosų aliejus pasižymi daugybe naudingų savybių, reikalingų žmogaus organizmui. Kokosų aliejuje esantys sotieji riebalai ne tik nekenkia mūsų organizmui, bet ir padeda kovoti su įvairiausiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, mažina cholesterolį, gerina metabolizmą, suteikia energijos, apsaugo nuo virusų ir bakterijų. Kokoso aliejų sudaro iki 86 proc. sočiųjų riebalų rūgščių, 6 proc. nesočiųjų riebalų rūgščių ir 1,4 proc. polinesočiųjų riebalų rūgščių.

Visi seniai žinome, kad sočiosios riebalų rūgštys didina „blogąjį cholesterolį“. Norėčiau paneigti šį teiginį. Priklausomai nuo anglies atomų grandinės ilgio riebalų rūgštyje, sočiosios riebalų rūgštys turi skirtingą poveikį kraujo cholesterolio koncentracijai. Kokoso aliejus sudarytas iš 48 proc. lauro rūgšties, 17 proc. miristino rūgšties, 8 proc. palmitino rūgšties, 2 proc. stearino rūgšties.

Ar visos kokoso aliejų sudarančios sočiosios riebalų rūgštys gali didinti cholesterolio koncentraciją? Tikrai ne. Kokoso aliejuje vyraujanti lauro rūgštis turi teigiamą poveikį didelio tankio lipoproteinų (DTL) arba „gerojo“ cholesterolio koncentracijai. Tad nors bendrojo cholesterolio rodiklis padidėja, tačiau santykis pagerėja. Miristino ir palmitino rūgštys neturi tokio teigiamo poveikio.

Yra įrodymų, kad riebalai, turintys daug lauro rūgšties (kaip kokoso aliejus) daro geresnį poveikį kraujo cholesterolio koncentracijai - didina „gerojo“ (DTL) cholesterolio koncentraciją, mažėja trigliceridų kiekis, taip pat kokoso aliejus siejamas su mažesne insulino koncentracija kraujyje. Visgi, kokoso aliejaus, turtingo sočiosiomis lauro rūgštimis, teigiamas poveikis dar nėra pilnai aiškus.

Negalima ignoruoti fakto, kad tose pasaulio šalyse, kur kokosai ir kokoso aliejus yra naudojamas, lėtinių uždegiminių ligų susirgimo dažnumas yra žemas. Tačiau teisingiausia būtų teigti, kad kokoso aliejaus naudingas yra tuomet, kai šio vaisiaus produktai naudojami su kitais, neapdorotais, neperdirbtais, turinčiais daug skaidulų maisto produktais. Kai dietoje vyrauja labiau apdorotas maistas (taip vadinama „Vakarų mityba“ - turtinga miltiniais produktais, cukrumi, riebiais gyvūninės kilmės produktais), susirgimų dažnis lėtinėmis ligomis kyla, nors kartu vartojamas ir kokosų aliejus. Būtent tam tikra sočiųjų riebalų koncentracija kraujyje yra susijusi su širdies ligomis, tačiau šią koncentraciją didina vartojami rafinuoti angliavandeniai, o ne sotieji riebalai.

Verta paminėti, kad sočiosios riebalų rūgštys, sudarančios kokosą, ypatingai lauro rūgštys, turi antibakterinių savybių. Pirmojo spaudimo kokosų aliejuje gausu fitochemikalų, ypatingai fenolio rūgšties, kuri turi stiprų antioksidacinį poveikį, t.y. aktyviai kovoja su laisvaisiais radikalais, susidarančiais mūsų organizme dėl aplinkos užterštumo, netinkamos mitybos, tabako ar alkoholio, streso.

Kita svarbi kokosų aliejaus savybė yra jo stabilumas - jį sudarančios sočiosios riebalų rūgštys, nėra lengvai oksiduojamos ar kitaip pažeidžiamos. Taip pat, šis vaisius laikomas aukštos koncentracijos augalinės kilmės produktu, kuriame gausu maistinių skaidulų, vitamino E. Tačiau į kokoso aliejų reikėtų žiūrėti atsargiau, kaip ir į kitus aukštos riebalų koncentracijos produktus.

Vartodami jį, būkite tikri, kad vartojate ekologišką, pirmojo, šalto spaudimo, nerafinuotą, nedezodoruotą ir nebalintą kokosų aliejų. Kepimui patariama vartoti tik specialų, maisto gamybai tinkantį kokoso aliejų. Rafinuoto kokoso aliejaus degimo temperatūra yra 232°C, kai tuo tarpu nerafinuoto - 177°C.

Galima ir rekomenduojama naudoti kokosų aliejų ruošiant specialias progines vaišes, tačiau nebūkite priklausomi nuo šio aliejaus.

Kokosų aliejaus privalumai sveikatai:

• Gali skatinti riebalų deginimą (dėl MCT).
• Gali veikti kaip greitas energijos šaltinis.
• Gali turėti antimikrobinį poveikį (dėl lauro rūgšties).
• Gali padėti sumažinti alkį.
• Gali padėti sumažinti traukulių skaičių.
• Gali pagerinti odos sveikatą.
• Gali apsaugoti plaukus.
• Gali pagerinti burnos sveikatą.
• Gali padėti sumažinti Alzheimerio ligos simptomus.
• Geras antioksidantų šaltinis.

Kokosų aliejus ir širdies sveikata:

Yra prieštaringų duomenų apie kokosų aliejaus naudą širdies sveikatai. Amerikos širdies asociacija (AHA) pataria jo nevartoti siekiant sumažinti širdies ligų riziką. Stenkitės riboti visų sočiųjų riebalų, įskaitant kokosų aliejų, suvartojimą, kad jie sudarytų mažiau nei 10 % visų per dieną suvartojamų kalorijų.

Dažniausiai užduodami klausimai apie kokosų aliejų:

• Ar šaukštas kokosų aliejaus per dieną yra naudingas? Kokosų aliejus turi daug privalumų ir gali būti vartojamas kaip sveikos mitybos dalis. Tačiau jame taip pat yra daug sočiųjų riebalų, todėl geriausia saikingai jį vartoti (ne daugiau kaip 2 valgomuosius šaukštus per dieną).
• Ar kokosų aliejus sveikesnis už alyvuogių aliejų? Alyvuogių aliejus yra sveikesnis, nes jame yra daug mažiau sočiųjų riebalų ir daugiau maistingųjų medžiagų.
• Kas geriau - kokosų ar palmių aliejus? Palmių aliejus yra sveikesnis už kokosų aliejų, nes jame yra mažiau sočiųjų riebalų.

SVARBIAUSIA: Kokosų aliejus turi nemažai atsirandančių privalumų jūsų sveikatai, kai jo pridedate į savo mitybą arba naudojate kosmetikos tikslais. Tačiau būtinai vartokite jį saikingai, atsižvelgiant į sveikatos priežiūros institucijų rekomendacijas dėl sočiųjų riebalų suvartojimo.

---