Prosenelių ir močiučių atmintyje turime išsaugotų unikalių kulinarinio paveldo dalykų, kurie gali mums priminti net Žygimanto Senojo renesansinį dvarą ar Vytauto atsivežtus totorius. Ši tradicija akivaizdžiai nyksta.

Paskutiniai XX a. Maisto ir valgymo kultūra bei apskritai kasdienybės istorija istoriniame pažinime ilgą laiką buvo podukros vietoje. Todėl neretai teigiama, kad nacionalinis kulinarinis paveldas apskritai neegzistuoja, nes dauguma Lietuvos virtuvei priskiriamų patiekalų yra paplitę ir kituose Europos kraštuose. Tačiau iš tiesų, kulinarijos paveldo erdvė yra išaugusi iš etninės aplinkos, susimaišiusi su visos Europos krikščioniškąja tradicija, dėl istorinių aplinkybių patyrusi kitų tautų kultūrinį poveikį.

Kiekvienos šalies virtuvę sudaro du sluoksniai. Pirmasis - vietinis. Antrasis sluoksnis - importuoti produktai, kitaip tariant, užsienio įtakos. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė visada buvo labai atvira ir tolerantiška valstybė, priimanti idėjas iš kitų kraštų. Didieji miestai, kaimyninės tautos ir kultūros, skirtingos religijos, žmonių migracija taip pat formavo kulinarinį paveldą.

Viduramžiais ir vėlesniais laikais pirmiausia užsienio įtakas perimdavo, inovacijų laidininkas buvo valdovo dvaras, diduomenė, kurie galėjo sau leisti priimti naujoves, arba jų statusas reikalavo laikytis kulinarinių madų. Vėliau - ir žemesni sluoksniai. Per kelis šimtus metų kai kurie patiekalai pasiekdavo net valstiečių gryčias.

Lietuva yra ta šiauriausia erdvė, kurioje labai didelę įtaką turėjo Viduržemio jūros virtuvė. Tai įvairūs patiekalai, Renesanso epochoje atkeliavę iš bizantinės kultūros, pasiskolinti iš totorių ar karalienės Bonos Sforcos atnešti iš Italijos.

Ryšiai su Šventąja Romos imperija į lietuvišką racioną pridėjo daug daržovių. Baroko laikotarpiu randasi sausainiai ir visi kiti panašūs saldumynai.

Kulinarinis paveldas yra ypač gyvas paveldas, jis nuolat keičiasi. Naujaisiais laikais daugelis turi galimybę siekti naujovių. Kaita vyksta, bet tai nėra nei tragedija, nei išnykimas, nes per visą kulinarinio paveldo istoriją vieni patiekalai išnykdavo, atsirasdavo nauji.

Saldainių gamyba Lietuvos miestuose

Kretinga

Kretingos dvaro vandens malūne, priklausančiame Kretingos muziejaus kompleksui, Justė Norvaišaitė įkūrė saldainių dirbtuves-kavinę „Dvaro saldaininė“. Kartu su vyru Luku ir edukatore rankų darbo senovinius saldainius gaminanti ir juos pasigaminti edukacijose išmokanti J. Norvaišaitė yra ketvirtos kartos saldainių gamintoja: per mamą ir senelę ją pasiekė dar prosenelės gamintų saldėsių receptas.

Tęsiama ne tik giminės moterų puoselėta tradicija: čia, Kretingos dvare, buvo grafų Tiškevičių cukraus sirupo, medaus ir aliejaus dirbtuvės „Šatrija“. Prisimindami ir lankytojams primindami istoriją „Dvaro saldaininės“ įkūrėjai pagal XVIII a. dienoraščiuose rastą grafienės Sofijos Tiškevičienės receptą gamina autentišką grafienės šokoladą su kava ir cikorija.

Norėdami išsaugoti šeimos tradiciją, kretingiškiai Daiva Malakauskienė kartu su vyru Arūnu 2008 m. Kretingoje įkūrė įmonę „Kretingos šakočiai“. Šeimoje šakočiai kepami daugiau negu 50 metų - tai Daivos tėvų Onos ir Julijono Kumpių palikimas. Vaikystėje kepimo procese visi šeši vaikai dalyvaudavo ne kaip stebėtojai, o kaip pagalbininkai. Daivos mama dukrai perdavė tikrą, autentišką naminio šakočio receptą, Arūnas pagal Daivos tėvo patarimus pats išmūrijo kepimo krosnį ir pasirūpino reikalingais įrankiais. 2012 m. gavę Tautinio paveldo produktų sertifikatą, šakočių kepimo čempionatuose dalyvaujantys D. ir A.

Šiauliai

Antanas Gricevičius pagal 1913 m. lapkričio 2 d. pirkimo ir pardavimo sutartį nusipirko Šiaulių centre didelį sklypą su sodu, mediniu namu ir jame įsirengė saldainių dirbtuvę. Iš pradžių savininkui A. Gricevičiui kartu su žmona Juzefa teko patiems gaminti saldainius. Plečiantis gamybai ir didėjant saldainių paklausai, atsirado ir samdomų darbininkų.

Saldainių dirbtuvėje „Rūta“ 1914 m. darbininkai per dieną vidutiniškai uždirbdavo po 60 kapeikų. 1915 m., išaugus gamybai, „Rūtoje“ dirbo 60 darbininkų. Auganti konditerijos gaminių paklausa skatino plėsti patalpas, tačiau, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, teko stabdyti gamybą, o prie Šiaulių artėjant mūšiams - 1915 m. liepos mėnesį ir visai uždaryti fabriką. Karo metais „Rūta“, kaip ir kitos Šiaulių įmonės, vokiečių okupantų buvo nuniokota ir apiplėšta.

Tačiau A. Gricevičiaus „Rūtos“ fabrikas greitai buvo prikeltas, išplėtė gamybą, dalyvavo parodose. 1922 m. Kaune Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje „Rūta“ pelnė pirmąjį aukso medalį. 1924 m. balandžio 21 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija patvirtino išplėstos „Rūtos“ saldainių dirbtuvės planą. Fabrike veikė karamelės, pieninių saldainių rūšių ir šokolado gamybos skyriai. Metinė konditerijos gaminių gamyba siekė 50-60 tonų, jų vertė 150-200 tūkst. litų.

Pagrindinis „Rūtos“ fabriko pastatas buvo pastatytas 1928 m. pagal architekto Karolio Reisono projektą. 1929 m. fabriko „Rūta“ plėtros darbai buvo baigti - pastatyti du didesni mūriniai gamybiniai pastatai ir sandėliai. Pagrindinis gamybinis pastatas iš dalies yra išlikęs iki šių dienų.

„Rūtos“ gaminiai daugelyje parodų buvo apdovanoti aukso ir sidabro medaliais. Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose Kaune 1926, 1928 ir 1930 m. - aukso medaliais ir diplomais.

Šiauliuose įsikūrusio saldainių fabriko „Rūta“ produkcija daugiausia buvo parduodama Lietuvoje. 1938-1939 m. „Rūtoje“ metinė konditerijos gamyba išaugo iki 600 tonų.

1993 m. „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo grąžintas jo teisėtiems savininkams - A. ir J. Gricevičių įpėdiniams. Įmonei, pasivadinusiai UAB „Rūta“, stojo vadovauti jos įkūrėjo vaikaitės Aldonos Gricevičiūtės-Gluodienės (sūnaus Vlado dukros) vyras Algirdas Gluodas (1940-2020), kuris vadovavo „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikui iki pat 2014 m. pabaigos.

Prieš 15 metų, 2008 m. birželio mėnesį, „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriko pastate buvo įkurtas muziejus, kavinė. Muziejaus reikmėms buvo suremontuotas ir pritaikytas senasis saldainių fabriko „Rūta“ pastatas, kuris yra pripažintas saugomu kultūros paveldo objektu.

Konditerijos gaminių asortimentas AB „Vilniaus pergalė“

• Šokoladiniai saldainiai
• Neglaistyti saldainiai
• Irisai
• Šokolado plytelės
• Saldžiosios plytelės
• Šokoladiniai batonėliai
• Chalvos batonėliai
• Chalva
• Hematogenas
• Vafliai
• Kukurūzai
• Likėriniai saldainiai
• Sausainiai
• Karamelė
• Zefyrai
• Dražė

---