Indija yra viena iš tų šalių, kur maistas vertinamas ypač rimtai. Nuo seniausių laikų induistai maistą skirsto į trijų dalių piramidę, kurios viršuje - vaisiai, riešutai ir medus, o apačioje - rauginti produktai, įskaitant ir alų. Geriausią maistą valgo brahmanai (aukščiausia hindu kastos atstovai, šventikai), nes jų mintys turi būti laisvos nuo aistrų ir puvimo, kuriuos sukelia apdorotas maistas, prieskoniai, kava, arbata, nekalbant jau apie pieno ir mėsos produktus.
Mano kolega jogos mokytojas dar papildo šias teorijas: maistą reikia suvalgyti per 3 valandas nuo jo pagaminimo ir jo nešildyti, o kalba apie kokius nors konservavimus išvis atpuola. Iš gėrimų, be vandens ir šviežių sulčių, galima gert nebent žalią arbatą, nes ji ne žadina organizmą, o padeda sukoncentruoti. Tačiau paprasti indai tokia valgymo filosofija nesivadovauja - valgo jie aštriai ir, priklausomai nuo padėties, įvairiai ir skaniai.
Valgymo kultūra Indijoje
Valgymo kultūra Indijoje irgi išskirtinė - valgoma dešine ranka (kairė tuo metu gali ilsėtis ant kelio arba ant stalo). Vyksta tai tokiu būdu: sugriebi čiupsnį maisto, padarai iš jo gumuliuką ir su nykščiu įstumi į burną. Neįgudęs valgytojas prisirinks panagėse padažo likučių, nežinos, ką su tuo daryti, bandys valytis rankas servetėle, nesulaukęs, kol bus pateiktas vanduo su citrina. Blogiausia, jeigu toks valgytojas aklai laikysis dešinės rankos taisyklės, bet ne sveiko proto. Sakykim, valgai valgai ir dar nori paimti iš bendro puodo - tokiu atveju naudok kairę ranką, nes ji švaresnė nei dešinė.
Indai dažnai būna skrupulingai švarūs maisto reikaluose, pvz. nevalgo rankomis iš vienos lėkštės, kaip mes kad darom. Dėl tos pačios priežasties, vanduo ir kiti gėrimai geriami iš butelio neliečiant jo lūpomis. Pabandykit - ne taip jau lengva. Tai va, viskas labai gražu - prieš valgį plaunamos rankos, po valgio patiekiamas dubenėlis su karštu vandeniu ir laimu, kuriame mirkoma dešinė ranka, galima dar drėgna ranka perbraukti ir lūpas ir dantis. Žinoma, jeigu dubenėlio nesulauksit, teks kelti „subinę“ ir nusiplaut rankas kriauklėje.
Pirmas kartas įsimins ilgam, nes reikėjo valgyti dalykinius pietus vieno kaimelio restorane, kur įrankių net nebuvo (ofise ir name, kur gyvenau, taip pat visose turistinėse vietose galima naudoti įrankius). Įdomu, kad netgi aukštųjų sluoksnių indai dabar grįžta prie valgymo rankomis kaip prie savo kultūros ištakų ar pan. Tam yra netgi labai dvasingas paaiškinimas - esą rankos pirštai simbolizuoja penkias stichijas, ir valgymas rankomis harmonizuoja maistą. Gal dėl tos pačios priežasties dažnai restoranuose vietoj lėkščių naudojami banano lapai.
Indiško maisto pagrindą sudaro prieskoniai ir eiliškumas, taigi jeigu norite gaminti indiškai, pirmiausia pasirinkite prieskonius ir tada sugalvokite, kokio norisi skonio. Prieskoniai čia atlieka du vaidmenis - suteikia skonį, spalvą ir tekstūrą arba suteikia aromatą. Kitų prieskonių skonis labai priklausys nuo to, kokia eilės tvarka jie patenka į maistą.
Curry reiškia padažą, o masala yra prieskonių mišinys, nors apibendrintai tiek curry, tiek masala yra vadinami gravy, t.y maistas skystame padaže, patiekiamas prie ryžių ar indiškos duonos. Jeigu jau visai tradiciškai valgyt norėtųsi, tai reikėtų užsisakyti dhal. Tai pat dažniausias ir „biedniausias“ maistas - tokia vietinių lęšių sriuba, valgoma maišant su ryžiais arba dažant duona (indiška duona - paratha, naan ar chapatti gaminama iš neraugintos tešlos).
Mėsos vartojimo apribojimai
Beje, jeigu apie mėsą, tai hindusai nevalgo jautienos, kiaulienos irgi nelabai. Populiariausia mėsa yra vištiena ir aviena, o prie vandenyno galima paragauti labai skanios žuvies ir jūros gėrybių. Restoranai skirstomi į Veg ir Non veg. Veg bus ir be pieno, kiaušinių ir jokių kitokių gyvulines kilmės produktų. Prisiekę hindusai nevalgo ir mėsos, nes gyvuliai irgi turi sielą. Pieno dažnai negeria iš pagarbos karvėms.
Kodėl indai nevalgo jautienos?
Indai, ypač tie, kurie išpažįsta hinduizmą, nevalgo jautienos dėl religinių ir kultūrinių priežasčių. Hinduizme karvė yra laikoma šventa gyvūnė, simbolizuojančia gyvybę, vaisingumą, motiniškumą ir gausą.
Štai pagrindinės priežastys, kodėl jautienos vartojimas yra draudžiamas arba griežtai ribojamas tarp indų:
- Karvės šventumas hinduizme. Karvė hinduistams yra siejama su dievišku gerumu ir atlaidumu, nes ji teikia daug naudos žmogui be jokios prievartos. Karvės dažnai dalyvauja šventose apeigose ir ritualuose, o jų pienas ir kiti produktai naudojami religiniams tikslams. Karvė yra glaudžiai susijusi su dievybėmis, ypač su dievu Krišna, kuris augo prižiūrėdamas karves.
- Karvė kaip motiniškumo simbolis. Hinduizmo kultūroje karvė yra vertinama kaip „gydanti motina“ (sanskr. „go-mata“), nes ji simbolizuoja motinišką meilę ir rūpestį. Kaip motina maitina ir saugo savo vaikus, taip ir karvė teikia žmogui naudos be smurto. Dėl šios priežasties jautienos valgymas laikomas nepagarba gyvūnui, kuris yra gerbiamas už jo dosnumą.
- Religiniai tekstai. Nors senovės Vedų tekstai ne visada tiesiogiai draudžia jautienos valgymą, laikui bėgant hinduizme karvės tapo šventu simboliu, o jautienos vartojimas buvo uždraustas. Hinduistai tiki, kad visi gyvūnai turi sielas, tačiau karvė laikoma ypatingai šventa. Vienas iš svarbių hinduistų tekstų, Manu įstatymai (sanskr. Manusmriti), teigia, kad gyvūnų žudymas, ypač karvių, turi būti griežtai vengiamas.
- Ahimsa (neprievartos principas). Hinduizmo filosofijoje labai svarbus yra ahimsa principas, reiškiantis neprievartą ir pagarbą visoms gyvybės formoms. Žudyti gyvūnus, ypač karves, laikoma priešinga šiam principui. Karvės žudymas dėl maisto prieštarauja šiai pagrindinei religinei vertybei, todėl daugelis hinduistų apskritai vengia mėsos, o jautiena yra laikoma itin nepriimtina.
- Istorinė ir kultūrinė įtaka. Indijos istorijoje karvės šventumas buvo stiprinamas įvairių karalių ir valdovų, kurie skatino karvių apsaugą ir šventumo idėją. Per šimtmečius ši idėja tapo giliai įsišaknijusi indų visuomenėje ir kultūroje.
- Šiuolaikinės Indijos teisė. Kai kuriose Indijos valstijose jautienos vartojimas yra ne tik draudžiamas religinių priežasčių, bet ir teisiškai reglamentuojamas. Valstybės įstatymai draudžia karvių žudymą ir jautienos prekybą, ir tai yra teisės aktuose įtvirtintas karvės šventumo pripažinimas.
Induizmas pasižymi panteono, kultų, sektų ir krypčių įvairove, pranašo ar įkūrėjo bei bažnytinės organizacijos nebuvimu. Dėl tokio pliuralizmo induizmui būdinga pakantumas, sugebėjimas absorbuoti įvairius dievus, kultus, požiūrius. Induistų supratimu religinė tiesa yra transcendentinė, neišreiškiama žodžiais, todėl įvairios doktrinos vertinamos tik kaip skirtingi - ilgesni ar trumpesni - šios tiesos suvokimo keliai. Bendras induizmo pagrindas yra socialinė institucija - kastų sistema ir vedų, kaip šventųjų knygų, pripažinimas.