Cepelinai, dar vadinami didžkukuliais, yra ne tik patiekalas - tai Lietuvos kulinarinio identiteto simbolis, giliai įsišaknijęs šalies istorijoje ir kultūroje. Juk lietuviai - nuo seno darbštūs ir talentingi žmonės, sugeba paversti iš to, kas bloga - gera, iš to, kas negražu - gražu, iš to, kas neblogai paversti į tikrą gardumyną. Dabar jau visiškai aišku, kad kas antras lietuvis mėgstamų cepelinų neiškeistų į jokias salotas, sriubas ar kepsnius. Bet kad jau tokį rimtą tyrimą atlikom, noriu apie jį daugiau papasakot. Kokie cepelinai skaniausi, kada juos dažniau valgome - žiemą ar vasarą, ką lietuviai labiau mėgsta - grietinės ar spirgučių padažą ir kieno rankos šeimoje šį fantastišką patiekalą gamina, štai kas mums nedavė ramybės.

Cepelinų virimo čempionatai

Istoriškai Gargždai cepelinais garsėjo nuo 1976 metų, kuomet čia buvo įkurta pirmoji cepelinų valgykla. Cepelinų virimo Lietuvos čempionatas Gargžduose organizuojamas jau nuo 2018-ųjų metų Gargždų "Minijos" slėnyje. Dalyvaujančių čempionate skaičiumi bandė prisivyti ir 2024-ieji metai - tuomet septintajame čempionate dalyvavo 16 komandų ir nugalėtojais tapo Klaipėdos rajono Jakų bendruomenės centras, kuris yra čempionatą laimėjęs netgi du kartus: 2022-aisiais ir 2024-aisiais. Taip pat prie gargždiškių komandos "Jungtinės cepelinų pajėgos" 2019-aisiais jungėsi prancūzas. Ši komanda tais metais pelnė pirmąją vietą.

Cepelinų gamybos ypatumai

Juk cepelinas - ne šiaip per valandikę paruošiamas patiekalas,- taigi visas meno kūrinys, kuris reikalauja darbštumo, kantrybės ir kruopštumo - ir bulvę išsivirk, ir sutarkuok ją tarka - kas rankomis, kas jau šiuolaikiškomis priemonėmis, ir įdarą paruošk, ir dargi nulipdyk,- visa skulptūra ant stalo. Tik pamanyk,- išvirtas ne tik skrandžius pamalonina, bet ir stalus puošia. Žinoma, kaipgi cepelinas be bulvės? Juk be jos su cepelinais - nei krust.

„Cepelinų pagrindas yra bulvės. Todėl jos turėtų būti tik šviežios, mat tada patiekalo apvalkalas pavyks purus ir minkštas. Labai svarbus yra ir cepelinus „surišantis“ bulvių krakmolingumas. Norint jo daugiau, daržoves reiktų naudoti iš kuo vėlesnio bulviakasio. Vėlyvosios bulvės savo sudėtyje turi apie 15 proc. daugiau krakmolo nei ankstyvosios. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tarkavimą. Ruošiant tarkį, verta šalia įdėti ir virtų, smulkintų bulvių. Geriausia - santykiu 1:3. Virtos bulvės leis masei lengviau sukibti ir neištižti verdant“, - pataria B. Baratinskaitė. Todėl B. Baratinskaitė siūlo į vandenį, skirtą cepelinams virti, įpilti stiklinę sunkos, likusios nuo bulvių tirščių. Taip joje esantis krakmolas leis patiekalui išlaikyti formą. Dar kulinarijos ekspertė pataria nemesti cepelinų į puodą, kai vanduo nėra visiškai užviręs. Tuomet, anot jos, patiekalas irgi gali iškart ištižti.

Pagrindinė užduotis, gaminant cepelinus, yra taip užmaišyti bulvių tarkių tešlą, kad verdant ji nesuplyštų ir išlaikytų įdarą neišsibėgiojusį. Priklausomai nuo bulvių miltingumo ir krakmolingumo, gaminant jums gali tekti įberti daugiau ar mažiau krakmolo, taip pat reikės patreniruoti ranką, kiek gi to skysčio nuo bulvių tarkių nuspausti. Kuo daugiau įdėsite virtų bulvių, tuo minkštesni bus cepelinai: man labiausiai pasiteisinęs santykis yra 1 dalis virtų bulvių ir 3 dalys bulvių tarkių. Pasiruošiame didesnį dubenį ir naudodami sūrmaišio audinį ar dvigubą-trigubą marlę nusunkiame į jį bulvių tarkius, tačiau neišspaudžiame paskutinio lašo - tegul tarkiai lieka šiek tiek šlapi, tada išvirę cepelinai bus minkšti. Sunką atsargiai nupilame, o dubens dugne nusistovėjusį krakmolą sukrečiame į tarkuotų bulvių masę. Užkaičiame didelį puodą su daug vandens, gerai pasūdome. Į stiklinę ar dubenėlį įsipilame šalto vandens, suberiame šaukštą krakmolo, išmaišome ir supilame šį mišinį į verdantį vandenį puode.

Nacionalinė apklausa

Šis skrituliukas - ne žymusis Pekmanas (Pacman) iš kompiuterinio žaidimo. Tiesiog net 97,3 procentų mūsų respondentų buvo moterys. O ta nedidelė raudona „šypsenėlė“ - keliolika drąsių vyrų, atėjusių į Beatos virtuvės feisbuko profilį ir sudalyvavusių apklausoje. Daugiau nei pusė apklaustųjų teigia, kad Lietuva yra šalis, kur cepelinų „sezonas“ tęsiasi ištisus metus!! Su šiuo teiginiu nesutinka 30 procentų apklaustųjų - jie cepelinus dažniausiai valgo žiemą. Rudenį, kaip cepelinų valgymo metą nurodė 14,3 proc. respondentų. Vasarai ir pavasariui liko nepilni 3 procentai valgytojų. Ir tik pažiūrėkite - cepelinai yra lietuviškų giminių balių favoritai! Įdomu tai, kad nemėgstančių cepelinų yra beveik tiek pat, kiek valgančių itin dažnai - kas savaitę, maždaug po 1,5 proc..

Ši apklausa patvirtino mūsų spėjimą, kad lietuviai - naminio maisto ir iš kartos į kartą perduodamų kulinarinių tradicijų gerbėjai. Kas antram respondentui skaniausi yra mamytės daryti cepelinai, 16,8 proc. - močiutės, o truptį daugiau nei penktadalis apklaustųjų (23,3 proc.) tvirtina, kad moka gaminti pačius skaniausius cepelinus! Ir taškas. Mūsų tyrimas rodo, kad referendumas dėl skaniausio cepelinų įdaro Lietuvai negresia. Didžioji dalis (76,4 proc.) apklaustųjų jau žino, kad ir kokios gilios cepelinų „šaknys“ Lietuvoje, jų nepaveldėjome, bet išmokome gaminti iš vokiečių ir airių. Ir štai - tadam - dar viena labai svarbi tyrimo atskleista tiesa: didžiausia dalis cepelinų valgytojų mano, kad porcijoje turi būti 1-2 cepelinai, nes tiek suvalgo per vieną kartą. Labai labai svarbi mėgstamiausių Lietuvoje cepelinų padažų - pagardų statistika rodo - spirgučiai valdo Lietuvą! O kas cepelinus dažniausiai gamina?? Kas gi dar gamins skaniausius „mamytės“ cepelinus, jei ne… mamytė! Tokį atsakymą pasirinko pusė apklaustųjų. Vis dėlto, daugiau nei trečdalis patvirtino, kad cepelinas yra visos šeimos reikalas - supuola visi, kas bulves skuta, kas tarkuoja, kas įdarą ar minklę minko - ir viskas žymiai greičiau ir linksmiau tuomet įvyksta. Pirmasis Nacionalinis cepelinų valgymo įpročių tyrimas atskleidė ir kas, respondentų nuomone, lemia cepelinų skonį. Svarbiausia sąlyga skaniems cepelinams išvirti anot 402 respondentų - gera nuotaika!!

Vietos, kuriose galima paragauti cepelinų

Šiose vietose atliktas cepelinų testas:

• Senoji trobelė
• Queensberry
• Bernelių užeiga
• Žemaičių ąsotis
• Sultiniai
• Halės turgavietė/Cepai
• Etno dvaras (buvęs Forto dvaras)
• Pilies Katpėdėlė
• Amatininkai
• Leičiai

Apibendrinimas

Apibendrinus, cepelinai su mėsa mūsų lankytose vietose neturi itin radikalių skirtumų - matyt, labiau priklauso, kaip konkrečią dieną konkrečiam virėjui pavyko juos išvirti. Cepelinai su varške nesužavėjo nė vienoje vietoje - daug kur buvo bėdų su jų paruošimu, nedaug kur varškė turėjo raiškesnį žolelių prieskonį. Jei ne istorija su plauku ir keista kainodara, „Leičių“ cepelinus būtume pripažinę geriausiu pasirinkimu, dabar gi už kainos-kokybės santykį išskirtume „Bernelių užeigą“, bet alergiškiems aptarnavimo nesklandumams ir lietuviškiems šlageriams, alternatyva galėtų būti „Senoji trobelė“.

Mėgstantiems sotumą už mažą kainą, tiktų „Žemaičių ąsotis“ variantas, nes kokybė (bent tąkart) jame buvo geresnė nei „ Pilies Katpėdėlėje“. Ji, kaip ir kitos užeigos turistinėse gatvėse - „Etno dvaras“, „Amatininkai“, „Queensberry“ „Halė“ - nepradžiugino nei kokybe, nei kainomis. „Sultiniai“ - nebent kaip turistinė atrakcija pasiilgusiems sovietinių laikų valgyklų egzotikos.

Cepelinų sostinė - Šiauliai?

Nors jų galima rasti visoje Lietuvoje, Šiauliai dažnai tituluojami savotiška šio patiekalo sostine. Šiauliai, aktyviai vystantys turizmą, gali naudoti cepelinus kaip vieną iš savo traukos objektų, kviesdami atvykti ir paragauti "tikrųjų" Šiaulių cepelinų. Kvietimas atvykti į Šiaulius ir patiems nuspręsti, kur cepelinai skaniausi, pabrėžia subjektyvumą ir skatina asmeninę patirtį bei atradimus. Tai ne tik apie maistą, bet ir apie kelionę, pažinimą ir dalijimąsi įspūdžiais.

---