Kiekviename sporte ar darbe siekiant užtikrinti optimalius šuns organizmo poreikius būtinos specialios treniruotės ir tinkamas šėrimas. Sportiniai šunys užsiima veikla, kuriai būtina optimaliai pritaikyti racioną. Sprinteriams kaip pagrindinio energijos šaltinio reikia daugiau angliavandenių, o ištvermės sportininkams - riebalų. Šunų sporte pagrindiniai sėkmę lemiantys veiksniai yra kūno sandara, genetika ir elgsena, tačiau treniruotės ir mityba taip pat svarbūs.

Per pastaruosius 20 metų labai padaugėjo šunų varžybų, tačiau šių sričių fiziologijos supratimas vis dar menkas. Daugiausia mokslinių duomenų sukaupta apie mitybos įtaką dviejuose labai skirtingose veiklose: ištvermėje (kinkinių šunys) ir sprinte (greihaundai). Daugybė aktyvių šunų augintojų puikiai žino savo augintinių įmitimo balus ir „varžybų svorį“.

Tradiciniškai kūno įmitimas vertinamas 5 arba 9 taškų sistemoje. Paprastai sportinių šunų savininkai palaiko šunų būklę, kad ji atitiktų 4 - 5 balus 9-balėje sistemoje. Tada šonkauliai lengvai apčiuopiami, pilvas akivaizdžiai įtrauktas ir, žiūrint iš viršaus, liemuo matomas, o slanksteliai jaučiami. Tačiau sprinto (greihaundų), lauko bandymų, medžioklinių ir sprinto kinkinių šunų savininkai gali palaikyti formą, vertinamą 3 - 4 balais. Tokiu atveju matomi trumpaplaukių šunų šonkauliai, gali būti matomi ir nugaros slanksteliai ar klubikaulio sparnai. Sprinto ir vidutinio aktyvumo (10 - 30 min.) reikalaujančių rungčių atstovai turi būti liesi, kad pasiektų didžiausią efektyvumą.

Pagrindiniai maisto elementai ir jų įtaka

Baltymai

Maistiniai baltymai palaiko raumenų vientisumą ir bendrą baltymų, albuminų bei raudonųjų kraujo kūnelių būklę. Hematokritas ir serumo baltymai treniruočių bei varžybų metu linkę mažėti, tai - persitreniravimo sindromo požymis. Tyrimai rodo, kad ištvermės sportininkams - kinkinių šunims baltymai padeda palaikyti raudonųjų kraujo kūnelių kiekį bei hematokritą. Manoma, kad maždaug 30 proc. apykaitos energijos turi būti gaunama iš labai lengvai virškinamų gyvūninės kilmės baltymų. Tiriant skirtingai šeriamas sprinto kinkinių šunų grupes, paaiškėjo, kad gaunantys per mažai baltymų (18 proc. apykaitinės energijos) šunys dažniau patiria kaulų ir raumenų traumas, jų maksimalus deguonies suvartojimas sumažėja 25 proc. Daugiausiai baltymų (30 proc. apykaitinės energijos) gaunančių šunų kraujo plazmos tūris 10 proc.

Su sprinto šunimis (greihaundais) situacija gali būti kiek kitokia. Nors teigiama, kad sprinteriams geriau gauti mažiau baltymų, gali būti, kad angliavandeniai energijos prasme pakeičia baltymus. Geresnė darbo kokybė galima dėl didesnio angliavandenių kiekio, o ne dėl paties baltymų trūkumo. Rekomenduojama, kad dauguma sprinto ir vidutinio aktyvumo šunų gautų bent 22 - 24 proc.

Baltymų šaltinis labai svarbu. Su kasdien per 4 val. po 12 km įveikiančiais šunimis atliktas tyrimas: jie gaudavo 35 poc. baltymų, tačiau skyrėsi jų šaltinis - tai buvo arba sojos, arba mėsos ir žuvies miltų baltymai. Po 3 sav. sojos miltais šertų šunų hematokritas sumažėjo, išaugo eritrocitų pažeidžiamumas. Vadinasi, ištvermės sporte naudojamiems šunims bent 26 proc.

Riebalai

Šunų racione riebalai gali būti naudojami kaip pagrindinis energijos šaltinis, nors tai prieštarauja žmonių ištvermės pratimų rekomendacijoms, kur pagrindinis dėmesys skiriamas angliavandeniams. Mažo intensyvumo pratimų trukmė nesusijusi su šunų glikogeno išeikvojimu, o ilgos trukmės pratimuose 70 proc. apykaitos energijos gaunama iš riebalų. Šių pratimų metu šunų skeleto raumenyse vyksta aukšta aerobinė veikla, padidėja mitochondrijų tankis. Tyrus kasdien apie 100 km nubėgančius haskius, po 5 dienų pastebėta, kad kuo ilgiau tie šunys bėga, tuo labiau prisitaiko prie riebalų panaudojimo, raumenyse sulaikydami glikogeną. Riebalai gali tiekti 60 - 70 proc. apykaitos energijos, ekstremaliu atveju - net 85 proc., ypač ištvermės rogių šunims. Adaptacija prie riebios dietos trunka 8 - 12 sav. Adaptacijos režimas padeda išvengti steatorėjos (riebalų išsiskyrimo su išmatomis).

Riebalų kiekis sprinterių racione labai diskutuotinas. Greičiausiai lenktyniniams greihaundams tinka racionas, sudarytas iš maždaug 30 proc. riebalų ir 24 proc. baltymų su likusia angliavandenių dalimi. Prieinama labai mažai informacijos apie optimaliausius riebalus sportuojančių šunų racione. Diskusijos apie polinesočiąsias rūgštis aktualesnės reabilitacijoje, kada svarbesni uždegiminiai procesai. Pastebėta, jog polinesočiosios RR potencialiai naudingos uoslės funkcijoms.

Angliavandeniai

Lengvai virškinami angliavandeniai kaip pagrindinė raciono dalis (40 - 50 proc. apykaitinės energijos) aktyviausiai naudojami tarp sprinto gyvūnų (greihaundų). Ištvermės sportininkams (kinkinių šunys) angliavandeniai gali sudaryti mažiau kaip 10 proc. Angliavandenių „pakrovimo“ principas populiarus žmonių lengvojoje atletikoje, tad perkeliamas ir į šunų sportą. Tai gali būti naudinga sprinteriams ir tarnybiniams šunims, ypač vykstant kelių dienų renginiams, kada raumenų glikogenas išeikvojamas per dieną ir turi būti papildytas. Popratiminis angliavandenių „papildymas“ rekomenduojamas šunims, kurie aktyviai juda 5 min. - 3 h per dieną.

Skaidulos

Maistinės skaidulos, nepriklausomai nuo jų formos, lemia išmatų kiekį. Tai gali lemti tuštinimąsi netinkamu metu ir papildomą svorį. Netirpi ląsteliena didina išmatų kiekį, veikia kaip rišamoji medžiaga, galinti pagerinti išmatų kokybę esant viduriavimui. Tirpi ląsteliena geba keisti žarnyno mikroflorą ir potencialiai padidinti maisto absorbciją žarnyne. Daugelį žarnyno sveikatos palaikymui skirtų komercinių pašarų sudaro nedideli kiekiai dervos, sojos skaidulų, fruktooligsacharidų, kitų oligosacharidų ir mišrių tirpios ir netirpios ląstelienos šaltinių, pagerinančių išmatų kokybę ir žarnyno absorbcines galimybes. Tirpios ląstelienos kiekis paprastai sudaro mažiau kaip 2 proc. Mišrios tirpios ir netirpios skaidulos yra cikorijos šaknis, cukrinių runkelių minkštimas, pomidorų skaidulos ir psylium (balkšvojo gysločio sėklų skaidulos).

Mineralai

Mineralai gali būti skirstomi į pagrindinius mineralus ir mikroelementus. Pagrindiniai mineralai labai svarbūs, pastebėtas jų trūkumas netradicinėse dietose (šeriant tik mėsa). Jei šuniui duodama mėsa, ji turi būti su kaulais, kad būtų pagerinta kalcio ir fosforo pusiausvyra. Kalcis turi sudaryti 0,6 - 2,1 proc. sausos medžiagos masės su panašiu fosforo kiekiu. Magnis taip pat tampa problema netradicinėse dietose, kur nebūna kaulų ir nenaudojamas komercinis ėdalas. Kitų svarbių mineralų (natris, kalis ir chloridas) trūkumas niekad nepastebėtas tarp suaugusių darbinių šunų, tačiau neklinikinė hiponatremija aptikta tarp ištvermės haskių varžybų metu ir imituotose ištvermės varžybose. Natrio susilaikymo pokyčiai gali būti tiesiogiai susiję su natrio prieinamumu maiste. Tiriant specialių elektrolitinių mišinių naudojimą sporte nepastebėta jokio efekto ir/ar potencialaus teigiamo poveikio virškinimo trakto sutrikimams (viduriavimui). Taip pat reikia nepamiršti, kad kalcio prieinamumas sumažėja kai riebalai racione sudaro daugiau kaip 60 proc.

Mikroelementų daugėja vartojant komercinius pašarus, mažėja šio tipo dietas papildant mėsa, tačiau nepastebėta klinikinių vario, cinko, geležies, mangano, jodo ar seleno trūkumo požymių tarp komerciniais pašarais ar jų mišiniu su mėsa šeriamų šunų. Taip yra greičiausiai dėl to, kad į daugelį šunų pašarų traukiami didesni mikroelementų kiekiai, negu reikalaujama, be to, sportuojantys šunys suėda daugiau maisto.

Vitaminai

Vitaminai klasifikuojami į tirpius riebaluose ir tirpius vandenyje. Vandenyje tirpūs vitaminai dalyvauja medžiagų apykaitoje. Vitaminas C - labiausiai paplitęs vandenyje tirpus antioksidantas. Normalus šio vitamino kiekis šunų organizme palaikomas kepenų sintezės dėka. Vis dėlto sportuojant askorbo rūgšties koncentracija serume sumažėja daugiau kaip perpus. Kasdien duodant 1 g askorbo rūgšties, serumo koncentracija laikosi arčiau normalios, bet panašus papildymas greihaundams mėnesio bėgyje suprastina rezultatus.

Riebaluose tirpūs vitaminai (A, D, E ir K) ne tokie saugūs ir dėl to reikalauja daugiau dėmesio. Pakankamai vitamino K sintetina šunų virškinimo trakte esančios bakterijos. Vitamino A daug organų mėsoje. Jei subproduktai naudojami kaip raciono dalis, jie neturi viršyti 15 proc. bet kokio mėsos mišinio. Ypač daug vitamino A yra kepenyse. Vitamino E trūkumas pastebėtas tarp medžioklinių vien mėsa šunų šertų ir sukėlė tinklainės degeneraciją. Vitaminas E intensyviai tiriamas tarp ištvermės kinkinių šunų, per mažas jo kiekis siejamas su didesne rizika nebaigti varžybų. Įrodyta, kad 100 - 1000 TV vitamino E kelia serumo tokoferolio koncentraciją, tačiau 1000 TV lėtina lenktyninius kurtus. Tokoferolio papildai nerekomenduojami sportiniams šunims kurie šeriami pilnai subalansuotais komerciniais pašarais.

Yra hipotezių, kad antioksidantų „kokteiliai“ geba efektyviau (negu vienas agentas) sumažinti laisvųjų radikalų žalą. Tyrimų duomenimis, tokie mišiniai geresnių rezultatų nelemia.

Šėrimo modeliai

Maitinimo modelis gali būti labai svarbus. Sprinto šunys bėga trumpiau kaip 10 min. vieno užsiėmimo metu, tad jiems iki pratimų likus 24 valandoms pašarų kiekį naudinga sumažinti 20 proc. Kai kas duoda mažus angliavandenių kiekius prieš treniruotę, yra keletas šią strategiją patvirtinančių tyrimų. Sprinto ir tarpiniai sportininkai, ypač Agility ir lauko bandymo šunys, kurie per dieną turi keletą trumpų užsiėmimo seansų, po krūvio gali gauti mažus angliavandenių kiekius, jei sekanti rungtis nusimato po 2 - 3 val.

„Tarpiniai“ sportininkai, dirbantys kartą dienoje po 20 - 120 min., remiasi tik glikogeno ir riebalų energijos gamyba, tad rekomenduojama juos šerti vidutiniškai riebia dieta. Šis racionas leis papildyti raumenų glikogeno atsargas ir padidins mitochondrijų kiekį. Riebalai bus naudojami kaip pagrindinis kuras. Siekiant skatinti riebalų vartojimą ir lipolizę, „tarpinius sportininkus“ rekomenduojama šerti kartą dienoje 2 val.

Ištvermės atletus (kinkinių šunis) rekomenduojama šerti kartą dienoje, likus 2 valandoms iki vidutinio sunkumo treniruotės ir 12 - 18 valandų iki varžybų.

Pašarų įtaka pieno kokybei ir karvių produktyvumui

Pieno ūkio pelningumui didelės įtakos turi karvių produktyvumas, kurį lemia daugelis veiksnių, bet labiausiai - pašarai ir šėrimas: jų įtaka produktyvumui sudaro apie 50-60 proc. Užtikrinant aukštą karvių produktyvumo lygį, svarbus ne tik primelžiamo pieno kiekis, bet ir jo sudėtis, kuriai įtaką daro racionas ir pašarai. Pieno kokybė tiesiogiai priklauso nuo to, kiek, kaip ir kokios kokybės pašarų sušeriama karvei bei koks jų santykis racione. Jei naudosime aukštos kokybės pašarus, bet bus nesubalansuotas racionas - norimo rezultato negausime. Todėl neužtenka vien sočiai ir vertingais pašarais šerti karves, kad duotų daugiau ir geresnės sudėties pieno. Kitas tikslas - sumažinti pieno gamybos savikainą.

Pagrindiniai visų gyvulininkystės ūkių pašarai yra žoliniai. Pagrindinis pašarų kokybės rodiklis yra sausosios medžiagos (SM). Tai pašaro dalis, gauta išgarinus vandenį. Sudarant racioną ir vertinant pašarų kokybę, visi pašarai perskaičiuojami į sausąsias medžiagas. Galvijų 100 kg svorio reikia skirti 3,5-3,8 kg, kartais - iki 4-4,7 kg pašarų SM per parą. Galvijų suėdamų pašarų kiekis 65-70 proc. priklauso nuo SM virškinamumo. Rekomenduojamas SM kiekis - 25-35 proc.

Žalia ląsteliena - tai organinė mėginio, paveikto pirmiausia rūgštimi, tada - šarmu, liekana. Daugiausia ją sudaro ląstelės sienelės polisacharidai ir kitos medžiagos (ligninas). Bene svarbiausias žolės ir konservuotų žolinių pašarų kokybės rodiklis - ląstelienos kiekis. Suvėlinus šienapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašarai bus tik vidutinės kokybės, o 34 proc. ląstelienos turintys pašarai yra laikomi blogais.

Žali baltymai taip pat turi įtakos pašarų maistinei vertei. Jeigu energija yra tarsi cementas, tai žali baltymai - svarbios statybinės maisto medžiagos, kurios formuoja imuninę sistemą, nuo kurių priklauso galvijų produktyvumas, produkcijos kokybė ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Iš organizmo resursų gyvulys baltymų pasisavina labai mažai, todėl labai svarbu, kiek žalių baltymų yra žoliniuose pašaruose.

ADF, kurią sudaro celiuliozė ir ligninas, rodo pašarų ėdamumą. Bent 75 proc. ADF turi būti gaunama iš stambiųjų pašarų, o galvijo racione jos turi būti 21-30 proc. Tokius pašarus gyvuliai noriai ės. Dar vienas rodiklis, kuris parodo žolinių pašarų ir bendro raciono kokybę, yra NDF - ją sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas, t. y. ta dalis, kurios gyvulys nepasisavina. Ši ląsteliena skatina atrajojimą ir didžiojo prieskrandžio veiklą.

Žali pelenai - nesudegusios pašarų mėginio dalies liekana. Be mineralinių medžiagų, į šią grupę patenka ir kitos nesudegusios pašalinės sudedamosios dalys (užterštos žemėmis ir kitais silikatais). Jeigu žalių pelenų, esant didesniam pašarų drėgnumui ir baltymingumui bei anaerobinėms (be deguonies) sąlygoms, yra daugiau kaip 9 proc., gali prasidėti nekontroliuojamas klostridijų augimas.

Pagrindiniai iš pašarų gaunami galvijų energijos šaltiniai yra ląsteliena, cukrus, krakmolas, riebalai. Žali riebalai skaidomi didžiajame prieskrandyje ir įsisavinami žarnose. Jų žoliniuose pašaruose gali būti nuo 1,7 iki 4,5 g/kg SM.

Galvijų pašarams vertinti ir poreikiui nustatyti taikoma apykaitos energija (AE). Ji gaunama iš virškinamosios energijos atėmus jos nuostolius, patirtus per virškinimo procesą. Organizmas panaudoja ne visą AE - dalis išsiskiria kaip šiluma ir sunaudojama pašarui kramtyti, virškinti.

Subalansuoti galima naudojant ankštinių augalų grūdus: žirnius, pupas, saldžiuosius lubinus arba išspaudas (rapsų, saulėgrąžų), sojų rupinius. Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos fazės žolių ląsteliena. Peraugusių (sumedėjusių) augalų ląsteliena virškinama blogai, jos gyvuliai nepasisavina ir ji išeina iš organizmo kaip balastas. Pagal tai galima vertinti, kiek laiko buvo pavėluota šienapjūtė.

Žolynai sunaudoja labai daug mineralinių medžiagų, todėl juos verta ir reikia tręšti. Baltymai yra labai svarbios maisto medžiagos, lemiančios galvijų produktyvumą, produkcijos kokybę, sveikatingumą ir kt., nes iš jų susidaro kūno ir pieno baltymai. Produktyvumui įtakos turi ir visavertiški baltymai, o tai tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamųjų aminorūgščių, t. y. Baltymai turi ir tokių nepakeičiamųjų aminorūgščių, kurios organizme nesigamina, todėl turi būti gaunamos su pašarais. Karvės organizmas jų gauna iš dviejų šaltinių: suvirškintos mikrobinės prieskrandžio masės ir likusių prieskrandyje nesuskilusių pašaro baltymų.

Baltymai yra labai brangūs, todėl nepasisavintus juos su urėja išvaryti į išorę, vadinasi, patirti didelius nuostolius. Mineralinės medžiagos būtina pašarų sudedamoji dalis. Galvijams svarbūs riebaluose tirpstantys vitaminai A, D, E, kadangi jie organizme nesintetinami. Juos galvijai turi gauti su pašarais. Angliavandeniai - pagrindiniai gyvulio energijos šaltiniai. Jie yra skirtingi. Kukurūzų ir žolių krakmolas skyla nevienodai, gaunasi skirtingos riebiosios rūgštys. Iš tų pačių cheminių medžiagų, esant skirtingoms sąlygoms, organizmas gali sintetinti visai skirtingus produktus ir medžiagas. Tai unikalu. Ši savybė priklauso ir nuo gyvulio amžiaus. Visi mikrobiologiniai ir metaboliniai procesai pirmaveršės ir trijų veršių karvės organizme vyksta skirtingai.

Kukurūzų krakmolas daugiausia skyla plonajame žarnyne, tad, jeigu šeriamas kukurūzų silosas, verta įdėti truputį, bent 0,5 kg, sojų rupinių, nes abu produktai santykiauja plonajame žarnyne ir taip gaunamas didžiausias efektas. Linų sėmenų išspaudos pieno cukrui (laktozei) įtakos beveik neturėjo, nes tai riebalų rūgštys - kitokia energija, kitoks produktas. Laktozės kiekis yra vienas iš rodiklių, pagal kurį sprendžiama, ar tinkamai sudarytas karvių racionas. Natūraliame sveikų karvių piene randama 4,44-5,2 proc. laktozės.

Pieno riebalais vadinamas glicerolio ir riebalų rūgščių esterių mišinys. Sudėčiai įtakos turi šėrimas, gerai pasisavinama ląsteliena, taip pat gyvulio veislė, laktacijos periodas ir kiti veiksniai. Svarbu žinoti, kad pienas visuomet bus riebesnis, kai karvių pašaruose bus tinkamai subalansuotas jodo, cinko, kobalto ir kitų mikroelementų kiekis.

Pieno baltymų būna mažiausiai, kai primelžto pieno kiekis būna didžiausias. Baltymų kiekį piene lemia ir karvių raciono maisto medžiagų subalansavimas. Siekiant padidinti baltymų kiekį racione, siūlytina į pašarus įtraukti sojų pupelių rupinių, rapsų, saulėgrąžų rupinių ir išspaudų, kadangi tai daugiausia neskaidomų baltymų turintys pašarai.

Taigi, šėrimas lemia karvių produktyvumą ir pieno ūkio pelningumą. Tai kiekvieno ūkio tikslas. Jeigu ūkininkas sugeba įsigyti geros genetikos karvę, turi sugebėti ir ją pašerti. Kiekvienoje laktacijoje ji turi pasiekti genetinį produktyvumą. Bet jeigu karvė normaliai nepaėda, ji tik galvoja, kaip išgyventi (o taip užprogramuotas kiekvienas organizmas). Subalansuota mityba yra būtina sąlyga norint išlaikyti karvių produktyvumą ir sveikatą. Jei racione trūksta energijos, karvės greitai silpsta, mažėja jų produktyvumas, atsiranda sveikatos problemų.

Energetinių pašarų įtaka

Energetiniai pašarai karvėms - tai pašarai, kurie aprūpina karves pagrindiniu gyvybinės veiklos šaltiniu - energija:

• Cukrūs: jų yra melasoje, kai kuriuose žoliniuose pašaruose ar specialiuose mišiniuose.
• Riebalai: tai koncentruotas energijos šaltinis. Gali būti natūralūs (pvz., iš sėklų ar aliejų) arba papildomi racionui kaip apsaugoti riebalai.

Ūkininkai Lietuvoje energijos poreikiui patenkinti dažniausiai renkasi vietinės kilmės pašarus arba lengvai prieinamus produktus, kuriuos galima auginti, įsigyti ar maišyti patiems. Svarbu suprasti, kad energija iš skirtingų šaltinių pasisavinama skirtingu greičiu ir veikia karvės virškinimo sistemą nevienodai.

• Kukurūzų silosas. Tai vienas iš pagrindinių ir plačiausiai naudojamų energetinių pašarų Lietuvoje. Kukurūzų silosas pasižymi dideliu krakmolo kiekiu, yra lengvai virškinamas.
• Grūdai (kviečiai, miežiai, kukurūzai). Maltų ar traiškytų grūdų įtraukimas į racioną - įprasta praktika. Jie turi daug krakmolo, todėl greitai suteikia energijos.
• Melasa. Tai saldus cukraus gamybos šalutinis produktas, naudojamas pagerinti pašaro skonį bei paskatinti mikroorganizmų aktyvumą. Melasa greitai virškinama, todėl tinka, kai energijos lygį reikia pakelti greitai.
• Riebalų papildai. Riebalai - koncentruotas energijos šaltinis, svarbus ypač aukšto produktyvumo karvėms. Naudojami natūralūs aliejai (pvz., linų, rapsų), apsaugoti riebalai ar sausieji riebalų papildai.
• Šienainis ir žolės silosas. Nors tai daugiau baziniai pašarai, jų maistinė vertė labai priklauso nuo paruošimo kokybės.
• Koncentruoti pašarų mišiniai. Daugelis ūkininkų renkasi kombinuotus mišinius, kuriuose jau suderinti grūdai, baltymai, vitaminai ir mikroelementai.

Energetinių pašarų pasirinkimas ir derinimas ūkyje turėtų būti pagrįstas ne tik gyvulių poreikiais, bet ir pačio ūkio specifika: laikomų karvių tipu (pieninės ar mėsinės), jų produktyvumu, turimais pašarais bei šėrimo galimybėmis. Kiekvienas ūkis yra unikalus, todėl svarbu racioną pritaikyti taip, kad jis atitiktų tiek gyvulių fiziologinę būklę, tiek sezono keliamus iššūkius.

Kaip sudaryti tinkamą racioną?

• Įvertinkite karvių fiziologinę būklę ir produktyvumą. Svarbu žinoti, kokio tipo karvės yra jūsų ūkyje (melžiamos, telyčios, mėsiniai galvijai) ir kokia jų fiziologinė būklė (nėštumas, laktacija, po veršiavimosi).
• Analizuokite turimų pašarų kokybę. Prieš sudarant racioną, rekomenduojama atlikti pašarų analizę, t.y., nustatyti sausųjų medžiagų, krakmolo, cukrų, baltymų ir riebalų kiekius.
• Subalansuokite pašarų racioną. Nepamirškite derinti energetinius pašarus su baltyminiais, mineraliniais ir vitaminų papildais.
• Siekkite kokybės ir kiekio santykio. Nedidelis, bet kokybiškų energetinių pašarų kiekis dažnai duoda geresnį efektą nei didelis kiekis žemos kokybės pašarų.
• Stebėkite karvių reakciją į raciono pokyčius. Pradėjus naudoti naujus pašarus ar keisti raciono sudėtį, stebėkite karvių apetitą, pieno gamybą ir bendrą būklę.
• Konsultuokitės su pašarų specialistais.

Pašarų poreikis skirtingoms karvių grupėms

Karvių energijos poreikis priklauso nuo jų amžiaus, lytinės ir produktyvumo būklės.

Telyčios ir jaunos karvės

Augančioms telyčioms energija reikalinga ne tik kasdienėms funkcijoms, bet ir intensyviam augimui bei raumenų vystymuisi. Verta įsidėmėti, kad per didelis energijos kiekis gali sukelti pernelyg greitą kūno masės priaugį, kas gali apsunkinti vėlesnį veršiavimąsi bei pieno gamybą.

Rekomenduojami energetiniai pašarai: grūdai (kviečiai, miežiai), kukurūzų silosas, melasa, lengvai virškinami riebalų papildai.

Veršingos karvės

Paskutiniais veršingumo mėnesiais, ypač paskutinį mėnesį, energijos poreikis ženkliai padidėja, nes augantis vaisius reikalauja papildomų resursų, o motinos organizmas ruošiasi veršiavimuisi.

Melžiamos karvės

Melžiamų karvių energijos poreikis yra didžiausias dėl pieno gamybos, kuri reikalauja nemažai kalorijų. Nepakankamas energijos kiekis mažina pieno kiekį, skatina sveikatos problemas bei blogina reprodukciją.

Rekomenduojami energetiniai pašarai: kukurūzų silosas, traiškyti grūdai (kviečiai, miežiai), melasa.

Karvės po veršiavimosi

Po veršiavimosi (t. y. pirmomis savaitėmis po gimdymo) karvėms reikia daug energijos, kad atsistatytų, pradėtų gaminti pieną ir išvengtų metabolinių sutrikimų (pvz., ketozių).

Mėsiniai galvijai

Mėsiniams galvijams svarbu užtikrinti pakankamą energijos kiekį augimui ir raumenų formavimuisi.

Patarimai, kaip tinkamai šerti energetiniais pašarais

• Įveskite palaipsniui. Energetinius pašarus, ypač turinčius daug krakmolo ar cukrų (pvz., kviečius, melasą), į racioną įveskite pamažu.
• Derinkite su skaidulomis.
• Stebėkite karvių būklę.
• Praktikuokite šėrimo nuoseklumą. Šerkite tuo pačiu metu kiekvieną dieną, venkite didelių porcijų vienu kartu.
• Įvertinkite ūkio galimybes. Rinkitės tuos energetinius pašarus, kurie ekonomiškai ir logistiškai tinka jūsų ūkiui.

---