Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių... Tad kokiomis spalvomis siūlytumėt tvenkiniuose žvejot? Štai keletas patarimų:

• Saulėtomis dienomis mėginkite geltoną su raudona galva, žalią su blizgučiais.
• Ryte-vakare mėginkite baltą su mėlyna arba juoda nugara.

Apie guminukus ir skrituliukus ant galvakablių: girdėjote ką? Ar padeda jie? Kiek teko susidurti, sakoma, kad plaukioja gražiau. O kaip ten yra ant gumos galvakablių dedama skrytuliukai?

Atomaxas rašė:

Okaip ten yra ant gumos galvakabliu dedama skrytuliukai? girdejot ka? ar padeda jie? kiek teko susidurt, sakoma kad plaukioja graziau.

Į guminuką veri paprastą kablį (vienkabli, dvisaki, trisaki... kaip pageidauji), prie kablio auselės kabini suktuką su stambesne ausele. Paskui suktuką, su kabliu truputį pagrudi atgal į guminuką, kad būtų išlindusi tik viena suktuko auselė. Viskas. Tarp guminuko ir pavadėlio dedi norimo dydžio "ceburaska" ir pirmyn. Guminukas tuomet gražiai žaidžia, kai masalą šokdini dugnu. Svarelis atsitrenkia į dugną, o guma dar kokią sekundę neutraliai juda išmeigusi nosį žeme - lyg ieškotų maisto.

Ecka357 rašė:

kokie dabar geriausi lydeku guminukai butu? (nuotraukos geriausia nes is jusu raudona geltona...

Svarbiausiai, kad guminukas būtų kuo minkštesnis ir gražiai dirbtų tempiamas maksimaliai lėtai. Labai svarbu atiderinti galvą (jo svorį) guminukui pagal tai, kur žvejoji... P.S. dabar neršia ešeriai, kuojos.

Zanderis rašė:

Ir kiek esu pastebejas lydekai nera svarbu spalva...

Dėja, bet yra... Tik gal daugiau atskiram telkiniui ir atskiram metų laikui ir atskiram vandens drumstumui.

Trakų ežerų paslaptys

Dr. Lina Leparskienė, kultūros antropologė, monografijų „Papasakoti Trakai“, „Vietiniai. Nepaprasta kelionė į Trakų kraštą“ autorė kiek kategoriška: „Stabtelkime, nenerkime stačia galva“.

Pasak L.Leparskienės, pažinti ir įvertinti Trakų ežeryno unikalumą, pajusti tikrą estetinį malonumą galima tik lėtai keliaujant aplink ežeryną, „standartinis“ fragmentiškas apsilankymas nuskurdina galimybę pažinti šį kraštą.

„Trakų ežerai, sujungti upeliukais ir sąsiauriais, čionykštis kraštovaizdis - tarsi popieriaus karpinių ažūras, tik sukurtas ne žmogaus, o gamtos. Visa tai pamatęs imi suprasti, kodėl didieji kunigaikščiai kūrėsi čia, Trakuose“, - vaizdingu palyginimu keliauti kviečia Lina Leparskienė.

Apie Lietuvos kunigaikščių kūrimąsi Trakuose liudija išlikę vietovardžių, kalvų pavadinimai: Kęstučio kalva, Birutės kalnas (aukų kalva), Algirdo sala. Pasakojama, kad Pirties saloje nepaklusniems bajorams būdavo „užkuriama pirtis“ už prasižengimus kunigaikščiui Vytautui.

Pasak L.Leparskienės, pagal senuosius toponimus Trakai - ištisas šventviečių kompleksas. Išlikę vietovardžiai ir ežeryno salų pavadinimai leidžia manyti, kad čia galėjo būti atliekamos religinės apeigos. Alkos, Raudų, Deimantinės, Šventos gelmės salos, Arakalnis, Šventų liepų miškas - pavadinimai, nukeliantys į senųjų lietuviškųjų tikėjimų laikmetį.

Galvė saugo šiurpokas legendas apie pavadinimo kilmę: pasakojama, kad ežero vardas gali būti kilęs nuo žodžio „galva“ - ežeras kasmet reikalavęs aukos, bent vieno nuskendusio žmogaus. Tarsi legendos patvirtinimas prisimenamas nutikimas, kuomet žvejys seklioje ežero vietoje aptiko dvi unikalias akmenines galvas. Manoma, kad tokiomis sakralinėmis aukomis bandyta sutarti su rūsčiomis ežero gelmių dvasiomis. Unikalieji radiniai saugomi Trakų istorijos muziejuje.

Vėlesniuose istoriniuose tarpsniuose ežeryno salose stovėjusias pilis pakeitė šventovės. Sakralumo Trakai nepraradę ir šiandien: pilietiškos ir dvasingos bendruomenės įkurtoje ir keliautojų gausiai lankomoje Angelų kalvoje dangų sveikina daugiau kaip 40 didelių ir mažesnių medinių angelų, nuo kalvos atsiveria nepakartojamas miškų ir vandenų grožis. Pabuvojęs šioje vietoje supranti, kokia galinga ir paveiki gali būti kraštovaizdžio terapija.

Ir kaip gi paslaptingasis ežerynas be paslėptų lobių? Legenda pasakoja, kad kryžiuočiams užėmus pilį, norėta valtimi išgabenti kunigaikščio Kęstučio šeimos brangenybes ir paslėpti užgrobtą turtą artimiausioje saloje. Senai valčiai nuskendus, lobis liko gulėti Galvės dugne, jo niekas iki šiol nerado. Bylojama, kad Kęstučio lobį ištraukti pasiseks tik nenuodėmingam žmogui - tam, kieno mesta moneta neskęs, o plaukios Galvės ežero paviršiuje. Tad kodėl nepabandžius? O ir priemonės ežero dugno tyrinėjimui siūlomos šiuolaikinės: plaukiant skaidriomis baidarėmis, galima stebėti ežero augmeniją ir gyvūniją.

Ne vien turtinga istorija ir legendomis garsėja Trakų ežerai. Jų giliausiose gelmėse, maitinamose požeminių vandenų, nuo seno plaukioja paslaptingosios Seliavos - lašišinių šeimos žuvelės, mintančios gelmėse gyvenančiu zooplanktonu. Sužvejoti šią žuvį sugeba tik patyrę ir sumanūs žvejai. Seliava yra ypatingai skani žuvis, ji troškinama su daržovėmis duonkepėse, kepama, sūdoma. Paragauti pagal autentišką receptą paruoštos seliavos - ne vieno gurmano svajonė, kuri Trakuose gali virsti malonia realybe.

Trakų ežerynas dovanos ir kitokių malonių akimirkų bei potyrių, tereikia pasiduoti ežerų vilionei ir ,,įjungti“ vaizduotę. Nardymas, pažintiniai žygiai, turai, žvejyba, plaukiojimas jachtomis - Trakai yra tobuli turistiniai spąstai. Gidai ežere ekskursijų neveda, tačiau puiki galimybė pažinti ežeryną - pakeliauti naujuoju vandens maršrutu ,,Galvės ežero salų istorijos“. Tereikia išsinuomoti valtelę, irklentę arba vandens dviratį ir pažintis su 14 ežero salų įsimins ilgam.

Vandens mylėtojai valtimis arba baidarėmis paiškylauti kviečiami ir po Vilkokšnio ežerą. Ežeras įdomus tuo, kad atskiros jo vietos turi skirtingus pavadinimus. Rytinę dalį vietiniai vadina Baluosiu. Ši dalis yra dideliu iš šiaurės į ežerą įsiterpusiu pusiasaliu, susidariusiu užpelkėjus seklumai, atskirta nuo likusio ežero ploto. Nusileidus vieškeliu nuo kalno, skersai eina betoninis vamzdis, kuriuo į Baluosį įteka Verknės upė. Čia gali būti įdomu pavasarį, kai dar nesuaugę švendrai, pradėti žygį baidarėmis.

Trakų turizmo informacijos centro vadovė Laima Balčytienė yra tikra - ir senjorai, ir jaunimas turėtų pajusti vandens ir istorijos darną. Jos aplink Trakus apstu.

Žvejybos istorijos

"Sučiu­pęs to­kią ly­de­ką, jau ga­liu ir nu­mir­ti", - šyp­so­si po­nas Ro­mual­das. Sa­ko, se­niai sva­jo­jęs su­žve­jo­ti ko­kių de­šim­ties ki­log­ra­mų ly­de­ką. Pir­ma­die­nis, pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas, nie­ko la­bai ge­ro ne­ža­dė­jo. Kel­muo­ta­me Ne­lin­dos eže­re pra­ra­do net dvi bliz­ges. Kai kaž­kur, iš pra­džių pa­si­ro­dė, kad vėl į kel­mą, įsmi­go tre­čias kab­lys, R. Bu­gys nu­stė­ro: ne­jau­gi ly­de­ka! R. Bu­gys ma­no, kad jo met­ro ir 20-ies cen­ti­met­rų lai­mi­kiui - ne ma­žiau aš­tuo­nio­li­kos me­tų, tai­gi to­kio dy­džio ir am­žiaus ly­de­ka tin­ka­ma tik kot­le­tams - juos ir pa­da­rys. O kol kas šios žu­vies mė­są už­šal­dė šal­dik­ly­je, tik di­džiu­lę gal­vą ati­da­vė spe­cia­lis­tams. Prie Dir­vo­nė­nų kai­me esan­čio Ne­lin­dos eže­ro R. Bu­gys ei­na ko­ne kiek­vie­ną die­ną. Žu­vies gau­sus eže­ras - tik­ras lo­bis žve­jams. Tai­gi, sa­ko pri­sie­kęs žve­jys, re­tas įvy­kis, kad ko­kia nors žu­vis ne­pras­kaid­rin­tų jo die­nos. Tie­sa, ma­žą­sias bū­ti­nai pa­lei­džia at­ga­lios į van­de­nį - prin­ci­pu ne­skriaus­ti gam­tos va­do­vau­ja­si dau­gy­bę me­tų. Trum­pes­nės nei 50-ies cen­ti­met­rų ly­de­kos ar­ba ma­žes­nio nei 15-os cen­ti­met­rų ly­no nie­ka­da nei­ma - tai žve­jo gar­bės ir prin­ci­po rei­ka­las. Ne­lin­dą, anot jo, ne­re­tai ten­ka gin­ti ir nuo bra­ko­nie­rių, ku­rie įjun­kę štur­muo­ti eže­rą ir gau­dy­ti net pa­čias ma­žiau­sias ly­de­kas. Bu­vo lai­kas, kai nuo eže­ro vie­ti­niams te­ko vai­ky­ti iš Kur­šė­nų at­vyks­tančius "žve­jus", "dir­bu­sius" su elekt­ra.

Žve­jy­bos es­mė - ne žu­vie­nės pa­val­gy­ti. R. Bu­gio tro­fė­jų ko­lek­ci­jo­je - tik ly­de­kų, ku­rios svė­rė ne ma­žiau ke­tu­rių ki­log­ra­mų, gal­vos. Emo­cin­gai iš­tem­pia abi ran­kas į šo­nus: štai to­kią ly­de­ką su­ga­vo 1997 spa­lio 17 die­ną. Žve­jo­jo, pri­si­me­na, nuo liep­te­lio. Įdo­mu tai, kad kab­liu­kas už­si­ka­bi­no už žu­vies krū­ti­nės. Kaip šian­dien pri­si­me­na, bu­vo 28 laips­niai ši­lu­mos. R. Bu­gys pa­pras­ta meš­ke­re su 0,2 mi­li­met­ro va­lu ir 0,18 mi­li­met­ro pa­va­dė­liu žve­jo­jo eše­riu­kus, rau­des, ki­tą smulk­mę. Stai­ga už­ki­bo kaž­kas stam­baus. Di­de­lės jė­gos plo­ny­tis va­las neat­lai­kė. Lai­mei, žve­jo bū­ta grei­tes­nio - šo­ko van­de­nin ir, pa­grie­bęs ly­de­ką į glė­bį, įme­tė į val­tį. 93 cen­ti­met­ro il­gio lai­mi­kio svo­ris - 5 ki­log­ra­mai 635 gra­mai. Ši ly­de­ka, kaip ir su­gau­to­ji 1997-ai­siais, ta­po į R.

Liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, kad žve­jai - me­la­giai. Vy­ras to­kiai iš­minčiai ne­prieš­ta­rau­ja, ta­čiau pa­ts ti­ki­na lai­mi­kių, no­rė­da­mas pa­si­gir­ti, ne­di­di­na. Pri­si­me­na, kar­tą ly­de­kos bu­vęs net ap­kan­džio­tas. Šiau­lių jū­ro­je trau­kė žu­vį tą­kart šne­ku­čiuo­da­mas su ki­tu žve­ju. O ly­de­ka tik capt! už pirš­to ir ap­žio­jo. Ap­žio­jo ir tar­si su­stin­go. Ge­rai, kad į pa­gal­bą su­sku­bo Ro­mual­do drau­gas - jis ly­de­ką pra­žio­di­no ir gro­buo­niš­kų dan­tu­kų su­ža­lo­tą pirš­tą iš­lais­vi­no. It sku­ti­mo­si pei­liu­ko pa­lik­tos žaiz­dos gi­jo gan il­gai. Ta­čiau R. O bu­vo, kad ga­lin­ga ly­de­ka net val­tį su žve­ju ver­tė. Tą­syk, bu­vo spa­lio mė­nuo, sve­čia­vo­si pas drau­gą Nau­jo­jo­je Ak­me­nė­je, to­dėl ne­pra­lei­do pro­gos val­ty­je pa­sė­dė­ti vie­tos tven­ki­ny­je. Per pe­tį už­me­tė spi­nin­gą. Stai­ga prieš akis iš­vy­do ga­lin­gą van­dens sū­ku­rį. Aki­mir­ka ir žve­jo val­tis sto­jo sta­čia. Iš­si­gan­dęs R. Lai­mi­kis su vi­su spi­nin­gu taip ir nu­rū­ko per tven­ki­nį.

O ki­tą kar­tą su­gal­vo­jo R. Bu­gys žve­jy­bos li­ga už­krės­ti ir žmo­ną. Nuė­jo abu prie Ne­lin­dos eže­ro. Abiem po meš­ke­rę. Sėdi-laukia. Stai­ga op! Žmo­na bai­siai nu­si­gan­do. Juo­kia­si žve­jys, gal na­mo bū­tų pa­bė­gu­si, jei jis ne­bū­tų jai pa­gau­to ly­no iš­trau­kęs ir nu­ka­bi­nęs. R. Bu­gio žve­jy­bi­nis sta­žas - 62 me­tai. Bū­da­mas dar de­šimt­me­tis su drau­gais trauk­da­vo prie Rė­ky­vos eže­ro. Li­ki­mas, anot vy­ro, taip lė­mė, kad pa­si­se­kė - žmo­na iš Dir­vo­nė­nų. "Žve­jy­bos es­mė - ne žu­vie­nės pa­val­gy­ti. Sė­di - lau­ki, il­sie­si, gam­ta gro­žie­si. Kai už­kim­ba, to­kia aist­ra pa­gau­na, su­kie­si kaip iš­pro­tė­jęs, kad tik ne­pasp­ruk­tų. O kai par­si­ne­ši na­mo, gai­la. Žu­vį žve­jys la­bai mėgs­ta ne tik gau­dy­ti, bet ir ga­min­ti. Vis dėl­to tiek, kiek su­gau­na, vie­ni ne­su­val­gy­tų. La­biau­siai žve­jo lai­mi­kiais džiau­gia­si kai­mo ka­ti­nai.

Žvejybos įrankiai

Štai keletas patarimų, kaip pasiruošti žvejybai:

• Pradžioje suspauskite guminuką dvejomis žnyplutėmis.
• Imerkite į verdantį vandenį, truputėlį istemkite uodegą (verdanciame vandenyje).
• Ir iškart kiškite į šaltą vandenį.

Guminuko uodega pailgėja, paminkštėja ir paplonėja.

---