Daugiau kaip pusė pasaulio žuvies išteklių yra negrįžtamai išeikvoti, o dar beveik trečdalis - gerokai sumažėję. Jei žvejybos ir žuvies vartojimo tendencijos nepasikeis, komercinių žuvų rūšių vandenynuose neliks jau šio šimtmečio viduryje.
„Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti tiek, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai?
Jo teigimu, pagrindinės priežastys, dėl kurių nyksta žuvys, - pergaudymas ir tarša: „Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai.
R. Staponkus pasakoja apie Lietuvos gamtos fondo specialistų parengtą „Vadovą atsakingam žuvies ir jūros gėrybių vartotojui“, kuriame kai kurių žuvų rekomenduojama vengti, pavyzdžiui, pangasijos arba lašišos. „Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Didžioji dauguma europiečių tikrai juo vadovaujasi ir daro poveikį žuvų augintojams“, - teigia R.
Globalizacija padarė savo ir į mūsų parduotuves atkeliauja daugybė žuvies, tiek užaugintos Viduržemio jūroje, tiek pagautos Ramiajame, Atlanto vandenyne. Mes nebegalime apsiriboti vien Baltijos jūra. Jei žuvis būtų tik iš Baltijos jūros, viskas būtų daug paprasčiau. Yra daug regionų, daug įvairių valdymo institucijų, yra ir prastai dirbančių valdymo institucijų. Kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, tokiuose kaip Somalis, niekas nieko nevaldo. Gana įdomu tai, kad būtent dėl žvejybos Somalio žvejai pradėjo piratauti.
Dar vienas aspektas, į kurį verta atkreipti dėmesį, tas, kad Lietuvoje gana daug ir didelių žuvies perdirbėjų. Mes perdirbame ir eksportuojame į visą Europą daug žuvies, bet, atsižvelgiant į tai, kiek lietuviai sužvejoja per metus, poreikis vis tiek nepatenkinamas.
Statistika gąsdinanti: 88 proc. Europos komercinių žuvų rūšių išgaudoma daugiau, nei populiacijos galėtų atsinaujinti natūraliai. Jūs vartojate terminą „didžiausias tausus laimikis“.
Palaikomas toks populiacijos dydis, kad jos augimas būtų maksimalus (palaikomas didžiausias augimo greitis). Populiacijai neleidžiama tiek sumenkti, kad ji pradėtų mažėti nuo žvejybos poveikio. Vienai žuvų rūšiai ar ištekliams yra nustatomas bendras maksimaliai tausus laimikis ir paskui pagal susitarimus paskirstomas tarp visų šalių. Šitaip jau dvejus metus valdomi Europos ištekliai. O jei tai, kas suplanuota naujuosiuose aktuose, bus priimta, Europa bus vienas iš pagrindinių tausios žvejybos regionų.
Kvotos anksčiau būdavo politikų susitarimo reikalas. Mokslininkų rekomendacijos dažniausiai likdavo net ne antroje, o trečioje vietoje. Dabar, kaip minėjau, situacija kiek pasikeitė, todėl manau, kad po 10-20 metų padėtis bus labai gera.
Net 52 proc. pasaulio žuvies išteklių yra visiškai išeikvoti. O dar trečdalis - pereikvoti.
Rūšį išnaikinti labai sunku, bet sumažinti iki tokio lygio, kad ji vos gyvuotų, galima. 50 proc. pasiekė tą ribą, kai verslinė žvejyba nebeapsimoka. O kokia žala padaryta ekosistemai? Viskas, kas buvo mitybos grandinės viršuje, labai išgaudyta, todėl visa mitybos grandinė keičiasi. Pavyzdžiui, Baltijos jūroje padidėję vasariniai dumblių žydėjimai, nes mes nugaudome žuvis, kurios maitinasi zooplanktonu, o zooplanktonas minta šiais dumbliais.
Taip, yra įrodyta, kad tai viena iš priežasčių.
Baltijos jūros silkė yra strimelė. Tai lygiai ta pati silkė, kuri gaudoma Norvegijoje, tik Baltijos jūroje dėl apysūrio vandens ir nepalankių sąlygų ji užauga daug mažesnė, todėl ir vadiname ne silke, o strimele. Tačiau lašiša ir šlakys - žuvys, dėl kurių abejojama.
Su menkėmis vyksta įdomūs dalykai - jos pasidarė liesos ir ilgos. Menkės tiek laiko buvo labai intensyviai gaudomos, kad greičiausiai įvyko kryptinga atranka ir išliko tik tos, kurios sugebėdavo išlįsti pro tinklo akis. Dėl to jų pačių sveikata nėra labai gera. Nerimą kelia ir dar vienas dalykas - anksčiau buvo leidžiama gaudyti 38 cm ilgio menkes, o šiais metais jau - 35 cm. Tai irgi nelabai gerai, nes dydis buvo pritemptas prie dabartinės būklės, kuri nėra natūrali.
Vadinasi, tokią padėtį lemia tarša, klimato kaita.
Pergaudymas ir tarša - dvi pagrindinės priežastys. Tarša gal net didesnė, nes Baltijoje didėja negyvi, be deguonies plotai, į kuriuos nusileidę menkių ikreliai iškart žūva. Šalia Lietuvos turėjome labai didelį duburį, kur anksčiau menkės neršdavo itin gausiai. Poveikį daro ir intensyvi laivyba, nes deginamas kuras nėra toks švarus, koks naudojamas automobiliams. Gauname įvairių sieros ir azoto oksidų, kurie aplinkoje jungiasi su organinėmis medžiagomis ir patenka į žuvis. Dėl to švedai nėščioms moterims ir vaikams nerekomenduoja per dažnai valgyti Baltijos jūros žuvį.
Kokie yra atsakingo vartojimo principai? Ar universalus pasiūlymas rinktis vietos žuvį?
Baltija dabar tikrai geriausiai pagal visas rekomendacijas valdomas regionas, todėl, vertinant pagal tvarios žvejybos mastą, Baltijos žuvį rinktis galima. Kitais atvejais jau reikia domėtis, iš kur žuvis atkeliavusi. Jei parašyta „menkė“, reikia pasidomėti daugiau. Taip pat yra ir su jūros lydeka. Jei parašyta „jūros lydeka“, už šio pavadinimo gali slėptis bent septynios verslinės rūšys, kurios gali būti atvežtos.
Kartais geriau rinktis žuvį, užaugintą žuvų ūkiuose. Vienas iš pavyzdžių turbūt yra karpis.
Kai žuvų ūkiai žuvivaisą vykdo labai intensyviai, tikrai nėra gerai. Lietuvoje populiarus ekstensyvus žuvies (būtent karpio) auginimas. Dažniausiai ten net ne vien karpiai, o visa polikultūra: vienos žuvys (plačiakakčiai) filtruoja dumblius, kitos (amūrai) išėda žoles, o karpiai rausia dumblą.
Taip, bendra rekomendacija yra. Bet prieš 2-4 metus per visą Europą nuvilnijo banga, nes buvo parodyta, kaip ir kokiomis sąlygomis auginami pangasijai ir tilapijos, kiek ten naudojama visokiausių aplinkai kenksmingų priemonių. Todėl ūkiai bando keistis ir kartu su Pasaulio gamtos fondu sukūrė standartą, kurį perima vis daugiau ūkių. Jie laikosi visų standartų ir į aplinką beveik niekas nepatenka. Vakarų Europoje jau mačiau MSC ženklu pažymėtų žuvų, tačiau į Lietuvą tikriausiai tai atkeliaus dar negreitai.
Atsargiai rinktis arba vengti rekomenduojate ir lašišas, nes jos maitinamos kitomis žuvimis.
Su įvairių parazitų sklaida natūralioms populiacijomis. Tačiau turiu ir gerų naujienų. Šis gidas, kurį mes išleidome, leidžiamas ne vien Lietuvoje. Didžioji dauguma europiečių tikrai juo vadovaujasi ir daro poveikį žuvų augintojams. Jei neklystu, per kelerius metus 20 didžiausių Norvegijos žuvų ūkių nori sertifikuotis ir pakeisti savo veiklą taip, kuri poveikis būtų minimalus, tad žuvį iš tokių ūkių bus galima rinktis drąsiai.
Pakalbėkime apie ženklinimą.
Jūrų valdymo taryba (angl. MSC) užtikrina, kad priegaudos yra minimalios arba iš viso nėra, kad gaudomos žuvys yra sveikos, kad užtikrinamas jų išteklių valdymas ir kontrolė. Jei tokia žvejyba tame regione neegzistuoja, šio ženklo niekaip neįmanoma gauti.
Kitaip tariant, MSC ženklu galima pasitikėti? Ant ko jo reikėtų ieškoti?
Lietuvoje esu matęs iki 20 produktų. Dažniausiai tai žuvis skardinėse. Ant skardinės šono būna nedidelė mėlyna emblemėlė MSC. Tokią žuvį galime rinktis drąsiai.
Visų pirma - ungurys. Tai rūšis, kuri nyksta gana sparčiai, bet nėra bendro šalių sutarimo, kad jos žvejyba būtų visiškai uždrausta.
Taip.
Būsiu gana nepopuliarus, bet tikrai reikėtų vengti visų tunų. Tunas - gana svarbi žvejybos pramonei ir labai vertinga žuvis, todėl tikrai niekas nesuinteresuotas mažinti jų sugavimus. Kita žuvis - Lietuvoje dažnas jūrų ešerys, paprastai parduodamas šaltai rūkytas. Visi mano, kad tai Baltijos žuvis, bet iš tikrųjų ji dažniausiai sugaunama prie Norvegijos arba Islandijos krantų. Ši žuvis gyvena gana giliai, o visos giliai gyvenančios žuvys subręsta labai lėtai, todėl dažnai pagaunamos nespėjusios išneršti. Jos ir neršia ne kiekvienais metais. Tokią žuvį labai lengva pergaudyti.
Žuvų rūšis skirstote į tris tipus. Pažymėtų raudonai reikėtų visai nesirinkti. Antra kategorija, kuriai priklauso plekšnės, yra geltona.
Baltijos jūroje yra ne viena plekšnių rūšis. Plekšnė yra upinė ir jūrinė. Prie savo krantų mes turime upinę plekšnę (kad ir kaip keistai tai skamba). Ją būtų galima rinktis drąsiai, tačiau ji dažnai papuola į tinklus kaip netikslinė žuvis. Vis dėlto ji bent ne išmetama, o sunaudojama. Bet tikrai reikėtų nesirinkti jūrinės plekšnės, pagautos pietų Baltijoje arba Šiaurės jūroje.
Tralavimas - jūrų ekosistemai ypač žalingas žuvų gaudymo būdas.
Įsivaizduokite didelį maišą, kurio šonuose pritvirtinti po kelias tonas sveriantys svarmenys. Po visu tinklu, priklausomai nuo laivo galingumo ir naudojamo tinklo, irgi - 20-50 didelių svarmenų. Tai tempiama dugnu ir dažniausiai po tokio tempimo ant dugno faunos nebelieka - ji arba priverčiama bėgti, arba žūva. Taip sunaikinama natūrali buveinė, kur ta žuvis maitinasi, galbūt net neršia. Todėl siūloma dugniniais tralais pagautos žuvies iš viso nesirinkti.
Įvairias menkių rūšis.
Baigti norėtųsi optimistiškesne gaida, kad dar yra žuvų, kurias galima valgyti be sąžinės graužaties.
Tai - visiems žinomi šprotai.
Plačiakakčiai - Efektyvi Priemonė Kovai su Dumbliais
Privačių ar komercinės paskirties valdų patrauklumą nemažai lemia vandens artumas - jei ne natūralus vandens telkinys, tai bent gerai suformuotas dirbtinis. Todėl Lietuvoje sparčiai populiarėja privatūs vandens telkiniai, skirti tiek aplinkai papuošti, tiek maudynėms bei mėgėjiškai žūklei. Nuolat išlaikyti tokio tvenkinio vandenį skaidrų, yra ne tokia jau paprasta užduotis. Priklausomai nuo to, kiek į vandenį patenka biogenų, ar tankiai jis yra apgyvendintas vandens gyvūnijos, visuose be išimties, tik skirtingu intensyvumu, užsiveisia įvairūs dumbliai. Kai vandens telkinyje suveši planktoniniai dumbliai, vanduo pasidaro tirštas, žuvims pradeda trūkti deguonies. Tokį reiškinį vadiname „vandens žydėjimu". Dumblius galima išnaikinti pasitelkus chemines priemones, bet jos gali pakenkti žuvims. Vienintelė natūrali kovos su dumbliais priemonė - įveisti žolėdžių žuvų.
Plačiakaktis (Hypophthalmichthys sp.) - karpinių šeimos žuvis. Jo nugara žalsvai pilka, šonai sidabriški, pilvas baltas. Žvynai smulkūs, galva didelė ir plati. Apatinis akies kraštas yra žemiau burnos. Angliškas jo pavadinimas silver carp - sidabrinis karpis. Iki 500-600 g prekinio svorio užauga per du metus. Plačiakaktis paprastai užauga iki maždaug 1 metro ilgio ir 16 kilogramų svorio, tačiau Lietuvoje pagautas rekordinis plačiakaktis svėrė virš 20 kilogramų.
Natūraliai, kaip ir karpiai, yra paplitę pietryčių Azijoje, gamtoje auga dvi rūšys plačiakakčių - baltieji ir margieji. Kiekviena jų turi savo specifiką - baltieji minta dumbliais, taip vadinamu fitoplanktonu, jo pritrūkus auga prastai. AB „Išlaužo žuvis" augina baltojo ir margojo plačiakakčių hibridus, kadangi šie yra ne tokie išrankūs maistui ir maitindamiesi pirmenybę teikia augalinės kilmės planktonui. Dėl šių priežasčių ir kituose žuvininkystės ūkiuose dažniausiai auginami abiejų rūšių hibridai.
Natūraliose augimvietėse, priklausomai nuo plačiakakčių augimo sąlygų (mitybos, auginamų žuvų tankio, vandens temperatūros, prisotinimo deguonimi ir t. t.), lytinio subrendimo laiką ši žuvis pasiekia 4-5 metų amžiaus. Deja, tokių sąlygų, kad vanduo nuolat siektų 25-28 °C temperatūrą, Lietuvoje nėra, tad ir natūralus plačiakakčių nerštas nėra įmanomas. Uždarose recirkuliacinėse sistemose plačiakakčiai naršinami dirbtinai, 8-9 metų amžiaus, kai jau būna pasiekę lytinę brandą. Neršdama plačiakakčių patelė išlieja 0,5-1 mln. ikrų. Ikrai smulkūs, pelaginiai - nuolat plūduriuoja vandenyje. Kai vanduo šiltas, lervutės iš ikrų išsirita per 2-3 paras. Baltieji plačiakakčiai minta tik fitoplanktonu, o jo pritrūkę net nesugeba normaliai egzistuoti.
Su pavasario saule iš laukų į vandens telkinius subėga šimtai upeliukų, surinkusių savo vandenyse gausybę azoto, fosforo ir kitų cheminių medžiagų. Šias medžiagas uoliai absorbuoja vienaląsčiai dumbliai ir melsvadumbliai, kurie nuo saulės šilumos suklesti, ir vasaros pradžioje vanduo pažaliuoja. Iki šiol efektyvių būdų šiai problemai spręsti lyg ir nebuvo.
Plačiakakčiai - didelės, net iki 20 kilogramų užaugančios žuvys, tačiau švarai palaikyti užtenka įsigyti porą po kilogramą sveriančių žuvų 1 vandens telkinio arui. Kita vertus, tokio dydžio žuvys gali kuo puikiausiai gyventi ir baseinėlyje, kurio plotas 3x5 metrų. Pavasaris jau baigiasi, todėl tie, kas šalia sodybos turi tvenkinį ar baseinėlį, jau turėjo susirūpinti, kaip vanduo jame atrodys vasaros viduryje, kai akys ilgėsis grožio.
Plačiakakčius galima vadinti seniai atrasta naujiena. Pirmą kartą Lietuvos vandenyse plačiakakčiai buvo įveisti 1962 metais. AB „Išlaužo žuvis" jau ne vienus metus augina plačiakakčius ir realizuoja įvairaus dydžio žuvis. Bendrovės projektų vadovė Vita Svirskienė sako, kad plačiakakčiais bus prekiaujama visą gegužės mėnesį, o jei bus vėsi vasara, tai bus galimybė šiomis žuvimis apsirūpinti ir vėliau.
Reikia nepamiršti, kad ši žuvis gana jautri pervežimui, todėl transportuoti ją reikia tinkamomis sąlygomis, kad nepajustų deguonies stygiaus. Įžuvinimui parduodamos žuvys pakuojamos į maišus, kuriuose vanduo prisodrinamas deguonimi. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad transportavimo maišo vandens ir telkinio temperatūra, į kurį žuvis ketinama paleisti, turi skirtis ne daugiau kaip 5 ºC. Taigi, auginant plačiakakčius, vandens telkinys bus apsaugotas nuo smulkių dumblių, neleis susidaryti dumblui, kurio didžioji dalis formuojasi iš irstančių, vegetaciją baigusių dumblių. Plačiakaktis vertinga žuvis ne tik kaip natūralus „biofiltras", bet pasižymi puikiomis skonio ir maistinėmis savybėmis.