Norint atsakyti į klausimą, kodėl jūros žuvys negyvena upėse ir ežeruose, svarbu suprasti žuvų prisitaikymą prie skirtingų vandens sąlygų bei ekologinius faktorius, kurie lemia jų buveines.
Srovinės Aukšlės - Pavyzdys, Kaip Žuvys Prisitaiko Prie Upės Sąlygų
Srovinė aukšlė (Alburnoides bipunctatus) yra paplitusi visoje Europoje į šiaurę nuo Alpių kalnų ir į rytus iki Uralo kalnų masyvo. Šios žuvys gyvena Biskajos įlankos, Egėjo, Šiaurės, Baltijos, Juodosios, Kaspijos jūrų baseinų upėse, tačiau Skandinavijos pusiasalio vandenyse jų nėra.
Nuo savo artimos giminaitės, paprastosios aukšlės (Alburnus alburnus), srovinė aukšlė skiriasi dviem taškelių juostomis, supančiomis šoninę liniją, dėl ko ji atrodo dviguba. Srovinės aukšlės gyvena tik upėse ar protakose tarp ežerų, kartais įplaukia ir į tvenkinius.
Upėse srovinės aukšlės mėgsta sūkuriuotas vietas žemiau slenksčių, rėvų, medžių išvartų, būriuojasi po palinkusiomis virš vandens medžių šakomis, kur kas rečiau plaukioja atviruose ramesnės tėkmės upių plotuose. Suaugusios žuvys dideliais būriais plaukioja arčiau vandens paviršiaus, o jaunikliai būriuojasi sekliuose upių pakraščiuose, kur smėlėtas ar žvirgždėtas gruntas.
Daugelyje Europos šalių srovinės aukšlės yra retos ir saugomos. Tai lemia sureguliuotas upių nuotėkis, ištiesintos vagos, sunaikinta natūrali pakrančių augmenija, sunaikinusios specifines šių žuvų buveines. Be to, srovinės aukšlės labai jautrios vandens taršai bei deguonies trūkumui.
Lietuvoje srovinių aukšlių vis dar gausu: jos gyvena daugelyje švaresnių, sraunesnių upių - Neries, Nemuno, Šventosios ir kitų didesnių upių baseinuose. Tačiau neverta jų ieškoti ten, kur lėta srovė ir uždumblėjęs dugnas, nėra jų mažuose šalto vandens upeliuose.
Srovinių Aukšlių Biologija ir Mityba
Srovinės aukšlės subręsta 2-ais gyvenimo metais, užaugusios iki 5-7 cm ilgio ir 2-3 g svorio. Neršia gegužės-liepos mėn., vandens temperatūrai pakilus iki +15-16°C. Tiek patinai, tiek patelės tampa ryškesnių spalvų, išryškėja šoninė linija, pelekų pamatai pasidaro rausvi. Neršia srovėje, ant žvyruoto ar akmenuoto grunto, ikrus leidžia porcijomis. Vislumas priklausomai nuo žuvies dydžio būna 400-3000 ikrų. Jie apvalūs, lipnūs, oranžinės spalvos.
Embrionai vystosi 4-6 paras. 5,5-7,0 mm ilgio lervutės. Kurį laiką jos vengia šviesos ir beveik nejudėdamos guli ant dugno. Iki 8-9 mm paaugusioms lervoms rezorbuojasi trynio maišelis ir jos pradeda plaukioti.
Srovinės aukšlės minta planktoniniais vėžiagyviais, smulkiais vabzdžiais ir jų lervomis, dugno bestuburiais, jaunikliai kartais minta ir žiedadulkėmis bei planktoniniais dumbliais.
Srovinės aukšlės yra trumpaamžės žuvys, gyvena 5-9 metus. Auga lėtai. 1-ais savo gyvenimo metais pasiekia 2-5 cm ilgį ir 0,5-1,0 g svorį, 2-ais metais būna 4,0-7,5 cm ilgio ir 2-5 g svorio. Literatūros duomenimis, gali užaugti iki 16 cm ilgio ir 32 g svorio. Lietuvoje didžiausia sugauta srovinė aukšlė buvo 8 metų amžiaus, jos ilgis siekė 13,0 cm, svoris - 31 g.
Svetimkraščių Vėžiagyvių Poveikis Lietuvos Ekosistemoms
Dėl invazinių rainuotųjų vėžių vietiniams vėžiams gresia išnykimas, tačiau didelių ežerų ekosistemų naujosios rūšys nesugriauna, o kai kur atlieka senųjų funkcijas, LRT Radijui sako Vilniaus universiteto Gamtos tyrimų centro mokslininkas dr. Vytautas Rakauskas.
„Pavyzdžiui, labai užterštame vandens telkinyje mūsiškiai vėžiai negyvena, o rainuotieji gyvena ir atlieka vėžio funkciją. Sakykim, sunku tikėtis, kad plačiažnyplis vėžys kada nors gyvens Nemune, Kuršių mariose, o atėjęs rainuotasis gyvena“, - pastebi specialistas.
Atsiradus kažkokiam naujam gyvūnui, jeigu jo populiacija tampa gausi, pirmiausia gali kažką išvalgyti. Tad, jeigu jis kitą rūšį išvalgys, išstums, kiti gyvūnai, kurie ta rūšimi mito, gali išnykti. Žinoma, konkurencija yra ne tik mitybinė, pavyzdžiui, invazinė rūšis vietinę gali tiesiog išstumti iš buveinių, dėl ko pastaroji taip pat žus.
Į Lietuvą dar sovietmečiu, siekiant pagerinti žuvų mitybinę bazę, buvo atvežta gana nemažai vėžiagyvių. Taigi vėžiagyvių privežė, jie pasidaugino, išstūmė vietines rūšis, o ar tikrai jie pagerino žuvų mitybinę bazę ir ar žuvys nuo to geriau maitinosi ir užaugo didesnės, niekas netyrė.
Šoniplaukos ir mizidės - truputį mažesnės ir ne taip atkreipia žmonių dėmesį, bet iš tiesų jų yra visur, tiek Lietuvos ežeruose, tiek upėse. Šoniplaukos yra pasagos formos ir plaukioja lyg gulėdamos ant šono (todėl taip ir vadinamos).
Šoniplaukos ir mizidės, vadinamieji ledynmečio reliktai, dideliuose Lietuvos ežeruose, kur geros deguonies sąlygos ir yra šalto vandens, gyveno nuo seno. Taip pat buvo manoma, kad mizidės ir šoniplaukos, atvežtos iš Ponto-Kaspijos regiono, nuo Juodosios jūros, Kaspijos jūros, gyvena ežerų priekrantėje, sekliai, todėl neturėtų konkuruoti su vietinėmis rūšimis, juo labiau kad truputį skiriasi ir jų mityba. Vis dėlto naujos šoniplaukos pasirodė truputį agresyvesnės, jos per sezoną dauginosi kelis kartus ir pamažu išstūmė vietines. Kai kuriuose ežeruose tas poveikis labai stiprus. Taigi kyla klausimas, ar dėl jų poveikio pasikeitė bendra ežero ekosistema, funkciniai ryšiai.
Tyriau gana didelius ežerus, kur gyvūnijos įvairovė didelė. Žuvys noriai maitinasi naujais gyvūnais, o tai reiškia, kad vietiniai gyvūnai jų mitybai daro jau mažesnę įtaką. Preliminarūs tyrimai parodė, kad vis dėlto nuo to žuvys geriau neauga, kažkokių gyvūnų atsiranda mažiau, kažkokių daugiau, bet tai neveda prie drastiškų pokyčių, t. y. - Didžiuosiuose ežeruose nepasitvirtino. Vis dėlto Lietuvoje svetimkraštės rūšys išstumia nemažai vietinių rūšių, ir tai yra blogai.
Taigi invaziniai vėžiai gaudomi ir naikinami ne vienus metus, bet jų vis tiek yra. Žinoma, tai suburia bendruomenę, tai - tarsi švietėjiška programa, tai parodo, kad žmonės stengiasi, daro, taigi viskas gerai.
Biologinės Įvairovės Svarba
Žiūrint dideliu mastu, yra bendrija, arba ekosistema. Kad ji funkcionuotų, ją turi sudaryti atskiros funkcinės grupės. Paprastai sveikoje ekosistemoje vieną funkcinę grupę sudaro ne viena, o daug (keliolika, keliasdešimt) rūšių. Kadangi invazinės rūšys kažką išstumia, tą vieną funkcinę grupę jau sudaro mažiau rūšių. Laikui bėgant, jei gamtoje įvyks daugiau pokyčių, ta rūšis išnyks. Tada bus krachas, nes jos funkcijos toje ekosistemoje niekas nebeatliks. Biologinę įvairovę reikia palaikyti, nes, pradėjus nykti ne tik rūšims, bet ir funkcinėms grupėms, bendrija nebegali funkcionuoti. O kai ji pažeidžiama, kartu pažeidžiamas ir verslas, ekonomika.