Ar žinote, kokia istorija gaubia mėgstamus visame pasaulyje patiekalus? Tikriausiai tiesiog juos valgote ir retai susimąstote, o be reikalo. Labai įdomu, kaip atsirado visų pamėgti maisto produktai. Šį kartą - garsiosios Cezario salotos, kurių istorijoje susipynę tiesa ir mitai…

Netikėtai Sugūžėję Svečiai

Ne visi žino, kad Cezario salotos savo pavadinimą gavo ne senovės Romos karvedžio garbei. Pasirodo, šios salotos - tai ne garsiojo karvedžio ir rašytojo Gajaus Julijaus Cezario mėgstamiausias patiekalas, sukurtas Romoje 100 m. pr. Kr. 1924 m. „Cezarį” šiuolaikiniu pavidalu sugalvojo vienas virtuvės šefas - Cezaris Kardinis (Caesar Cardini), gimęs tik 1896 m. Lago Maggiore, Italijoje.

Po Pirmojo pasaulinio karo jis kartu su broliu Alessandro emigravo į JAV. Meksikoje, Tijuanos miestelyje, esančiame 20 mylių nuo San Diego (kur broliai apsigyveno), C. Cardini atidarė nedidelį restoranėlį su viešbučiu ir pavadino „Caesar`s place“ („Pas Cezarį“). Tai buvo labai gera geografinė vieta verslui, mat tuo metu JAV galiojo „sausasis įstatymas“, o čia, JAV kaimynystėje, jo laikytis nereikėjo.

1924 m. per Nepriklausomybės dieną, liepos 4-ąją, į C. Cardini užeigą sugužėjo daugybė Holivudo žvaigždžių, kirtusių valstybės sieną, nes norėjo gerai pasilinksminti. Gėrimų asortimentas buvo pakankamas, tačiau dėl užkandžių kilo sunkumų. Buvo vakaras, visi patiekalai pasibaigę, o aplinkinės parduotuvės - uždarytos. Ceasaris virtuvėje rado tik kiaušinių, alyvų aliejaus, romaninių salotų lapų, baltos duonos, parmezano, česnakų ir Vusterio padažo.

Nenorėdamas, kad sugužėję netikėti svečiai išsiskirstytų, šeimininkas pasiūlė jiems paskanauti naujų salotų, skubiai pagamintų iš turimų produktų. Taip buvo patiektos pirmosios Cezario salotos, vėliau sužavėjusios visą pasaulį.

Pirmasis Cezario Salotų Receptas

Apgalvojęs kelis variantus, C.Cardini išsirinko (kaip dabar jau galime tvirtinti) sėkmingiausią. Jis ištrynė lėkštę česnaku, gražiai sudėliojo salotų lapus, apšlakstė juos alyvų aliejumi, sudėjo kiaušinius, pagamintus ypatingu būdu (kiaušiniai 60 sekundžių buvo panardinti į beveik verdantį vandenį, todėl jų konsistencija priminė padažą), pabarstė tarkuoto sūrio, įspaudė citrinų sulčių, paskanino druska ir baltos duonos skrebučiais (crouton), pakepintais su alyvų aliejumi ir česnakais.

Ir viskas! Daugiau jokių priedų klasikinėse Cezario salotose nebuvo! O istoriją apie jų sukūrimą žurnalistams papasakojo Cardini duktė Rosa. Jos pasakojimai buvo išspausdinti „Chicago Tribune“ (1987 m.), „The Santa Fe New Mexican“ (1997 m.) ir kituose leidiniuose.

Į salotas pridėti ančiuvių vėliau sugalvojo Ceasario brolis Alessandro, nutraukęs karo lakūno darbą ir apie 1926 m. prisijungęs prie šeimos verslo. Šiuo nauju salotų variantu jis pavaišino restorane apsilankiusius amerikiečių lakūnus, atvykusius iš San Diego. Patiekalui suteikė naują pavadinimą - „Aviatorių salotos“.

Tačiau pats Ceasaris manė, jog salotoms pakankamai pikantiškumo suteikia Vusterio padažas ir jokių papildomų priedų joms nereikia. Be to, jis tvirtino, kad gaminant jo sumanytas salotas būtina naudoti tik itališką alyvų aliejų ir tik itališką parmezaną.

Kitos Versijos

Kita salotų gimimo versija, dėl kurios daugelis abejoja, pateikta George'o Leonardo Herterio knygoje „Bull Cook and Authentic Historical Recipes and Practices“. Čia rašoma, jog pirmą kartą šias salotas 1903 m. pagamino Giacomo Junia, Čikagoje dirbęs italų virėjas.

Giacomo buvo mažo restoranėlio „The New York Café“ virėjas, norėjęs įtikti amerikiečių skoniui, mat makaronai ir picos, taip mėgstami Italijoje, čia nebuvo paklausūs. Todėl jis ir sukūrė šį paprastą užkandį, pavadindamas Cezario vardu garsiojo Gajaus Julijaus Cezario garbei.

Kitą „skandalingą“ versiją apie salotų gimimą 1995 m. žurnalistams papasakojo Livio Santini, nuo 18 metų dirbęs restoranėlio „Caesar`s place“ virtuvėje. Jis tvirtino, kad tai būtent jis sugalvojo šį receptą, prisiminęs mamos gaminamas salotas, kuriomis mėgavosi visą vaikystę. Anot Livio, C. Cardini tik pasisavino jo autorystę.

Princo Edvardo VIII Žmonos Nuopelnai

Tačiau išpopuliarėjo būtent C.Cardini pagamintos salotos. Daugelis atvažiuodavo į Tijuaną vien todėl, kad norėdavo paskanauti šio patiekalo. Terry D. Greenfieldo knygoje „The Ultimate Caesar Salad“ teigiama, kad Europoje šios salotos paplito Velso princo Edvardo VIII žmonos Wallis Simpson dėka.

Ji nepaprastai mėgo keliauti ir vienos kelionės metu užsuko į Ceasario restoranėlį. Paragavusi jo salotų, tapo ištikima šio patiekalo gerbėja. Šioje knygoje teigiama, kad iš pradžių salotos buvo gaminamos iš nesuplėšytų salotų lapų ir valgomos tiesiog rankomis. Princesė buvo pirmoji, paprašiusi salotų lapus suplėšyti ir pageidavusi patiekalą valgyti su šakute bei peiliu.

Istorijos Kuriozai

1934 m. JAV panaikinus „sausajį įstatymą“, C. Cardini pardavė savo restoraną ir persikėlė gyventi į Los Andželą. Tačiau restoranas Tijuanoje dirba iki šių dienų. Tik dabar ten įsikūręs striptizo klubas.

Kai 1948 m. Ceasaris su savo dukterimi Rosa nusprendė pradėti gaminti Cezario padažą platesniam vartojimui, jiedu susidūrė su kuriozine istorija. Dėl plačiai vartojamo ir žinomo vardo „Cezario salotos“ jie tegalėjo patentuoti vardus „Originalusis Cezaris“ ir „Cardini“. Taigi parduotuvėse ir pasirodė šie padažai, supilstyti į butelius.

1953 m. „International Society of Epicures“ Paryžiuje Cezario salotas įvertino kaip geriausią patiekalo receptą, per 50 metų sukurtą Amerikoje. C. Cardini mirė 1956 m, savo kūriniu papildęs pasaulinį aukso kulinarijos fondą.

Nuo to laiko viso pasaulio virėjai su malonumu eksperimentuoja gamindami Cezario salotas ir kaskart papildydami klasikinį receptą naujomis sudedamosiomis dalimis.

Geriausių Lietuvos Restoranų Virtuvės Meistrų Receptai

Rekomenduojame išbandyti išradingų virtuvės meistrų Almos Stepušaitienės ir Mindaugo Rekašiaus paruoštų salotų, prie kurių derantį vyną parinko vyno ekspertas Gintautas Jašinskas.

Receptas Nr. 1

1. Padažas: Visi produktai, skirti padažui, gerai suplakami su plaktuvu.
2. Tunas: Trumpai pamarinuojamas alyvuogių aliejuje su druska ir pipirais, apkepamas keptuvėje iš visų pusių, kad paruduotų, bet vidus išliktų žalias.
3. Salotos: Stambiai supjaustomos.
4. Skrebučiai: Paskrudinami keptuvėje.
5. Ančiuviai: Paruošiami.
6. Viskas: Sudedama į lėkštę, ant viršaus dėliojamos riekelėmis pjaustytas tunas, pašlakstoma padažu ir pabarstoma tarkuotu parmezanu. Papuošiama rožiniais pipiriukais.

Receptas Nr. 2

1. Majonezas: Kiaušinių tryniai, smulkintas česnakas, garstyčios, vyno actas, ančiuviai suplakami plaktuvu, visą laiką po truputį pilant alyvuogių aliejų. Paskaninama druska ir cukrumi pagal skonį.
2. Salotos: Romaninės salotos, juodos duonos gabaliukai, konservuoti kukurūzai ir smulkiai pjaustytos aitriosios paprikos atsargiai sumaišomos su majonezu.
3. Viskas: Sudedama į lėkštę ir ant viršaus užbarstoma smulkiai pjaustytų kiaušinių, džiovintų pomidorų, parmezano ir plonai pjaustytos vytintos jautienos. Iš karto skanaujama.

Receptas Nr. 3

Virtuvės meistrui Mindaugui Rekašiui labiausiai patinka Cezario salotos, gaminamos su lašišomis arba vištiena. Tad pastarųjų ir siūlome paskanauti.

1. Padažas: Dubenyje sumaišomas kiaušinių trynys su garstyčiomis, tuomet plona srovele pilant alyvuogių aliejų maišoma šluotele, kol sutirštės. Sudedami smulkinti ančiuviai, įspaudžiamas česnako, įpilamas vyno acto ir dar kartą gerai išmaišoma.
2. Salotos: Dubenyje sudedami stambiai suplėšyti salotų lapai, keptuvėje skrudinta kiaulienos šoninė, orkaitėje apkepti baltos duonos gabalėliai, pusiau perpjauti vyšniniai pomidorai.
3. Vištiena: Vištienos filė pabarstoma druska ir pipirais, kepama ant grotelių. Iškepta vištiena supjaustoma griežinėliais.

Kritika Restoranui "Rambynas"

Atsitiktinai viename Lietuvos restorane "Rambynas" teko ragauti "Cezario" salotas, kurios buvo įtrauktos į meniu kaip lietuviškos virtuvės patiekalas.

Restoranas įsikūręs miesto centre, antrame aukšte virš maisto prekių parduotuvės. Iš pirmo žvilgsnio įdomiai ir gražiai pateiktas meniu kuo toliau skaitant tuo labiau kėlė juoką. O labiausiai juokėmės iš meniu dalies, pavadintos lietuviška virtuve. Po lietuvių virtuvės patiekalų meniu sekė kinų virtuvės patiekalai. Kadangi skaitytojai, rekomendavę šį restoraną, minėjo, kad kiniški patiekalai čia skanūs, į bendrą užsakymą norėjosi įtraukti ir kažko azijietiško.

Kiek nuliūdino žinia, kad kiniškų patiekalų paragauti neteks - pasirodo, virėjas kinas atostogauja. Liūdna, kai trečdalį meniu sudaro kinietiški patiekalai, o kad jų nepavyks paragauti, sužinai tik viską išstudijavęs ir padavėjai priėjus priimti užsakymo. Ar tai normalu restorane? Bet džiugu bent tiek, kad lietuviškos virtuvės patiekalų šiame restorane gausu, ir pasirinkti išties yra iš ko.

Nustebau pamatęs, kad mūsų užsakymą ji rašė tiesiog ant delno. Mergina net neslėpė, kad pamiršo užrašų knygelę prie baro, o baimė pamiršti užsakymą padiktavo tokią išeitį. Kita padavėja atnešė sultis - pomidorų ir apelsinų. Ji ne tik nepaklausė, kam kurios - tiesiog padėjo jas ant krašto stalo ir nuėjo. O pasiteirauti, ar klientas sutiks gerti sultis iš pakelių šiame restorane matomai nepriimta.

Praėjus gal 15-20 minučių buvo atnešta lėkštė rūgštynių sriubos, ir taip pat padėta ant stalo krašto. Niekam ne tik nebuvo įdomu, kas ją valgys, bet net nebuvo įdomu, kad užsakėme dvi sriubas. Bet va raugintų kopūstų sriuba - atvirkščiai, galėjo pasigirti tik pačiais kopūstais. Jei ne tas mažytis parūkytas šonkauliukas, tai būtų tik virti rauginti kopūstai. Žodžiu, pirmieji įspūdžiai nekokie, tad visas viltis sudėjome į antruosius patiekalus tikėdamiesi, kad jie reabilituos šio restorano virtuvę.

Kaip patikino, jį man rekomendavusi padavėja, jis dar nė vieno kliento nenuvylė. Tikėjausi, kad ir cepelinų laukianti Katinienė bus tinkamai pasirinkusi, nes žemaičiai moka gaminti bulvinius patiekalus. O kaip nebėgsi, kai ant stalo padedi cepelinus, iš kurių vienas greičiausiai virtuvėje bus iškritęs ant žemės arba jį gaudydama puode virėja prismeigė kiaurasamčiu. O kad viską užmaskuotų, šliūkštelėjo į lėkštę viralo, kuriame virė cepelinai ir dar apliejo riebiu miltiniu padažu. Ilgai įtikinėti, kad tai nevalgoma, nereikėjo.

Atnešti cepelinai buvo nesužaloti arba, kitaip tariant, sužalotasis praplyšusiu pilvu gulėjo nugara į viršų, slėpdamas besprūstančią maltą mėsą lauk. Bet tai buvo jau daug geriau, nei prieš tai matytas vaizdelis. Ir čia vėl prisimenu žodį restoranas… Garnyras - kaip per šermenis pas suvalkietį, kai žmogus su keliais pomidorais, keliomis paprikomis ir tuzinu Pekino kopūsto sugeba garnyru nukloti 100 lėkščių. Nes kopūstą jis supjaustys taupiai ir išmes tik patį galą, o visas kitas dalis, kurios jau nelabai primena salotos lapus, o labiau pabalusias medžio šakas paslėps po permatomais pomidorais. Ir visą šį turinį apipurkš aliejumi, pagardintu žolelėmis, kurių irgi pagailės. O kam prieskoniai, jei aliejaus tik keli lašai.

Dar čia buvo puikiai iškeptos gruzdintos bulvytės iš šaldytų pusfabrikačių ir dienos vinis - „Rambyno“ kepsnys. Kodėl prisiminiau šermenis? Nes tas turinys, kuris buvo uždėtas ant kiekvienam lietuviui iki skausmo žinomo karbonado, dažniausiai šeimininkių naudojamas silkių salotoms su kepintomis morkomis svogūnais ir pomidorų pasta. Tiesa, prie silkės nebūna sūrio. Jei būtų patiektas kitoks garnyras, gal ir ta kepurė būtų nepabodus.

Gurkšnodamas sultis žvalgydamasis po salę, prisimindamas, kaip aptarnavo mus padavėjos, kokį maistą valgėme, bandžiau surasti priežastį, kuri pastūmėjo šios maitinimo įstaigos savininką pavadinti ją restoranu, o ne valgykla. Tai, kad Gediminas susapnavo geležinį vilką ir pastatė miestą, kuris tapo Lietuvos sostine, pasako tik tai, kad kartais loterijoje pavyksta laimėti.

Vertinu restoraną „Rambynas“ vienetu. Nes jei jau vadinate save restoranu, turite ir būti jo verti. Ir dar tą vietą meniu, kur rašote „Lietuviška virtuvė“, pakoreguokite. Mano rekomendacija būtų pakeisti į tokį užrašą - „Gamina lietuvės virėjos“.

---