Ernestas Mileris Hemingvėjus (1899 - 1961 m.) - žymus XX a. amerikiečių romanistas ir novelistas, trumpų istorijų rašytojas. Į literatūrą atėjo kaip vienas žymiausių vadinamosios „prarastosios kartos" atstovų. E. Hemingvėjus rašė objektyviai ir glaustai, jo kalba santūri ir lakoniška, mintis neužbaigta, paslėpta, savitas jo prozos stilius.
Apysaka „Senis ir jūra" parašyta Kuboje 1951 m. Tai vienas paskutinių meninių Hemingvėjaus kūrinių. Ši knyga lėmė, kad 1954 m. E. Hemingvėjaus kūryba vertinama, nes pabaigoje rašytojas akcentuoja Santjago moralinę pergalę: „Žmogus sutvertas ne pralaimėti.
Knygoje pasakojama apie seną žvejį, vardu Santjagas, kuris jau aštuoniasdešimt keturias dienas nepagavo nė vienos žuvies. Pagaliau vieną rytą jam užkimba milžiniška žuvis, kuri nutempia senio valtelę tolyn į jūrą. Taip senis jūroje praleidžia tris dienas, jis daug mąsto, galvoja apie savo gyvenimą, apie nepasiduodančią žuvį ir norą ją sužvejoti.
Santjagui grįžtant namo, jo laivelį vienas po kito užpuola rykliai, nors senis stengiasi iš visų jėgų nuo jų atsiginti, tačiau rykliai vis vien suėda jo laimikį.
Pagrindinės apysakos temos
Knygoje aprašomas žmogaus fizinis ir moralinis patvarumas, senio vidinė kova su savimi, kova su savo pervargusiu kūnu, savęs įtikinimas. Apysaka gali būti suvokta dviprasmiškai; tiesiogine prasme vaizduojamas žmogaus susirėmimas su gamtos jėgomis, bejėgiškumas prieš gamtos stichijas, o perkeltine prasme vaizduojamas moralinis konfliktas: žmogus visuomet kovoja su priešiškomis jėgomis, nesvarbu, ar tai gamtos stichija, ar visuomenės gyvenimas, o tai leidžia pasireikšti žmogaus drąsai, ištvermei ir pasitikėjimui savimi.
Knygos vertybės
Bet iš tikrųjų, kai perskaitai šia knygą supranti, kad jeigu pas tave kažkas neišeina, tai nereiškia, kad reikia pasiduoti ir viskas ir nieko nedaryti. Pavyzdžiui senis ilgą laiką negalėjo pagauti žuvies, bet jis niekada neprarasdavo vilties, kad kažkokia dieną jis pagaus daug arba labai didelė žuvį. Tai ir mes neturim prarasti vilties. Žinoma viskas gali ne iškart išeit, bet tikėdama tuo, kad viskas pas mus išeis, būtinai viskas išeis.
Ištrauka iš knygos
„Šventoji mergele, pasimelsk, kad žuvis numirtų. Nors ji tokia nuostabi.“ - pasirinkau šia citata, nes man pasirodo šis momentas mielas, nes kai senis pagavo žuvį jis nenorėjo ją užmušti, nes žinojo kaip žuvis norėjo gyventi, ir jis pradeda melstis, kad ji numirtu pati ir, kad jam nereikėtu ją užmušti.