Žuvų kvėpavimo sistemos labai įvairios. Žuvims augant, vystantis, jų kvėpavimo aparatas keičiasi. Palaipsniui vystosi kvėpavimas žiaunomis.

Žiaunų veikimas ir prisitaikymas

Žuvų žiaunos dirba tik vandenyje. Sausumoje iš jų vanduo išteka, žiaunos apdžiūna ir sulimpa. Silkės ir plačiakakčiai tokiais atvejais žūsta beveik iš karto, ne ką ilgiau gyvena upėtakiai, lašišos, starkiai.

Krūtinės pelekai turi svarbią reikšmę per visą žuvų gyvenimą, nes padeda ventiliuoti kvėpavimo sistemą. Tačiau ryklių krūtinės pelekai negali daryti kvėpavimo judesių. Rykliams, kaip ir kai kurioms kitoms greitoms žuvims, būdingas pasyvus kvėpavimas.

Pavyzdžiui, kai ryklys Carcharios sp. plaukia greičiau, nei du metrus per sekundę, jo nasrai praverti ir vanduo, tekantis per juos, plauna žiaunų ertmę ir tuo būdu duoda deguonies. Šis ryklys aktyviai kvėpuoja tik labai lėtai plaukdamas. Kiti stambūs greiti rykliai neišgyvena mažuose baseinuose, nes čia jie negali greitai plaukti, taigi ir tinkamai kvėpuoti. Jie greit apsnūsta ir žūsta uždusę.

Pavyzdžiui, miksinų žiaunos su burna nesujungtos, nes šių parazituojančių žuvų burna skirta prisisiurbti prie kitos žuvies kūno. Į žiaunas vanduo patenka per nosį.

Karosų ir sazanų žiaunų dangteliai tvirtai užsidaro, todėl šios žuvys šlapioje žolėje keletą valandų gali išbūti gyvos. Reikalas tas, kad jos naudoja palyginti nedaug deguonies, ir „išsijungus“ žiaunoms, jo gauna per odos paviršių.

Kvėpavimas oda tam tikru laipsniu būdingas eršketinėms žuvims, lydekoms. XIX amžiuje turtingiems pirkliams neretai atgabendavo gyvų eršketų, nors tekdavo vežti bent keletą parų. Žuvims į burną įdėdavo konjake ar spirite sumirkytus vatos gabalėlius. Apgirtę žuvys apsnūsdavo ir kuo puikiausiai išlaikydavo ilgą kelionę.

Gyvos sterlės carų stalą pasiekdavo po 3 - 5 parų kelionės - jas veždavo krepšiuose su drėgnomis samanomis. Šaltyje be vandens ilgokai gyvybingos išbūna lydekos. Jeigu suvyniojamos į standų popierių, kartais gali „atgyti” net po 3 valandų.

Puikiai išvystytas ungurių kvėpavimas oda, todėl jie gali po keletą parų ištverti be vandens ir sėkmingai peršliaužti sausuma iš vieno vandens telkinio į kitą. Net ir mūsų karosai dėl aktyvaus kvėpavimo oda po metus ir daugiau gali išgyventi įsirausę išdžiūvusių ežerų dugnan. Tai - gana dažnas reiškinys Šiaurės Kazahstane, kur yra daug benuotakinių ežerų, karštomis vasaromis visai išdžiūstančių.

Vijūnai taip pat turi papildomo kvėpavimo sistemą - tai žarnynas. Įsiurbdamas orą, vijūnas jį varo i žarnas, kuriose yra labai daug kraujo indų, paimančių deguonį. Vijūnai irgi gali ilgai gyventi išdžiūvus vandens telkiniui, įsirausę per 30 - 40 centimetrų į dumblą.

Atmosferos orą tiesiogiai gali siurbti kai kurios mūsų žuvys - lynai, karosai, karpiai. Tada mes girdime savotišką čepsėjimą, sklindanti iš vandens augalų sąžalynų. Tačiau tai - priverstinis kvėpavimo būdas, jis rodo, kad vandenyje deguonies balansas smarkiai pablogėjęs.

Bet kai kurioms atogrąžų žuvims kvėpavimas atmosferos oru - normalus dalykas. Pavyzdžiui, labirintinės žuvelės virš nosies turi specialią ertmę kurioje yra daugybė kraujo indų. Net ir tada, kai vandenyje pakanka deguonies, jos reguliariai kyla paviršiun įkvėpti oro.

Iš visų žuvies organų bene įvairiausias funkcijas atlieka plaukiojamoji pūslė. Ji gali būti ir kvėpavimo ir klausos, ir garsų skleidimo organu, ir plaukiojimo reguliatoriumi. Kaip rodo vystymosi istorija, ši pūslė atsirado iš gleivingo žarnos apvalkalo.

Pačioje pradžioje pūslė, atrodo, buvo tik kvėpavimo organu, mat hidrostatinė jos reikšmė atsirado tik vėlyvesnėse, kaulėtosiose žuvyse. Kai kurioms rūšims, pavyzdžiui, atogrąžų šamukams Doras sp., plaukiojamoji pūslė ir šiandien yra kaip plaučiai. Todėl šios žuvys nesunkiai keliauja sausuma, pasispirdamos uodegomis iš išdžiūvusių vandens telkinių į vandeningus.

Stambiausios gėlųjų vandenų žuvys arapalmos, gyvenančios Amazonės baseine, irgi kvėpuoja pūsle, labai panašia į sausumos žinduolių plaučius. Toji pūslė akyta, susideda iš dviejų dalių, teka arterinis ir venų kraujas.

Specialistai tvirtina, kad sausumos gyvūnai atsirado prie įšildomų vandenų, kur trūko deguonies ir kur geresnėje padėtyje atsidūrė vandens gyvūnų formos, kurios galėjo kvėpuoti atmosferos oru. Patys pirmieji tokio kvėpavimo organai buvo oda ir plaukiojamoji pūslė, iš kurios vėliau išsivystė plaučiai.

Devono periode (prieš 320 - 400 milijonų metų) labai paplito dvejopai kvėpuojančios, taip pat riešapelekės žuvys. Vienų ir antrų galūnės jau buvo pritaikytos ne tik plaukioti, bet ir šliaužioti sausumoje. Tačiau tam, kad stuburiniams kaip reikiant pavyktų įsitvirtinti sausumoje, turėjo praeiti dar 200 milijonų metų.

Žuvų ligos ir žiaunų problemos

Dauguma žuvų ligų, pasitaikančių gyvavedžių žuvų tarpe gana lengvai atpažįstamos. Tai dažniausiai parazitinės ir bakterinės žuvų ligos, kurių požymiai išoriniai. Dažniausiai laiku nustatyta ir gydyti pradėta žuvis išgyvena be didelių problemų. Tačiau yra ir vidinių organų ligų, kurias, kaip ir žmogui, gydyti sudėtinga.

Nustačius diagnozę, perkelkite sergančią žuvį į kitą akvariumą ar talpą. Jei žuvis serga nepagydomai, arba matote kad nepavyks jos išgydyti, atsikratykite žuvimi taip, kad suteiktumėt kuo mažiau skausmo.

Dažni ligų simptomai:

• Apetito praradimas.
• Vangumas. Žuvis gali tapti vangi, mažai plaukioti.
• Greitas žiaunų judėjimas. Šį simptomą turinti žuvis greičiausiai bus vandens paviršiuje arba prie vandens ištekėjimo iš filtro.
• Spalvos nublukimas. Stresuojanti žuvis dažnai išblunka, todėl nereiktų manyti kad ji jau serga.
• Kūno formos pakitimas.
• Kasymasis.
• Nenormali laikysena.

Dauguma parazitinių odos ligų nesunkiai atpažįstamos. Užsikrėtę žuvys nerimsta ir bando kasytis į akmenis, šakas ar kitus paviršius (nemaišykite natūralaus kasymosi, ypač kai žuvys valgo). Jų spalvos atrodo lyg apiplautos, pilkos ar išblukę. Akys lyg apsitraukę permatoma plėvele. Jei žuvys liks negydytos, praras apetitą, pelekai taps nuplyšę ir nušiurę bei atsiras uždegimas (kai kur kūnas gali parausti) ar netgi atsiras skylių.

Bakterinės odos ligos, tokios kaip columnaris, gali pakeisti kai kurias kūno vietas baltomis dėmėmis, kartais net su matomais siūleliais. Kitom rūšim ta pati liga gali pasireikšti kaip odos erozija, pvz.

Pastebėti žiaunų ligą nėra taip paprasta. Serganti žiaunų liga, žuvis pirmiausiai praranda apetitą, laikosi vandens paviršiuje, šalia filtro ar aeracinio akmenuko, trumpai tariant ten, kur daugiausia deguonies. Serganti žuvis judina žiaunas daug dažniau nei įprastai.

Stenkitės stebėti žuvį ir įmatyti kaip atrodo jos žiaunos. Jei jos ištinę, papilkėję, turi šviesių ar tamsių dėmių ar netgi žaizdų ir išpuvimų, jūsų žuvis serga.

Dažniausios žiaunų ligos:

• Ichthyophthirius multifiliis. Tai dažniausiai pasitaikanti liga akvariumuose. Lietuvoje dar žinoma kaip ‘manų kruopų’ liga. Lietuviškas pavadinimas gerai apibūdina šią ligą - tai baltos iškilę dėmės, kuriuo skersmuo gali būti net iki vieno milimetro. Užsikrėtusi žuvis pradžioj turės keletą baltų dėmių, negydoma - dešimtis ar net šimtus, priklausomai nuo žuvies dydžio. Pastebėjus sergančią žuvį, dažniausiai būtina gydyti visą akvariumą. Akvariumų parduotuvėse galima nusipirkti tam skirtų vaistų, arba naudoti druską.
• Dactylogyrus. Tai sunkiai pastebima liga. Visgi galima pastebėti naudojant padidinimo stiklą ar mikroskopą. Ligos požymiai kaip ir kitų žiaunų ligų. Šie parazitai tarsi įsikabina į žiaunas ir keliauja po membranas. Gydoma formalinu. Užsikrėtusi žuvis įleidžiama valandai arba trumpesniam laikui į formalino tirpalą (0.2ml 35% formalino - litrui vandens). Tai pilnai išžudo suaugusius parazitus. Tuo tarpu akvariumą taip pat reikia gydyti, kadangi trematodai padeda kiaušinius akvariumo dugne, kurie atsparūs gydymui kol neišsiritę.
• Gyrodactylus. Šie Dactylogyrus giminaičiai gyvena ant žuvų odos. Būdamas gyvavedis parazitas Gyrodactylus turi kitokį gyvenimo ciklą ir kiekvienas suaugęs parazitas gali turėti keletą kartų. Gydymas pagrinde sėkmingas, kadangi ši liga neturi tos gyvenimo stadijos, kada esti atsparus vaistams. Šis parazitas užauga iki 0.8mm ilgio ir gali būt matomas plika akimi.
• Chilodonella, Cyclochaeta [Trichodina], Costia [Ichthyobodo]. Gydymas efektyvesnis ankstyvose stadijose. Akvariumų parduotuvėse galima įsigyti specialių medikamentų arba gydyti druska. Užsikrėtę žuvys turėtų būti patalpintos į druskos tirpalo vonią. Naudokite 30gr - 1 litrui vandens (6 arbatiniai šaukšteliai).Dėmesio tai turi užtrukti vos keletą sekundžių! Patį akvariumą galima dezinfekuoti arba įpilti mažą kiekį druskos, kuris nekenksmingas žuvims.
• Oodinium limneticum. Šis parazitas labai mažas, tačiau gali būti pastebėtas kaip auksinės spalvos dulkės ar dėmės ant žuvų odos. Įsiskverbia į odos ląsteles ir dažnai atakuoja žiaunas, todėl žiaunų ligų požymiai gali matytis pirmiausiai. Šis parazitas turi pigmentą įvairiose ląstelėse, pavyzdžiui augalų, todėl gali naudoti šviesą kaip alternatyvų energijos šaltinį. Gydymui reiktų naudoti specialius vaistus, kurių galima rasti akvariumų parduotuvėse.

Kai kurioms vidinėms bakterinėms žuvų ligoms gydyti reikia specialių preparatų, tokių kaip nifurpirinolis ar įvairūs antibiotikai. Tačiau yra eilė antibakterinių pasiruošimų, kurie efektyvus kovojant prieš bakterines infekcijas. Nešvarios akvariumo sąlygos: supuvę augalai, nesuėstas maistas, žuvų išmatos - skatina bakterijų augimą ir vystymąsi.

Kitos žuvų ligos:

• Pelekų puvimas. Dažniausiai šią žuvyčių ligą sukelia pačios žuvys, ypač jei akvariumas nešvarus. Tai gali būti žuvų tarpusavio kovos, šiaip atsitiktiniai sužeidimai ar netgi sužeidus žuvį begaudant tinkleliu. Tačiau, pelekų puvimas gali išsivystyti paprasčiausiai vien nuo didelės nešvaros jūsų akvariume. Gydymas visiškai nesudėtingas. Reikia pilnai išvalyti akvariumą, pakeisti vandenį.
• Flexibacter columnaris. Pasireiškia ant žuvies kūno baltomis dėmėmis arba įvairiomis žaizdomis. Visgi dažniausiai tai panašios į grybelinę ligą baltos dėmės (lyg su pūkeliais). Sergančią žuvį reikia perkelti į kitą akvariumą, kuriame vykdysite gydymą. Perkeldami stenkitės nenaudoti sietelio žuviai pagauti - bet koks lengvas odos sužalojimas dar labiau paskatins ligai vystytis. Geriausia įvyti žuvį į polietileninį per matomą maišelį.
• Septicaemia. Dar vadinama kraujo apnuodijimu. Bakterija patenka į kraują ir cirkuliuoja, patekdama į įvairius organus, įskaitant širdį. Ligą atpažinti nėra sudėtinga, nes žuvų oda įgauna raudonų dėmių, kurios netgi varva. Liga gali išsivystyti negydžius odos infekcijas, pvz. pelekų puvimą arba išsivysto laikant stresuojančias žuvis blogomis sąlygomis. Gydymas sudėtingas. Didesnėms žuvims antibiotikai gali būti suleisti kaip injekcija, mažesnėms - per maistą ar paskutiniu atveju per vandenį.
• Tuberculosis. Susirgusi šia liga, žuvis dažniausiai maitinasi normaliai, tačiau toliau praranda svorį dėl pažeistų vidinių organų. Dėmesio! Ši liga pavojinga ne tik žuvims bet ir žmonėms. Todėl būtina imtis maksimalios higienos tvarkant akvariumą ar gaudant sergančią žuvį. Svarbu nusiplauti rankas po kontakto su žuvimi ar vandeniu, taip pat venkite naudoti žarną vandeniui iš akvariumo traukti, kad netyčia neįtrauktumėt vandens į burną. Pagydyti praktiškai neįmanoma. Jei žuvis didelė, galima nešti pas veterinarą ir bandyti gydyti antibiotikais, tačiau šansų nebus daug. Realiausia žuvimi atsikratyti, aišku nesuteikiant jai skausmo.
• Vandenligė. Ligą sukelia bakterijos, vėžys ar parazitai, pažeidę vidinius organus. Vidiniuose organuose ar po oda susikaupia skysčiai, kurie nenormaliai pakeičia žuvies formą. Jei žuvis išsipūtus nenatūraliai, greičiausiai ji serga. Jokiu būdu nemaišykite storų patelių prieš nerštą - jos tikrai ne tokios storos kaip kad sergančios vandenlige žuvys. Gydymas sudėtingas ir veikiausiai tik veterinaras galėtų pagelbėti, tačiau tik didesnėm žuvim.
• Saprolegnia. Tai viena dažniausiai sutinkamų grybelinių ligų akvariumuose. Tai atrodo kaip pluoštas purvinų žalių vatinių dėmių ant žuvies kūno. Žalia spalva dėl to, kad dumbliai auga ant grybo. Tai dažniausiai antraeilė liga, atėjusi po negydytos pelekų puvimo, ‘manų kruopų’, odos ar žiaunų trematodų ligų. Gydymas gana sudėtingas ir reikalauja specialios medicinos.
• Camallanus. Tai parazitiniai 8-10mm raudoni kirminai, turintys stiprius žandikaulius. Jie įsikanda ir čiulpia storosios žarnos audinį, taip paskatindami kraujavimą. Camallanus gyvavedžiai parazitai, kurių lervos gali persikelti per gyvą maistą, per žuvis kanibalizmo atveju ar net paprasčiausiai per kontaktą. Gydymas gana sudėtingas, reikalaujantis specialių vaistų, tokių kaip levamisolis. Maitinant žuvis, maistą prieš tai reikėtų pamirkyti antibakteriniame skystyje, pvz.
• Vėžys. Kaip ir žmonės, žuvys gali susirgti vėžiu. Tai neužkrečiama, tačiau nepagydoma liga.
• Siamo dvyniai.

Žuvys gali sirgti infekcinėmis, invazinėmis ligomis. Infekcines ligas sukelia virusai, bakterijos ir grybai. Invazines ligas gali sukelti pirmuonys, įvairios kirmėlės, vėžiagyviai, moliuskai.

Parazitizmas - tai organizmo (parazito) gyvenimo būdas, naudojantis kitu organizmu (šeimininku) kaip gyvenamąja aplinka ir maisto šaltiniu. Parazitai, gyvenantys žuvų kūno paviršiuje - ant odos, pelekų, žiaunų ir mintantys jų krauju ir kitais audiniais, vadinami ektoparazitais, o parazitiniai organizmai, gyvenantys žuvų organų, audinių, ląstelių viduje ir kraujyje, vadinami endoparazitais.

Vieni žuvų parazitai turi tik vieną šeimininką, o kiti - du ir daugiau. Žuvys, kuriose parazitas gyvena, subręsta ir išskiria kiaušinėlius, vadinamos galutiniais šeimininkais, o žuvys, kuriose gyvena parazitų lervos, vadinamos tarpiniais šeimininkais.

Dažniausios kirmėlių sukeltos ligos:

• Juodadėmė (postodiplostomozė). Šią ligą sukelia digenetinių siurbikių (Posthodiplostomum cuticola) metacerkarijos. Meškeriojant kuojas, plakius, karšius, raudes, ešerius ir kt. žuvis dažnai galima pastebėti žuvis su juodais taškais, juodomis dėmėmis. Tai tipiškas juodadėmės (postodiplostomozės) simptomas - žuvies kūno paviršiaus taškinė pigmentacija. Šis pigmentas (hemomelaninas) kaupiasi apie metacerkarijų cistas. Susidariusios metacerkarijos yra kriaušės formos ( 0,7‒1,5 mm ilgio ir 0,3‒0,5 mm pločio). Siurbikių metacerkarijos incistuojasi ir kaupiasi žuvų odoje, raumenyse. Apsikrėtusios žuvys lėtai plaukioja, laikosi viršutiniuose vandens sluoksniuose, silpnai reaguoja į aplinkos veiksnius. Tokios nusilpusios žuvys tampa lengvu paukščių grobiu. Garninių paukščių žarnyne siurbikių metacerkarijos per 3-7 paras virsta suaugusiomis smulkiomis (iki 1,5 mm ilgio) siurbikėmis. Jos žuvų žarnyne gali parazituoti iki 12 parų. Suaugusios siurbikės paukščių žarnyne pradeda išskirti kiaušinėlius. Jie su paukščių išmatomis patenka į vandenį. Vandenyje iš kiaušinėlių išeina miracidijos. Jos susiranda tarpinį šeimininką (Lymnaea genties moliuską) ir į jį įsiskverbia. Čia jos dauginasi ir virsta cerkarijomis. Pastarosios palieka moliuskus ir suradusios žuvį skverbiasi į žuvies odą, po epidermiu, į raumenis. Po kurio laiko čia jos virsta metacerkarijomis. Jos yra invazinės galutiniams šeimininkams. Žuvimis mintantys paukščiai priryja apsikrėtusių žuvų ir suserga juodadėme. Juodadėmė labai pavojinga žuvų jaunikliams. Sergančioms žuvims, ypač jaunikliams, iškrypsta stuburas, sulėtėja augimas, žuvys liesėja ir net žūva. Suaugusios žuvys atsparesnės šiai ligai. Jos serga rečiau. Juodadėmė įtariama remiantis epizootologiniais ir klinikiniais duomenimis. Tiksli diagnozė nustatoma, kai mikroskopu tiriamose sergančių žuvų odos kapsulėse randama juodadėmės metacerkarijų.
• Liguliozė. Mūsų vidaus vandenyse (ežeruose, kituose telkiniuose) pasitaiko karšių, raudžių, kuojų ir kitų žuvų su išsipūtusiu pilvu. Jame randamas plokščias, baltas arba silpnai gelsvas kaspinuočio (Ligula intestinalis) plerocerkoidas. Tai ryškiausias liguliozės simptomas. Kaspinuočio plerocerkoidai stambūs, kūno ilgis siekia 5‒120 cm, plotis 0,5‒1,5 cm. Jie, parazituodami žuvies kūno ertmėje, įsiterpia tarp vidaus organų, juos spaudžia, sutrikdo vidaus organų funkcijas, apykaitos procesus. Apsikrėtusios žuvys silpnai reaguoja į išorinius dirgiklius, vangiai plaukioja, laikosi arti vandens paviršiaus, nesimaitina, liesėja ir dažnai žūva. Sergančių žuvų pilvelis būna išsipūtęs, pilvelio sienelės dažnai suplyšta. Sergančias žuvis lengvai pagauna ir praryja galutiniai šeimininkai (žuvėdros ir kiti vandens paukščiai). Jų žarnose plerocerkoidai (lervos) tampa suaugusiais kaspinuočiais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Jie su paukščių išmatomis patenka į vandenį. Iš jų susiformuoja lervos ( koracidijos). Jas praryja ciklopai ‒ tarpiniai šeimininkai. Jų organizme koracidijos auga ir virsta lervomis ‒ procerkoidais. Jie yra invaziniai žuvims. Užsikrėtusius ciklopus praryja įvairios karpinės žuvys. Jų žarnyne procerkoidai auga ir per 10-14 mėnesių iš jų susiformuoja galutiniams šeimininkams invaziniai plerocerkoidai. Kai apsikrėtusias plerocerkoidais žuvis praryja galutiniai šeimininkai paukščiai (žuvėdros ir kiti vandens paukščiai), jų žarnose kaspinuočių lervos virsta suaugusiais kaspinuočiais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Liguliozė dažniau sutinkami ežeruose, rečiau upėse, tvenkiniuose. Ligulioze serga kuojos, raudės, karosai , karšiai, plakiai it kt. Žuvys liguliozėssukėlėjais apsikrečia dažniausiai pirmaisiais gyvenimo metais, nes tada jos minta daugiausia zooplanktonu. Daugiausia nuostolių padaro karšių liguliozė. Žuvų liguliozė įtariama remiantis epizootologiniais duomenimis, klinikiniais simptomais ir stebint žuvų elgesį. Tiksli diagnozė nustatoma, kai skrodžiamose žuvyse randama liguliozės plerocerkoidų.

---