Paukščiai (Aves) - stuburinių (Vertebrata) potipio gyvūnų klasė. Paukščių kūnas kompaktiškas, galva nedidelė, kaklas ilgas. Kūno forma aptaki.
Paukščių sandara
Paukščių griaučiai tvirti ir lengvi. Kaklas labai lankstus. Jį sudaro 11-25 slanksteliai, kurie sunerti į balną panašiais paviršiais. Krūtinės slanksteliai sujungti nejudamai. Šonkauliai su kablinėmis ataugomis, remiasi į platų su didele ketera krūtinkaulį. Kita stuburo dalis beveik visa tarpusavyje suaugusi. Paukščių griaučiai tvirti ir lengvi. Daugelis kaulų pripildyti oro, dažnai suaugę į kompleksus, kaulų čiulpai išnykę.
Peties lanką sudaro ilga ir siaura mentė, tvirtas korakoidas ir į šakutę suaugę raktikauliai. Sparno griaučiuose yra labai pakitusi plaštaka, išlikę tik 3 labai supaprastėję pirštai. Kojos labai pakitusios. Blauzdoje yra sunykęs šeivikaulis, dalis čiurnos kaulų priaugę prie blauzdikaulio, kiti susilieję su slėsnakauliais.
Koja dažniausiai keturpirštė, 3 pirštai atsukti į priekį, 1 atgal. Raumenų sistema diferencijuota. Dideli krūtinės raumenys (20 % visos kūno masės) prisitvirtinę prie krūtinkaulio keteros.
Virškinimo sistema
Virškinimo trakto organai prasideda burnos ertme. Pailgėję viršutinis ir apatinis žandai, apaugę ragine makštimi, sudaro snapą. Jo forma įvairi, priklauso nuo paukščio mitybos. Burnoje yra apragėjusiu galu liežuvis, kartais gerai išsivysčiusios seilių liaukos. Išsiplėtusi apatinė stemplės dalis sudaro gūžį. Jame laikomas prarytas augalinis ar gyvūninis maistas. Skrandį (skilvį) sudaro liaukinė ir raumeninė dalys. Grūdlesių paukščių geriau išsivystęs raumeninis skrandis. Jame būna daug prarytų akmenukų, kurie padeda smulkinti maistą.
Kvėpavimo sistema
Paukščių trachėja ilga, kartais su kilpomis. Jos apačioje yra balso aparatas - apatinės gerklos, turinčios dvi plonas porines membranas, kurioms virpant skleidžiamas garsas. Garso signalų sistema padeda paukščiams orientuotis, bendrauti (paukščių giedojimas). Plaučiai maži, prigludę prie krūtinės ląstos. Svarbią kvėpavimo sistemos dalį sudaro oro maišai. Jie įsiterpę tarp vidaus organų, jų atšakos prasiskverbia net į kaulus. Oro maišai padeda efektyviau kvėpuoti. Plasnojant jie periodiškai išsiplečia ir susispaudžia, todėl plaučiai vėdinasi automatiškai. Oro maišai mažina kūno dalių trynimąsi skrendant, aušina kūną.
Kraujotakos sistema
Širdis didelė, 4 kamerų. Mažų ir judrių paukščių ji santykinai dar didesnė. Širdis plaka 300-1000 kartų per minutę. Iš jos atsišakoja 2 arteriniai kamienai. Yra tik dešinysis aortos lankas. Medžiagų apykaita labai intensyvi. Kūno temperatūra pastovi ir aukšta, vidutiniškai 42 °C, o mažų paukščių kartais siekia net 45 °C.
Šalinimo sistema
Inkstai triskiaučiai, dideli, įsiterpę į dubenį. Pagrindinis šalinimo produktas - šlapimo rūgštis. Šlapimas dviem šlapimtakiais teka į kloaką, kur vanduo rezorbuojamas, o šlapimo rūgštis iškrinta baltų nuosėdų pavidalu.
Dauginimosi sistema
Patinų lytiniai organai yra pora į pupeles panašių sėklidžių. Veisimosi metu jų tūris padidėja net 1500 kartų. Du sėklatakiai atsiveria į kloaką. Dauguma paukščių neturi vyriškų kopuliacijos organų. Patelių lytinė sistema asimetrinė. Dažniausiai funkcionuoja tik kairioji kiaušidė ir kairysis kiaušintakis. Artėjant veisimosi laikotarpiui kiaušidė labai padidėja. Subrendusi kiaušialąstė pro kūno ertmę patenka į kiaušintakį. Juo slinkdama kiaušialąstė apsigaubia baltyminiu sluoksniu, vėliau dviem pokevalinėmis plėvėmis, o gimdoje susiformuoja kietas kiaušinio kevalas. Paukščiai dažniausiai kiaušinius deda ir peri įvairiuose lizduose.
Dėtyje būna 1-24 kiaušiniai. Po 1 kiaušinį deda alkos, narūnėliai, didesni plėšrieji paukščiai, po 2 - karveliai, gervės, lėliai, po 3 - kirai ir žuvėdros, po 4 - tilvikai, po 5-6 - smulkūs plėšrieji paukščiai ir dauguma žvirblinių, apie 10 - antys. Daugiau kiaušinių būna zylių lizduose, kurapkų - net iki 24 kiaušinių.
Kiaušinių perėjimo trukmė labai įvairi. Smulkūs žvirbliniai paukščiai peri 11-14 d., kurapkos - 24, antys - 24-28, afrikiniai stručiai - 42, imperatoriškieji pingvinai - net iki 64 dienų.
Vieni jaunikliai išsirita apaugę pūkais, vos apdžiūvę gerai bėgioja ir greitai apleidžia lizdą. Jie vadinami viščiukiniais. Tai vištinių, žąsinių, tilvikinių, gervinių paukščių jaunikliai. Kiti išsirita pliki, akli, bejėgiai, maitinami ilgai išbūna lizde. Tai paukščiukiniai - karvelinių, gandrinių, plėšriųjų, pelėdinių, geninių, žvirblinių paukščių jaunikliai.
Vištinių paukščių šeima
Vištinių paukščių kūnas tvirtas, snapas stiprus, nežymiai lenktas, galva maža. Tai gerai bėgiojantys ir tik labai retai medžiuose gyvenantys paukščiai. Jų galingi krūtinės raumenys tinka greitam pabėgimui, tačiau sunkaus kūno negali nešti ilgus atstumus.
Kojos keturpirštės su stipriais nagais, jomis kapsto žemę ir susiranda maistą. Sparnai trumpi , apvalūs. Ant ggalvos dažnai būna plikų vietų bei skiautėtų odos ataugų arba puošia ilgos įspūdingos uodegos, ypač būdingos patinams. Vandens vengia, tačiau labai mėgsta smėlio vonias. Minta uogomis, pumpurais, sėklomis, lesa ir vabzdžius bei kirmėles. Patinai dažnai būna labai spalvingi, laikosi su daugeliu patelių, tačiau jaunikliais beveik nesirūpina.
Dauguma vištinių paukščių peri paprasčiausioje duobutėje ar ant žemės susuktame paprastame lizde. Patelės į jį deda daug kiaušinių, kai kurios rūšys net iki 20 kiaušinių. Jaunikliai išsirita gerai išsivystę (viščiukinio tipo). Vištinių paukščių jaunikliai ppradeda skraidyti vos išsiritę- dažniausiai po savaitės. Juos vedžioja patelės. Paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Vištų dedeklių auginimas
Gydytojo teigimu, kuo daugiau pramoniniai paukščiai deda kiaušinių, tuo trumpiau gyvena. ,,Po metų, dviejų, organizmas nusilpsta, išsieikvoja, nes maisto medžiagos naudojasi, kiti resursai, višta dedeklė nustoja dėti kiaušinius. Paprastai jos tik kokius vienerius metus auginamos. Žmonės savo kiemuose paaugina du, tris metus“, - pasakoja veterinaras. Po to, anot jo, dažniausiai, vištos yra utilizuojamos, nes dedeklės mėsai netinka.
Erin Janus pasakoja, kad iš prigimties višta dėdavo kiaušinius maždaug po kartą per mėnesį, kol gimė kiaušinių industrija. Tačiau kai vos padėjus kiaušinį iš vištos jis paimamas, ji nebeturi, kur perėti, instiktyviai deda kiaušinį vėl, ir vėl, ir vėl. Tam, kad galėtų tai padaryti, suformuoti tvirtą lukštą, organizmas išnaudoja daug medžiagų, vitaminų. Taip jos organizmas greičiau nualinamas, tad trumpėja gyvenimas. Kaip ir minėjo gydytojas veterinaras, višta miršta vos po metų ar kelių.
Gabija Enciūtė sako, jog kiaušinių industrija - pasibaisėtina. ,,Višta galėtų gyventi apie 15-20 metų, tačiau paukštynuose, dažniausiai tos, kurios yra veisiamos dėl kiaušinių, būna taip nualinamos, kad nenugyvena net trečdalio šio laiko“, - sako ji.
G. Enciūtės teigimu, taip užaugintų vištų kiaušiniai yra pažymėti numeriu 3. Būtent tokių ji skatina nepirkti. Nenorinčius apskritai atsisakyti kiaušinių vartojimo, ji ragina mažinti ar pirkti 2, 1, 0 pažymėtus kiaušinius. ,,Mes esame paskutinė šalis, kur tiek daug narvuose auginamų vištų. Pavyzdžiui, Austrijoje narvai apskritai uždrausti, nes tai - per žiauri vištų auginimo praktika“, - teigia G. Enciūtė.
Lietuvos paukštininkystės asociacijos prezidentas Vytautas Tėvelis sako, kad narvai, kuriuose auginamos vištos dedeklės, dar išlieka, bet vis atsiranda daugiau geresnėmis sąlygomis auginamų vištų paukštynų, kur paukščiai gali vaikščioti laisvai. Jo teigimu, tai yra gyvūnų gerove besirūpinančių institucijų klausimas, kuris vis aktyviau aptariamas ir pamažu sprendžiamas.
Įdomūs faktai
- Pasaulyje žinomos 10 738 dabar gyvenančių paukščių rūšys, apie 20 000 porūšių, 158 rūšys istoriniais laikais išnyko (2019). Lietuvoje aptiktos 399 rūšys (iki 2018 12).
- Laukinių vištų ie šiuo metu yra Indijos, Birmos ir Malaizijos salyno atogrąžose. Vištos sveria 500-700g, o gaidžiai- 900-1250g.
- Naminiai kalakutai taip pat yra kilę iš laukinių kalakutų (Meleagris mexicana ir Meleagris americana), kurie ir dabartiniu metu veisiasi Meksikos ir Šiaurės Amerikos miškuose.
Kaip viščiukui išimti kaulus
Pirmiausia išpjauname kamertono formos trišakį kauliuką, jis čia mums tik trukdys. Taip pat aš nupjoviau ir sparnelius, per pirmąjį sąnarį. Viščiuką apverčiame ir pjauname per visą nugaros ilgį, palei stuburą. Kai pasieksite uodegėlę, galite ją nupjauti apskritai, nes šiuo būdu iškaulinant po to ji lieka prikabinta išklotinės šone, atrodo keistai, o jeigu norėsite viščiuką įdaryti ir užsiūti, ji trukdys.
Palankstykite sparniuką, čiuopdami pirštu peties sąnarį. Jaučiate, kurioje vietoje jis jungiasi prie karkaso? Štai per čia ir perpjauname peiliu. Reikia perpjauti per sausgysles, tačiau tegu sparniukas lieka prikibęs prie mėsos. Čiumpam už sparnelio kaulo kaip už rankenos, kita ranka prilaikom karkasą, ir sukamuoju-plėšiamuoju judesiu atskiriame mėsą nuo kaulų, kažkur iki pusės, arba iki tiek, kiek matosi nuotraukoje. Stengiamės neperplėšti odelės tarp krūtinėlių.
Lygiai tą pačią operaciją pakartojame ir iš kitos pusės. Dviem pirštais nuplėšiame krūtinėlių mėsą nuo krūtinkaulio vidurio. Jos ten prikibusios tvirtokai, tačiau nusiplėšia pirštais gana švariai, peilis nebūtinas. Štai vienas iš gabalėlių. Norint jį išlaisvinti, užtenka stipriai nykščiu paspausti į kaulą, ir jos išsiima.
Kaip auginti viščiukus
Rekomenduojame paruošti šildomą zoną mažiems viščiukams dar prieš jiems atvykstant. Temperatūra po šildytuvu grindų lygyje pirmas kelias valandas turi būti +36 -38 C, vėliau 2 - 5 dienas reikėtų palaikyti 35 C. Kiekvieną savaitę mažinkite ją po 2 -2,5 C, kol pasieksite 21 C. Temperatūrai kontroliuoti būtinai naudokite termometrą.
Stebėkite paukščių elgesį ir ,reikalui esant, įneškite korekciją į šildymą. Idealu, jei patalpos bendra temperatūra bus apie 22 - 24 C. Atvežti vienadieniai viščiukai pirmiausia nori gerti. Sušildykite jiems vandenį iki 36 C pirmą dieną. Jei laikote nedaug viščiukų , pamokykite juos gerti , atsargiai panardinę snapelį į vandenį. Pirmą dieną neduokite su vandeniu jokių vaistų. Vandens turi būti visą laiką. Iki 2-3 savaičių amžiaus naudokite tam tikslui pritaikytas lesyklas ir girdyklas, kuriose paukščiukai galėtų gerai matyti lesalą ir vandenį ir lengvai jį pasiektų.
Viščiukams augant reikalinga tam tikra erdvė. Pradžioje vienam viščiukui užtenka ir 100 cm2, tačiau vėliau 1 m2 patartume laikyti ne daugiau kaip 5 - 6 paukščius. Rekomenduojame nuolat naudoti specialų geros kokybės kombinuotą lesalą, kuriame yra visos maisto medžiagos ir reikalingi vaistai, ypač prieš kokcidiozę ( vadinami kokcidiostatikai). Pradėkite nuo vadinamo starterio, kurį pirmą dieną išberkite ant popieriaus , pakloto po girdyklomis. Sekančią dieną, kai paukščiukai jau pažins lesalo skonį, supilkite jį į lesyklėles. Geriausia kreikti spygliuočių medžių drožlėmis , sausais šiaudais . Tinka kokybiškos sausos durpės.
Gyvi gyvuliai ir paukščiai gali būti potencialūs įvairaus žmogui pavojingo užkrato nešiotojai. Reikia imtis priemonių, kad neužsikrėsti juo. Ypač reikia kontroliuoti vaikus, kad po kontakto su paukščiais nekištų į burną pirštų , neliestų nosies, akių , kol nenusiplovė rankų su muilu. Būtina patiems irgi laikytis asmens higienos reikalavimų : plauti rankas , praustis, keisti rūbus po kontakto su paukščiais ir gyvuliais.
Vištos mėsa
Kaimiška vištiena - tai ne tik skanus, sotus patiekalas. Tai grįžimas prie natūralumo, prie tikro, gyvo maisto, kuris dar nepažino masinės gamybos skubos. Taip, sotumas svarbus. Juk norisi, kad skrandis būtų laimingas. Bet sotumas - dar ne viskas. Sveikata - tai tikrasis pagrindas. Pasirinkę kaimišką vištieną, renkamės sąmoningai - ne tik dėl skonio ar sotumo, bet dėl kūno gerovės.