Duona - tai vienas iš seniausių ir pagrindinių žmonių maisto gaminių, pradėtų vartoti tada, kai buvo atrastos grūdinės kultūros. Lietuvoje duona vartojama nuo pirmųjų amžių. Kalbėdami apie savo kasdienį gyvenimą, sakome - užsidirbu duonai, iš savo darbo duoną valgau.
Tyrimo objektas - duonos gaminiai, kuriuos vartotojai valgo kiekvieną dieną. Parduotuvėse duonos gamių asortimentas pakankamai didelis, tad nesunkiai mes galime išsirinki ir nusipirkti mums norimą ir patinkamą duonos produktą. Kai yra paklausa, yra ir pasiūla, todėl parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairios jų gausybės. Duonos kainos labai skirtingos ir priklauso nuo to ar ji su priedais ar be jų, ar juoda ar balta duona, kad ir tokios pačios rūšies duonos gaminys, bet jei iš skirtingų kepyklų tai jų kaina irgi gali skirtis net keliasdešimt centų.
Šio darbo tikslas - atlikti duonos gaminių tyrimą ir išsiaiškinti vartotojų požiūrį į gaminius, esant skirtingai pardavimo vietai, kainai, asortimentui ir reklamai.
Duonos Gaminių Rinkos Apibūdinimas
Rinka - tai visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkinti savo poreikius pakeičiant ką nors vertinga su prekes ar paslaugas siūlančiais pardavėjais. Duonos gaminių rinka šiuo metu pakankamai didelė, nes prekybos vietose gamintojai siūlo įvairiausių duonos rūšių (su priedais ir be priedų), supjaustyta riekelėmis ir nesupjaustyta. Tai kasdieninė mūsų prekė kurią mes perkame ir naudojame kiekvieną dieną.
Lietuvos duonos ir pyrago gaminių rinka per pastaruosius dvejus metus išsaugojo stabilumą, tačiau labai paįvairėjo gaminiais, iš jų ir netradiciniais - armėnišku lavašu, itališka, prancūziška, meksikietiška bei kitokia egzotiška kitų tautų duona. Nors pastebima tendencija, kad duonos suvartojimas kiek mažėja, nes atsiranda vis daugiau jos pakaitalų, arba jos vartojimas mažėja dėl skelbiamos reklamos apie svorio reguliavimą, tradicinis lietuvis per metus sunaudoja maždaug tą patį kiekį duonos - apie 59-60 kg. Mažėja juodos duonos suvartojimas, tačiau auga baltos duonos ir batonų gaminių. Tai nėra visiškai naudinga sveikatos požiūriu, nes juoda duona yra maistingesnė, be to, klaidingai manoma, kad jos kiekį irgi reikia riboti dėl svorio.
Lietuvos Respublikos gyventojas duonos ir jos gaminių suvartoja žymiai daugiau negu išsivysčiusiose šalyse, kur gyvenimo lygis aukštesnis ir duonos vienas gyventojas vidutiniškai suvartoja 1,5 - 2 kartus mažiau. Pastebima tendecija, kad ir Lietuvoje, augant pragyvenimo lygiui, duonos suvartojimas mažėja. Tačiau ji vis tiek tradiciškai išlieka pagrindiniu lietuvių maistu.
Duonos suvartojimas kiek mažėja, nes atsiranda vis daugiau jos pakaitalų, arba jos vartojimas mažėja dėl skelbiamos reklamos apie svorio reguliavimą, tradicinis lietuvis per metus sunaudoja maždaug tą patį kiekį duonos - apie 59-60 kg. Mažėja juodos duonos suvartojimas, tačiau auga baltos duonos ir batonų gaminių. Tai nėra visiškai naudinga sveikatos požiūriu, nes juoda duona yra maistingesnė, be to, klaidingai manoma, kad jos kiekį irgi reikia riboti dėl svorio.
Duonos ir jos gaminių suvartojimą Lietuvoje per pastaruosius 5 metus atspindi 1 lentelė:
| Metai | Duona ir pyrago gaminiai, tūkst. t |
|---|---|
| 1995 | |
| 2000 | |
| 2001 | |
| 2002 | |
| 2003 | |
| 2004 |
Iš 1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad duonos ir pyrago gaminių suvartojimas vienam gyventojui kasmet mažėja. Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, buvo suvartota 124 kg duonos ir kitų grūdinių produktų - 12,7 proc. mažiau nei 1999 metais. Tai susiję su didėjančiomis namų ūkio pajamomis ir galimybe įsigyti įvairesnių maisto produktų. Pastaruoju metu supjaustytos duonos gaminiai rinkoje sudaro vis didesnę dalį.
Duonos Gaminių Tikslinės Vartotojų Grupės Apibūdinimas
Rinkos segmentavimas - tai rinkos skaidymas į dalis, kuriose vienodai ar panašiai reaguojama į marketingo veiksmus. Nustačius ir išanalizavus segmentus įmonė gali spręsti, kuriuos vartotojus ji aptarnaus. Segmentavimas leidžia pritaikyti prekes vartotojų poreikiams, kas prisideda prie konkrečių konkurencingumo ir pardavimo masto padidinimo rinkoje:
- Didėja užimamos rinkos dydis, nes sukuriama visa produkto prekinė linija, kuri tenkina skirtingų vartotojų poreikius.
- Didėja įmonės veiklos pelningumas, nes kuo tiksliau atsiliepiama į įvairių vartotojų poreikius, tuo labiau didėja paklausa.
- Eliminavimas tuštumų rinkoje, kurias gali užimti konkurentai.
- Apsisaugojimas nuo paklausos pokyčių rinkoje.
Duonos gaminių rinka segmentuojama pagal 4 požymius:
- Geografinis segmentavimas.
- Demografinis segmentavimas.
- Psichografinis segmentavimas.
- Segmentavimas pagal vartotojų elgseną.
Svarbiausias įmonės valdymo principas - būti arčiau vartotojo. Konkurentų pirkimo sprendimą vartotojas priima esant tokioms sąlygoms:
- Egzistuoja du ar daugiau alternatyvių pasirinkimų.
- Vartotojui siekiant tam tikrų tikslų, alternatyvos pasirinkimą palengvina vertiniai kriterijai.
- Informacijos apie prekę ar paslaugą ieškojimas.
Kiekvienai įmonei prekiaujančiai duonos gaminiais būtina suprasti, kaip vartotojai reaguos į skirtingas prekės savybes, jos kainą; kokių marketingo priemonių reikia imtis, siekiant parduoti kuo daugiau duonos gaminių. Ir galiausiai, nustatyti ryšį tarp marketingo priemonių ir vartotojo reakcijos.
Pirkėjo sprendimų procesas gali kisti priklausomai nuo prekės pobūdžio. Vienoks šis poreikis perkant kasdieninio naudojimo prekes, kitoks - perkant brangias. Poreikis susiformuoja veikiant vidiniams ir išoriniams veiksniams. Kuo didesnis, intensyvesnis poreikis, tuo stipresnis noras jį patenkinti. Poreikio suformavimo etapas marketingo specialistui labai svarbus, žinant vartotojo poreikius duonai, galima gaminti tokią duoną kokią labiausiai perka vartotojas.
Jei duonos gaminių poreikis pakankamai intensyvus, o prekė geros kokybės ir prieinama visiems vartotojams, tai greičiausiai vartotojas jį iš karto patenkins. Vartotojas informaciją apie duonos gaminius gali įvertinti labai greitai tik paskaitęs informaciją ant pakuotės. Taip pat pirkėjo pasirinkimui turi įtakos ir pati įmonė, pardavėjų kvalifikacija, prekių įpakavimas, prekės kaina.
Įvertinęs visą turimą informaciją, potencialus pirkėjas suteikia vienai prekei pirmenybę. Tada jis sprendžia kokios rūšies duonos gaminį pirkti, kad patenkintų savo poreikius. Duonos pirkimui įtakos gali turėti pasikeitusi ekonominė situacija, pirkėjų pajamų lygis ir pan.
Duonos Gamybos Istorija Ir Jos Apibūdinimas
Duona. Pirmiausia kasdieninė. Kasdien, kas rytą ir kas vakarą, pjauname po riekę, o gal, kaip dabar tapo ypač populiaru, perkame jau suraikytą. Seniausia duona archeologų yra rasta Šveicarijoje (22 kg). Jos amžius yra 4000 metų. Pirmieji duomenys apie duoną ir pats žodis duona sutinkamas 2840 m. prieš mūsų erą.
Senovės Egipte prieš 5-6 tūkstančius metų duona tarsi iš naujo atgimė. Tenai išmokta jos tešlą iškildinti rauginimo būdu, panaudojant stebuklingų mikroskopinių organizmų - kepamųjų mielių ir pieno rūgšties bakterijų - galią. Iš tikrųjų tai buvo šiuolaikinė duonos kepimo technologija. „Rūgščios” duonos kepimo meno iš egiptiečių išmoko graikai. Į stalą ji buvo patiekiama kaip atskiras patiekalas su alyvuogėmis ir žuvimi.
Tik XIX amžiaus antrojoje pusėje atsirado mechanizuoti tešlos minkytuvai, tešlos dalijimo mašinos, konvejerinės krosnys. Tačiau svarbiausias duonos kepimo „mechanizmas” tebebuvo kepėjo rankos. Tikriausiai mažai kas žino, kad kažkada kepyklos buvo vadinamos duoninėmis pirkiomis. Tačiau duoną kepdavo beveik kiekvienuose namuose. Šiandien duonos kepimas tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse yra verslas. Mažinant kepinių savikainą duonos kepimo procese stengiamasi maksimaliai atsisakyti rankinio darbo. Mechanizuotai išmaišyta tešla patenka į dalinimo įrengimą. Vėliau, iš atsistovėjimo spintų į krosnį. Tačiau, kad ir kaip sumaniai bebūtų organizuotas darbas, ir šiandien be kepėjo rankų neapsieinama.
Duona daugelio tautų mityboje užima pirmą vietą pagal suvartojimo kiekį. Tai produktas, pagamintas iš kvietinių arba ruginių miltų, pridedant mielių arba raugo. Tokia duona kepama ir valgoma Vakarų Europoje, Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje, Australijoje, daugelyje Afrikos, Azijos, Pietų Amerikos šalių.
Lietuvoje duona pradėta vartoti nuo pirmųjų mūsų eros amžių. Buvo kepama ruginė duona, įmaišyta drungname vandenyje. Į tešlą dėdavo druskos, kmynų, vėliau ir virtų bulvių. Nuo XX a. Lietuvoje pradėta kepti plikytą duoną.
Mūsų šalyje ruginės duonos ruošimui naudojama savita tradicinė technologija, tešlą gaminant su plikiniais ir raugais. Ši technologija yra sudėtinga. Išskirtinis mūsų ruginės duonos, gaminamos plikinių pagrindu, privalumas - ilga realizacijos trukmė. Taip gaminama duona ilgai išlieka šviežia bei išsaugo savo naudingas savybes.
Cukraus Vartojimas Ir Sveika Mityba
Šiuolaikinė visuomenė priklausoma nuo cukraus. Vidutinis lietuvis per metus suvartoja 33,9 kg cukraus, rodo Lietuvos statistikos departamento duomenys. Vidutinis amerikietis - 46,1 kg, vokietis - 37,5 kg cukraus. Ir tai yra keliskart daugiau nei rekomenduoja Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) - 9,1 kg per metus.
Naujausiais duomenimis, net 3 iš 4 gyventojų yra linkę rinktis sveikatai palankesnius produktus, o daugiau kaip trečdaliui lietuvių sveikatingumo tendencija yra vienas pagrindinių rūpesčių, rodo „AC Nielsen“ atliktas tyrimas. Tačiau cukraus vartojimas išlieka viena pagrindinių visuomenės mitybos problemų. Pasak mitybos specialisto, VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos katedros vedėjo prof. dr. Rimanto Stuko, daugiamečiai tyrimai rodo, kad įvairių cukrų lietuviai suvartoja keliskart daugiau nei rekomenduojama. Statistikos departamento duomenimis, vidutinis lietuvis per dieną suvartoja per 90 g cukraus, kas sudaro net 19 arbatinių šaukštelių. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems per dieną rekomenduoja suvartoti ne daugiau kaip 25 g, t. y. 5 arbatinius šaukštelius cukraus.
Atsirinkti sveikatai palankesnius produktus, turinčius mažiau pridėtinio cukraus ar jo visai neturinčius, gyventojams padeda specialus „Rakto skylutės“ ženklinimas, tačiau tik nedidelė dalis gyventojų atpažįsta šį ženklą ar supranta jo reikšmę. Šiais metais atlikta gyventoja apklausa rodo, kad renkantis produktus šis ženklinimas svarbus tik 19 proc. apklaustųjų, 40 proc. jis nesvarbus, o 41 proc. nurodė nežinantys šio ženklo reikšmės.