Žirniai yra vienas geriausių masalų gaudant įvairias žuvis: šapalus, meknes, lynus, karšius, karpius, kuojas ir net ūsorius. Ir nesvarbu, kokia žūklės įranga gaudysi - dugnine ar plūdine meškere. Veikiausiai apie žirnius reikėjo kalbėti vasaros pradžioje, nes paprastai šis masalas naudojamas būtent šilčiausiuoju žūklės sezonu. Būtent šiltas vanduo ir įtakoja, kad nemažai daliai mūsų žuvų rūšių atsiranda arba sustiprėja pomėgis ėsti įvairias "salotas", suprantama, ir žirnius.

Nors žirnius dažniausiai naudoja upėse gaudantys žvejai, visgi karšiai, lynai, karpiai jų neatsisako ir stovinčio vandens telkiniuose. Turbūt kai ką stebins žodis „neatsisako“, kiti žvejai pasakys, kad žirniai jų ežere yra masalas Nr. 1. Tačiau reikėtų turėti omenyje, jog yra ir kitų ežerų ar tvenkinių, kuriuose, deja, toks vilioklis nelabai paveikus. Jau nepamenu, kur skaičiau, bet ta mintis man patiko, nes buvo rašoma, kad žirnių skonis yra specifinis, ši ankštinė kultūra yra truputį kartoka.

Jaukinimas žirniais

Meškeriojant žirniais reikia gausiai jaukinti. Nors upėse, ypač didesnėse, kitąsyk to daryti netgi nebūtina, kaip ir ežeruose ar tvenkiniuose, kur šis masalas vietinėms žvynuotosioms gerai žinomas. Jaukinat žirniais patarčiau nemaišyti jų su kitu prievilu, nedėti į „pirktinį“ specializuotą prievilą. Tačiau be baimės galima „miksuoti“ su konservuotais arba šutintais kukurūzais, kadangi šie masalai panašūs tuo, jog jais gaudomos tokios pat žuvys ir, kaip minėjau, paprastai tik stambios.

Kita vertus, toks mano patarimas veikiausiai bus ignoruojamas ir meškeriotojas sėkmingai gaudys žuvis pribėręs žirnių į tą sąlyginai smulkų žūklės prekių parduotuvėse parduodamą jauką. Ne šiaip sau užsiminiau, kad žirniai kartūs. O todėl, kad ne su kiekvienu jauku, aromatizatoriumi ar atraktantu jie gali būti derinami. Jei pavyko atitaikyti ir dar netgi pagerinti masalą - valio!, jei ne - jūsų problema. Arba... nusipirkti jau paruoštų masalui žirnių, kurie būna parduodami žūklės prekių parduotuvėse. Beje, jie dažnai žvejams siūlomi ir „pagerinti“, t. y, atitinkamai iškvėpinti.

Ar toks masalas patiks žuvims, nes juk veikiausiai jaukinsite namuose šutintais žirniais? Variantai du - arba labai, nes išsiskirs prievilo fone, arba ne. Jei ne, galima gaudyti tais pačiais, kuriais jaukinote. Žūklės prekių parduotuvėse būna ir jaukui skirtų paruoštų žirnių. Tokių žirnių privalumas - patogu transportuoti, pasiruošti meškeriojimui iš anksto net nežinant tikslios žūklės datos, nebūtina sunaudoti visus turimus žirnius ir palikti kitai žūklei, nereikia vargti virtuvėje. Kadangi žirniai pakankamai sunkūs, juos galima gana toli numesti ranka nenaudojant jokių laidynių ir nemaišant su papildomu jauku, iš kurio formuojame rutulius.

Jei visgi žirnius prireikia pateikti žuvims labai toli, galime žūklės metu susikonstruoti savotišką kobrą.

Kaip paruošti žirnius žvejybai?

Visgi didžiausia problema - žirnių paruošimas. Bet kaip išvirti žirniai taps arba žirniene, arba bus pernelyg kieti. Šių ankštinių kultūrų geriausiai įsigyti turguje pas ūkininkus. Aišku, žirniai bus džiovinti, nes tokie ir reikalingi ruošiant žūklei.

Yra keletas jauko ir masalo paruošimo būdų. Nors esminiai dalykai šutinant žirnius mažai kuo skiriasi, tačiau tam tikrų savitų niuansų rastumėm. Pradėsiu nuo to, kurį naudodavau anksčiau. Šitaip bent pusė iššutintų žirnių tinka mauti ant kabliuko, kadangi kaip bevirtumėm žirnius, deja, dalis jų vis tiek „pameta“ luobeles. Bet tie „brokuoti“ puikiausiai tiks jaukinti.

Pirmas būdas

Prieš verdant patartina bent jau pusę paros mirkyti žirnius šaltame vandenyje - mirkymo laikas priklausys nuo išdžiūvimo laipsnio. Tada sudėti į kojinę, o geriausiai - į moteriškas pėdkelnes, ir tvirtai surišti. Labai ilgai virti nereikia, pakanka keliolika minučių ir būtinai ant mažos ugnies, po to sandariai uždarius puodą padėti brinkti. Jei atšalus vandeniui žirniai bus per daug kieti - vėl užvirti ir toliau brinkinti.

Antras būdas

Kitas būdas paprastesnis jau vien tuo, kad nereikia jokių kojinių, pėdkelnių ar apatinių, o žirnių kiekis priklausys tik nuo puodo talpos. Tačiau taip paruoštų žirnių kartais daugiau nei du trečdaliai tinkami tik jaukinimui. Iš vakaro žirniai suberiami į puodą ir laikomi šaltame vandenyje iki ryto. Tada jau galima virti, beje, net ir nepakeitus vandens. Verdame irgi tik ant mažos ugnies maždaug pusvalandį.

Tuomet, neišėmus iš vandens, kuriame virė, ir sandariai uždarius puodą, įvyniojame indą į kokį nors storą audeklą. Po valandos vandenį nupilame, bet žirnių iš puodo neišimame, vėl jį uždarome, ir tame šiltame bei viduje vis dar drėgname inde žirnius laikome kokias dvi valandas. Beje, atrankos būdu ir susirandami nei per trapūs, nei per skystos tekstūros žirniai, tai jau turi nuspręsti meškeriotojas, apibūdinti trapumą žodžiais man sudėtinga.

Tad nori to ar ne, bet masalui jie rankiojami po vieną. Nors tikrai žinau, kad dalis meškeriotojų taip nesielgia. Masalui naudojamus žirnius laikykite dėžutėje, bet ne celofaniniame maišelyje, kaip daug sykių esu matęs. Specialiose masalui talpinti dėžutėse yra ventiliacija ir kartu sandarumas apsaugantis vilioklius nuo lietaus, temperatūros pokyčių, saulės.

Būna pirkti ir jaukui skirtų patogių indų, jie irgi sandarūs, tad prievilo neveikia tiesioginiai saulės spinduliai, rasite žūklės prekių parduotuvėse įvairios talpos dėžučių komplektų ir panašiai. Po žūklės, jei žirnių nesunaudojote, o rytoj vėl ruošiatės žuvauti, išmesti į vandenį nebūtina. Laikyti šaldytuve (ne šaldymo kameroje!) puikiai tiks ir kitos dienos žūklei. Beje, prieš važiuojant meškerioti, patarčiau žirnius, kurie liko nuo vakar ir buvo padėti šaldytuve, palaikyti kambario temperatūroje.

Žūklės prekių parduotuvėse parduodami šaldyti ir paruošti žūklei (reikia tik atitirpinti ledą) žirniai būna kietoki, tačiau mūsų gamintojai jau išmoko paruošti pusėtinos kokybės masalą, tad visai tinkami žvejybai. Visgi nusipirkęs tokių žirnių aš dalį jų truputi paverdu ir pabrinkinu, įdedu šiek tiek medaus. Kietesnius, t. y. Medus turi ir antibakterinių savybių, tad bent jau teoriškai žirniai turėtų ilgiau nesugesti tvankiame ore. Nieko tragiško, jei žirnis yra truputį per minkštas - jį žuvis gali daug lengviau „numušti“ nuo kabliuko, bet nereikia žioplinėti meškeriojant - tiesiog tenka anksčiau pakirsti.

Beje, žuvys visada geriau kibs ant minkštesnio nei pernelyg kieto žirnio. Kuomet žvynuotosios yra itin pasyvios, retai, bet pasitaiko, kad būtent pervirti bus vienintelis masalas, kuris jas vilios. Žirnį ant kabliuko reikėtų mauti perduriant abi jo puseles - taip geriau laikysis ant kabliuko, luobelė irgi neleis jam suskilti.

Jei kas nors visgi negali savęs nuteikti psichologiškai ir mano, kad kabliuko gylys atbaido žuvis - ant jo užmaukite vieną „dziką“ ar porelę musės lervučių, galima ir smulkų slieką, jo gabaliuką. Žirnis puikiai laikosi ant kabliuko. Netgi geriau nei sliekas. Kabliukas tokiai žūklei turėtų būti iš storesnės vielos (geriau laikosi žirnis), plataus linkio, geriau su trumpesniu koteliu.

Kaip minėjau šiame straipsnyje daug sykių - žirnis yra masalas skirtas stambiai žuviai.

Kiti patarimai sėkmingai žvejybai

Gaudant žuvis plūdine meškere, daugiausia dėmesio reikia skirti santakoms, kuriose nedideli sraunūs upeliai įteka į upę ar į ežerą. Ramioje, seklioje upėje taip pat reikia kreipti dėmesį į duobes, nes jose visuomet užtinkama stambesnių žuvų. Sraunioje upėje žuvys plauko už rėvų, nes toje vietoje sūkuringas vanduo pakelia nuo dugno maistą ir sumaišo jį su visais vandens sluoksniais.

Visados reikia pabandyti užmesti meškerę į įlankas, daubas, slenksčius, posūkius, už pylimų, užtvankų, po palinkusiais krūmais, kur kelmuotas arba akmenuotas dugnas ir į panašias vietas. Žvejybos sėkmei taip pat turi reikšmės ir oro sąlygos. Jei pučia šiaurės, rytų arba šiaurės rytų krypčių vėjai žūklė greičiausiai bus nesėkminga. Ir atvirkščiai, pučiant pietų ar vakarų bei pietvakarių vėjui, žuvys visados kimba intensyviau.

Jei pučia vėjas ir labai giedra diena, danguje nėra nė vieno debesėlio - žuvys greičiausiai nekibs. Geriausias oras gaudyti, ypač žvejojant ežere - kai nestiprus vėjelis tik šiek tiek raibuliuoja vandens paviršių ir truputį debesuota. Kylant upėse vandeniui, žuvys blogai kimba, nes kildamas vanduo plauna upių krantus ir žuvys susimeta į pakraščius, kuriuose gausu įvairaus maisto. Patvinusiuose ežeruose žuvys išsisklaido po užlietas pievas.

Vandeniui slūgstant, jos grįžta į savo nuolatines vietas ir pradeda vėl normaliai kibti. Žvejojant labai svarbu parinkti tinkamą masalą. Parenkant masalą, reikia atsižvelgti į aplinką, kurioje gaudoma, ir į metų laiką. Pavyzdžiui, vasarą kuoja labai retai ima slieką. Reikia atsižvelgti į tai, kokie augalai auga arti vandens, kur žvejojama ir kokie vabzdžiai skraido.

Tarkim jei pakrantėje yra kviečių laukas, tai reikia pabandyti žvejoti kviečių grūdais, nes, pakrantėmis vaikštant gyvūnams ar pūstelėjus stipresniam vėjui, dalis grūdų patenka į vandenį ir žuvys prie jų pripranta. Be to, gaudant vasarą, masalu naudojama apsiuvos, žirniai, kukurūzai, žiogai, duona, bulvės ir t. t. Vidurvasarį žuvys gerai ima vandens augalus ir žoles. Rudenį, kaip ir pavasarį, masalu naudojama sliekai, trūklių lervos, o žiemą daugiausia dirbtiniai masalai, trūklių lervos, sliekai, miltinė tešla.

Jei tenka žvejoti nežinomame vandenyje, upėje ar ežere, patartina išbandyti įvairius masalus. Tokiu atveju žvejojama keliomis plūdinėmis meškerėmis, o kiekvienai jų uždedamas kitoks masalas, kuris leidžiamas įvairiame gylyje.

Siekiant geresnių žūklės rezultatų, žuvys jaukinamos. Jaukas beriamas periodiškai, jei yra galimybė geriausia kelios dienos prieš gaudant žuvį, o pastoviai žvejojant toje pačioje vietoje, jį galima berti kasdien. Svarbiausia, kad jis būtų beriamas kiekvieną kartą tą pačią valandą, kad žuvis įprastų ieškoti maisto ir į žvejybos vietą atplauktų kaip tik tą valandą, kurią ruošiamasi žvejoti.

Jaukas, kaip ir masalas, pasirenkamas pagal metų laiką, žuvį, kurią numatoma gaudyti, aplinką ir t. t. Žvejui mėgėjui dažnai tenka žvejoti visiškai nežinomose vietose arba tam tikrais laiko tarpais, pavyzdžiui, sekmadieniais. Tokiu atveju kiekvieną dieną žuvies jaukinti neįmanoma, o tenka maitinti 2 - 3 valandos prieš žvejybą. Kad pabėralas plačiai neišsisklaidytų ir žuvys per daug neprisisotintų, naudojami molio kamuoliukai.

Į minkštą molį įminkoma sliekų gabaliukų, trūklių lervų, grūdų ir kt.; padaromi iš šio mišinio įvairaus didumo kamuoliukai ir vienas po kito metami į vandenį. Žvejojant upėje, pabėralą įmesti geriausia taip. Apie 10 m atstumu neplačiu pusračiu išmetami 3 - 4 kamuoliukai pabėralo. Kamuoliukas nuo kamuolio turi būti per 1-2 m. Po kurio laiko, kiek arčiau, reikia numesti dar porą kamuoliukų, o paskui, prie pat žvejybos vietos, priklausomai nuo srovės stiprumo ir vietos, kurioje žvejojama, įmetamas dar vienas, iki 15 cm dydžio, kamuoliukas.

Pabėralą geriausia daryti taip. Reikia paimti avižų, kviečių, miežių, ryžių ar kitokių kruopų, tai pat galima naudoti ir pačius grūdus, ir virti tol, kol pasidarys kieta košė. Paskui ją gerai sugrūsti, sumaišyti su sėlenomis ir miltais, dėl aromato galima pridėti sėmenų aliejaus ir anyžiaus, ar valerijono lašų. Taip pat parduotuvėse galima įsigyti ir kitokių, specialių kvapų tam tikroms žuvies rūšims privilioti.

Visa tai perminkyti su moliu ar specialiomis kitomis priemonėmis, kurios užtikrintų negreitą pabėralo išskydimą, ir įmesti į vandenį 2 - 3 valandos prieš žvejojant. Sraunioje upėje, kad vanduo pabėralą netaip greit nuneštų, pačią masę, tik be molio, reikia suminkyti ir, sudėjus į retą medžiagą (pavyzdžiui merlę) arba tankų sietelį, nuleisti šalia valties ant dugno.

Ežeruose žvejybos metu naudojamas dar ir užbėralas. Tam tikslui galima naudoti tą patį masalą, kaip ir pabėralui. Naudojant grūdus, kruopas, žirnius, išspaudas ar kitą jauką, reikia jį gerai iššutinti, kad būtų minkštas. Bulvės verdamos su lupenomis ir, baigiant virti, išimamos iš puodo ir sudedamos į šaltą vandenį, kad atšaltų.

Receptai su žirniais

Žirniai su spirgučiais prie alaus

Ingredientai:

• 400g neskaldintų žirnių
• 1 l vandens virimui
• 2 česnako skiltelės
• 200g rūkytų lašinių
• Druskos, pipirų

Paruošimas:

1. Žirnius geriausia užsimerkti iš vakaro.
2. Puodą su pasūdytu vandeniu ir viena česnako skiltele užvirinti.
3. Tada sudėti žirnius ir virti vis pamaišant apie 15 minučių. Stebėti, kad žirniai nepervirtų.
4. Kai išvirs, žirnius supilti į kiaurasamtį, kad vanduo visiškai nuvarvėtų.
5. Lašinukus smulkiai susipjaustyti ir pakepinti keptuvėje. Pabaigoje kepimo užbarstyti pipirais ir įdėti smulkiai pjaustytą česnako skiltelę.
6. Spirgučius užpilti ant virtų žirnių.

Žirnių kepsneliai

Ingredientai:

• 200 g žirnių
• 200 g avinžirnių
• 100 g lęšių
• 1 morka
• 1 svogūnas
• 2 česnako skiltelės
• 2 kiaušiniai
• 4 šaukštai miltų
• 100 ml aliejaus
• 200 g maltų džiūvėsėlių
• Žiupsnelis petražolių, čiobrelių

Paruošimas:

1. Pabrinkinkite šaltame vandenyje lęšius ir avinžirnius.
2. Lęšius virkite atskirai ir trumpai.
3. Žirnius virkite ilgiau, kol suminkštės.
4. Aliejuje pakepkite smulkintus svogūnus, morkas, česnaką.
5. Išvirtus žirnius, avinžirnius ir kepintas daržoves sumalkite mėsmale.
6. Į gautą masę, kad sutvirtėtų, įplakite 2 kiaušinius ir įdėkite 4 šaukštus miltų, prieskonių.
7. Vėl viską išmaišykite, formuokite kepsnelius ir kepkite 10 min.

---