Kepta žuvis alaus tešloje – patiekalas, kurio pavadinimas sukelia malonius pojūčius: traškios auksinės plutelės garsą, švelnios, burnoje tirpstančios žuvies tekstūrą ir subtilų, bet kartu sodrų aromatą. Tai ne tik britų „fish and chips“ klasika, bet ir visame pasaulyje mėgstamas būdas paruošti žuvį, suteikiant jai nepakartojamą charakterį. Tačiau už šio, iš pažiūros paprasto, patiekalo slypi daugybė niuansų, lemiančių galutinį rezultatą – nuo žuvies ir alaus pasirinkimo iki tešlos paruošimo subtilybių ir kepimo technikos. Šis straipsnis kviečia leistis į išsamią kelionę po keptos žuvies alaus tešloje pasaulį, pradedant nuo konkrečių detalių ir palaipsniui pereinant prie bendresnių principų, atskleidžiant paslaptis, kaip namuose pasiekti restorano vertą traškumą ir skonį.

Pagrindiniai komponentai ir jų reikšmė: Pradedame nuo esmės

Norint suprasti, kaip gimsta tobula kepta žuvis alaus tešloje, pirmiausia reikia atidžiai pažvelgti į pagrindinius ingredientus ir jų vaidmenį. Kiekvienas elementas – nuo žuvies iki kepimo aliejaus – turi įtakos galutinei tekstūrai, skoniui ir išvaizdai.

Žuvis: Kokybė ir paruošimas – pagrindas sėkmei

Nors tešla suteikia traškumo ir skonio, pati žuvis yra patiekalo širdis. Tinkamas pasirinkimas ir paruošimas yra kritiškai svarbūs.

Tinkamiausios rūšys: Tradiciškai ir dažniausiai naudojamabalta žuvis, pasižyminti tvirta, bet kartu švelnia tekstūra, kuri gerai išlaiko formą kepant ir harmoningai dera su tešla. Populiariausi pasirinkimai:

• Menkė (Cod): Klasikinis pasirinkimas, ypač britiško stiliaus „fish and chips“. Jos mėsa sluoksniuota, švelnaus skonio, puikiai sugeria tešlos aromatus.
• Plekšnė (Haddock): Šiek tiek saldesnio skonio nei menkė, taip pat tvirtos tekstūros. Dažnai laikoma aukštesnės kokybės alternatyva.
• Juodadėmė menkė (Pollock): Pigesnė alternatyva menkei, šiek tiek intensyvesnio skonio, bet vis dar puikiai tinkanti kepimui tešloje.
• Tilapija: Švelnaus skonio, lengvai prieinama žuvis. Svarbu rinktis kokybišką, kad nebūtų juntamas dumblėtas poskonis.
• Jūrų lydeka (Hake): Švelni, balta mėsa, puikiai tinkanti šiam patiekalui.

Rečiau naudojamos, bet taip pat galimos alternatyvos yra jūrų ešerys ar net gėlavandenės žuvys, pavyzdžiui, sterkas, jei jo mėsa pakankamai tvirta.

Šviežumas ir kokybė: Nesvarbu, kokią rūšį pasirinksite, svarbiausia yra žuvies šviežumas. Šaldyta žuvis taip pat tinka, tačiau ją būtina visiškai atitirpinti (geriausia lėtai, šaldytuve per naktį) ir labai kruopščiai nusausinti popieriniais rankšluosčiais. Drėgmės perteklius yra vienas didžiausių traškios plutelės priešų – jis neleidžia tešlai gerai prilipti ir skatina garavimą kepimo metu, dėl ko plutelė gali tapti minkšta.

Pjaustymas ir paruošimas: Žuvies filė reikėtų supjaustyti norimo dydžio gabalėliais. Optimalus storis – apie 1,5-2 cm. Plonesni gabalėliai gali perkepti, kol tešla gražiai apskrus, o storesniems gali prireikti daugiau laiko iškepti viduje, rizikuojant sudeginti tešlą. Prieš apvoliojant tešloje, žuvį rekomenduojamalengvai pasūdyti ir papipirinti. Kai kurie receptai siūlo žuvį prieš tai trumpai pamarinuoti citrinos sultyse ar pabarstyti krapais, tačiau tai nėra būtina ir gali šiek tiek pakeisti klasikinį skonį. Svarbiausia –kruopštus nusausinimas prieš pat merkiamą į tešlą.

Alaus tešla: Traškumo ir skonio šaltinis

Alaus tešla yra tai, kas šį patiekalą paverčia ypatingu. Jos sudėtis ir paruošimas lemia plutelės traškumą, spalvą ir skonį.

Pagrindiniai ingredientai:

• Miltai: Dažniausiai naudojami paprastikvietiniai miltai (angl. all-purpose flour). Jie suteikia tešlai struktūrą. Norint dar didesnio traškumo, dalį kvietinių miltų (pvz., 1/4 ar 1/3) galima pakeistikukurūzų krakmolu arbaryžių miltais. Šie produktai turi mažiau glitimo ir sugeria mažiau riebalų, todėl plutelė tampa lengvesnė ir traškesnė. Kai kurie naudoja savaime kylančius miltus, tačiau papildomas kėlimo agentas (pvz., kepimo milteliai) paprastai duoda geresnį ir labiau kontroliuojamą rezultatą, ypač derinant su alaus karbonizacija.
• Alus: Tai ne tik skysčio šaltinis, bet ir svarbus komponentas, suteikiantis tešlai lengvumo ir traškumo. Aluje esantiangliarūgštė (CO2) veikia kaip kildinimo medžiaga, sukurdama mažus oro burbuliukus tešloje. Kepant karštame aliejuje, šie burbuliukai plečiasi, o vanduo greitai garuoja, palikdamas traškią, porėtą struktūrą. Aluje esantisalkoholis taip pat prisideda prie traškumo, nes jis garuoja greičiau nei vanduo ir šiek tiek lėtina glitimo vystymąsi, todėl tešla tampa švelnesnė.
  Alaus pasirinkimas: Tinka įvairių rūšių alus, tačiau dažniausiai rekomenduojamasšviesusis lageris arbapilsneris dėl jų neutralaus skonio ir gausios karbonizacijos. Tačiau galima eksperimentuoti:
  • Stautas arporteris suteiks tešlai tamsesnę spalvą ir sodresnį, šiek tiek kartoką skonį.
  • Kvietinis alus gali pridėti vaisinių natų.
  • IPA (India Pale Ale) suteiks ryškesnį apynių aromatą ir kartumą.
  Svarbiausia, kad alus būtųšaltas iršviežiai atidarytas, kad jame būtų kuo daugiau angliarūgštės. Nealkoholinis alus taip pat gali būti naudojamas, tačiau rezultatas gali būti šiek tiek mažiau traškus, nes trūks alkoholio poveikio. Alternatyva alui gali būti stipriai gazuotas mineralinis vanduo.
• Prieskoniai: Būtina druska ir šviežiai malti juodieji pipirai. Papildomai galima dėti česnako miltelių, svogūnų miltelių, rūkytos paprikos (suteikia spalvą ir dūmo aromatą), Kajeno pipirų (aštrumui). Svarbu nepersistengti, kad neužgožtumėte žuvies ir alaus skonio.
• Kėlimo medžiagos (pasirinktinai): Nors alaus karbonizacija jau suteikia purumo, papildomasšaukštelis kepimo miltelių gali dar labiau pagerinti rezultatą, ypač jei naudojamas mažiau gazuotas alus.
• Kiaušinis (pasirinktinai): Kai kuriuose receptuose naudojamas kiaušinis arba tik trynys. Kiaušinis suteikia tešlai sodrumo, spalvos ir šiek tiek ją suriša, tačiau gali sumažinti galutinį traškumą. Daugelis puristų renkasi tešlą be kiaušinių, kad išgautų maksimaliai lengvą ir traškią plutelę.

Tešlos paruošimas: Tai vienas svarbiausių etapų, reikalaujantis dėmesio detalėms.

1. Ingredientų temperatūra: Visi skysti ingredientai, ypač alus, turi būtilabai šalti. Kai šalta tešla patenka į karštą aliejų, įvyksta staigus temperatūrų skirtumas, kuris skatina greitą garavimą ir burbuliukų plėtimąsi – tai yra raktas į traškumą. Kai kurie profesionalai netgi laiko miltus šaldytuve.
2. Maišymas: Sausus ingredientus (miltus, druską, pipirus, kepimo miltelius, jei naudojama) sumaišykite dubenyje. Lėtai, maišydami šluotele, pilkite šaltą alų. Maišykite tik tiek, kad neliktų sausų miltų gumulėlių.Nepermaišykite! Per ilgas maišymas skatina glitimo vystymąsi, o tai padarys tešlą kietą ir guminę, o ne lengvą ir traškią. Keletas mažų gumulėlių tešloje yra normalu ir netgi pageidautina.
3. Konsistencija: Tešla turėtų būti panaši į tirštų blynų tešlą – pakankamai tiršta, kad gerai apliptų žuvį, bet ne per tiršta, kad sluoksnis nebūtų per storas. Ji turėtų lėtai varvėti nuo šaukšto. Jei tešla per tiršta, įpilkite dar šlakelį šalto alaus; jei per skysta – įberkite šaukštą miltų.
4. Laikymas: Paruoštą tešlą geriausia naudoti iš karto, kol alus dar stipriai gazuotas. Jei reikia palaukti kelias minutes, laikykite ją šaldytuve.

Aliejus kepimui: Karštis ir kokybė

Tinkamas aliejus ir jo temperatūra yra ne mažiau svarbūs nei pati tešla.

Aliejaus pasirinkimas: Reikalingas aliejus suaukštu smilkimo tašku (temperatūra, kurioje aliejus pradeda degti ir dūmyti), nes kepimui reikalinga aukšta temperatūra (apie 180-190°C). Tinkamiausi variantai:

• Rapsų aliejus (Canola oil): Neutralaus skonio, aukšto smilkimo taško, plačiai prieinamas.
• Saulėgrąžų aliejus (rafinuotas): Taip pat geras pasirinkimas dėl neutralumo ir atsparumo karščiui.
• Žemės riešutų aliejus: Turi aukštą smilkimo tašką ir suteikia malonų, švelnų riešutų poskonį, kuris dera su žuvimi.
• Augalinis aliejus (mišinys): Dažniausiai tinka, bet verta patikrinti etiketę dėl smilkimo taško.

Alyvuogių aliejus (ypač extra virgin) netinka dėl per žemo smilkimo taško ir stipraus skonio, kuris užgožtų patiekalą.

Temperatūra: Tai kritinis veiksnys. Optimali kepimo temperatūra yra tarp180°C ir 190°C (350-375°F).

• Jei aliejusper karštas (>190°C), tešla per greitai apskrus ir gali net sudegti, o žuvis viduje liks neiškepusi.
• Jei aliejusper šaltas (<180°C), tešla sugers per daug riebalų, taps permirkusi, sunki ir netraški.

Būtina naudotivirtuvinį termometrą temperatūrai tiksliai matuoti ir palaikyti. Jei termometro neturite, galite įmesti mažą gabalėlį duonos ar tešlos į įkaitintą aliejų – jis turėtų iš karto pradėti čirškėti ir per maždaug 30-40 sekundžių tapti auksinės spalvos. Tačiau tai tik apytikslis metodas.

Kiekis: Aliejaus reikia pakankamai, kad žuvies gabalėliai galėtų laisvai plaukioti ir nesiliestų prie dugno – mažiausiai 5-7 cm gylio. Geriausia naudoti gilų puodą, wok keptuvę arba gruzdintuvę.

Kepimo procesas: Žingsniai link tobulo rezultato

Turint paruoštus ingredientus, pats kepimo procesas reikalauja atidumo ir teisingos technikos.

1. Pasiruošimas:

• Įkaitinkite aliejų iki reikiamos temperatūros (180-190°C) giliame puode ar gruzdintuvėje. Naudokite termometrą temperatūrai stebėti.
• Pasiruoškite lėkštę su trupučiu miltų (apie pusę stiklinės) – tai bus pirmasis žuvies apvoliojimo etapas (angl. dredging).
• Pasiruoškite dubenį su šalta alaus tešla.
• Pasiruoškite vietą iškeptai žuviai dėti:groteles, padėtas ant kepimo skardos. Nedėkite žuvies tiesiai ant popierinių rankšluosčių – jie sulaiko garus ir drėgmę po žuvimi, todėl apatinė plutelės dalis greitai suminkštėja. Grotelės leidžia orui cirkuliuoti aplink visą gabalėlį, išlaikant traškumą.

2. Žuvies apvoliojimas (Dredging):

• Kruopščiai nusausinkite žuvies gabalėlius popieriniais rankšluosčiais.
• Kiekvieną gabalėlį lengvai apvoliokite miltuose, nukratydami perteklių. Šis plonas miltų sluoksnis padeda tešlai geriau prilipti prie žuvies paviršiaus. Tai ypač svarbu, jei žuvis šiek tiek drėgna.

3. Tešlos aplikavimas:

• Imkite miltuose apvoliotą žuvies gabalėlį (galima laikyti už vieno galo arba naudoti žnyples) ir pilnai panardinkite į šaltą alaus tešlą.
• Leiskite tešlos pertekliui nuvarvėti atgal į dubenį. Sluoksnis turi būti pakankamai storas, kad padengtų visą žuvį, bet ne per storas.

4. Kepimas:

• Atsargiai, laikydami už vieno galo, nuleiskite tešla padengtą žuvies gabalėlį į karštą aliejų. Nuleiskite lėtai, judesiu nuo savęs, kad išvengtumėte karšto aliejaus purslų.
• Nekepkite per daug gabalėlių vienu metu! Perkrauta keptuvė smarkiai sumažina aliejaus temperatūrą, dėl ko žuvis keps ilgiau, sugers daugiau riebalų ir nebus traški. Priklausomai nuo puodo dydžio, kepkite 2-4 gabalėlius vienu metu.
• Kepkite maždaug4-8 minutes (priklausomai nuo gabalėlių dydžio ir storio), kol tešla taps gražios auksinės rudos spalvos ir traški. Kepimo viduryje galite atsargiai apversti gabalėlius, kad jie apskrustų tolygiai iš abiejų pusių, nors jei aliejaus pakankamai, jie turėtų plaukioti ir keptis tolygiai be vartymo.
• Stebėkite aliejaus temperatūrą tarp kepimo partijų – ji gali nukristi. Prieš dedant naują žuvies partiją, palaukite, kol aliejus vėl pasieks 180-190°C.

5. Nusausinimas ir šilumos palaikymas:

• Iškepusius gabalėlius kiaurasamčiu ar žnyplėmis išimkite iš aliejaus, leisdami riebalų pertekliui nuvarvėti atgal į puodą.
• Nedelsiant perkelkite ant paruoštųgrotelių. Galite lengvai pabarstyti druska, kol žuvis dar karšta.
• Jei kepate kelias partijas, iškeptus gabalėlius galite laikyti iki 100-120°C įkaitintoje orkaitėje (ant tų pačių grotelių su skarda apačioje), kad jie išliktų šilti ir traškūs, kol keps likusieji. Nedėkite jų į uždarą indą – susikaupę garai suminkštins plutelę.

Išplėstiniai aspektai: Variacijos, patarimai ir mokslas už traškumo

Nors pagrindinis receptas ir technika yra aiškūs, yra daugybė būdų varijuoti, tobulinti ir suprasti procesą giliau.

Tešlos variacijos ir patobulinimai

Be jau minėtų miltų ir alaus pasirinkimų, galima eksperimentuoti su papildomais ingredientais:

• Degtinė ar kitas stiprus alkoholis: Pakeitus nedidelę dalį alaus (pvz., 1-2 šaukštus) degtine, galima dar labiau padidinti traškumą. Degtinė turi aukštesnį alkoholio procentą ir mažiau vandens, todėl garuoja dar greičiau ir stipriau slopina glitimo formavimąsi.
• Prieskoninės žolelės: Smulkiai kapotų šviežių petražolių, krapų ar laiškinių česnakų įmaišymas į tešlą gali suteikti papildomo skonio ir aromato.
• Garstyčios: Šaukštelis Dižono ar grūdėtųjų garstyčių tešloje gali pridėti pikantiškumo.
• Majonezas ar grietinė: Kai kurie receptai, ypač skirti keptiems žuvies piršteliams ar kepsneliams (kurie nebūtinai naudoja alaus tešlą), įtraukia majonezą ar grietinę į tešlą ar marinatą. Nors tai gali suteikti drėgnumo ir skonio, klasikinėje alaus tešloje šie ingredientai retai naudojami, nes gali apsunkinti tešlą ir sumažinti traškumą.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

• Netinkama aliejaus temperatūra: Jau aptarta, bet verta pakartoti – tai dažniausia netraškios ar sudegusios žuvies priežastis. Naudokite termometrą!
• Perkrauta keptuvė: Antra dažniausia klaida, vedanti prie žemos temperatūros ir riebios žuvies. Kepkite mažomis partijomis.
• Šlapia žuvis: Nepakankamas nusausinimas trukdo tešlai prilipti ir skatina garavimą iš vidaus, minkštindamas plutelę.
• Permaišyta tešla: Išsivystęs glitimas = kieta, guminė tešla. Maišykite minimaliai.
• Šilta tešla/alus: Sumažina temperatūrų skirtumą tarp tešlos ir aliejaus, todėl plutelė nebus tokia traški. Naudokite ledinį alų.
• Netinkamas nusausinimas po kepimo: Dėjimas ant popierinių rankšluosčių ar į uždarą indą greitai pavers traškią plutelę šlapia. Naudokite groteles.
• Naudojamas senas, pakartotinai kaitintas aliejus: Senas aliejus turi žemesnį smilkimo tašką ir gali suteikti nemalonų prieskonį.

Mokslas už traškumo: Kodėl tai veikia?

Supratimas, kas vyksta molekuliniame lygmenyje, padeda įvertinti kiekvieno žingsnio svarbą:

• Angliarūgštė (CO2): Aluje ištirpusi CO2 kepimo metu išsiskiria ir formuoja burbuliukus, kurie plečiasi karštyje, sukurdami lengvą, porėtą struktūrą.
• Alkoholis: Garuoja greičiau nei vanduo, padėdamas greičiau išdžiovinti tešlos paviršių. Taip pat alkoholis trukdo miltų baltymams (gliuteninui ir gliadinui) jungtis ir formuoti glitimo tinklą, todėl tešla lieka švelnesnė ir traškesnė.
• Temperatūrų skirtumas: Didelis skirtumas tarp šaltos tešlos ir karšto aliejaus sukelia staigų vandens (ir alkoholio) garavimą tešlos paviršiuje. Šis greitas garavimas neleidžia drėgmei prasiskverbti gilyn ir sukuria kietą, sausą plutelę.
• Krakmolas (miltuose, papildomame krakmole): Kaitinamas krakmolas želatinizuojasi (sugeria vandenį ir išbrinksta), o toliau kaitinant aukštoje temperatūroje ir prarandant vandenį, jis suformuoja standžią, traškią struktūrą. Ryžių miltai ar kukurūzų krakmolas turi didesnį krakmolo kiekį ir mažiau baltymų nei kvietiniai miltai, todėl sukuria dar traškesnę plutelę.
• Maillard reakcija ir karamelizacija: Aukšta kepimo temperatūra skatina Maillard reakciją (tarp aminorūgščių ir cukrų) bei cukrų karamelizaciją miltuose ir aluje, suteikdama plutelei auksinę spalvą ir skrudinimo skonį.

Pateikimas ir garnyrai: Užbaigiamieji akcentai

Kepta žuvis alaus tešloje geriausia patiekiamaiš karto, kol karšta ir maksimaliai traški.

Klasikiniai garnyrai:

• Skrudintos bulvytės (Chips/Fries): Būtinas britiško stiliaus patiekalo elementas.
• Actas (Malt Vinegar): Tradicinis pagardas, kurio rūgštumas puikiai subalansuoja riebumą.
• Tartaro padažas: Kreminis padažas su marinuotais agurkėliais ir kaparėliais – klasikinis derinys su kepta žuvimi.
• Trintų žirnelių košė (Mushy Peas): Dar vienas britiškas atributas, suteikiantis saldumo ir kontrastingos tekstūros.
• Citrinos skiltelės: Šviežiai spaustos sultys paryškina žuvies skonį ir suteikia gaivumo.

Kiti galimi garnyrai ir padažai:

• Kopūstų salotos (Coleslaw)
• Šviežios daržovių salotos
• Įvairūs padažai: česnakinis (aioli), remoulade, aštrus majonezas.

Platesnis kontekstas: Nuo namų virtuvės iki pasaulinio pripažinimo

Kepta žuvis tešloje, ypač alaus tešloje, nėra tik paprastas receptas. Tai kulinarinis reiškinys, turintis savo istoriją ir vietą skirtingose kultūrose.

Istorinės šaknys ir kultūrinė reikšmė

Nors kepta žuvis buvo valgoma įvairiose formose nuo senų laikų, „fish and chips“ kaip derinys išpopuliarėjo Anglijoje XIX amžiaus viduryje. Manoma, kad keptų bulvyčių tradicija atkeliavo iš Prancūzijos ar Belgijos, o keptos žuvies – iš žydų imigrantų iš Portugalijos ir Ispanijos (kurie turėjo tradiciją kepti žuvį penktadieniais). Šių dviejų elementų sujungimas į vieną patiekalą greitai tapo neatsiejama darbininkų klasės mitybos dalimi dėl sotumo, prieinamumo ir skonio.

Alaus naudojimas tešloje, tikėtina, atsirado kaip natūralus žingsnis, nes alus buvo plačiai prieinamas ir vartojamas gėrimas, o jo savybės (karbonizacija) akivaizdžiai gerino tešlos tekstūrą. Laikui bėgant, kepta žuvis alaus tešloje tapo ne tik britų nacionaliniu patiekalu, bet ir populiariu pasirinkimu pubuose, restoranuose ir greito maisto užkandinėse visame pasaulyje.

Panašūs patiekalai kitose kultūrose

Nors britiška versija su alaus tešla yra bene žinomiausia, keptos žuvies variacijų su skirtingomis tešlomis galima rasti ir kitur:

• Tempura (Japonija): Naudojama labai lengva tešla iš miltų, ledinio vandens ir kartais kiaušinio. Kepama labai karštame aliejuje trumpą laiką, siekiant itin lengvos, beveik permatomos plutelės.
• Fritto Misto (Italija): Įvairių jūros gėrybių (įskaitant mažas žuveles) ir daržovių mišinys, apvoliotas miltuose ar lengvoje tešloje ir keptas aliejuje.
• Pescado Frito (Ispanija, Lotynų Amerika): Dažnai žuvis tiesiog apvoliojama miltuose (kartais pagardintuose paprika) ir kepama alyvuogių aliejuje, sukuriant ploną, traškią plutelę.

Šie pavyzdžiai rodo universalų keptos žuvies patrauklumą, tačiau alaus tešlos specifika – jos purumas, traškumas ir subtilus skonis – išskiria šį metodą iš kitų.

Pritaikymas skirtingoms auditorijoms: Nuo pradedančiojo iki profesionalo

Keptos žuvies alaus tešloje receptas gali būti pritaikytas įvairiems įgūdžių lygiams:

• Pradedantiesiems: Svarbiausia laikytis pagrindinių žingsnių – kruopščiai nusausinti žuvį, naudoti šaltą alų, nepermaišyti tešlos ir stebėti aliejaus temperatūrą (net jei naudojamas apytikslis metodas be termometro). Pradėti nuo paprastos tešlos (miltai, alus, druska, pipirai) ir patikimos žuvies rūšies (pvz., menkės).
• Pažengusiems ir profesionalams: Galima eksperimentuoti su skirtingomis miltų kombinacijomis (pridedant kukurūzų krakmolo, ryžių miltų), alaus rūšimis (nuo lagerio iki stouto), prieskoniais tešloje. Tikslus temperatūros valdymas naudojant termometrą tampa privalomas. Galima išbandyti dvigubo kepimo techniką (pirmas kepimas žemesnėje temperatūroje, antras – aukštesnėje prieš patiekiant) ypatingam traškumui pasiekti, nors tai reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Taip pat galima gilintis į žuvies paruošimą – sausą sūdymą (dry brining) ar trumpą marinavimą.

Nepriklausomai nuo patirties lygio, dėmesys detalėms – šaltos tešlos ir karšto aliejaus kontrastui, tinkamam nusausinimui ir neperkrovimui kepant – yra universalūs principai, vedantys link sėkmės.

Kepta žuvis alaus tešloje yra daugiau nei tik receptas – tai technika, reikalaujanti supratimo ir praktikos. Tačiau įvaldžius pagrindinius principus, galima nuolat džiaugtis nepriekaištingai traškia, auksine plutele ir sultinga, švelnia žuvimi viduje – patiekalu, kuris sužavės tiek kasdienės vakarienės metu, tiek šventinio stalo centre.

---