Grybai labai paplitę gamtoje ir yra neatsiejama miško ekosistemos dalis. Jų gausu parkuose, soduose, vandenyje ir ypač dirvožemyje, kur viename grame daržo žemės galima rasti šimtus tūkstančių ar net milijonus grybų ir jų sporų. Grybų sporos sklando padangėje, aptinkamos net 33 km aukštyje, ir vėjo nunešamos tūkstančius kilometrų.

Grybai - tai ne tik gerai pažįstami baravykai, raudonviršiai, kazlėkai, žaliuokės ar ūmėdės, bet ir įvairiausi kempininiai grybai, ardantys medieną. Tačiau nereikėtų manyti, kad grybai tik žalingi. Jų nauda žmogui yra kur kas didesnė už daromą žalą, kuri neretai atsiranda dėl jo paties neapdairumo.

Grybų Žala ir Nauda

Daug žalos žemės ūkiui padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamos milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Daugelio žmogaus bei gyvulių ligų - mikozių - sukėlėjai taip pat yra grybai. Jie griauna namus, ardo tiltus, užtvankas, pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, naikina įvairius pramonės gaminius. Kartais sunaikina brangiausius žmogaus kūrinius - knygas, gražiausias drobes, medines skulptūras, unikalias muziejaus vertybes.

Daug rūpesčių aviatoriams sukelia grybas Cladosporium resinae, galintis augti bei daugintis aviaciniame benzine ir ant metalinių bako sienelių. Kartais pelėsiniai grybai išauga koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje. Pelėsiai tiek organinės, tiek neorganinės kilmės gaminiams bei prietaisams daugiausia kenkia savo metabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis. Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumai antiseptinių medžiagų.

Norint apsaugoti vertingus ir labai brangius prietaisus, meno kūrinius bei pramonės gaminius nuo pelėjimo, svarbiausia jos nepadengti dažais, kuriuose yra organinės kilmės medžiagų (baltymų, augalinių aliejų, glicerino ir kt.), tinkančių pelėsių mitybai. Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygų. Laboratoriniais bandymais nustatyta, kad kai kurie mielių štamai nežūva net esant 8000 atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartų viršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų mirtinas dozes, pasirodo neefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kurių sporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių.

Tačiau nemaža grybų plačiai vartojama maistui. Augalinės bei gyvulinės kilmės medžiagas ir jų liekanas ardantys grybai pagausina dirvožemyje augalams reikalingų maisto medžiagų. Miškas be grybų skurstų arba visai žūtų, nes jie drauge su bakterijomis ir kai kuriais kitais mikroorganizmais miško paklotę (lapus, spyglius, šakas, negyvą žolinę dangą), taip pat kelmus, išvirtusius medžius paverčia puria, derlinga dirva. Tokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje. Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai" naikina žmogaus priešus - nematodas, smulkias parazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius.

Šiandieninė maisto pramonė be pelėsinių grybų, pavyzdžiui, Aspergillus flavus, A. niger, A. oryzae ir daugybės kitų, neapsieitų sviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų gamyboje. Daug mielių (Saccharomyces cerevisiae, S. ellipsoideus ir kitos rasės) sunaudojama kepyklose, vyno, konjako, degtinės, alaus ir kitų alkoholinių bei nealkoholinių gėrimų gamyklose. O kiek tonų pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojama žemės ūkyje! Iš pelėsinių grybų (Penicillium notatum, P. chrysogenum, P. crustosum) pagamintas antibiotikas penicilinas milijonams išgelbėjo gyvybę. Dabar iš valgomųjų bei nuodingųjų grybų yra išskirta keliolika medžiagų (agrocibinas, klitocibinas, atramentinas, inolominas, muskarufinas), kurios turi antibiotinių ir gydomųjų savybių. Šiomis medžiagomis bandoma gydyti sklerozę, anginą, cholerą, nervines bei vidinės sekrecijos liaukų ir kitokias ligas. Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apie dešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonės šakose. Ypač svarbus fermentas rusulinas, išskirtas iš ūmėdžių, plačiai naudojamas sūrių gamyboje.

Mokslininkai daug dirba, kad kuo daugiau grybų būtų galima panaudoti liaudies ūkyje. Grybai labai skiriasi dydžiu (nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik pro mikroskopą, iki 1 m skersmens ir sveriančių 10-15 kg), forma, spalva ir gyvenimo būdu. Iš viso jų yra iki 100 tūkstančių rūšių.

Grybų Mitybos Būdas

Grybų mitybos būdas yra visai kitoks negu aukštesniųjų augalų. Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu. Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius.

• Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis. Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusių lapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusių kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų ir t.t. Jie sudaro maždaug 3/4 visų žinomų grybų. Tokį jų išplitimą ir prisitaikymą prie įvairaus substrato nulemia organizmuose esantys fermentai, kurių yra daugiau kaip dvidešimt.
• Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, žuvų ir net žmogaus organizmuose. Jie deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius, sukelia įvairias ligas. Pavyzdžiui, skalsės, kūlės sunaikina grūdus, rūdys - augalų lapus, šiaudus. Parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės ūkiui. Todėl su jais kovojama įvairiais būdais.

Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į parazitinį gyvenimo būdą.

Parazitinių Grybų Klasifikacija

1. Obligatiniai (būtinieji) parazitai - gyvena tik gyvuose organizmuose. Grybai, kurių grybiena vystosi augalo arba gyvūno atitinkamo organo arba viso organizmo paviršiuje, vadinami ektoparazitais, o viduje - endoparazitais. Pastarųjų grybiena išsiraizgę tarp ląstelių arba pačiose ląstelėse, audiniuose.
2. Fakultatyviniai (sąlyginiai) parazitai - gyvena ir vystosi kaip saprofitai, bet tam tikromis sąlygomis pereina į parazitinį gyvenimą. Pavyzdžiui, kelmutis auga ant kelmo, bet gali parazituoti ant įvairių augalų.
3. Obligatiniai (būtinieji) saprofitai - visą gyvenimą maitinasi tik negyvomis augalų dalimis arba įvairiomis organinių medžiagų liekanomis. Jie ligų nesukelia. Tai pievagrybiai (Agaricus), daugelis mažūnių (Afarasmius), žagarių (Clavaria), šalmučių (Mycena), pelėsiečių (Mucorales).
4. Fakultatyviniai (sąlyginiai) saprofitai - dalį gyvenimo praleidžia kaip parazitai, o kitą dalį - kaip saprofitai.

Tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų yra simbiotiniai. Tai grybai, kurie, sugyvendami su aukštesniaisiais augalais, jiems ne tik nekenkia, bet net yra naudingi.

Mikorizė

Grybų sugyvenimo su aukštesniųjų augalų šaknimis reiškinys vadinamas mikorize (graikiškai mykes - grybas, rhiza - šaknis). Dabar yra žinoma apie 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.

Plonyčiuose grybienos hifuose yra daugybė fermentų. Vieni jų ardo ulminę ir apokrininę rūgštis iki ulmatų ir humatų, kiti pastaruosius iki azotinių ir fosforinių medžiagų, kurių dalį sunaudoja grybai, o žymiai daugiau jų tenka medžiams. Naudojant radioaktyvių izotopų metodus, nustatyta, kad mikorizę sudarantys medžiai azoto įsisavina 86%, fosforo - 234% ir kalio 75% daugiau negu tie medžiai, kurių šakniaplaukiai neturi kontakto su grybiena. Grybas savo simbiontą aprūpina ir augimą skatinančiomis medžiagomis, o medžiai grybus - angliavandeniais. Mikorizę sudarančių grybų vaisiakūniai užauga stambesni, mėsingesni, gali augti ir sausesniais metais.

Mikorizė gali būti ektotrofinė (išorinė) ir endotrofinė (vidinė). Jei grybiena tankiai apipina ploniausią šaknelių galelius arba šakniaplaukius, bus ektotrofinė mikorizė. Grybiena padidina šakniaplaukių siurbiamąjį paviršių. Dalis jos hifų prasiskverbia į paviršinį, tarpląstelinį šaknelių hei šakniaplaukių sluoksnį ir sudaro vadinamąją Hartigo tinklą, per kurį vyksta tiesioginis kontaktas tarp grybo ir medžio. Tokie šakniaplaukiai paprastai morfologiškai būna pakitę, t.y, sustorėję, sutrumpėję, kartais rago arba gumbo formos ar net išsišakoję.

Išorinę mikorizę dažniausiai sudaro eglės, pušys, maumedžiai, kėniai, ąžuolai, bukai, skroblai, rečiau beržai, liepos, kaštonai, gluosniai, alksniai, lazdynai, o iš grybų - aukštesnieji papėdgrybiai: baravykai, baltikai, kazlėkai, piengrybiai, ūmėdės, nuosėdžiai, plaušabudės, jaunabudės ir kai kurie aukšliagrybiai - bobausiai, briedžiukai ir kt. Žvynabudės, tauriabudės, kukurdvelkiai, pumpotaukšliai mikorizės nesudaro.

Kai grybiena išsikerojusi plonųjų šakniaplaukių ar šaknelių ląstelėse ir tarpląsčiuose, mikorizė vadinama endotrofine (vidine). Endotrofinė medžių, krūmų mikorizė gerokai retesnė už ektotrofinę. Ji išplitusi tarp žolinių ir kultūrinių augalų (javų). Todėl ir aukštesnieji papėdgrybiai šią mikorizę sudaro retai. Pasitaiko ir taip, kad tas pats augalas vieną vegetacijos periodą sudaro vidinę, o kitą - išorinę mikorizę.

Jei dalis grybienos apgaubia šakniaplaukį iš išorės, o kita dalis išaugusi šakniaplaukio viduje, tokia mikorizė vadinama ektoendotrofine. Šis mikorizės tipas būdingas tiek lapuočiams, tiek spygliuočiams medžiams.

Rūgščiose dirvose dar išskiriama peritrofinė mikorizė, Pelėsiniai grybai, t. y. paprastieji pelėsiai (Nucor), pelėjūnai, lieliai (Fusarium), taip pat kai kurie papėdgrybiai ir aukšliagrybiai (kai kurios rūšys musmirių, ūmėdžių, piengrybių, nuosėdžių, briedžiukų, bobausių, trumų), augantys medžių šaknų rizosferoje, išskiria citrinos rūgštį, kuri ardo dirvožemyje mineralines medžiagas.

Yra grybų, kurie sudaro simbiozę tik su viena medžių rūšimi. Pavyzdžiui, grakštusis baravykas auga tik po maumedžiais, kazlėkai, baravykai - tiek po lapuočiais, tiek po spygliuočiais medžiais.

Mikorizė labai svarbi orchidėjiniams augalams, ypač jų sėkloms sudygti, taip pat naujose vietose užveisiant miškus, pavyzdžiui, stepėse, pusiau stepėse ir kt. Sėjinukai, neapkrėtus jų mikorize, sunkiai prigyja arba visai neprigyja, blogiau auga, neatsparūs ligoms ir kenkėjams.

Labai tipingas pavyzdys grybų ir dumblių simbiozė kerpėse, Dumbliai, kaip chlorofiliniai augalai, asimiliuoja organines medžiagas, jomis aprūpina ir grybus, o šie dumblius - drėgme ir mineralinėmis medžiagomis. Todėl kerpės randamos ten, kur nei vieni dumbliai, nei vieni grybai negalėtų augti.

Kempininiai Grybai

Kempininiai grybai (Polyporaceae) yra afiloforiečių (Aphyllophorales) eilės papėdgrybių (Basidiomycetes) šeima. Europoje yra 77 gentys ir apie 330 rūšių. Jie paplitę visame pasaulyje. Kempininiai grybai yra ilgaamžiai, greitai nesuyrantys, dažnai turintys sumedėjusius vaisiakūnius. Jų vaisiakūniai gali būti vienmečiai ar daugiamečiai, kanopos ar pusiau apskritų kepurėlių formos, kotuoti, pusiau padriki ar išplėstiniai. Kepurėlių paviršius būna lygus, pūkuotas, plaukuotas, žvynuotas, grublėtas ar vagotas. Trama nuo baltos iki rudos spalvos, minkšta, mėsinga ar sumedėjusi. Himenoforas dažniausiai vamzdelinis, rečiau labirintinis ar lakštelinis. Grybiena vystosi medienoje, iš kur ima maisto medžiagas. Dauguma kempininių grybų rūšių - parazitai ir saprotrofai, sukeliantys baltąjį ir rudąjį medienos puvinį. Lietuvoje yra apie 155 rūšys. Plačiai paplitę miškuose, parkuose, soduose.

Kadangi miškas dažniausiai įsivaizduojamas kaip medienos fabrikas, miškininkai kempininių grybų nemėgsta, bet gamtoje jie būtini, be to, žmonės juos gali valgyti. Vis dėlto, kadangi miškas dažniausiai įsivaizduojamas kaip medienos pramonės išteklius, miškininkai nemėgsta kempinių ir kempininių grybų, nes atlikti tyrimai, kad dėl šių grybų prarandama 20-40 proc.

Yra vienas legendinis grybas, vadinamas juoduoju beržo grybu. Tai - įžulnusis skylenis. Žmonės šiuos vaistus kartais bando vartoti netgi nuo vėžio, ir yra tyrimų, kad kai kuriais atvejais kai kurioms tirtų pacientų grupėms jie padeda. Vis dėlto įžulnųjį skylenį visų pirma reikia pažinti - reikia žinoti, kaip atrodo tikrasis gumbas. Jis nėra toks didelis, jį galima pažinti iš juodų į karpas panašių išaugų.

---