Kepenys - vienas svarbiausių žmogaus organizmo organų, kurie atlieka gyvybiškai reikšmingas medžiagų apykaitos funkcijas. Maisto medžiagos iš virškinamojo trakto pirmiausiai patenka į kepenis per vartų veną. Čia jos yra veikiamos įvairių fermentų ir paverčiamos organizmui reikalingais statybiniais komponentais, pavyzdžiui, kraujo albuminais, globulinais, krešėjimo sistemos baltymais ir kitais.

Kepenų vėžys yra piktybinė liga, kai kepenų ląstelėse nekontroliuojamai auga nenormalios ląstelės, formuodamos naviką. Jis gali būti pirminis (atsirandantis kepenyse) arba antrinis (susidaręs kitose kūno dalyse ir išplitęs į kepenis). Dažniau pasireiškia antrinis kepenų vėžys - metastazavęs (prasidėjęs kitur organizme, pavyzdžiui, storojoje žarnoje, skrandyje, plaučiuose).

Kepenų vėžys yra šešta pagal dažnumą vėžio forma pasaulyje ir trečia pagrindinė su vėžiu susijusių mirčių priežastis. Lietuvoje kasmet diagnozuojama apie 300-400 naujų kepenų vėžio atvejų, dažniau vyrams ir vyresniems nei 60 metų žmonėms.

Kepenų vėžio tipai

Kepenys sudarytos iš kelių skirtingų tipų ląstelių. Todėl jose gali susiformuoti kelių rūšių navikai. Kai kurie iš jų yra gerybiniai (nevėžiniai), o kai kurie - vėžiniai, galintys išplisti į kitas kūno dalis (metastazuoti). Šių navikų priežastys ir gydymas skiriasi.

Dažniausia kepenų vėžio forma yra hepatoceliulinė karcinoma (HCC), sudaranti apie 75-85 % atvejų. Hepatoceliulinė karcinoma (HCC) sudaro apie 75-80 proc. pirminio kepenų vėžio atvejų. Tai dažniausias šios ligos tipas. Toks navikas išsivysto iš pagrindinių kepenų ląstelių (hepatocitų) ir dažnai yra siejamas su lėtinėmis kepenų ligomis. Iš pradžių išsivysto kepenų uždegimas, kurį gali sukelti alkoholis, hepatitas C arba B ar kitos ligos. Uždegimui progresuojant, išsivysto audinio nekrozė, fibrozė ir cirozė.

Kitos retos formos apima:

• Intrahepatinę cholangiokarcinomą (tulžies latakų vėžį), kuri sudaro apie 10-20 proc. kepenų vėžio atvejų. Navikas išsivysto iš kepenų tulžies latakų ląstelių. Dėl šios priežasties jis dar vadinamas tulžies latakų vėžiu.
• Angiosarkomą, kuri yra itin reta ir sudaro tik apie 1 proc. suaugusiųjų pirminio kepenų vėžio atvejų.

Kepenų vėžio priežastys ir rizikos veiksniai

Kepenų vėžys išsivysto dėl ląstelių DNR pokyčių, kurie skatina nenormalų ląstelių augimą. Šie pokyčiai dažnai yra ilgalaikio kepenų pažeidimo rezultatas.

Tam tikri veiksniai gali padidinti pirminio kepenų vėžio riziką:

• Lėtinė hepatito B arba C infekcija. Visame pasaulyje tai yra didžiausias kepenų vėžio rizikos veiksnys. Lietuvoje hepatitu C yra užsikrėtę apie 2 proc., o hepatitu B - apie 1,6 proc. gyventojų. Hepatito virusas gali būti perduodamas krauju, dalijantis adatomis narkotikų vartojimo ar tatuiravimo metu, taip pat organizmo skysčiais, pavyzdžiui, seksualinio kontakto metu. Nuo hepatito B apsaugoti gali vakcina, tačiau nuo hepatito C vakcinos nėra. Lėtinę hepatito B ar C infekciją gali kontroliuoti tam tikri vaistai. Taip yra sumažinamas uždegimas ir neigiamas virusų poveikis kepenims.
• Kepenų cirozė. Daugumą cirozės atvejų sukelia piktnaudžiavimas alkoholiu. Kitos priežastys yra nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga, virusinis hepatitas (B ir C tipai), per didelis geležies kiekis kepenyse dėl ligos, vadinamos hemochromatoze, ir kai kurios kitos retos lėtinės kepenų ligos.
• Nutukimas, nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga ir diabetas. Dėl nutukimo riebalai kaupiasi kepenyse, o tai sukelia būklę, vadinamą nealkoholine kepenų suriebėjimo liga. Dėl ryšio su nutukimu, nealkoholinė kepenų suriebėjimo liga tampa vis svarbesniu HCC rizikos veiksniu.
• Nesaikingas alkoholio vartojimas. Kaip rizikos veiksnys HCC išsivystymui yra patvirtintas daugeliu tyrimų.
• Kai kurios paveldimos kepenų ligos.
• Aflatoksinų poveikis. Aflatoksinai yra paplitę dirvožemyje. Jie vystosi įvairiose grūdinėse kultūrose, patenka į augalinės kilmės maisto produktus, gyvulių pašarą.
• Amžius ir lytis.
• Aplinkos faktoriai. Kai kurie aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, tam tikrų cheminių medžiagų poveikis ar aflatoksinu užteršto maisto valgymas, gali padidinti kepenų vėžio riziką.

Rizikos veiksniai yra kumuliaciniai. Tai reiškia, kad turint daugiau nei 1 rizikos veiksnį, tikimybė susirgti kepenų vėžiu dar labiau padidėja.

Kepenų vėžio simptomai

Kepenų vėžio simptomai ankstyvose stadijose dažnai yra nespecifiniai arba jų išvis nėra, todėl liga neretai diagnozuojama tik pažengus. Dažnai, ypač ankstyvose ligos stadijose, hepatoceliulinės karcinomos eiga būna besimptomė.

Kai atsiranda kepenų vėžys, simptomai gali būti nepastebimi. Nepriklausomai nuo to, ar vėžys prasideda kepenyse (pirminis), ar plinta iš kitos kūno dalies (antrinis), simptomai ir požymiai yra tokie patys. Tokie kepenų vėžio požymiai ir simptomai paprastai atsiranda tuomet, kai liga jau būna pažengusi:

• Pilvo skausmas arba diskomfortas dešiniajame šone.
• Gelta (odos ir akių pageltimas).
• Svorio kritimas be aiškios priežasties.
• Apetito stoka.
• Pykinimas.
• Padidėjusi pilvo apimtis, ascitas.
• Silpnumas.
• Lengvai atsirandančios mėlynės.
• Nagų, odos pokyčiai.
• Skysčių susilaikymas.

Kepenų vėžio diagnostika

Kepenų vėžio diagnostika apima skirtingų tyrimų derinimą. Pirmiausia paprastai atliekami kepenų funkcijos tyrimai, hepatito ir vėžinių žymenų tyrimai. Vienas iš tokių - alfa fetoproteino (AFP) koncentracijos kraujyje nustatymas. Įtariant ligą, gali būti atliekamas kepenų tyrimas ultragarsu, taip pat kiti radiologiniai tyrimai - kompiuterinė tomografija ir magnetinis rezonansas.

Siekiant nustatyti HCC kuo anksčiau, sergantiesiems kepenų ciroze rekomenduojama kas 6 mėnesius atlikti kepenų tyrimą ultragarsu ir kraujyje patikrinti vėžio žymens - alfafetoproteino (AFP) koncentraciją.

Pasirenkant gydymo taktiką bei vertinant ligos prognozę, labai svarbus yra ligos išplitimas, vėžio žymenų lygis bei kepenų funkcija, kuri vertinama, remiantis Child-Pugh skale. Ši skalė susideda iš penkių parametrų: bilirubino, albumino, protrombino, ascito ir encefalopatijos. Kiekvienas atskiras balas yra sudedamas ir sudaro bendrą sumą, kuri yra skirstoma į 3 klases. A klasės kepenų funkcijos nepakankamumas diagnozuojamas, kai kriterijų suma yra 5-6 balai, B klasės - 7-9 balai, o C klasės - 10-15 balų.

Kepenų vėžio stadijos:

• 1A stadija: kepenyse yra vienas auglys, iki 2 cm dydžio ir neįaugęs į kraujagysles.
• 2 stadija: yra vienas didesnis nei 2 cm navikas, kuris išaugo į kepenų kraujagysles. Taip pat tai gali reikšti, kad kepenyse yra keli navikai ir jie visi mažesni nei 5 cm.
• 3A stadija: yra daugiau nei vienas navikas ir bent vienas iš jų didesnis nei 5 cm. Šiame etape vėžys nėra išplitęs į limfmazgius ar bet kurią kitą kūno dalį.
• 3B stadija: vėžys išaugo į vieną iš pagrindinių kepenų kraujagyslių arba išplito į organus, esančius netoli kepenų (neįskaitant tulžies pūslės), arba per gleivinę, kuri apgaubia pilvo vidaus organus.
• 4A stadija: navikas yra bet kokio dydžio ir jų gali būti daugiau nei vienas. Vėžys gali būti išaugęs į kraujagysles arba organus aplink kepenis. Jis išplitęs į limfmazgius, bet ne į kitas kūno dalis.
• 4B stadija: navikas yra bet kokio dydžio ir gali būti daugiau nei vienas. Jis gali būti išaugęs į kraujagysles arba organus aplink kepenis. Vėžys išplitęs į kitas kūno dalis.

Kepenų vėžio gydymas

Kepenų vėžys gydomas priklausomai nuo stadijos, kepenų funkcijos, paciento sveikatos būklės ir naviko ypatumų. Gydymo pasirinkimas priklauso nuo ligos išplitimo, vėžio žymenų lygio ir kepenų funkcijos.

Galimi gydymo būdai:

• Chirurginis gydymas: Ankstyvų stadijų atveju dažniausiai rekomenduojama kepenų vėžio operacija. Ankstyvų stadijų atveju paprastai yra rekomenduojamas operacinis gydymas. Jei operacinis gydymas negali būti taikomas, tačiau liga yra lokalizuota tik kepenyse, rekomenduojama taikyti kitus regioninio gydymo metodus: radiodažnio bangų abliacija, spiritizacija, transarterinė chemoembolizacija (TACE), radioembolizacija (SIRT) ar stereotaksinė radioterapija.
• Lokoregioninis gydymas: Jei operacinis gydymas negali būti taikomas, tačiau liga yra lokalizuota tik kepenyse, rekomenduojama taikyti kitus regioninio gydymo metodus: radiodažnio bangų abliacija, spiritizacija, transarterinė chemoembolizacija (TACE), radioembolizacija (SIRT) ar stereotaksinė radioterapija. Transarterinė chemoembolizacija yra standartinis gydymas, kai kepenyse nustatomi daugybiniai navikai bei nėra galimybės jų išoperuoti arba sunaikinti abliacijos būdu. Šios procedūros poveikis yra dvejopas - per kepenų arteriją į kepenis suleidžiamos nanodalelės, kurios užkemša smulkiąsias arterijas ir navikai negauna maitinimo. Šiomis dalelėmis į navikus taip pat nunešami chemopreparatai, kurie sunaikina naviko ląsteles.
• Sisteminis gydymas: Atvejais, kuomet šie metodai negalimi, nustačius stipriai kepenyse išplitusį vėžį arba aptikus metastazių kituose organuose, skiriamas sisteminis gydymas. Kai vietiniai metodai negalimi, nustačius stipriai kepenyse išplitusią ligą arba metastazių kituose organuose, rekomenduojamas yra sisteminis gydymas. Chemoterapija gydant hepatoceliulinę karcinoma nėra labai efektyvi. Standartiniu pirmos eilės pasirinkimu laikoma biologinė taikinių terapija. Jau nuo 2016 metų pirmos eilės gydymo standartu laikomas taikinių terapijos preparatas sorafenibas, kuris III fazės klinikinio tyrimo „SHARP“ metu ženkliai prailgino pacientų išgyvenamumą, lyginant su placebu. Nuo 2018 m. HCC pirmos eilės gydymui patvirtintas dar vienas taikinių terapijos preparatas -lenvatinibas. Pacientų išgyvenamumo prailgėjimas bei gyvenimo kokybė buvo panašūs kaip sorafenibo, tačiaupasiektas šiek tiek geresnis atsako dažnis bei išgyvenamumas be ligos progresijos. Pastaraisiais metais atsirado galimybė gydyti pacientus, ligai progresuojant po standartinio gydymo sorafenibu. Kabozantinibas - taikinių terapijos vaistas, kurio efektyvumas patvirtintas III fazės „CELESTIAL“ tyrimo metu pacientams, kuriems anksčiau buvo skirtas gydymas sorafenibu. Šis vaistas ne tik patikimai prailgino pacientų išgyvenamumą bei laiką iki ligos progresavimo, bet net du kartus daugiau pacientų pasiekė ligos kontrolę, lyginant su placebu.
• Paliatyvus gydymas: Visų HCC gydyti taikomų preparatų šalutinio poveikio profilis yra panašus. Dažniausiai pasireiškia bendras silpnumas, hipertenzija, viduriavimas, rankų-pėdų sindromas, bėrimas.

Mityba sergant kepenų vėžiu

Sergant kepenų vėžiu, mityba yra labai svarbi. Rekomenduojama valgyti 5-6 nedidelius patiekalus per dieną maždaug kas 3 val. Toks maitinimosi būdas leidžia užtikrinti, kad kūnas gautų pakankamai maistinių medžiagų.

Rekomenduojami produktai:

• Liesi baltymai, tokie kaip vištiena, kalakutiena, žuvis, kiaušiniai, neriebūs pieno produktai, riešutai, soja.
• Nesmulkinti grūdai, tokie kaip avižiniai dribsniai, nesmulkintų kviečių duona, rudieji ryžiai ir viso grūdo makaronai.
• Spalvingi vaisiai ir daržovės.
• Sveikieji riebalai, pavyzdžiui, esantys avokaduose, riešutuose, sėklose ir alyvuogių aliejuje.
• Vanduo ir kiti skysčiai.

Reikėtų vengti:

• Sočiųjų arba transriebalų, tokių kaip raudona mėsa, riebus pienas ir kepiniai.
• Paprastieji angliavandeniai didina kepenų suriebėjimo riziką. Jų gausu perdirbtuose maisto produktuose, saldumynuose, saldžiuose gėrimuose ir kt.
• Transriebalai didina „blogojo“ cholesterolio ir mažina „gerojo“ cholesterolio kiekį. Jei per dieną suvartojama daugiau nei 2% transriebalų, rizika mirti nuo širdies ligų išauga 20-32%.
• Mononatrio gliutamato - skonio stipriklio vartojimas didina laisvų riebiųjų rūgščių ir trigliceridų kiekį kraujo serume ir sukelia kepenų ląstelių (hepatocitų) uždegimą bei displaziją, vystosi kepenų suriebėjimas.
• Aspartamo ir karameles dažiklio yra dideli kiekiai saldžiuose gėrimuose, vaisvandeniuose. Pastarasis sukelia uždegiminius procesus organizme.
• Pernelyg didelis suvartojamu vaisių kiekis taip pat skatina kepenų suriebėjimą.

Kepenų sveikatai naudingi produktai

Kepenų veiklą neigiamai veikia ilgalaikis vaistų vartojimas ir piktnaudžiavimas alkoholiu. Nedidelius alkoholio kiekius kepenys gali neutralizuoti be žymesnių padarinių, tačiau ilgainiui, vartojant didesnius kiekius, kepenys pradeda „pervargti“. Dėl to jų ląstelės suriebėja ir prasideda uždegimas. Jei alkoholio vartojimas nesustabdomas, kepenų ląstelės ima nykti, o jų vietoje formuojasi jungiamasis audinys, kuris nepajėgia atlikti įprastų kepenų funkcijų. Kepenų būklę blogina ir per didelis riebalų kiekis maiste. Šį organą gali pažeisti ir virusinės infekcijos, pavyzdžiui, hepatito A, B ir C virusai.

• Kepenų veiklai itin svarbus lecitinas, kuris natūraliai yra kiekvienoje organizmo ląstelės membranoje. Pastebėta, kad žmonėms, atsisakantiems riebalų dėl svorio metimo, gali sumažėti kūno masė, tačiau kartu padidėja kepenų suriebėjimo rizika. Taip nutinka todėl, kad organizmui pradeda trūkti lecitino, kurio įsisavinimui būtini tam tikri riebalai. Lecitinas padeda reguliuoti cholesterolio kiekį, skatina tulžies išsiskyrimą, lėtina senėjimo procesus ir palaiko kepenų ląstelių sveikatą, ypač esant lėtiniam alkoholio vartojimui.
• Kepenų sveikatai ne mažiau yra reikšmingas cholinas, kuris yra viena iš lecitino sudedamųjų dalių. Jis padeda gerinti atmintį, lėtinti plaukų slinkimą, saugo kepenis nuo riebalų kaupimosi ir dalyvauja acetilcholino medžiagos, atsakingos už nervinių impulsų perdavimą, sintezėje.
• Kepenų ir tulžies veiklą teigiamai veikia ir kai kurie įprasti maisto produktai. Kasdien pusryčiams rekomenduojama rinktis virtus arba termose užplikytus avižų dribsnius su prieskoniais ir džiovintais vaisiais (razinomis, obuoliais ar slyvomis). Po pusryčių kelias valandas patariama nieko nevalgyti ir negerti kavos. Pavasarį kepenų veiklai suaktyvinti naudinga mėnesį kasdien rytais išgerti karčiųjų kiečių (pelynų) arbatos. Po to rekomenduojama pusryčiauti tik praėjus maždaug pusvalandžiui. Šlamučių arbata taip pat vertinama dėl teigiamo poveikio kepenims. Ją galima vartoti nuolat, ištisus metus.
• Vienas veiksmingiausių augalinių preparatų, skirtų kepenų ir tulžies pūslės veiklai palaikyti, - tikrieji margainiai. Juose esantis silimarinas (1,5-3 proc.) padeda gerinti kepenų funkciją. Margainius galima vartoti tiek ligų profilaktikai, tiek jau esant kepenų sutrikimams, pavyzdžiui, po hepatito, esant alkoholinei ar kitos kilmės kepenų cirozei. Margainių arbata ruošiama taip: 1 arbatinį šaukštelį susmulkintų margainių vaisių bei lapų užpilkite verdančiu vandeniu ir palaikykite 10-15 minučių. Galite retkarčiais pamaišyti, kad geriau pritrauktų. Norint pagerinti skonį, galima pridėti šiek tiek pipirmėčių. Arbatą gerkite lėtai, geriausiai - karštą ir 3 kartus per dieną, t. y. ryte tuščiu skrandžiu, prieš pietus ir prieš miegą.
• Kepenų veiklai taip pat naudinga kiaulpienių lapų arbata. Kepenims naudingi ir artišokai bei augalinės arbatos, pavyzdžiui, širdažolių ar kukurūzų purkų.
• Baltymai yra svarbus kepenų ląstelių (hepatocitu) regeneracijai ir yra svarbių aminorūgščių šaltinis - tai apsaugo nuo riebalų kaupimosi kepenų ląstelėse. Baltymų trūkumas gali lemti suriebėjusių kepenų uždegimo vystymąsi. Kita vertus, baltymu perteklius sąlygoja inkstų funkcijos sutrikimą, inkstų funkcijos nepakankamumo vystymąsi. Naudinga baltyminė dieta: 25% baltymų, sumažintas paprastųjų angliavandenių kiekis. Sergant kepenų ciroze sumažėja baltymų sintezė. - šaltų vandenų jūros žuvys: Aliaskos lašiša, sardinės, ančiuviai, skumbrė, alsė, silkė, upėtakis.

Kada kreiptis į gydytoją

Tuomet, kai atsiranda kepenų vėžys, simptomai gali būti nepastebimi. Todėl siekiant užkirsti kelią tokios ligos progresavimui, būtina laiku atlikti reikiamus tyrimus.

Jei įtariate kepenų vėžį ar pastebite simptomus, tokius kaip pilvo skausmas, gelta ar svorio kritimas, būtina nedelsiant konsultuotis su gydytoju ar hepatologu, kad būtų atlikti tyrimai ir nustatyta diagnozė. Venkite savarankiškai interpretuoti simptomus ar vartoti vaistus bei maisto papildus be specialisto rekomendacijos, nes tai gali uždelsti gydymą.

Jei svarstote prevencines priemones, tokius kaip hepatito skiepus, alkoholio ribojimą, svorio kontrolę ar reguliarius ultragarsinius tyrimus, aptarkite šias galimybes su gydytoju, kad jos būtų tinkamos jūsų būklei. Taip pat galite apsvarstyti mitybos specialistų konsultacijas ar psichologinę paramą, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.

---