Mano istorijos pradžia buvo kur kas šviesesnė. Gimiau 1928 metais Alytuje, kur mano tėvo šeima gyveno jau nuo XIX amžiaus pradžios, nors mūsų tikroji pavardė, Bokšickiai, kilo dar nuo mūsų šaknų Bokšiškių kaime (dabartiniai Bokšiai).
Mano motinos šeima kilusi iš Kalvarijos. Tėvas, advokatas, buvo tikras Lietuvos patriotas ir Alytaus šviesuolis, savo veiklą pradėjęs dar prieš 1918 metus. Tarp daugelio jo nuveiktų darbų yra ir Alytaus savanorių gaisrininkų komandos įkūrimas - kurį laiką tėvas buvo ir jos viršininkas.
Jis taip pat įkūrė ir vadovavo Savanorių gaisrininkų brigadai. Daugelį metų buvo ir miesto tarybos narys. Už darbą tėtis buvo apdovanotas ir medaliu „Žūvančių pagalbon“. Be to, būtent jis suprojektavo ir neužšąlančias bei nesudumblėjančias požemines vandens talpyklas, kurios užtarnavo jam ir medalį Estijoje. Už savo pasiekimus jis gavo ne vieną medalį, o mieste mūsų šeima buvo labai gerbiama ir mėgstama. Būti advokato Bokšickio sūnumi Alytuje buvo tikra garbė ir atsakomybė. Mano tėvai trečiojo dešimtmečio kontekste buvo labai pažangūs. Tėtis mokėjo net dešimt užsienio kalbų. O jo darbo vietoje kabėjo ženklas, ant kurio net trisdešimčia kalbų buvo užrašyta, kad rūkyti draudžiama. Mama irgi buvo labai apsiskaičiusi.
Abu tėvai kone mintinai mokėjo rusų klasiką. Skaitymas tapo neatskiriama ir mano paties gyvenimo dalimi. Vaikystėje namuose kalbėjome jidiš kalba, tačiau tėtis norėjo, kad aš ir sesuo mokėtume ir lietuviškai. O mama - kad išmokčiau ir rusų kalbą. Bet aš tėvams sakiau, kad su jais kalbėsiu tik gimtąja jidiš kalba.
1939-aisiais nutarta persikelti į Vilnių, nes mano tėvas puikiai suprato, kad lietuvių advokatai čia bus nepaprastai reikalingi. Pradėjau lankyti Petro Vileišio mokyklą ir netgi spėjau dar metus pasimokyti Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Tačiau netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir mūsų pažadėtasis rojaus sodas buvo visiškai sunaikintas. Gyvenau su savo tėvu tik trylika metų, su motina - penkiolika. Bet iš jųdviejų spėjau gauti visus pamatus.
Karas prasidėjo Vilniuje aštuoniolikos valandų bombardavimo. Kai pradėjo kristi pirmosios bombos, buvau išsigandęs vaikas, tačiau antrą karo dieną - jau suaugęs vyras. Matyt, Vilniuje ir prasidėjo antrasis gyvenimo etapas, su daug skausmo, bet ir ne mažiau vilties išlikti. Labai greitai mano tėvas buvo įkištas į Vilniaus getą, o netrukus ir nužudytas. Mes likome kęsti nuolatinį alkį, tik per plauką vis išvengdami nacių nuolat vykdytos atrankos būti nužudytiems.
Vilniaus getas
Likviduojant getą buvau išvežtas į Estiją. Pasak sesers, tai buvo blogiausias etapas mūsų gyvenime. Tačiau man gyvenimas Vilniaus gete buvo daug geresnis negu tai, ką patyriau Estijoje.
Kai kartu su kitais buvau išvežtas iš geto, niekas nežinojo, kas laukia. Buvome sunkvežimiu nuvežti į geležinkelio stotį ir įstumti į gyvulinį vagoną su dviem mažais langeliais. Čia buvo stumiama vis daugiau žmonių, nemažai jų neturėjo vietos prisėsti. Aš vagone atsidūriau vienas pirmųjų, tad vietos sau radau.
Prieš uždarydami duris prižiūrėtojai įmetė dėžę su gal aštuoniais buteliais vandens. Visa tai šimtui žmonių. Tada durys buvo uždarytos ir užrakintos. Galiausiai kažkas atėjo ir lentomis užkalė langus. Sėdėjome beveik tamsoje. Traukinių stotyje manevravo kariniai traukiniai, tad mūsų vagonai buvo stumdomi pirmyn atgal.
Mūsų gretose buvo žmonių, dirbusių geležinkelyje, tad jie pažindavo vietas, į kurias mus nustumdavo. Štai vienas sako, kad esame Paneriuose, ir visas vagonas ima verkti. Tada buvome perstumti kitur, ir tai pasikartojo gal keturis ar penkis kartus. Galiausiai privažiavo lokomotyvas. Kelionė tęsėsi tris ar keturias dienas, per tą laiką vagono durų niekas neatvėrė. Žmonės troško, o vanduo, savaime suprantama, teko stipriausiems.
Estijos koncentracijos stovykla
Kai atvykome į Estiją, pirmoji stovykla buvo kažkur pelkėje, kelios salelės, 2-3 metrai, o aplink - vanduo. Jame buvo ir tuštinamasi, tad supratome, kad kiekvienas, kas gers tą vandenį, mirs. Pradėjome darbus. Mums duodavo gerti tik cikorijų kavos. Gėriau ją karštą, skystis degino gerklę, tačiau mano kūnas kentėjo nuo dehidratacijos. Net negalėjau suvalgyti duonos, kurios davė kartu su kava - tokia perdžiūvusi buvo mano gerklė. Galiausiai išmainiau pusę kepalėlio duonos į kavą.
Estijos koncentracijos stovykloje buvo mažai vilties išlikti gyvam. Vos per kelis mėnesius beveik neliko gyvų žydų. Vienoje stovykloje dirbome 15 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Eidavome 30 kilometrų kiekvieną dieną ir dešimt valandų dirbdavome. Tai buvo netoli Leningrado. 35 kilometrai iki sienos su Rusija. Tiesėme geležinkelį, o tai buvo fiziškai labai sunkus darbas. Duonos gaudavome tik kartą per tris dienas. Niekas negalėjo palikti kepaliuko duonos kitai dienai. Iš 2500 žydų pusė po dviejų mėnesių mirė.
Eidamas kas dieną tuos 30 kilometrų širdyje tylomis dainuodavau. Tikėjau, kad išgyvensiu, nors tam galimybių tarsi ir nebuvo. Yra dalykų, kurių neįmanoma suvokti, jei pats to nepatyrei. Taip pat vykdavo atrankos, kurių esmė buvo paprasta: pasiunčia kairėn - lieki toliau kęsti vargų, dešinėn - iškart nužudomas. Mūsų kolonoje buvo šimtai ir vos keli prižiūrėtojai.
Labai lengva vesti dviejų ar trijų šimtų žmonių koloną, ir tam tereikia kelių prižiūrėtojų jos gale, ginkluotų lazda arba šautuvu, kad muštų arba šautų. Visi stengiasi judėti į priekį, nes kiekvienas baiminasi atsidurti gale. Tad prieš išeidami į darbą stipriausi vyrai atsistodavo priekyje. Gale atsidūrusieji norėdavo juos aplenkti, tad stengdavosi eiti greičiau. Tad ėjimas tuo metu buvo kone bėgimas, nes visada jausdavai spaudimą ir girdėdavai šūvius už nugaros. Vieną žvarbią žiemos dieną galiausiai visiškai suplyšo mano batai.
Laimė, stovyklos komendantas man leido neiti į darbus, kol nebus gauta nauja avalynė. Vis dėlto kiekvieną rytą ir vakarą su kitais, likusiais be batų, privalėjau dalyvauti rikiuotėje. Mes keturiese buvome be batų ir sugalvojome sistemą. Atsikeldavome anksti rytą, paimdavome akmenį, jį pašildydavome ant krosnelės ir, kai būdavome kviečiami rikiuotėn, su tuo akmeniu kelis šimtus metrų nukeliaudavome iki vietos. Kai būdavo labai šalta, atsistodavome ant akmens. To pakakdavo, kad ištvertume skaičiuotę. Tačiau jei kas nors bandydavo pabėgti ar mirdavo, pasimatydavo, kad rikiuotėje trūksta kalinių.
Tada viskas užtrukdavo ilgiau, kol problema būdavo išsprendžiama. Jei būdavo mirusiųjų, juos surasdavo per 15-20 minučių. Jei kas nors bandydavo pabėgti, vokiečiai su šunimis leisdavosi paskui bėglį, ir mes rikiuotėje turėdavo laukti valandą ar dvi. O akmuo nuo šalčio galėdavo padėti tik labai trumpą laiką - 15-20 minučių. Galiausiai mes gavome klumpes.
Apie stiprybę
Kas nebuvo stiprus, kas buvo pesimistas - negalėjo išgyventi. Kartą mane filmavo Izraelio „Yad Va Shem“ muziejaus žurnalistai, ir baigiantis pokalbiui, kai važiavome namo, žurnalistė manęs paklausė: ar buvote liūdni holokausto metu? Atsakiau: žinoma, ne. Nebuvo laiko būti liūdnam. Kas buvo liūdnas - negyveno ilgiau nei dieną ar dvi. Kai mus varė iš vienos stovyklos į kitą, mintyse dainuodavau. Ir žinojau, kad viskas priklauso tik nuo manęs paties.
Mokėjau kelias dainas iš geto ir mokyklos. Juk aš Petro Vileišio mokinys, o mokykloje turėjome tokį posakį: Petro Vileišio mokinys gėdos nepadarys. Šiandieniam žmogui labai sunku suvokti, ką reiškia kęsti badą ketverius metus be perstojo. Alkis pakeičia mąstymą, galvoji tik apie jį. Gal ir gerai, kad jūs to jau nesuprantate. Man pačiam Lietuva yra labai svarbi. Tai vienintelė vieta, kur turėjau tėvus.
Štuthofo koncentracijos stovykla
Ėjome į Talino uostą, o laivas, kuris turėjo mus nuplukdyti į Štuthofą, buvo paimtas vokiečių kariuomenės. Savaitę tiesiog pralaukėme. Artėjant sovietams pakliuvau tarp 2000 žydų, kurie iš Estijos laivais turėjo būti perkelti į Vokietiją. Vokiečiai iš pradžių ir patys nežinojo, ką su mumis daryti. Galiausiai jie nuėjo į miestą ir iš ten grįžo su krūva lentų, iš jų buvo suręstas laikinas prieglobstis - apverstos V formos kortų namelis.
Jo būta siauro, ilgo, jame grūdosi gausybė žmonių, o išėjimas buvo tik viename gale. Kas nebuvo stiprus, kas buvo pesimistas - negalėjo išgyventi. Tad jei kam nors, miegančiam barako gale, kildavo skrandžio problemų ir reikėdavo į lauką, lipdavo visiems per kojas, tačiau nespėjęs visus reikalus atlikdavo dar pusiaukelėje. Be to, lauke buvo labai šalta, ir, jei kas nors miegodavo priglaudęs galvą prie sienos, rytą atsibusdavo prišalusiais prie lentų plaukais. Sunkiai atidarydavome duris, nes naktį žmonės šlapindavosi jas pravėrę, neidavo į lauką, tad prie durų susidarydavo sušalusio šlapimo kalnas.
Kai atplaukė laivas, galiausiai kiekvienas gavome pusę kepalo duonos. Sulipome į laivą, ir aš radau, kur atsisėsti. Tačiau po trijų ar keturių valandų užsimaniau į tualetą. Su savimi turėjau tik tą vienintelį maišelį su duona. Paprašiau septynių ar aštuonių žmonių, kad pasaugotų mano duoną, maniau, palikęs maišelį su duona toje vietoje, kurioje sėdėjau, grįžęs rasiu ją neužimtą. Grįžau ir radau tik tuščią maišelį, duoną kažkas buvo paėmęs. Priplaukę Dancigą ėjome į Štuthofą, buvau jau keturias dienas nieko nevalgęs.
Buvo žmonių, kurie turėjo duonos ir dirbo virtuvėje, bet negalėjau jos prašyti. Duonos man niekas nebūtų davęs. Bet viena grupė man davė miltų, juos ir valgiau. Ir buvo vienintelis maistas, kurio pavyko gauti per visą tą laikotarpį. Pasiekus Štuthofo stovyklą man ir dar šešiems berniukams pavyko išvengti kelionės tiesiai į Birkenau dujų kameras.
Tuomet sutikau savo dėdę, kuris čia buvo atvežtas iš stovyklos Latvijoje, ir nusprendžiau pabandyti karą išgyventi su juo. Iš vieno lenko gavau duonos kepalėlį, jį pavyko iškeisti į vardą ir numerį kito žmogaus, todėl iki karo pabaigos tapau Israeliu Blecheriu. Kitos tapatybės prireikė tam, kad pagal dokumentus būčiau vyresnis, negu iš tikrųjų yra, ir taip galėčiau likti stovykloje su dėde.
Turėdamas svetimą vardą kartu su juo buvau išvežtas dirbti į Dancigo laivų statyklas. Pamenu, vieną dieną vienas lenkas praėjo pro mane šaukdamas: ar kas žino, kaip kojines pataisyti? Žinojau, kad kare turi žinoti viską. Bėgau pirmyn šaukdamas: aš žinau! Už tai gavau kepalą duonos. Kepalas duonos koncentracijos stovykloje - tai kaip penki tūkstančiai dolerių dabar.
Tiesa, dėdė susirgo šiltine. Bandydamas jam padėti ir slaugyti, susirgau ir aš. Kadangi artėjo rusai, visi koncentracijos stovyklos kaliniai buvo išvesti mirties maršui į Vakarus. Dienas ir naktis buvome genami tolyn. Pasiekėme koncentracijos stovyklą netoli Godendorfo miestelio. Sveikata pablogėjo. Kai visi vėl buvo pakelti toliau žygiuoti į Vakarus, mes likome mažame barake. Lauke girdėjosi kalenant automatiniais šautuvais. Manėme, kad žudomi visi, nesugebėję pakilti tolesnei kelionei.
Neabejojau, kad ateis eilė ir mums. Ir tik po keturių dienų supratome, kad susišaudymas vyko frontui persiritant per šią teritoriją, tad atėjo sovietai. Tik tada sužinojome, kad esame laisvi.
Balys Sruoga Štuthofo stovykloje
Taip. Jis buvo mano mokytojas. Neatsimenu to tiksliai, bet mano sesuo sakė, kad jis mane mokė. Kai skaičiau jo knygą, supratau dalykus, kurių gyvendamas stovykloje nežinojau. Pamenu, vienas jaunas lenkas sumušė vokietį, o antrą dieną jį pakorė, visa stovykla turėjo tai stebėti. O Balio Sruogos knygoje parašyta, kas buvo tas lenkas ir vokietis. Žinoma, vokietis liko gyvas ir sveikas. Kai skaičiau „Dievų mišką“, B.Sruoga jau buvo miręs.
Gyvendamas stovykloje daug nemačiau, o ir nebuvo tokios galimybės. Gyvenau vaikų barake, o vaikščioti po stovyklą laisvai negalėdavau. Už bet kokį nusižengimą galėjau būti sušaudytas. Vieną dieną ėjau pro vieną baraką, kur buvo lenkų, ir pamačiau, kad vienas jų nori išpilti sriubą. Paprašiau, kad duotų man. Paklausė, kur susipilsiu. Nusiėmiau kepurę, į ją ir supylė. Tai buvo tikra šventė - valgyti sriubą. Dabar sunku tai suvokti.
Sugrįžimas į Lietuvą ir kelionė į Palestiną
Kiek atgavę jėgas mes, be abejo, nusprendėme grįžti į Lietuvą, tačiau mums nebuvo leista lipti į traukinį nepraėjus karantino, eilę reikėjo laukti savaičių savaites. Mano dėdei pavyko išsiųsti laišką į Kauną, tačiau atsakymas grižo su tragiška žinia, kad tą naktį, kai iš miesto traukėsi vokiečiai, jo žmona ir trys vaikai buvo gyvi sudeginti Kauno gete. Visi kiti mūsų kadaise didelės šeimos nariai irgi buvo išžudyti, išskyrus mano seserį. Tačiau Izraelyje (tuometėje Palestinoje) vis dar gyveno kitas dėdė ir teta, todėl nusprendėme, kad ten ir trauksime.
Tai ilga istorija. Buvome protingi, paėmėme su savimi į kelionę kelis butelius degtinės, jie padėjo gauti vietą traukiniuose. Beveik po metų, 1946-ųjų vasarį, atvykau į Palestiną ir atgimiau savo naujojoje tėvynėje. Pradėjau mokytis žemdirbystės mokykloje, ir atrodė, kad viltys susikurti naują ateitį išsipildys. Tačiau neprabėgus nė dvejiems metams jau koviausi Izraelio nepriklausomybės kare. Elitinis pėstininkų dalinys, kuriame tarnavau, mūšiuose prarado daug karių, ir atrodė, kad mano likimas kartojasi. Nepaisant to, darsyk nusprendžiau, kad nepasiduosiu. Tapau vienu iš naujo kibuco įkūrėjų, o dar po metų nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę tapti inžinieriumi.