Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Milda Kvizikevičiūtė pasakoja apie XVI a. karalaičių ir didikių vestuves, jų aplinkybes ir tradicijas.
Santuokos Svarba XVI Amžiuje
Sprendimas sutuokti du žmones anuomet buvo rimtas pareiškimas, ko galima tikėtis iš šeimos ir giminės. Panašūs procesai vykdavo ir karališkuosiuose sluoksniuose ieškant jaunikio ar nuotakos.
Nuotakos Sutikimas ir Vedybinė Sutartis
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) kilminga nuotaka turėjo išreikšti savo sutikimą tekėti. LDK šiuo požiūriu buvo progresyvi šalis. Pirmajame Lietuvos Statute (1529 m.) buvo nustatyta, kad moteris negali būti ištekinta ne savo noru. Pavyzdžiui, Žygimantas Augustas formaliai paklausė sesers Kotrynos Jogailaitės, ar ji sutinkanti tekėti už Jono III Vazos. Šis klausimas turėjo būti suderintas su pačia nuotaka, kad būtų išvengta prievartinio ištekinimo, net ir tuo atveju, kai santuoka buvo iš anksto suplanuota.
Kai nuotaka sutikdavo tekėti, būdavo sudaroma vedybinė sutartis. Ji buvo sudaroma ne tarp jaunikio ir jaunosios, kaip galėtume įsivaizduoti ir kaip vyktų šiais laikais, bet tarp nuotakos globėjų (tai galėjo būti tėvas ar brolis) ir jaunikio arba jaunikio globėjų. Jaunikis įsipareigodavo saugoti, ginti, mylėti ir gerbti būsimą žmoną ir užtikrinti finansinę jos gerovę. Buvo apibrėžiama, kokius turtus jaunikis paliks nuotakai, kaip vyks vaikų auklėjimas, jeigu jų bus. Iš jaunosios pusės buvo įsipareigojama skirti kraitį.
Kraičio Dydis ir Turinys
Karališkojo sluoksnio kraičiai buvo labai dideli. Pavyzdžiui, Kotrynos Jogailaitės kraitis buvo 107 tūkst. talerių vertės. Įvertinus to laikotarpio LDK ir Lenkijos Karalystės per metus gaunamas pajamas, tokia suma sudarė apie ketvirtadalį visų metinių valstybės pajamų.
Kotrynos Jogailaitės Kraičio Turinys
- Niurnbergo meistrų darbo paauksuotos taurės
- Sidabrinės lėkštės su paauksuotais karališkais herbais
- Šaukštai ir šakutės, itališki puodai, keptuvės ir pyragų formos
- Aukso ir sidabro vėriniai su deimantais, smaragdais ir rubinais, perlų kepurėlės, grandinėlės ir apyrankės
- Drabužių skrynia: 95 suknelės, 16 sijonų, 31 kepuraitė ir skrybėlaitė
- Aksomai ir atlasai, sabalų kailiai, siuvinėta šilko patalynė, damasto baldakimai
- Baldai, kilimai, veidrodžiai, stalo laikrodžiai
- Kunigų arnotai, mišių taurė su patena ir šventintas vanduo
Vestuvių Viešumas ir Valstybinė Reikšmė
Tuoktuvių šventė būdavo didžiulė, organizuojama visam dvarui ir miestui. Karališkosios vestuvės buvo visos valstybės reikalas. Lygiai tą patį dabar matome Didžiojoje Britanijoje. Karališkoji šeima turi ypatingą statusą valstybėje, o šventė - visai valstybei, tad reikia sudaryti galimybę švęsti visiems.
Vestuvių puotos dalyvis lenkų istorikas ir diplomatas Martynas Kromeris (Marcin Kromer) knygoje „Tikra istorija apie liūdną Suomijos kunigaikščio Jono ir Lenkijos karalaitės Kotrynos nuotykį“ aprašė ir jųdviejų vestuves: „Vestuvės truko visą savaitę. Kovos su kuokomis, raitininkų lenktynės, riterių ir husarų turnyrai, muzika, visokiausi pasilinksminimai ir iškilmės. Turnyruose susirėmimai buvo tokie nuožmūs, kad dalyviai stipriai susižeisdavo, o žirgai net žūdavo. Visas miestas būdavo išpuoštas, o miestiečiai galėjo dalyvauti jiems skirtose veiklose.
Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės Vestuvės
Parodoje kalbama apie dvi labai skirtingas santuokas, tadgi ir pačias vestuves. Barbora Radvilaitė tuokėsi su Žygimantu Augustu Vilniaus katedroje, bet uždaroje koplyčioje, su mažai liudininkų, jei jų apskritai buvo. Barboros ir Žygimanto santykiai Lenkijos didikams buvo nepriimtini, buvo suprantama, jog bus sulaukta pasipriešinimo iš lenkų pusės. Tiesa, LDK didikams būtų buvusi didelė šventė ir didelis laimėjimas.
Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos vestuvės taip pat buvo šiek tiek netradicinės. Dažniausiai nuotaka keliaudavo pas jaunikį į tuoktuvių ceremoniją, bet šiuo atveju buvo atvirkščiai. Jonui III Vazai ši santuoka taip pat buvo labai reikalinga - jis turėjo interesų Livonijoje, įtaka čia turėjo padėti užtikrinti Švedijos vientisumą. Tad net ir neturėdamas brolio, Švedijos karaliaus Eriko XIV, pritarimo, Suomijos, vienos iš Švedijos karalystės kunigaikštysčių, kunigaikštis Jonas Vaza vis tiek atvyko į Lietuvą: iš pradžių į Klaipėdą, galiausiai - į Kauną. Vestuvės vyko Vilniaus katedroje, jaunuosius sutuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius. Vyko didžiulė puota Valdovų rūmuose.
Kotrynos Jogailaitės Vestuvių Detalės
Kadangi kalbame apie bažnytinę santuoką, pati ceremonija iš esmės nėra labai pasikeitusi. Ji galėjo būti kiek ilgesnė: juk vestuvės nebuvo eilinės. Ceremonijos metu buvo įteiktas žiedas, kurio viduje lotyniškai buvo išgraviruota frazė „Nemo nisi mors“ (liet. „Niekas, išskyrus mirtį“). Kotrynai turėjo būti pasiūti ar parinkti ištaigingi drabužiai, tuo metu tai buvo įprasta. Kadangi tai nebuvo iki galo karališkos vestuvės, todėl mes nežinome tiek daug, kiek apie Bonos tuoktuves. Kotryna buvo princesė, o Jonas tebuvo Suomijos kunigaikštis, ir tuomet dar niekas nežinojo, kad jis taps Švedijos karaliumi.
Vienas vestuvių liudininkas paliko užuominų apie tai, kaip puotos metu jaunieji buvo palydėti į jiems skirtus kambarius, kur buvo skaitoma ilga kalba lotyniškai, o jaunikis turėjęs atsakyti į ją taip pat lotyniškai. Kambariuose buvo pridėta įvairių saldumynų, marcipanų, cukruotų vaisių.
Netikėtos Aplinkybės ir Religiniai Aspektai
Beje, netikėtas dalykas, kad Kotryna tekėjo pirmiau (nors buvo 36-erių metų) nei jos vyresnė sesuo Ona Jogailaitė (vėliau ištekėjusi už Stepono Batoro), o tuomet tai buvo neįprasta. Jonas norėjo vesti būtent Kotryną. Beje, pirmiausia reikėjo atsiklausti Onos, ar ji sutinka, kad pirmiau tekėtų jaunesnė sesuo. Kotryna garsėjo savo grožiu. Ji ir anksčiau turėjo daug gerbėjų, kurie siekė jos rankos: tarp jų net Ivanas Rūstusis. Ji sulaukdavo daug pasiūlymų, bet Žygimantas Augustas tuomet nelabai norėjo tvarkyti trijų netekėjusių seserų reikalų, nes turėjo savų rūpesčių.
Vienas svarbus dalykas kalbant apie Kotrynos ir Jono santuoką - skyrėsi jų konfesijos. Jonas III Vaza buvo protestantas, o Kotryna - katalikė. Ji buvo giliai tikintis žmogus. Jonas III Vaza tam tikra prasme pamynė savo įsitikinimus. Tuoktuvės vyko Vilniaus katedroje, jaunuosius tuokė vyskupas Valerijonas Protasevičius, tad ceremonija buvo katalikiška. Lygiai taip pat Kotryna Jogailaitė, išlaikiusi savo katalikišką tikėjimą, vėliau Švedijoje buvo karūnuota laikantis liuteroniškų apeigų. Ir vėliau Kotryna aktyviai propagavo katalikišką tikėjimą: jos noru Švedijoje buvo statomos katalikiškos bažnyčios, remiami vienuolynai.
Jono ir Kotrynos Santykiai
Susitikti galėjo kelios dienos prieš pat vestuves Vilniuje, bet tikrai nesusirašinėjo ir nebuvo susipažinę. Tiesa, jų gyvenimo aplinkybės juos turėjo suartinti. Po maždaug pusmečio jųdviejų bendro gyvenimo Jonas uždaromas į Gripsholmo pilies kalėjimą kartu su žmona. Kotryna buvo brandi nuotaka ir žmona, ji buvo įsipareigojusi prieš Dievą ir valstybę, matyt, šis įsipareigojimas buvo didesnis už laisvės troškimą. Juos turbūt jungė abipusė pagarba.
O štai Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė susitikinėjo, netgi, manau, galima vartoti šitą terminą, o juokaujant sakyti - „deitino“, kiek tai buvo įmanoma XVI amžiuje. Jie tikrai susitikdavo medžioklėse, rūmuose. Žygimantas Augustas, būdamas vedęs savo pirmąją žmoną Elžbietą Habsburgaitę, bendravo su Barbora.
Keksiukai Vietoj Liudininkų Tradicijos
Šiaip keksiukai man tinka visoms progoms. Kalėdos tai ar Velykos, gimtadienis ar vakaras su draugais. Skiriasi tik jų dekoravimo subtilybės. Būtent pavasariniai keksai turi būti ryškūs, gaivūs, purūs. Visai neseniai atradau tobulų keksiukų receptą. Purūs, minkšti, pakankamai drėgni - tokie, kokie ir turi būti. Juk nenorime vietoj keksų išsikepti batono?!
Keksiukų Receptas
- 180 g smulkaus cukraus;
- 185 g miltų;
- 1 kupino a.
- keleto šaukštų „Rududu“.
Sviestą ištrinu su cukrumi iki purios masės. Tai man pats sunkiausias ir labiausiai nelaukiamas darbas. Įmušu vieną kiaušinį, dar kartą suku iki purios masės, taip pat elgiuosi ir su antruoju kiaušiniu. Mušant po vieną kiaušinį, gausite puresnę masę, nei įmušę iš karto abu kiaušinius. Supilu pieną bei išsijotus miltus, sumaišytus su kepimo milteliais. Keksiukų formeles iškloju popieriniais krepšeliais, įkrečiu keksiukų masės (iki pusės formelės). Tuomet šaukšteliu ant viršaus dėlioju po nedidelį gabalėlį „Rududu“ masės. Kepdami keksiukai kyla ir apgobia tą masę, todėl ji lieka viduje kaip įdaras. Paruoštus keksus dedu į įkaitintą iki 180 °C orkaitę ir kepu, kol gražiai pagelsta. Atvėsintus keksiukus galima dekoruoti, kaip tik širdis geidžia.