Keistuolių teatras spalio 12 dieną pristatė pirmąją sezono premjerą - režisieriaus Aido Giniočio spektaklį jaunimui „Riešutų duona“ pagal Sauliaus Šaltenio apysaką.
Spalio 3 dieną 7-8 klasių mokiniai lankėsi Marijampolės dramos teatre, kur žiūrėjo Keistuolių teatro spektaklį „Riešutų duona“.
Legendinis kūrinys, ne kartą adaptuotas teatro scenoje ir į Lietuvos kino istoriją įėjęs režisieriaus A.Žebriūno dėka, Keistuolių teatre atgims šiuolaikiškai interpretuotame scenovaizdyje su „The Beatles“ muzika.
Spektaklio vizija ir interpretacija
Pasak režisieriaus, jo kuriama „Riešutų duona“ išsivaduoja iš nostalgiškos romantizuoto kaimo estetikos ir atsigręžia į rafinuotesnį miestietišką septintojo dešimtmečio Lietuvos vaizdą, kurio jaunoji karta, nors ir apribota sovietmečio rėmų, jau alsuoja europietiškos kultūros ir muzikos ritmu.
Naujajame pastatyme jaunojo Andriaus Šato atsisveikinimo su vaikyste istorija skleisis šiuolaikiškai interpretuotame scenovaizdyje skambant "The Beatles" muzikai.
Režisieriaus mintys apie spektaklį
Anot spektaklio „Riešutų duona“ režisieriaus Aido Giniočio, filmo scenarijus nemažai skyrėsi nuo originalios apysakos, o jam rūpėjo savo adaptacijoje kuo autentiškiau pateikti S. Šaltenio tekstą.
„Jauno žmogaus nepritapimas prie pasaulio, kuris jį supa, ir didelis, romantiškas bei skaudus noras tą pasaulį pakeisti mane, tuomet dar jauną žmogų, labai veikė kaip pozityvus pavyzdys. Mano galvoje nuolat kirbėjo Andriaus, einančio prieš srovę, atsiminimas, o šiais metais supratau, jog teatre yra išties gerų jaunų aktorių ir galiu drauge su jais atiduoti skolą savo vaikystės idealui“, - apie spektaklio gimimą pasakoja kūrėjas.
Muzikinis sprendimas
„Kalbant apie "Riešutų duoną", esame pripratę prie nostalgiškai kaimiškos estetikos: tokią matėme ir garsiajame A.Žebriūno filme, ir ankstesniuose spektakliuose. Tačiau apysakoje kalbama ne apie kokį bažnytkaimį, o normalaus dydžio miestą septyniasdešimtaisiais: galbūt tai yra Zarasai, galbūt - Utena. O kas gi nutinka septyniasdešimtaisiais? Pas mus ateina Vakarų muzika, o visų pirma, aišku, bitlai.
S.Šaltenio, Vytauto Kernagio karta buvo pamišę dėl jų muzikos. Dėl to, mano manymu, geriausiai to laikmečio spalvas atskleidžia būtent bitlai - jie sudaro labai smagų kontrastą, parodantį, kaip Lietuvos miestelyje to meto jaunoji karta jau gyveno europietiško miesto ir kultūros ritmu.
Per repeticijas žiūrėjome tų laikų nuotraukas ir įsitikinome, jog žmonės tikrai nesifotografuodavo su sermėgomis ar milinėmis, kurios teatre yra tarsi metaforiniai tų laikų simboliai. Nieko panašaus - visi ten labai stilingai apsirengę! Mes dažname spektaklyje apie tą laikmetį turime romantizuotą kaimą, o urbanistinio, rafinuotesnio miestietiško vaizdo pasigendu.“
Spektaklio tema ir aktualumas
„Riešutų duonoje“ kalbame apie tai, kad nereikia bijoti būti sąmoningu, drąsiu, kritiškai reikštis ir teigti savo tiesą, kuria tiki. „Nors šiais laikais mes vis laisvėjame, turime klestinčią demokratiją, net ir šios sąlygos sukuria naujas normas - jų buvimas niekur nedingsta. Norisi šias pilkosios masės normas pajudinti - ypač jaunimo tarpe, nes spektaklis visų pirma bus skirtas jauniems žmonėms. Tam net ir šiais laikais reikia labai daug drąsos“, - svarsto režisierius.
„Jaunas S.Šaltenis ir jo pirmosios apysakos, būtent "Riešutų duona", turi kažko "karščiuojančio" ir labai sveiko, kas būdinga ne vien tos epochos, kai jis rašė, žmogui. Tai - išsiskiriančios asmenybės, kurios mus visus keičia savo nenoru taikytis su rutina, banalia kasdienybe, banaliais papročiais ar visuomenės požiūriu "kas ką pasakys".
Nors šiais laikais mes vis laisvėjame, turime klestinčią demokratiją, net ir šios sąlygos sukuria naujų normų - jų buvimas niekur nedingsta. Manau, jog tokios normos demokratinėse šalyse atsiranda daugumos, pilkų vidutinybių dėka. Norisi jas pajudinti, ypač tarp jaunimo, nes spektaklis visų pirma bus skirtas jauniems žmonėms.
"Riešutų duonoje" kalbame apie tai, kad nereikia bijoti būti išmaniam - ir kalbu ne apie telefonus, o žmogaus asmenybę, - drąsiam, kritiškai reikštis ir teigti savo tiesą, kuria tiki.
Aktoriai ir vaidmenys
Pagrindinius Andriaus ir Liukos vaidmenis „Riešutų duonoje“ kuria net keturi aktoriai - teatro žiūrovams jau pažįstami Aurimas Bačinskas ir Jovita Jankelaitytė bei vaidybos studentai Lukas Auksoraitis ir Aistė Šeštokaitė.
Liuką Kaminskaitę spektaklyje vaidina Aistė Šeštokaitė arba Jovita Jankelaitytė, o Andrių Šatą - Lukas Auksoraitis arba Aurimas Bačinskas.
Auksoraičio Andrius - kaimiškos natūros, jautrios širdies jaunuolis, pasakojantis pirmą savo meilės nuotykį. Pakeltas verksmingas balso tonas išduoda jį bandant pasiteisinti dėl vaikystės klystkelių ir tikrieji jaunuolio išgyvenimai lieka užslėpti.
Spektaklyje taip pat vaidina ir jau žiūrovams pažįstami aktoriai: Dalius Skamarakas - Kaminskas, Jurgis Marčėnas - Aliukas Šovinis, Judita Urnikytė - mokyklos direktorė, Vesta Šumilovaitė - Elytė Šatienė ir Justina Smieliauskaitė - Irena Meškutė.
Visus personažus, išskyrus Andrių, Giniotis šaržuoja, veiksmus iliustruoja garsais, o komiškumas kuriamas ir žiūrovų reakcija sukeliama, tarkim, tam pačiam aktoriui vaidinant kelis tarpusavyje šnekančius personažus, jiems suteikiant kitus aksesuarus ir kalbos manierą (pavyzdžiui, Vaidotas Žitkus vaidino visus Šatų šeimos vyrus - tėvą, brolį ir senelį) ar kelis kartus pakartojant veiksmų seką ir pan. Kadangi komiškumas kuriamas iš to, kas yra žmogiška, - juokas turi ir socialinę prasmę.
Aktorių debiutas
Mano žiūrėtame spektaklyje vaidino iki tol teatro scenoje nematyti Šeštokaitė ir Auksoraitis bei Peliūkščio vaidmenį atliekantis Džiugas Širvys, kurie ateityje turbūt irgi įsilies į „Keistuolių teatro“ kolektyvą.
Spektaklio siužetas ir esmė
Pagal S. Sauliaus Šaltenio apysaka besiremiantis spektaklis pasakoja apie Andrių Šatą, jauną nedideliame praeito amžiaus vidurio Lietuvos miestelyje gyvenantį vaikiną, ir jo mylimąją Liuką, kurių šviesią meilės istoriją užtemdo Šatų ir Kaminskų šeimų nesutarimai.
Baltais apsiaustais apsigobusių aktorių rate pabudus po apendicito operacijos iš naujo prasideda jaunojo Andriaus Šato (akt. Aurimas Bačinskas ir Lukas Auksoraitis) gyvenimas, o kartu su juo - ir švelnios ironijos bei šviesaus liūdesio potėpiais nuspalvintas spektaklis.
„Riešutų duonoje“ vienas po kito skleidžiasi paprastų nedidelio miestelio žmonių dramatiški likimai, kurių epicentre - netikėtai užsižiebę trapūs jausmai tarp Andriaus ir kaimynų Kaminskų atžalos Liukos (akt. Aistė Šeštokaitė ir Jovita Jankelaitytė).
Nesantaika tarp dviejų šeimų pasirodo stipresnė už dviejų pirmą kartą meilę patyrusių jaunuolių idealizmą ir viltį pakeisti nerašytas suaugusiųjų taisykles. Atsisveikinimas su Liuka - tai ir Andriaus atsisveikinimas su nerūpestinga, šviesia, riešutų duona iš dėdės Boleslovo (akt. S. Šaltenio „Riešutų duona“ - moderniosios lietuvių literatūros klasikos kūrinys, daugeliui pažįstamas ne tik iš ankstesnių teatro pastatymų, bet ir iš legendinio 1978 m. Arūno Žebriūno filmo.
Kiekvieno bręstančio žmogaus išgyvenama vidinė drama “Riešutų duonoje” nuspalvinta šviesaus liūdesio ir subtilios ironijos potėpiais.
Atsinaujinantis teatras
Atsinaujina ne tik žiūrovų, bet ir teatro aktorių gretos: „Riešutų duonoje“ vaidina jau penkta aktorių karta, o per trisdešimt teatro gyvavimo metų jame sukurta daugiau nei trisdešimt spektaklių vaikams ir tiek pat suaugusiesiems.
Festivalio įvertinimas
Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje 2018 “Riešutų duona” pelnė keturis apdovanojimus už žiūrovų simpatijas, geriausią režisūrą (rež. Aidas Giniotis), geriausią antraplanį vaidmenį (akt. Dalius Skamarakas) ir geriausią jaunosios aktorės vaidmenį (akt.