Gražios, egzotiškos, bjaurios, keistos - visi šie apibūdinimai telpa žvejo akyse, kai jis išdidžiai laiko savo ką tik sugautą laimikį. Tačiau pasaulyje yra labai keistų žuvų, kurios mums atrodytų mažų mažiausia keistos. Jų sąrašą pateikia žvejams skirtas portalas KABLYS.lt.
Žuvų įvairovė ir jų unikalios savybės
Įsivaizduokite, traukiate laimikį ir staiga pamatai žuvį, atrodytų atplaukusią tiesiai iš mokslinės fantastikos filmo. Mūsų pasaulio vandenyse gyvena daugybė keistų žuvų, kurias galima sugauti - jų išvaizda ir elgesys stebina net mokslininkus. Kai kurios keistos žuvys turi švytinčius organus ar milžiniškas dantytas žiotis, kitos apskritai netenka akių gyvendamos tamsoje. Vis dėlto visos šios savybės - ne keistenybės dėl keistumo, o evoliucijos suformuoti privalumai.
Keisčiausių žuvų apžvalga
Ilgapelekė lūpažuvė
Tik pažiūrėkite į tą snukelį! Ilgapelekė lūpažuvė yra spalvingas lūpažuvių šeimos narys, turintis šiek tiek neįprastą pailgą snukį, puikiai pritaikytą vėžiagyvių paieškai jūros dugne. Šios žuvies keistumai toli gražu nesibaigia vien egzotiška išvaizda, tai - vienas tų retų gyvūnų, per savo gyvenimą pakeičiančių net lytį. Ilgapelekė lūpažuvė gimsta moteriškos lyties, o po maždaug trejų metų virsta patinėliu.
Žuvis - lašas
Dar keisčiau atrodančios žuvies greičiausiai nerastumėte visame vandenyne. Žuvis - lašas dažniausiai aptinkama Australijos pakrantėse ir Tasmanijoje. Šis laimikis atrodo visai kaip vaikų pamėgtas desertas želė. Žuvis - lašas neturi net plaukmenų, būdingų įprastoms žuvims.
Irklanosis
Irklanosio snukis ir galva greičiausiai bent kartą tikrai pasirodo kiekvieno vaiko košmaruose, tačiau neverta jaudintis. Nepaisant milžiniškos grobuoniškos burnos, irklanosis maitinasi tik zooplanktonu. Jų prailginta nosis gali aptikti silpnus elektrinius impulsus, kurie padeda ieškoti maisto. Amerikinis irklanosis - viena didžiausių Šiaurės Amerikos gėlųjų vandenų žuvų, galinti išaugti net iki 1,5 metro ir sverti daugiau nei 45 kg.
Jūrų velnias
Jūrų velnias (lot. Lophius piscatorius) - giliavandenė plėšri jūrų žuvis, atrodanti lyg iš košmaro. Jos didžiulė galva užima beveik pusę kūno, žiotys pilnos ilgų aštrių dantų. Ši žuvis užauga iki 1,5 m ilgio ir 20 kg svorio. Įdomiausia, kad jūrinio velnio kakta “papuošta” išilginiu ūseliu - tai evoliucijos suformuota “meškerė” su švytinčiu masalu gale. Tūnodamas jūros dugne tarp uolų, velnias mojuoja tuo jauku ir prisivilioja smalsias mažesnes žuvis tiesiai į nasrus. Šis masalas skleidžia šviesą tamsoje (bioliuminescencijos dėka) - puikus triukas amžinoje gelmių tamsoje. Jūrų velniai aptinkami 50-200 m gylyje Šiaurės rytų Atlante, Viduržemio ir Juodojoje jūroje. Nors išvaizda bauginanti, žmonės juos ir žvejoja: velnių uodega laikoma delikatesu (žinoma kaip “monkfish”).
Pūsliažuvė
Pūsliažuvė (lot. Tetraodontidae) - atrodytų miela, apvalutė žuvelė, kuri iš tiesų yra viena nuodingiausių pasaulyje. Ji gavo “burbulo” pravardę, nes pajutusi pavojų akimirksniu išsipučia į dygliuotą rutulį. Pūsliažuvės oda pasidengia stačiais dygliais ir plūduriuoja pilvu į viršų - plėšrūnui ją praryti beveik neįmanoma. Dar įspūdingiau, kad daugelio pūsliažuvių audiniuose yra tetrodotoksino - itin stiprių nuodų, kurie net 1200 kartų toksiškesni už kalio cianidą. Viena žymiausių pūsliažuvių - fugu (Takifugu niphobles), Japonijoje laikoma delikatesu. Virtuvės meistrai labai kruopščiai paruošia fugu, mat menkiausia klaida gali būti mirtina - šios žuvies nuodai paralyžiuoja nervų sistemą. Pūsliažuvių šeimai priklauso ~185 rūšys, gyvenančios tropiniuose vandenyse. Jų burnoje - keturi tvirti dantys, sudarantys tarsi snapą, kuriuo trupinami koralai, moliuskų kiautai. Įdomu, kad iš pažiūros lėtapėdės pūsliažuvės turi dar vieną talentą: kai kurios rūšys (pvz., baltadėmė pūsliažuvė) sugeba dailinti smėlio “meninius” lizdus jūros dugne, kad priviliotų patelę.
Šamas albinosas
Šamas albinosas - tai ne atskira rūšis, o retenybė: įprasto šamo individas, dėl genetinės mutacijos neturintis pigmento. Albinosinių šamų oda pieno baltumo, akys rausvos - toks vaizdas pribloškia, lyg pamatytum vaiduoklį upėje. Dažniausiai aptinkami albinosai būna didžiojo šamo (Silurus glanis) giminaičiai, kurie paprastai gyvena Europoje. Kadangi albinizmas sumažina maskuotę, išgyventi gamtoje albinosui sunku: ryškiai baltą žuvį lengviau pamato plėšrūnai, o plėšrus albinosas šamas pats sunkiau pasislepia tykodamas grobio. Dėl to gamtoje tokie individai itin reti (skaičiuojama, kad vos ~1 iš 10 000 šamų gimsta albinosu). Visgi pasitaiko įspūdingų nutikimų: 2013 m. Ispanijoje britų žvejys sugavo 2,5 metro ilgio, 93 kg svorio baltą šamą milžiną - tuo metu tai buvo pasaulio rekordas. Po įtemptos 30 minučių kovos milžinas ištrauktas, įsiamžintas nuotraukose ir paleistas atga. Albinosiniai šamai vertinami nevienareikšmiškai: vieniems tai svajonių trofėjus, kitiems - gamtos retenybė, kurią dera saugoti. Mokslininkai pažymi, kad albinizmas - tik išvaizdos pokytis, žuvies mėsai ar skoniui įtakos neturintis.
Vėgėlė
Vėgėlė (lot. Lota lota) - vienintelė menkinių žuvis pasaulyje, prisitaikiusi gyventi gėlame vandenyje. Dėl to vėgėlę žvejai kartais pavadina “gėlavandene menke”. Jos kūnas ilgas ir gleivėtas, primena ungurio ir menkės hibridą: galva plokščia, ūsas ant smakro, oda stora ir slidi, padengta smulkiais įaugusiais žvynais. Margas gelsvai rusvas raštas padeda maskuotis tarp akmenų dugne. Vėgėlė - aktyvi plėšrūnė, bet tik šaltuoju metu. Skirtingai nei dauguma žuvų, ji mėgsta šaltį: rudenį ir žiemą, kai vanduo atšąla iki +4 °C ar mažiau, vėgėlės atgyja. Jos medžioja naktimis, lydimos tamsos ir blogo oro - tuomet lėtai prisėlina prie grobio ir jį praryja. Vasarą, vandeniui sušilus, vėgėlės beveik nesimaitina ir net įminga dumble, tarsi vasarodamos. Dar vienas išskirtinis bruožas - šios keistos žuvys neršia viduržiemį, po ledu, kai temperatūra ~1-3 °C. Neršto metu vėgėlės išsiruošia į seklumas net per šalčius, kai kitos žuvys neaktyvios. Dėl netipiško gyvenimo ritmo Lietuvoje vėgėlių žvejyba irgi neįprasta: jas gaudyti leidžiama tik žiemai baigiantis (nuo vasario), nes gruodį-sausį vyksta nerštas, ir draudžiama imti mažesnes nei 45 cm. Kulinariniu požiūriu vėgėlė vertinama puikiai - jos mėsa balta, neriebi, o kepenys laikomos delikatesu.
Dygliaryklis
Dygliaryklis (lot. Squalus acanthias) - tai mažas ryklys, pasipuošęs aštriais spygliais. Ši ryklių rūšis užauga vos ~1 metro ilgio, tačiau turi du nuodingus dygius - po vieną prieš kiekvieną nugaros peleką. Jei kas puola dygliaryklį, jis gali smogti savo dygliais ir įdurti skausmingą žaizdą, įleidęs nedidelį kiekį nuodų. Dygliarykliai paplitę tiek Atlanto, tiek Ramiojo vandenyno vidutinio klimato vandenyse, dažnai netoli jūros dugno. Įdomu tai, kad šiuos rykliukus kartais sugauna ir mūsų žvejai Baltijos jūroje: 2018 m. žvejys netoli Liepojos sugavo ~1 m ilgio dygliaryklį - žuvis jį nustebino, mat prie Lietuvos krantų ryklių pasitaiko labai retai. Supratęs, kokią retenybę pagavo (ši rūšis nykstanti), žvejys rykliuką nufotografavo ir paleido atgal į jūrą. Beje, dygliarykliai turi dar vieną išskirtinį bruožą - tai ilgiausią nėštumo trukmę tarp visų stuburinių. Patelė savo mažylius nešioja net 2 metus (22-24 mėnesius), kol pagimdo visiškai išsivysčiusius mažylius. Tokia lėta reprodukcija reiškia, kad populiacijai atsistatyti sunku, todėl dygliaryklių daug kur sumažėjo dėl perteklinės žvejybos. Vis dėlto kai kur (pvz., Britų salose) jie vis dar gaudomi ir valgomi, vadinami “jūrų ūdomis” (angl. rock salmon).
Dumblažuvės
Dumblažuvės (lot. Amia calva), - tikra gyva fosilija gėlųjų vandenų pasaulyje. Ji vienintelė išlikusi senovinio Amiiformes būrio rūšis. Išvaizda primena primityvią žuvį: kūnas iki 70 cm ilgio, cilindriškas, storai gleivėtas; nugara alyviškai rusva su marmuriniu raštu, pelekai minkšti. Nors dumblažuvė panaši į kitas kaulines žuvis, jos sandaroje išliko archajiškų bruožų - pavyzdžiui, ji turi primityvius plaučius. Tiksliau, plaukimo pūslė atlieka plaučių funkciją: žuvis gali įkvėpti oro ir juo kvėpuoti! Ji netgi reguliariai kyšteli galvą virš vandens įkvėpti oro - net jeigu vandenyje pakanka deguonies. Šis unikalus prisitaikymas leidžia dumblažuvei klestėti sekliose, užpelkėjusiose balose, kur vasarą deguonies trūksta - kitos plėšrios žuvys tokiose vietose neišgyventų. Dumblažuvės paplitusios Šiaurės Amerikoje (Didžiųjų ežerų ir Misisipės baseinuose) ir mėgsta dumblėtus, tankiai augalais apžėlusius vandenis. Aktyvios daugiausia naktį - tada medžioja mažesnes žuvis, varles. Įdomu, kad veisimosi metu dumblažuvės patinas suka lizdą iš žolių seklumoje ir saugo ten patelės ikrus, o vėliau ir išsiritusias lervutes. Tai gana retas tėviškas elgesys tarp žuvų plėšrūnų. Sugavus dumblažuvę, galima nemenkai nustebti - ši reliktinė žuvis aršiai priešinasi. Ji turi aštrius dantis ir net gali kirsti - Amerikos žvejai juokauja, kad dumblažuvės “gina dinozaurų palikimą”. Nors maistui ši žuvis vertinama prastai (mėsa turi daug smulkių ašakų), sportine prasme jos žūklė suteikia daug azarto.
Sidabrinis karpis
Sidabrinis karpis (lot. Hypophthalmichthys molitrix), invazinė karpių rūšis, pasižyminti netikėtu “skraidymo” talentu. Šie karpiai gyvena upėse ir ežeruose, minta planktonu, tačiau išgąsdinti elgiasi neįprastai: jie pašoka iš vandens net iki 3 metrų aukščio! Praplaukusi motorinė valtis sukelia masinę reakciją - dešimtys stambių žuvų gali šokinėti į orą tiesiai aplink žmones. JAV užfiksuota atvejų, kai 10 kg svorio sidabrinis karpis, pašokęs ir rėžęsis į greitaeigėje valtyje esantį žmogų, sulaužė jam žandikaulį ir sukėlė smegenų sutrenkimą. “Skraidantys karpiai” taip smarkiai prisidarė problemų, kad kai kuriose upėse vandens sportas tapo pavojingas - vandens slidininkai Misisipėje rimtai rizikuoja, mat šios keistos žuvys tiesiog skraido aplink juos. Kodėl sidabriniai karpiai šitaip šokinėja? Manoma, kad tai pabėgimo refleksas - gamtoje šoklūs judesiai padeda pasprukti nuo plėšrūnų, o valčių triukšmas juos klaidina. Neįprastas sidabrinių karpių elgesys pribloškia pirmąkart tai pamačiusius. Įdomu ir tai, kad patys kinai sidabrinius karpius laiko delikatesu - taigi šis lašišinis šoklys vienur kelia grėsmę turistams, kitur - garuoja ant pietų stalo.
Stiklinė žuvis
Stiklinė žuvis - pažvelgus į tokią žuvelę, regis, matai jos griaučius ir vidaus organus! Viena žymiausių - Indijos stiklinė ešeržuvė (lot. Parambassis ranga). Taip pat žinomas ir stiklinis šamas (lot. Kryptopterus vitreolus), mėgiamas akvariumų augintinių. Šių žuvų oda ir raumenys beveik permatomi - gamtoje tai padeda pasislėpti nuo plėšrūnų, tarsi ištirpti vandenyje. Pavyzdžiui, stiklinio šamo kūnas beveik visiškai skaidrus, matyti tik stuburas, o prie galvos blizga sidabrinis maišelis - ten susitelkę nepermatomi vidaus organai. Užtai žiūrėdamas kiaurai žuvį matai jos kaulus, tarsi rentgeno nuotraukoje. Stiklinės žuvys dažniausiai nedidelės (5-10 cm), gyvena tropinėse upėse (pvz., Pietryčių Azijoje). Jų būdo bruožas - bailumas: jos mėgsta būriais stovėti drumstame vandenyje, prieš srovę, tykodamos smulkių krevečių ar vabzdžių.
Kardadantis beriksas
Kardadantis beriksas - (lot. Anoplogaster cornuta), giliavandenė žuvis, kurios dantys atrodo kraupiai dideli. Jos apatinio žandikaulio iltys tokios ilgos, kad net užsimerkusios kyšo lauk. Gamta “išsprendė” šią problemą: burnos viršuje yra specialios kišenės, į kurias suslenka iltys. Gyvendama 500-2000 m gylyje, absoliučioje tamsoje, ši žuvis negali sau leisti praleisti nė menkiausio grobio - todėl turi tokius ginklus. Beje, santykinai (lyginant su kūno dydžiu) tai didžiausi dantys tarp visų žuvų pasaulyje. Kardadantis beriksas aptinkamas net iki 5000 m gylyje - tai vieni giliausiai gyvenančių žuvų apskritai. Dieną jie tūno gelmėse, o naktimis pakyla arčiau paviršiaus maitintis (tokie vertikalūs migravimai būdingi daugeliui gelmių padarų). Jauni beriksai minta planktonu, o suaugę puola beveik viską - žuvis ar kalmarus. Jų regėjimas menkas, tad grobį padeda aptikti šoninė linija. Nors atrodytų, kad tokia turėtų būti arši plėšrūnė, iš tiesų ji gana lėta - gelmėse mažai maisto, tenka taupyti energiją. Zoologai yra laikę akvariume aukštų slėgių sąlygomis, ir ši žuvis sugebėjo pagyventi net keletą mėnesių.
Greičiausios žuvys pasaulyje
Ko gero visi žinome, kokie greiti yra stručiai arba leopardai. Tačiau ar patikėtumėte, jei pasakytume, jog yra tokių greitų žuvų, kad jos gali skrosti per vandenį net 110 km/val greičiu? Būtent tokiu greičiu plaukia greičiausia žuvis pasaulyje.
- Marlinai - priklauso Istiophoridae šeimai, jos kūnas ilgas, turi ilgą nosį. Pavadinimas kilo dėl žuvų panašumo su jūreivių Marlinspike. ši žuvis yra ypač paplitus tarp sportinės žvejybos entuziastų. Jų ilgis yra 7 metrai, o svoris - iki 60 svarų. Jie naudoja savo ilgą nosį grobiui užmušti. Jos plaukioja arčiau paviršiaus ir kartais plaukia gilyn dėl grobio. Marlinai glaudžiai koreliuoja su kardžuvių ir Scombridae tipais.
- Kardžuvės - yra garsios banginių žuvų šeimos žuvys, priklausančios Xiphiidae šeimai. Viena svarbi šių rūšių savybė yra didelis riebalų kiekis. Šių žuvų ilgis dažniausiai siekia iki 4,55 m ilgio, o svoris - 650 kg. Šaltu klimatu jos linkusios plaukti šiltesnio klimato regionų link. Jos gali nerti grobio link iki maždaug 2000 pėdų gylio. Maisto grandinės sistema rodo, kad šias kardžuves dažnai grobia ir dideli tunai, orkos ir rykliai.
- Atlantinis pilkšvasis ryklys - žinomas įvairiais pavadinimais, tokiais kaip mėlynoji rodyklė, bonito ryklys ar trumpapjūtis mako ryklys. Šie gyvūnai užauga vidutiniškai iki 3,2 metro ilgio, o svoris siekia iki 135 kg. Jie gyvena atogrąžų jūroje visame pasaulyje. Atlantinis pilkšvasis ryklys taip pat minta tunais, kardžuvėmis, vėžliais, kitais rykliais ir jūros paukščiais. Buvo užfiksuota daugybė atvejų, kai šie rykliai užpuolė žmones ir valtis, o sužeidimai kartais sukėlė mirtį. Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga įtraukė juos į pažeidžiamų ryklių sąrašą, nes žuvininkystės pramonė nuolat siekia juos sužvejoti.
- Geltonpelekis tunas - priklauso tai pačiai Bonito šeimai ir didesnėms tunų rūšims, gyvenančioms šiaurės ir pietų pusrutuliuose. Dažniausiai jų greitis siekia 46 mylias per valandą. Biologinė šio tuno konstrukcija leidžia jiems pasiekti šį greitį. Krūtinės pelekai ir specialūs grioveliai padeda jiems judėti išilgai srove. Jie valgo visus esamus gyvius aplink save, ir tai yra jų greito svorio augimo priežastis. Jie minta kitomis žuvimis, kalmarais ir kitais organizmais. Geltonpelekiai vengia uždaros aplinkos, tokios kaip Viduržemio jūra ir Juodoji jūra. Jie dažnai praktikuoja plaukiojimą su kitomis tunų rūšimis.
- Žuvys skraiduolės - priklauso Exocoetidaes šeimai. Jos gyvena kiekviename vandenyne, ypač šiltuose tropiniuose ir subtropiniuose regionuose. Jos gyvena saulės spindulių zonoje, kuri yra maždaug 200 m gylyje, kur labiau matoma šviesa. Maži organizmai, kaip žuvys skraiduolės, yra didelių organizmų taikiniai. Jos sugeba plaukti 43 mylių per valandą greičiu, o geriausias sklandymo laikas - trisdešimt sekundžių. Taigi žuvys skraiduolės gali pasprukti iki 200 metrų nuo plėšrūnų. Tai vandenyje nykstanti rūšis. Paprastai šios žuvys poruojasi rudens ar pavasario sezonais. Panašu, kad žuvų gyvenimo trukmė yra maždaug penkeri metai. Einant metams, šios žuvys patyrė daug pokyčių, įskaitant plačių nervinius lankus, jungiamuosius audinius ir specialiai pritaikytus raiščius.
Išvados
Trumpai tariant, sužinojome, kad keistos žuvys nebūtinai retos - tiesiog reikia atidžiai pažvelgti. Aplinka formavo žuvis milijonus metų, suteikdama joms keisčiausių “įrankių”: švytinčių antenų, nuodingų spyglių, pripučiamų kūnų ar net gebėjimą keisti lytį. Žvejui tai reiškia, jog bet kuri žvejyba gali atnešti staigmenų. Sutikę neįprastą žuvį, elkimės su ja pagarbiai - galbūt tai gražiausias jūsų gyvenimo laimikis, kurį geriausia paleisti atgal, kad gyventų toliau. Tuo pačiu nepamirškime ir humoro - juk žvejų pasakojimai apie “baisiausią žuvį” ar “skraidančią žuvį” gali būti visiškai tikri!