Fotografijų paroda „Dalios Tamulevičiūtės mokiniai. Aktorius Vidas Petkevičius“ buvo atidarytas XIII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis.
Bronius Laurinavičius - Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivis
Kunigas Bronius Laurinavičius buvo vienas tų retų kunigų, kurie per visą sovietų okupacijos laikotarpį viešumoje pasirodydavo vilkėdami sutaną. Kun. B. Laurinavičius gimė 1913 m. liepos 17 d. labai lietuviškoje dabartinės Gudijos salelėje - Gervėčių parapijos Gėliūnų kaime (Gardino srities Astravo rajone).
Smulkmena, bet ji daug pasako apie jo charakterį: viena vertus, jis labai brangino dvasininko luomą, kurį visiems ir visur liudijo šis drabužis, kita vertus, jis turėjo savo požiūrį į tai (ir ne tik į tai) ir juo vadovavosi, nekreipdamas dėmesio į kitų jo luomo žmonių elgesį ar piktybiškų ateistų patyčias. Tuo metu šios žemės, kaip ir visa Lietuva, buvo valdomos Rusijos imperijos. Jis buvo įsitikinęs, kad kur tik galima savo elgesiu ir net drabužiu reikia byloti, jog Bažnyčia gyva.
Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. jos buvo pripažintos Lietuvai, bet neilgam - 1921 m. jas okupavo Lenkija. Kaip visiems Vilnijos lietuviams, taip ir jam teko patirti brutalų lenkinimą. 1927 m. spalio 2 d. Vilniaus krašte buvo uždarytos 64 lietuviškos mokyklos. Jis tais metais įstojo į kaimiškąją lietuvių liaudies „Ryto" mokyklą. 1929 m. įstojo mokytis į vienintelę likusią lietuvišką Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją.
Atsparumą lenkinimui ir rūpinimąsi lietuvybės išlaikymu gimtajame krašte būsimasis kunigas, matyt, jau buvo išsiugdęs prieš atvykdamas mokytis į Vilnių - apie tai pasakoja daug jo jaunystės draugų. Jis daugelį jų paskatino vykti į Vilnių mokytis, padėjo jiems pasirengti stojamiesiems egzaminams, pasirūpino jų apgyvendinimu ir pamaitinimu bent pirmosiomis dienomis nežinomame mieste. Ypač tuo rūpinosi, kai, 1939 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Gervėčiai atiteko Gudijai, bei vokiečių okupacijos metais.
Iš Gervėčių kilęs žurnalistas Vladas Jadzevičius gražiai aprašo, kaip tuometinis klierikas Bronius Laurinavičius jį ir jo brolį rengė stoti į lietuvių gimnaziją Vilniuje. Net keliaujant arkliuku į Vilnių Bronius juos „egzaminavo" iš lietuvių ir vokiečių kalbos. O ir Vilniuje pasirūpino, kad turėtų, kur apsistoti ir pavalgyti. Kai jie sėkmingai išlaikė egzaminus, Bronius juos apdovanojo automatiniais plunksnakočiais. V. Jadzevičius rašo, kad B. Laurinavičius „visą laiką norėjo, kad iš Gervėčių krašto išeitų į žmones kuo daugiau vaikinų ir merginų.
B. Laurinavičius rūpinosi ir pasilikusiais Gervėčiuose jaunuoliais. Dar mokydamasis gimnazijoje ir vėliau - jau studijuodamas kunigų seminarijoje - per atostogas aktyviai dalyvavo vietos lietuvių kultūriniame gyvenime: padėdavo rengti vaidinimus, parūpindavo jaunimui lietuviškų knygų. Yra išlikęs gervėtiškio V. Kuolaičio 1936 m. vasario 9 d. jam rašytas laiškas, kuriame dėkojama už gautas lietuviškas knygas bei prašoma ir toliau parūpinti naujų, nes tik šios knygos užpildo „tuštumą ir klaikumą". V. Aplink Gervėčius buvo 15 lietuviškų kaimų.
Tokių kaip B. Laurinavičius jaunuolių dėka lietuviškas gyvenimas ten virte virė. 1933 metais Gėliūnų kaimo jaunimas leido ranka rašytą žurnaliuką „Jaunimo balsas", o 1935 metais Lietuvių šv. Kazimiero draugijos gėliūniečiai leido taip pat ranka rašytą žurnalą „Saulėtekis". Juose ne tik pasakojama apie vietinio jaunimo gyvenimą ir veiklą, bet ir publikuojama jų poezija. Tai buvo jaunuolių pastangos išsaugoti lietuvišką žodį ir jį apginti. Galbūt jų kasdieninė kova už lietuvybę ir formavo to krašto lietuvių - tarp jų ir B. Laurinavičiaus - charakterio atkaklumą ginant brangias vertybes ir idealus.
Matyt, kad Laurinavičių šeima toje kovoje užėmė ne paskutinę vietą. Minėtasis V. Kuolaitis (beje, 1935 m. jis buvo „Saulėtekio" redaktorius) laiške B. * Šie ir kiti duomenys paimti iš kun. B. 1936 m. vasario 9 d. V. Kuolaičio iš Gėliūnų kaimo rašytas laiškas B. Laurinavičiui. 1935 m. Vytauto Didžiojo gimnazijos mokytojo Vinco Martinkėno laiškas kun. B. Laurinavičiui. 1974 m. Gervėčių žmonių gyvenimas kun. B. Laurinavičiui rūpėjo visą gyvenimą.
Pora metų iki savo žūties, 1979 m. lapkričio 15 d., jis rašo atvirą laišką SSKP CK generaliniam sekretoriui L. Brežnevui ir Baltarusijos KP CK pirmajam sekretoriui P. Mašerovui. Jame išsako Gervėčių parapijos tikinčiųjų vargus 1978 m. mirus jų klebonui. Į daugkartinius Gervėčių parapijiečių kreipimusis Gardino srities Religijų reikalų tarybos įgaliotiniui A. Liskou nereagavus, gervėtiškiai, surinkę 2067 tikinčiųjų parašus, kreipėsi į L. Brežnevą prašydami, kad į Gervėčių parapiją leistų paskirti kunigą iš Lietuvos, nes šioje parapijoje gyvena daugiausia lietuviai, o Baltarusijoje mokančio lietuviškai kunigo nėra. Buvo siūlomas kun. Mykolas Petravičius.
Tačiau A. Liskou neleido. Tada sutiko į ten vykti kun. B. Laurinavičius, nes ten - jo tėviškė. A. Liskou atsakė, kad jeigu kun. B. Laurinavičių ir priimtų, tai „po pusės metų jį areštuotų, o bažnyčią uždarytų". Kun. B. Laurinavičius rašo nepretenduojąs į tą vietą, tik norįs, kad būtų paisoma vietinių gyventojų teisių ir jiems būtų paskirtas lietuvis kunigas.
Būsimasis kun. B. Laurinavičius į Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje mokytis atvyko 1929 metais. Bebaigiantį, iš paskutinės klasės, 1937 metais jį pašaukė tarnauti į Lenkijos kariuomenę. Tarnavo Lodzėje. Labai norėjo baigti gimnaziją. Kaip rašo 1973 m. rugsėjo 13 d. laiške vyskupui Julijonui Steponavičiui, kariuomenėje jis kelis kartus kreipėsi į savo tiesioginius vadus, kad leistų išlaikyti egzaminus ir baigti gimnaziją, tačiau leidimo negavo. Tada jis pulko rikiuotės metu ryžosi išeiti iš rikiuotės ir kreiptis tiesiai į pulko vadą.
Ir... o stebukle! -pulko vadas leido. B. Laurinavičiaus dienas Vytauto Didžiojo gimnazijoje bei vėliau patirtą iš jo gerumą gražiai prisimena jo buvęs mokytojas Vincas Martinkėnas. 1974 m. lapkričio 1 d. laiške jam rašo: „Jaučiu malonią pareigą pranešti, kad per Jūsų pastangas ir triūsą jau turiu laikrodį, apie kurį svajojau.
Tai didelė ir mano gyvenime pirmoji tokia dovana, kuri man saldina niūrokas senatvės dienas. Tiksliai eina, gražiai muša valandas, skamba tartum geri vargonai ir gražiai atrodo. Esu be galo dėkingas ir labai Jumis džiaugiuosi. Iki šiol mane pasiekdavo tolimi gražūs gandai apie buvusį mano Mokinį Bronislovą. Gėrėjausi klausydamasis, retkarčiais susitikdamas, o dabar ir pats visai netikėtai patyriau Jūsų paslaugumą.
Savo amžiuje daug turėjau mokinių. Vieni, kurie kuo nors išsiskirdavo, išliko atmintyje ryškiai, kiti iš galvos išdulkėjo drauge su vardais ir pavardėmis. Mano Mokinys Bronislovas, kartu su nedaugeliu kitų, išliko atmintyje labai ryškiai. Ir dabar įsivaizduoju, kad, įėjęs į klasę, matau Jį sėdintį dešinėje suolų eilėje, maždaug apie vidurį, visada linksmai ir optimistiškai nusiteikusį, nors skurdžiau apsirengusį, gana judrų. Paklaustas ko, Jis stojasi kitaip negu Jo draugai: tik strykt kaip žiogelis, kaip paleista spyruoklėlė, ir jau stovi.
Kiti būdavo kur kas lėtesni. Tas jaunuoliškas Jūsų lengvumas, matau, išliko iki šiolei, nors jau daug metelių praeityje". Baigdamas tarnybą, 1938 m. gegužės 16 d., B. Laurinavičius rašo laišką savo gimnazijos kapelionui kun. Edmundui Basiui (jis po arkivysk. Mečislovo Reinio arešto iki 1949 m. valdė Vilniaus arkivyskupiją) ir prašo, kad Vilniaus kunigų seminarijai perduotų jo siunčiamą prašymą. Laiške rašo: „Į kunigų seminariją stoju ne dėl išrokavimo, ne dėl sumetimų, bet iš pašaukimo, kuris manyje jau ne šiandien pakilo, bet dar stojant gimnazijon.
Man rodos, kad ir sunkiomis mūsų gyvenimo sąlygomis lietuvis kunigas labai daug gali padaryti Dievo garbei ir Tėvynei". Šiais žodžiais jis nusako viso savo būsimo (o, matyt, ir buvusio) gyvenimo esmę: tarnauti Dievui ir Tėvynei Lietuvai. B. Laurinavičiaus laiško savo buvusiam kapelionui kun. Edmundui Basiui fragmentas. Paveikslėlis kun. B. Laurinavičiaus kunigystės šventimams ir pirmosioms šv. Mišioms atminti. 1944 m. 1938 metais B. Laurinavičius jau mokosi Vilniaus kunigų seminarijoje - Vilniaus Stepono Batoro universiteto Teologijos fakultete.
Nors tuometėje Vilniaus kunigų seminarijoje vyravo lenkiška dvasia ir jo lietuviškas patriotizmas buvo žinomas seminarijos vadovybei (kun. B. Laurinavičius rašo, kad seminarijos rektorius ir gimtosios Gervėčių parapijos klebonas Cho-dyga jam yra sakę, jog seminarijoje jis buvo pravardžiuojamas červony litvin - „raudonuoju lietuviu"), tačiau iš seminarijos jo nepašalino. Matyt, per daug akivaizdus buvo jo pašaukimas ir nepriekaištingas rengimasis kunigiškajai misijai, kad be sąžinės graužaties prieš Dievą rektorius būtų galėjęs užkirsti jam tą kelią, į kurį neabejotinai šaukė Dievas.
1942 metais vokiečiai uždarė Vilniaus kunigų seminariją. Tik arkivysk. M. Reinio pastangomis atnaujinus jos veiklą jau kaip lietuviškos seminarijos (jai vadovavo rektorius kun. Ladas Tulaba), Bronius Laurinavičius tęsė mokslą. Į seminariją įsiliejo grupė klierikų idealistų iš kitų Lietuvos seminarijų. Jie buvo pasiryžę nešti ne tik tikėjimo šviesą, bet ir lietuvišką dvasią Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems. Nepaisant karo meto nepavydėtinų sąlygų, seminarija dirbo, ir 1944 m. birželio 4 d. Bronius Laurinavičius su grupe kitų auklėtinių iš arkivysk. M. Reinio rankų gavo kunigystės šventimus.
Pirmąsias iškilmingas šventąsias Mišias gimtojoje Gervėčių parapijoje jis aukojo birželio 18 dieną. O pabūklų kanonada griaudėja čia pat. Jau liepos mėnesį raudonarmiečiai žygiavo Vilniaus gatvėmis. Kanonada vis tolo į Vakarus. Tačiau jo maldautos taikos ir ramybės dar ištisus 10 metų Lietuvoje nebuvo: liejosi geriausių Lietuvos sūnų ir dukterų kraujas, nuo kankinimų krūpčiojo visų Lietuvos miestų ir miestelių kalėjimų sienos, į Rytus bildėjo tremtinių prikimšti gyvuliniai vagonai. Ir vėliau ne ką buvo geriau: iškankintą tautos kūną užgriuvo jos dvasios alintojai.
Kun. B. Laurinavičius negalėjo tylomis žiūrėti į tautos dvasios žudymą, ypač į jos tikėjimo ir doros naikinimą. Jis visą gyvenimą su įgimtu ar Vilnijos žemės išugdytu atkaklumu kovojo už Bažnyčios ir Tėvynės laisvę. Jo, kaip kunigo, kelias prasidėjo grįžus sovietų okupacijai ir buvo paženklintas ne tik atkaklia kova, bet ir nepalaužiamu tikėjimu, kad Tiesa nugalės. Kun. Bronius Laurinavičius savo kunigiškąją tarnystę vykdė sovietų okupacijos laikais, tad kad geriau suvoktume jo darbų ir kovos reikšmę, truputį nuodugniau žvilgtelėkime į to meto Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, jos persekiojimus ir jai ištikimų sūnų kovą už ją. Tarp ištikimųjų Bažnyčios sūnų - ir kunigas Bronius Laurinavičius, paaukojęs už ją savo gyvybę.
2022 m. muziejus parengė net 15 kilnojamų parodų
Jos labai įvairios savo turiniu ir forma, aprėpiančios ir pristatančios muziejaus fondus - teatro, muzikos, kino ir teatro dailės paveldą. Parodos buvo eksponuojamos ne tik didžiausiuose Lietuvos miestuose - Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Su muziejaus eksponatais susipažino ir Šalčininkų, Varėnos, Merkinės, Alytaus, Birštono, Kėdainių, Telšių, Renavo, Molėtų, Alantos gyventojai.
Parodos į miestus ir miestelius keliavo neatsitiktinai, jų turinys buvo siejamas su vietos kultūros istorija, tose vietovėse vykusiais kultūros įvykiais, ar ten kūrusiais menininkais.Labai svarbu paminėti, kad didžioji dalis į „gastroles“ išvykusių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus eksponatų - originalai. Tai Stasio Ušinsko marionetės, virš 100 žymiausių Lietuvos teatro dailininkų darbų, muzikinės dėžutės, teatro kostiumai, scenografijos eskizai, nuotraukos ir kt. Taip muziejus apdovanojo savo lankytojus šalies regionuose.
O lankytojai, savo gausiu parodų lankymu, įvertino muziejaus ir jo darbuotojų pastangas.Projektui įgyvendinti muziejus sutelkė įspūdingą skaičių partnerių ir bičiulių. Tai Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Valstybės pažinimo centras, LRT, Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Nacionalinis Kauno dramos, Šiaulių dramos, Kauno valstybinis lėlių, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrai ir Vilniaus teatras „Lėlė“, Lietuvos kino centras, Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos centrinis ir Lietuvos ypatingasis archyvai, Lietuvos nacionalinis, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos liaudies buities muziejai ir Žemaičių muziejus „Alka“, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras, Alantos dvaro muziejus, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Merkinės lankytojų centro galerija „Šalcinis“, Alytaus miesto savivaldybė, Varėnos kultūros centras, Birštono kurhauzas, Kėdainių daigiakultūris centras, Renavo dvaro sodyba, Telšių kultūros centras ir kt.
Parodų rengimui vadovavo kuratoriai, savo sričių profesionalai: Nideta Jarockienė, Šarūnas Jokubaitis, Eglė Juocevičiūtė, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Sonata Žalneravičiūtė, Daiva Šabasevičienė, Audrius Dambrauskas, Liucija Armonaitė, Aušra Endriukaitė, Janina Armonaitė, Rasida Žygienė ir kt. Ekspozicijas kūrė dizaineriai/architektai/dailininkai: Aurimas Syrusas, Kotryna Bajorinaitė, Vilius Dringelis, Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis, Saulius Valius, Aušra Endriukaitė, Ona Vėliūtė, Neringa Norvaišaitė ir kt.
Paroda „XIX a. muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“ buvo eksponuojama Jašiūnų dvaro sodybos rūmuose bei Alantos dvaro muziejuje. „Permainų laikas: teatras, muzika, kinas ir dailė. 1985-1995m.“ - įgyvendinta Valstybės pažinimo centre. Keliaujanti paroda „Kino teatras - slėptuvė nuo gyvenimo“ (1939-1944) eksponuota Vilniuje ir Kaune, Alytuje ir Vilkaviškyje.
Parodą „Jonas Jurašas. Būties kaina“ galėjo aplankyti Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Dzūkijos nacionalinio parko direkcijos Merkinės lankytojų centro galerija „Šalcinis“ bei Nacionalinio Kauno dramos teatro lankytojai. Šalčininkų kultūros centro lankytojai turėjo galimybę išsvysti parodą „33 žingsniai. 1957-1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“.
Ekspozicijoje buvo pristatomi filmai, sukurti per trisdešimt trejus metus. „Nepaprasto teatro nepaprasta istorija.Viskas Apie Mataičių teatro spektaklį „Scenos Vaizdeliai“ - tai tai pasakojimas apie išskirtinį reiškinį Lietuvos kultūroje - Povilo ir Dalios Mataičių folkloro teatrą, ji buvo eksponuojama Lietuvos liaudies buities muziejaus Aristavėlės dvaro rūmuose. Vėliau - Birštono kurhauze, Kėdainių daigiakultūriame centre, Renavo dvaro sodyboje.Molėtų krašto muziejaus lankytojai buvo supažindinti su paroda „Scenos aristokratai ir maištininkai. Lietuvos teatro dailė 1920-1940 m.“, o vienas unikaliausių Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių - dailininko ir scenografo Stasio Ušinsko marionetės buvo eksponuojamos Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje surengtoje parodoje „Stasio Ušinsko marionetės ir tarptautinė modernizmo estetika“.
Panevėžio miesto gyventojams LTMK muziejus pristatė parodą „Tas Nekrošius“. Ji lankytojus kvietė į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą.Metų keliones Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus užbaigė Telšiuose. Čia vyko kultūros maratonas „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX A. pradžios kultūrinis sąjūdis“.
2023-aisiais Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus tempo nemažins. Šiuo metu jau yra suplanuoti tolimesni parodų - „Ar lengva būti pirmiems? Telšių XX a.pr. kultūrinis sąjūdis“, „Kino teatras - slėptuvė nuo gyvenimo“, „Jonas Jurašas. Būties kaina“, „XIX a. Muzikinio ir teatrinio gyvenimo atspindžiai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių“, „33 žingsniai. 1957-1990 m. Lietuvos kino studijos vaidybiniai filmai“ - kelionių maršrutai.
Prie jų prisijungs ir nauja paroda „Apgiedokime Prūsijos žūtį“, skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.Artimiausiu metu muziejus ruošia lankytojams pristatyti parodą „Klajojančios žvaigždės“, skirtą Vilniaus geto likvidavimo 80-ųjų metinių paminėjimui, kuri atskleis žydų teatro Lietuvoje istoriją ir tokiu būdu papildys pasakojimą apie daugiakultūrį tarpukario Lietuvos paveldą ir jo tragišką likimą sovietinės ir nacistinės okupacijų metais.
Staigmenų jau sulaukė muzikos bei kino istorijos mėgėjai. Vasario 15-ąją duris atvėrė paroda „Roko rifai. Roko muzika sovietinėje Lietuvoje“. Prasmingas sumanymas atgaivinti 1989-1997 metais leistą kultūros laikraštį "Prie Nemunėlio" įgyvendintas Rokiškio rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorės, Alfonso ir Juozo Keliuočių palikimo studijų centro pirmininkės Alicijos Matiukienės iniciatyva bei vykdant sėkmingą bibliotekos bei nevyriausybinės organizacijos projektinę veiklą.