Karšis - nuolat kaip kurmis rausia dugną ir renkasi tokias ežero vietas, kuriose yra dumblo, o jame ilgomis lūpomis kaip čiuptuvu ieško maisto.

Kai karšis atsiduria prie kvapo šaltinio, jis ima košti dumbą ar kitas nuosėdas.

Na, o minėti kylantys į paviršių burbuliukai - geriausias ženklas, kad karšiai susidomėjo jauku.

Karšius vilioja daug kvapų, bet geriausias - iš sumaltos ajero šaknies ir dirbtinio medaus miltelių sumaišytas mišinys.

Karšių žūklei sukurta daug įnagių, ypač plūdžių.

Sugalvota net plokščia plūdė, skirta gaudyti karšius srovėje, tačiau ežere tokios nereikia.

Šiltuoju sezono metu tokiuose ežeruose kaip Žemaitijos Lūkstas, palei Ignaliną tyvuliuojantis Baluošas, Utenas su Utenykščiu, Alaušas arba Kupiškio marios, kur tik yra platūs atabradai su molėtu dugnu, karšius galima sėkmingai gaudyti tradicine plūde.

Tačiau, jei meškeriojimo vietoje gelmė siekia septynis ir daugiau metrų, reikalinga slankioji plūdė, nes montažo su nejudamai įtvirtinta plūde nepavyks užmesti standartine keturių metrų ilgio meškere.

Slankiosios plūdės - nevienodos.

Tradicinės konstrukcijos - su dviem auselėmis valui slysti - paprastai yra lengvos, tad jos netinka montažams, jei reikia užmesti masalą nemažą nuotolį.

Tokia plūde geriausia gaudyti iš valties, o toli užmesti masalą nuo kranto skirtos toliaušaudės „Waggler“ stiliaus plūdės.

Paprastai jos yra ilgos ir jau savaime dėl savo dydžio užmetamos kur kas toliau.

Dabar naudojamos ir pasunkintos - plūdės gale įtaisytas gramzdas, kuris padidina jos masę, o tuo pačiu ir galimybę toliau užmesti montažą su tokia plūde.

Kai karšis kimba, slankioji plūdė išplaukia į paviršių ir gula ant šono.

Tada reikia luktelti, kol jis ims vilkti į šalį plūdę ir pakirsti žuvį, nes karšis netrukus pajus masale užmaskuotą kabliuką ir „gardų“ kąsnelį išspjaus.

Taip, kaip karšis, nekimba jokia kita žuvis.

Taip yra dėl karšio burnos sandaros.

Tiksliau, tai ne burna, o savotiškas straubliukas, kurį ištempęs karšis rausia dugną.

Tai jis daro galva žemyn, todėl masalą auksažvynis įsiurbia, o ne ryja kaip kitos žuvys.

Karšių apetitas ir skonis labai permainingi dalykai.

Vieną dieną jie džiaugsmingai ragauja šutintus kviečius, o kitą gundosi tik žirniais arba musės lerva.

Kiekvienas meškeriotojas turi savą karšiams vilioti skirtos košės receptą, kurį saugo nė kiek menkiau nei bankas PIN kodus.

Tačiau dabar sėkmingai galima naudotis jau paruoštais „Sensas“ jaukais, kuriuos reikia tik suvilgyti vandeniu iš to vandens telkinio, kuriame meškeriojama.

Šiais jaukais karšius galima sėkmingai vilioti bet kokiomis sąlygomis.

Geriausi, žinoma, jaukai, kurie jau išbandyti konkrečiomis sąlygomis.

O štai populiariausias masalas - sliekas.

Už penkių metrų nuo liepto gylis siekė keturis metrus, meškerioti buvo galima tik su slankiąja plūde.

Maždaug po valandos visiškai atsisakėme musės lervų, nes jomis gundėsi tik aukšlės, neleidžiančios nuskęsti masalui ligi dugno.

Beveik tuo pat metu pasirodė ir karšiai, bet pergudrauti jų nepavykdavo.

Meistriškai nukąstas sliekas - visa, kas likdavo meškeriotojui.

Tada atsisakėme auksinės taisyklės, pagal kurią reikia laukti, kol plūdė ims slinkti šonan.

Ėmėme pakirtinėti anksčiau.

Ir pirmasis karšis netrukus lyg keptuvė gerai nušveistu dugnu sušvito tinklelyje.

Karšis ne visada gardžiuojasi tradiciniu slieku, nors patyrę meškeriotojai tvirtina, kad būtent jais sumeškeriojami didžiausi, net 4-5 kilogramų svorio karšiai.

Karšiai kartais labai mielai griebia apsiuvą.

Karšiai ne tik namisėdos, bet ir konservatyvūs: jie reguliariai lankosi pamėgtose vietose.

Jei rasite jas, žūklė pasiseks.

Jei tokių vietų nežinote, tai yra puiki išeitis - susikurti karšiams patrauklią vietelę.

Puikiai tinka į gelmę nyrantis dugno šlaitas netoli liepto.

Čia reikia periodiškai įberti karšiams patinkančių gardėsių.

Ypač tinka šutinti žirniai ar kviečiai.

Visą šiltąjį sezoną karšiai kurį laiką plauko netoli krantų, tad juos jaukinti gana nesudėtinga.

Paprasčiausiai kas vakarą reikia rasti laiko įberti šalia liepto kelias saujas šutintų žirnių.

Po kelių dienų ankstyvais rytais toje vietoje, kur išberiate jauką, išvysite vandens paviršiuje sproginėjančius burbuliukus.

Vadinasi, karšiai jau lankosi jūsų numatytoje vietoje ir šniukštinėja palei dugną, ar neras ko nors valgomo.

Meškeriojant nuo liepto karšius labai svarbu yra kelti kuo mažiau triukšmo, o be to apsieiti sunkiausia, kai traukiama užkibusi žuvis.

Ją ne taip paprasta užkelti ant liepto, todėl “Salmo” kompanijos ekspertas Normundas Grabovskis primena, kad į žūklę nėra ko leistis be graibšto.

Šio įrankio ilgis turi siekti du metrus.

Graibšto galvos gabaritai turi būti ne mažesni nei 30x40 cm.

Graibšto forma - trikampė arba apvali.

Geriausia, kad lankelis, ant kurio ištemptas graibšto tinklelis, būtų ne vientisas, o iš trijų dalių.

Šoninės - aliuminio vamzdeliai, o priekis elastingas plastikas.

Jei meškeriosite nuo liepto, nepadarykite vienos nedovanotinos klaidos.

Labai dažnai meškeriotojai sugautas žuvis deda į kibirą, į kurį šliūkštelta šiek tiek vandens.

Žuvys kibire daužosi ir kelia triukšmą, kuris baido kitas.

Antra, per kaitrą tokiame kibire žuvis ima greitai gesti.

Ką daryti?

Juk į kišenes laimikį nesusikiši.

Patartina įsigyti specialų sietą, kuris kabinamas prie liepto taip, kad sieto ryklė būtų po ranka, o didžioji jo dalis būtų panardinta vandenyje.

Patartina rinktis „Salmo“ sietus, kurių tinkleliai tamsūs ir tankūs ir apsaugo žuvis nuo tiesioginių saulės spindulių.

Plūdės Žvejybai: Svarbūs Aspektai

Plūdinė žvejyba, priešingai nei atrodo iš šalies, gali būti sudėtinga - juk reikia atitinkamos meškerės, valo, jauko, o labiausiai atkreipti dėmesį reikėtų į plūdės pasirinkimą.

Atsižvelgiant į gaudomą žuvį, oro ir žvejybos vietos sąlygas, teisingai pasirinkta atitinkamo svorio, formos ir medžiagos plūdė gali garantuoti laimikį.

Užtikrinamos savybės priklauso nuo jos antenos, kilio, žiedelio ir korpuso.

Plūdė žvejybai turi būti pagaminta iš medžiagų, kurios yra atsparios vandeniui ir nesugeria jo, todėl dažnai naudojamos lengvos ir tvirtos medžiagos, tokios kaip balza ar plastikas, nes svarbiausia šio žvejybos įrankio savybė - neskęsti vandenyje, kol jauko netraukia kimbanti ar užkibusi žuvis.

Šis momentas yra kertinis ir signalizuoja žvejui, kad būtina pradėti bandyti "pakirsti"arba traukti žuvį.

Kad žvejas galėtų lengvai pastebėti, ar plūdė paniro, esanti virš vandens dalis paprastai būna ryškesnių spalvų.

Ryškios spalvos, tokios kaip oranžinė, raudona ar geltona, padeda žvejui aiškiai matyti plūdę net ir esant blogam apšvietimui ar toli nuo kranto.

Apatinė dalis dažoma neutraliomis spalvomis tam, kad žuvys nesibaidytų.

Toks spalvų kontrastas neleidžia žuviai pamatyti plūdę ir išsigąsti.

Plūdė gaminama iš neskęstančių medžiagų: drebulės ar klevo minkštojo sluoksnio, kamščio arba sintetinių medžiagų: polistirolo arba plūdraus polimero.

Plūdės žvejybai dydis ir svoris turi būti derinami su žvejybos sąlygomis ir naudojamu masalu.

Pavyzdžiui, mažesnės plūdės yra jautresnės ir geriau tinka mažesniems masalams bei švelnesniems kibimams, o didesnės plūdės gali atlaikyti stipresnį srovės spaudimą ir yra tinkamesnės didesnėms žuvims gaudyti.

Plūdės ir jos priedų pasirinkimas daugiausia priklauso nuo to, kur ruošiamasi žvejoti.

Pavyzdžiui, jei ruošiatės žvejoti lėtos tėkmės upėje, patartina naudoti slankiąsias plūdes, derinamas su masyviais lašo formos svareliais.

Tokia plūdė turi dvi auseles valui slysti: žvejys pasirenka vieną tašką, kuriame uždedamas stabdis, iki kurio plūdė gali laisvai slankioti valu.

Užmetus, tai įgalina jauką sustoti ir plūduriuoti optimaliame aukštyje.

Tai ypač pravartu, kai vandens telkinys gilesnis nei 7 metrai ir negalima tiksliai apskaičiuoti kokiame gylyje geriausia žvejoti, kur renkasi žuvys.

Slankiojanti plūdė taip pat leidžia naudoti įvairius jauko metodus, priklausomai nuo žvejybos sąlygų ir žuvų rūšies.

Negiliame vandenyje galima naudoti fiksuotą plūdę, nes jau galima nuspėti žuvų medžiojimo vietas.

Pasirenkama forma priklauso nuo norimo jautrumo ir stabilumo.

Kuo plūdė siauresnė, tuo ji bus jautresnė, tad, nusprendus užsiimti plūdine žvejyba su paukščio plunksnos formos plūde, ji greičiau reaguos į vandens faktorius, žuvies kibimą.

Žvejojant upėje su didele tėkme geriausia yra naudoti plokščias trikampes ar disko formos plūdes, kurios geriau atlaikys vandens pasipriešinimą.

Pasitaikius itin srauniai upei, naudojamas Tunken metodas, kuriam reikalinga lašo formos plūdė su ilgu kyliu, turinti mažesnę nei svarelio keliamąją galią.

Ruošiantis žvejoti vidutinio stiprumo tėkmės upėje, rekomenduojama rinktis sferinę plūdę, turinčią ilgą ploną kilį.

Jei žvejojant teks toli užmesti, geriausia yra rinktis „Waggler“ tipo plūdę.

Nors jos labai lengvos (būna iš balzos, povo plunksnų), jos gaminamos ilgesnėmis antenomis (net iki keliasdešimt cm), tad jas galima toliau užmesti.

Renkantis plūdės svorį, svarbu neapsigauti.

Jos turi būti pakankamai sunkios, kad masalas plūduriuotų reikiamame aukštyje, bet ne per lengvos, kad per greitai nepanirtų.

Per lengva plūdė bus netinkamas indikatorius, nes arba nuolat nirs, arba srovė iškels ją ir bus negalima nuspėti, kaip elgsis jaukas, bus sunkiau suplanuoti kibimą.

Jei plūdė per lengva, galite rinktis pasunkintą tipą, kurių gale įtaisytas specialus masę didinantis gramzdas, leidžiantis toliau užmesti plūdę.

Taip pat, kai kurios žvejybai plūdės gaminamos su keičiamomis antenomis, kurios leidžia greitai ir lengvai pritaikyti plūdę prie kintančių sąlygų.

Tai ypač naudinga, kai žvejojate ilgesnį laiką arba skirtingose vietose.

Visos šios savybės sukurtos siekiant padėti žvejams prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių žvejybos sąlygų.

Tai priklauso ne tik nuo gaudomos žuvies specifikacijos, bet ir oro bei vietos.

Priklausomai nuo apšvietimo situacijos, turite pasirinkti ir antenos spalvą.

Skirtingų spalvų ryškumas ir matomumas kinta priklausomai nuo vandens, dienos meto, pavyzdžiui, tamsesnėje aplinkoje reikės šviesą atspindinčios antenos, kurią galėsite lengvai pastebėti.

Nepamirškite, kad plūdę reikės nuolat stebėti, todėl pasirinkite ir tokią spalvą, kuri nevargintų akių.

„Žūklys“ asortimente yra žymių gamintojų „Cralusso“, „Expert“ ir „Salmo“ plūdės.

Taip pat rasite ir specialiai pritaikytų plūdžių žiobrių žvejybai.

Jei vis dar nesate tikri, kokia plūdė geriausiai Jums tinka pagal būsimą žvejybą, Jus pakonsultuos „Žūklys“ specialistai.

Dugninė Žvejyba: Montažas ir Gudrybės

Be jokios abejonės, populiariausio ir dažniausiai naudojamo dugninės montažo schemos ašis - gramzdas arba šėryklė, pro kurios auselę laisvai slysta valas.

Jo privalumas tas, kad toks montažas labai tinka meškerioti atsargiai kimbančias žuvis.

Dugninės viršūnėlė tuo metu nerodo, jokių kibimo ženklų, tačiau, kai kuoja pakankamai įryja masalą ir atsiduria gana toli nuo šėryklės, aplink kurią sukinėjasi jos gentainės, pavadėlis įsitempia ir dugninės meškerykočio viršūnėlė ima energingai pulsuoti.

Dažnai, jei šėryklės masė nemaža, kuoja pasikerta pati, tačiau meškeriotojas, laiku sureagavęs, ją taip pat pakerta užtikrintai.

Užmaukite ant valo „Rolling Swivel“ tipo segtuką su sukučiu, kurio auselėje įmontuotas keraminis įdėklas.

Ši detalė leidžia sklandžiau pro auselės kiaurymę slysti valui.

Segtukas su sukučiu patogus tuo, kad, reikalui esant, galite keisti šėrykles, neardydami montažo.

Nusegei vieną šeryklę ir prisegei kita per pusę minutės.

Tada paimkite gabaliuką elastingos žarnelės (geriau guminė nei silikoninė) ir taip pat užverkite ant valo.

Tada atmatuokite nuo valo pabaigos 20-30 сm ir toje vietoje priveržkite stopmazgį.

Tinka toks, kuris naudojamas slankiųjų plūdžių grimzlei fiksuoti, bet galima jį pasidaryti ir iš elastingo valo.

Toks dvigubas fiksatorius-amortizatorius reikalingas, kad, pakertant žuvį, stopmazgis nesislinktų valu, link jo gale pririšto sukučio.

Pastarasis būtinas tvirtinti pavadėlį ir apsaugoti pagrindinį valą nuo susukimo, nes traukiant masalą iš vandens, tasai sukasi aplink savo ašį kaip pašėlęs.

Aut. Su šiuo montažu naudojamas ilgas pavadėlis iš šiek tiek plonesnio nei pagrindinis valo - maždaug metro ilgio.

„Velnias“: Agresyvus Masalas Žiemą

„Velnias“ agresyvaus žaismo masalas, kuris žiemą tampa rimtu koziriu pramušti beviltiškos nekibos sieną.

Masyvūs agresyviai įsiveržiantys į vangios nuotaikos apimtų žuvų aplinką „velniai“ - universalios paskirties masalai, kuriais sėkmingai galima meškerioti visą sezoną.

Žinoma, reikia atsižvelgti į vandens telkinio, kuriame meškeriojate, ypatumus.

Tačiau, kai prasideda viduržiemis, tampantis vandenų gyventojams gūdžiausiu metu, „velnias“ gali tapti masalu, neturinčiu alternatyvos.

Kadangi žuvys dėl deguonies stygiaus vandenyje netenka apetito ir maitinasi neaktyviai, tiek vadinamoji „balta“ žuvis, tiek ešeriai praranda norą domėtis uodo trūklio lervomis ir kitais gyvūninės kilmės natūraliais masalais, todėl žuvims reikalingas savotiškas žadintuvas, trinktelintis per apsnūdusius skonio receptorius.

Esminis šių masalų trūkumas, tas kad funkcionalus montažas padaromas iš storoko valo, kuris - labai pastebimas per žiemą nuskaidrėjusiame vandenyje, o viduržiemį, kai žuvys linkusios maitintis mikroskopiniais kąsneliais ir baidytis menkiausios smulkmenos, neatitinkančios natūralios aplinkos standartų, valo skersmuo gali tapti nekibos priežastimi.

Meškeriotojai iki šiol bandė suktis iš padėties, naudodami plonus valus, tačiau masalas dėl to praranda dalį žaismo, slankieji kabliukai ima strigti, kai montažas praranda reikiamą formą.

Fluorokarboniniai valai - vandenyje beveik nematomi, tad montažams galima drąsiai naudoti ne tik 0,20 mm, bet ir 0,25 mm skersmens valus.

Kur smagiau meškerioti: nedideliame ( iki 50 ha) ežėrėlyje, užuovėjoje plytinčiame tvenkinyje ar dideliame ledlaukyje, kokiu žiemą pavirsta Dusia, Dysnai ar Drūkšiai.

Kita vertus, žvejoti nuo ledo ne tik smagiausia, bet dažniausiai ir rezultatyviausia.

Jei ne sugaunamų žuvų dydis džiugins, tai bent laimikio gausa.

Bet meškeriotojas nebūtų meškeriotojas, jei slapta nepuoselėtų troškimo laikas nuo laiko sugriauti nusistovėjusią idilę ir išsiveržti į didesnę „operatyvinę erdvę“.

Vilioja teisingai, nes šie masalai - didelių vandens telkinių, plačių žūklės plotų favoritai.

Ten, kur kitas krantas vos įžiūrimas arba jo visai nesimato, žuvų susitelkimo vietų paieška, net ir turint šiuolaikines gelmės zondavimo priemones, nėra paprastas dalykas, nes „elektroninio stebuklo“ ekrane gali per visą dieną neišvysti nė vienos kiek stambėlesnės žuvies.

Tad reikia numanyti, kur yra žuvų žiemavietės ir jų paieška užsiimti būtent tose zonose.

Vasarą naudojami įvairiausi triukšmingi masalai, kuriuose įmontuotos triukšmo kapsulės su metaliniais arba plastiko šrateliais, kurie, vobleriui ar blizgei vinguriuojant savo trajektorija, atsitrenkia vienas į kitą ir skleidžia garsą, viliojantį plėšrūnus.

Žiemą, tokios triukšmo kapsulės neveiksmingos, nes masalai plukdomi vertikaliai ir neišvysto nei reikiamų greičių, nei juda vingriomis trajektorijomis.

Tačiau ieškojimai šia linkme vyksta nepaliaujamai, o tai rodo, kad garsas ir poledinėje žūklėje - veiksmingas dirgiklis, darantis įtaką kibimo sėkmei.

Ypač aktyviai minėta linkme eksperimentuoja Peterburgo meškeriotojai, o mūsų kraštą iš ten taip pat pasiekia vienas kitas triukšmingų poledinės žūklės masalų modelis - daugiausia tai įvairios blizgės, kuriose išgręžtos visokių formų kiaurymės.

Esą, per kiaurymes tekantis vanduo kelia plėšrūnų dėmesį prikaustantį garsą.

Vadinamasis „velnias“ - būtent tokio tipo masalas: juo meškeriojama taip, kad pakeltas į tam tikrą, tarkim, maždaug 0,5-1 m aukštį nuo dugno, kurį laiką kybotų, o paskui kristų iš to aukščio ant dugno.

Kuo „velnio“ gramzdas bus masyvesnis, tuo stipresnis bus masalo smūgis į gruntą.

Kaip šiais masalais meškerojama man pademonstravo vienas meškeriotojas iš Jiezno, kuris paaiškino, kad tose vietose, kur Nemune plaunamos uodo trūklio lervos, „velnias“ yra neblogas masalas, tačiau reikia atmatuoti tokią valo atkarpą, kad krintantis ant dugno „velnias„ į dugną dengiančią košelę prasmegtų tik iki pusės“.

meškerioti žūklavietėse, kur dugną dengia dumblo sluoksnis.

Beje, tas pats meškeriotojas man paaiškino, kad taip žvejojama Vakarų Sibiro ežeruose, telkšančiuose pelkėtose lygumose, kur jis dirbo statybininkų brigadoje iš Lietuvos, stačiusioje naftininkų gyvenvietėse skydinius alytnamius.

Bet grįžkime prie žūklės.

Pirmosios versijos šalininkai teigia, kad svarbiausias dirgiklis - masalų keliamas garsas.

Antrosios - kad greta keliamo garso, veikia dar stipresnis dirgiklis - „velnio“ smūgio į gruntą sukeliami nuosėdų fontanėliai, kurie ilgainiui, t.y. po 15-25 stuktelėjimų į dugną, suformuoja drumzlių debesėlį, pakimbantį gana nemažame plote.

Čia vėlgi yra įvairių požiūrių, teigiančių, kad „velnių“ gramzdai imituoja įvairius vandens gyvius, dekoruoti kabliukai taip pat, bet žvejui svarbiausia ne nuoga tiesa, o tai, kad žuvys kimba.

Pasirodo, tai padaryti galima, o pats būdas, kaip tai padaryti, yra gana nesudėtingas, tačiau tikrai veiksmingas.

Ko prireiks?

Fluorokarboninio valo „Climax Ice“ ritinėlio.

Antra, laisvo vakaro.

Pasiklokite ant stalo perskaitytą laikraštį, išsitraukite iš žūkladėžės meškerėles su „velnių“ montažais ir išardykite juos, o paskui sumontuokite iš naujo, tik naudodami jau fluorokarboninį valą, o ne įprastą vienagyslį.

Geriausiai tokiems montažams, kaip minėta, tinka 0,20-0,25 mm skersmens valas.

Nesibaiminkite - tikrai nebus per storas, nes fluorokarboninis valas vandenyje beveik nematomas.

„Velnių“ montažai su fluorokarboniniu valu - žymiai veiksmingesni: tai akivaizdžiai parodė praėjusios ir šios žiemos meškeriojimo sezonų Kuršmarėse patirtis.

Kas išbandė tokius montažus, tas pats įsitikino ir kitiems dabar pataria juos daryti ilgesnius nei įprasta - kabliukų slydimo atkarpą padaryti maždaug 30-35 cm ilgio.

Kodėl?

Fluorokarboninis valas - stangresnis, todėl jis ilgai išlieka tiesus ir kabliukai juo slysta labai efektingai, tačiau būdamas stangresnis nuo smūgių į gruntą metu patiriamų mechaninių apkrovų fluorokarbonas greičiau „pavargsta“.

Todėl žūklės eigoje tenka trumpinti valo atkarpą, kuria slidinėja kabliukai, kad montažas neprarastų stangrumo.

---