Žolė yra sveikiausias ir pagrindinis mėsinių galvijų pašaras.

Mėsinis galvijas yra išskirtinis gyvūnas, kuris iš žolinių pašarų gali gaminti produkciją ir auginti mėsą.

Lietuva, skirtingai nei kai kurios Europos šalys, turi unikalias sąlygas auginti mėsinius galvijus ant žalienų.

Kiekviename ūkyje yra skirtingos sąlygos, dirvožemis, naudojamos auginimo technologijos.

Sudarant karvių šėrimo racioną, specialistai visus pašarus perskaičiuoja į sausąsias medžiagas (SM).

Tai yra išdžiovintas pašaras, išgaravus eteriniams aliejams.

Kaip tenkinamas galvijų energijos ir maisto medžiagų poreikis, matyti iš pašarų SM suvartojimo ir jose esančių maisto medžiagų koncentracijos.

SM kiekis taip pat parodo raciono apimtį, o suėstas jų kiekis - pašarų ėdamumą ir gyvulio apetitą.

100 kg karvės svorio reikia skirti 3,5- 3,8 kg, kartais iki 4-4,7 kg pašarų SM per parą.

Karvės suėdamų pašarų kiekis 65- 70 proc.

Gyvulys kasdien turi gauti apie 80 medžiagų.

Daugiau kaip 50 proc. jų organizme nesigamina, todėl, kad normaliai funkcionuotų, organizmas jų turi gauti su pašarais.

Tai nelengva užduotis.

Baltymų svarba galvijų mityboje

Baltymai yra statybinė organizmo medžiaga.

Norint auginti gyvulį iki realizacijos, reikia žolynų, kuriuose būtų pakankamai baltymų.

Jeigu ūkio žemės šlapios, vyrauja smėlis, durpynai, kuriuose baltyminga žolė neužauga, gero priesvorio nebus.

Tokiu atveju reikėtų rinktis kitą ūkininkavimo modelį - auginti veršelius iki atjunkymo.

Tuomet nereikės geros pašarų bazės, kad nupenėtum gyvulį iki pelningos realizacijos.

Galvijų produktyvumą lemia ne tik baltymų kiekis racione - jie turi būti visaverčiai.

Tai tiesiogiai priklauso nuo juose esančių nepakeičiamųjų aminorūgščių (lizino, metionino, triptofano, leucino, izoleucino, treonino, fenilalanino ir valino), kurios organizme jokiomis sąlygomis nesigamina, jas turi gauti su pašarais.

Jeigu pašaruose baltymų yra mažiau negu žemių, gyvulio organizmas kenčia.

Taip pat organizme nesintetinamos nepakeičiamosios aminorūgštys, todėl karvės jų irgi turėtų gauti su pašarais.

Liucerna kaip baltymų šaltinis

Liucernos - labai gera ir vertinga baltyminga žolė.

Joje yra daug nepakeičiamų aminorūgščių: metionino, leucino, izoleucino.

Cheminiai tyrimai parodė, kad mėsos struktūra, skonio savybės, pH, t. y. mėsos produkcijos kokybės rodikliai, yra žymiai geresni tų gyvulių, kurių racione buvo liucernų.

Jų visada galima dėti į šienavimui skirtą mišinį.

Norint auginti vien liucernas, pirmiausia būtina ištirti dirvožemį.

Ši žolė išnyksta dėl dviejų pagrindinių priežasčių: aukšto gruntinio vandens ir kreidos dirvožemyje trūkumo.

Liucernos mėgsta karbonatingą dirvožemį.

Jeigu jame tarp žvyro ar molio yra kreidos, liucernos augs puikiai ir ilgai.

Šią žolę reikia pjauti 4-5 kartus.

Liucernos netinka ganykloms, nes nemėgsta žemo nukandimo.

Joms ypač nepatinka, kai tai daro avys.

Jeigu neauga liucernos, galima sėti rytinius ožiarūčius - durpynuose jie augs 14 ar net 20 metų.

Pašarų ruošimas ir kokybė

Pašarai turi tiesioginės įtakos gyvulių sveikatingumui.

Todėl svarbiausias darbas - tinkamas jų paruošimas.

Pirmiausia sveikus ir maistingus pašarus užtikrina laiku nupjauta, išdžiovinta žolė ir tinkamai pagamintas jos silosas.

Jokia moderniausia technika nepadės, jeigu neturėsite atnaujinamų žolynų.

Tiems ūkininkams, kurie atsėjo žolynus, laiku sėjo mišinius, šie metai buvo geresni negu praėję.

Pagrindinė ir didžiausia klaida, kurią matau ūkiuose - per žemai pjaunami žolynai.

Pirmą žolę reikia pjauti 5-7 cm aukščio, toks pats aukštis tinka ir paliekant bet kurias žoles žiemoti.

Ganyklos rudenį negali būti paliktos nuėstos, su kupstais - palikus žoles žiemoti tokias, kokios yra dabar, gyvuliai jos nebeės.

Nupjovus žolyną per žemai, didelė tikimybė, kad jis išdegs po pirmųjų karščių, ypač kalbant apie pirmą atolą.

Jeigu natūrali pieva šienaujama šienui, ją galima pjauti ir vėliau.

Žolynų mišinius sudaryti nelengva.

Universalių nėra, ganymui ir šienavimui mišiniai turi būti skirtingi.

Ganymui puikiai tinka miglės, į mišinį jų reikia įtraukti iki 10 proc., nes jos formuoja velėną.

Varpinės žolės labai mėgsta azotą, gyvulių mėšlas joms tręšti - kaip tik.

Tik reikia turėti galvoje, kad mėšlas turi būti užartas nedelsiant, t. y.

Teisingai ganyti, ypač pavasario pradžioje, sunkiau, negu šerti gyvulius tvarte.

Gyvulys neturi įeiti į aukštesnę negu 15-20 cm žolę.

Tai yra pati maistingiausia žolė, kurią organizmas gali suvirškinti.

Šienas, šienainis ir silosas

Šienainis, silosas arba šienas - ta pati žolė, tik skiriasi jos pavytinimo laipsnis.

Šienas - tai nupjauta ir išdžiovinta varpinių, varpinių ir ankštinių, ankštinių žolė.

Retai šienas gaminamas iš varpinių grūdinių (miežių, avižų, rugių, kviečių) augalų vegetacinės masės per jų žydėjimą.

Geros maistinės vertės šienas turi būti gaminamas nupjaunant žolę optimaliu jos augimo tarpsniu.

Jauną šieną ės bet kuris gyvulys.

Tačiau šienas negali būti lyg medis, t. y. turi būti pagamintas ne iš pražydusios žolės.

Šienas yra ilgiau džiovinamas, tačiau kuo ilgiau džiovini, tuo daugiau maisto medžiagų jis netenka.

Kiekviena ant saulės, lietaus, rasoje praleista diena mažina gyvuliams reikalingų maisto medžiagų kiekį.

Šienas yra pats brangiausias pašaras.

Šienainis - tai iš apvytintos žolės gautas ir susmulkintas pašaras.

Šienainis maistinių medžiagų kiekiu lenkia šieną ir jį noriau ėda gyvuliai, jo maisto medžiagų nuostoliai yra 10-15 proc. mažesni, negu gaminant silosą ar šieną.

Šienainio sultingųjų pašarų maistinė vertė priklauso nuo to, kurios vegetacijos fazės žolė buvo nupjauta.

Šienainį geriau susukti šlapesnį, negu perdžiovinti.

Jeigu žolė šienainiui jau buvo peraugusi, nupjauta pavėluotai, joje maisto medžiagų bus mažiau, dėl to augintojai nesulauks norimo galvijų priesvorio.

Varpinės žolės turi būti pjaunamos prieš išplaukėjimą.

Tik Lietuvoje dar kai kas pjauna, kai varpos jau subrandina sėklas.

Dar viena dažna ūkininkų klaida - ne laiku išvežami ritiniai.

Tvarka turėtų būti tokia: susukai, surinkai ir išvežei.

Jeigu pajudini ritinį po 24 val., susigadina fermentacija ir pradeda daugintis ne tos bakterijos, kurių reikia, o pieno bakterijos žūsta.

Blogiausia, kai silosas ar šienainis užteršiamas žemėmis - tai lemia pjovimo aukštis.

Negerai, jeigu žemių daugiau negu baltymų.

Dar blogiau, kai yra daug žemių ir daug baltymų - tuomet vystosi klostridijos.

Anaerobinės bakterijos pradžioje nužudo mažus veršelius, vėliau ir didelius.

Jeigu pašaruose anaerobinėmis sąlygomis pradeda daugintis bakterijos, kurios gamina sviesto rūgštį, nėra jokio toksinų surišiklio, kuris išspręstų problemą.

Pašarai turi būti sugrupuoti, pvz., B2 - iš B lauko antra žolė; B1 - pirma žolė.

Prie visų pašarų turi būti laisvas privažiavimas, kad į ūkį atvykus konsultantui jis galėtų įvertinti, kuris ritinys yra nestabilus ir reikia pirmiausia sunaudoti.

Silosas gaminamas iš nevytintos arba pavytintos žolės, ankštinių ir varpinių javų mišinio, kukurūzų, runkelių lapų ir kt.

Gerai silosuojasi vienmetės ir daugiametės svidrės, pieviniai pašiaušėliai, eraičinai.

Liucernos ir raudonieji dobilai silosuojasi sunkiai, nes juose mažai cukraus.

Gerai susmulkinti (pjaustinio ilgis - 1-2 cm).

Raciono sudarymas

Turint geros kokybės pašarų, kitas svarbus darbas - raciono sudarymas.

Jis sudaromas pagal atskiras galvijų grupes: atsižvelgiant į gyvulių produktyvumą ir įmitimą, atskirai užtrūkusioms karvėms, prieaugliui ir kt.

Vertėtų patikrinti kelių bandos gyvulių biocheminius kraujo rodiklius, kad būtų žinoma, ko gyvuliams trūksta.

Daug informacijos suteikia žolių siloso kokybės tyrimas.

Pavyzdžiui, rūgštiniame tirpale netirpi ląsteliena ADF parodo pašaro ėdamumą.

Kuo vėliau pjauta žolė, tuo pašarų ėdamumas blogesnis.

Arba ėdamumas gali prastėti ir dėl mažesnio cukraus kiekio atole.

Neutraliame tirpale išplauta ląsteliena NDF - itin svarbus rodiklis.

Neutraliame tirpale išplautą ląstelieną sudaro celiuliozė, hemiceliuliozė ir ligninas.

Ši ląsteliena skatina atrajojimą ir didžiojo prieskrandžio veiklą.

Geriausiai virškinama optimalios vegetacijos fazės žolių ląsteliena.

Peraugusių augalų ląsteliena virškinama blogai - ji yra balastas.

Žali riebalai virsta energija.

Idealus kiekis penėjimui yra 16 proc. žalių baltymų.

NEL rodiklis parodo pašaro energinę vertę ir pagal jį galima spręsti, ar naujai sėtas žolynas, ar ne.

Suvėlinus žoliapjūtę ir ląstelienos kiekiui pasiekus 26 proc., pašarai bus tik vidutiniškos kokybės, o 34 proc.

Rodiklis	Optimalus kiekis
Žali baltymai	35-45 proc.
ADF	21-24 proc.
Žali riebalai	16-18 proc.
NDF	70-75 proc.
Ląsteliena	< 9 proc. baltymuose < 25 proc.

---