Pica - tai maistas, gaminamas iš plokščio, apvalaus tešlos pagrindo, ant kurio paprastai dedamas pomidorų padažas, sūris ir kiti ingredientai. Paprastai ji kepama ir patiekiama karšta. Tai populiarus patiekalas, kurį mėgsta žmonės visame pasaulyje. Pica yra mėgstamas maistas, gyvuojantis šimtmečius.

Picos kilmė ir istorija

Dėl picos kilmės ginčijamasi, tačiau manoma, kad kilęs iš Italijos. Pirmoji picerija buvo atidaryta Neapolyje XVIII amžiaus pabaigoje. Pica buvo gaminama naudojant paprastą pomidorų, sūrio ir aliejaus užpilą. Laikui bėgant priedai tapo įvairesni ir kūrybiškesni.

Picos istorija glaudžiai susijusi su Italija, šiauriniu Europos pusiasaliu, kuris tapo picos kilmės vieta. Kaip rodo picos pavadinimo etimologija, picos pavadinimo kilmė siejama su lenkimu arba spaudimu. Pirmoji oficialiai užregistruota picerija buvo „Port’Alba” Neapolyje, įkurta 1830 m. Ši picerija įsitvirtino Neapolio stogų rajone, kur picos pardavimas buvo vykdomas tiesiog nuo stalo. Šioje picerijoje picą buvo galima gauti nedelsiant, be išankstinio užsakymo ar ilgo laukimo.

Picos paplitimas pasaulyje

Nuo Neapolio “Port’Alba” picos pamažėle užkariavo visą pasaulį. Emigrantai iš Italijos platinę picą skirtinguose pasaulio kampeliuose padėjo jai tapti vienu iš populiariausių patiekalų. JAV, kur gyvena didžiulė italų bendruomenė, tradicinės noriu picos pradėjo keistis, prisitaikydamos prie skirtingų ingredientų ir klientų skonių.

Picos kultūra išsiplėtė ir įtakojo ne tik maisto pasirinkimą, bet ir visuomeninį gyvenimą. Picerijos tapo ne tik maisto tiekėjais, bet ir susitikimo vietomis, kur draugai susirenka pavalgyti, pasidžiaugti bendravimu. Neretai ten pietaujama su verslo partneriais, švenčiami įmonių jubiliejai ar tiesiog vaikų gimtadieniai. Šiandien picerijos nebeatspindi tik Italijos virtuvės tradicijų, kiekvienas miestas turi savo firminę picą, picerijos taip pat eksperimentuoja su skirtingais skoniais, formomis ir garnyrais.

Šiandien pica yra vienas populiariausių maisto produktų pasaulyje. Galima įsigyti įvairių stilių, įskaitant ploną plutą, gilų patiekalą ir įdarytą plutą. Jis gali būti papildytas įvairiais ingredientais, įskaitant mėsą, daržoves ir sūrius. Taip pat galima įsigyti įvairių dydžių - nuo atskirų griežinėlių iki didelių pyragėlių.

Pica - tai universalus maistas, kuriuo galima mėgautis įvairiais būdais. Jis gali būti valgomas kaip užkandis, valgis ar net kaip desertas. Tai taip pat populiarus pasirinkimas vakarėliams ir susibūrimams.

Pica - tai patiekalas, kurį mėgsta įvairaus amžiaus ir kultūrų žmonės visame pasaulyje. Picos yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis.

Itališka pica

Itališka pica - tai tradicinė italų virtuvės kuriama picos rūšis, kuri įgijo tarptautinį pripažinimą ir tapo vienu iš populiariausių maisto patiekalų visame pasaulyje. Taigi, kas yra pica? Itališka pica turi savo šaknis senose Italijos virtuvės tradicijose. Pirmieji rašytiniai paminėjimai apie picą siekia XIII amžiaus, o joje naudojami ingredientai atspindi vietinių produktų įvairovę.

Viena iš žinomiausių itališkų picų yra Margarita, kuri yra gaminama su pomidorų padažu, mocarela sūriu, šviežiais pomidorais ir bazilikais. Itališka pica turi savo unikalų skonį ir kultūrinį paveldą, nes ji atstovauja ne tik skonio, bet ir bendruomenės susibūrimo ir džiaugsmo simbolį. Kiekviena itališka pica yra savita ir atskleidžia picerijos kūrėjo asmeninį požiūrį į maistą. Pica yra daugiau nei patiekalas.

Tai yra kulinarijos meno kūrinys, kuris sujungia tradicijas, skonius ir bendruomenės džiaugsmą. Itališka pica yra tikra Italijos virtuvės ikona, kuri skleidžia gėrio ir džiaugsmo dvasią visame pasaulyje. Picos menas gimė Italijoje, o pavadinimai, tokie kaip Margarita ar Capricciosa, gali turėti savo istorinius ir kultūrinius šaltinius. Margarita, pavyzdžiui, buvo sukurta pirmojoje picerijoje, esančioje Neapolyje, kaip pagarba Italijos karalienės Margherit savo vizito metu.

Itališka pica taip pat išsiskiria savo unikaliu kepimo metodu. Picos kepimas yra prilyginamas menui, o meistrai picerijose yra tikri virtuvės menininkai, nuolat siekiantys tobulėti ir eksperimentuoti su naujais skoniais.

Itališkoje picoje vyrauja minimalizmas, subtilus skonis, ir tarsi pabrėžiamas naudojamų ingredientų natūralus skonis. Italams labai svarbios tradicijos. Jie su pasididžiavimu laikosi tradicinių receptų ir gaminimo metodų, daug dėmesio skiria ir picos paruošimo meistriškumui.

Itališkoms picoms būdingas plonas ir traškus pagrindas su švelniu šiek tiek minkštesniu vidumi. Pagrindas gaminamas iš kvietinių miltų (picoms netgi gaminami specialūs miltai), vandens, mielių ir druskos.

Naudojami prieskoniai: švieži bazilikai, alyvuogių aliejus, raudonėlis, kartais česnakai. Sūris - Mozzarella di Bufala (buivolių pieno mocarela) arba Fior di Latte (karvės pieno mocarela). Papildomų ingredientų naudojama mažai, tačiau nesunkiai rasite picas praturtintas prosciutto kumpiu, artišokais, grybais, alyvuogėmis ir pan., tik ne viskuo vienoje picoje.

Lietuviška pica

Tačiau lietuviai nebūtų lietuviai, jei tradiciškos itališkos picos nepritaikytų savam skoniu. Tad kokia pica patinka lietuviams? Nors picų skonių pasirinkamuose tradiciniai itališki ingredientai visada yra populiarūs, tačiau lietuviai taip pat mėgsta paįvairinti picas vietiniais prieskoniais ir ingredientais. Kad suprasti kuo skiriasi lietuviško skonio pica nuo itališkos, pirmiausiai pabandykite išsiaiškinti kokia yra tikra itališka pica.

Tuo tarpu lietuviška pica: Lietuviai mėgsta įvairius picos variantus ir nebijodami eksperimentuoti naujais skoniais ir ingredientais. Lietuviškos picos skonis turtingesnis ir intensyvesnis, su daugybe įvairių ingredientų. Padas dažniausiai storesnis ir minkštesnis nei itališkos picos. Pomidorų padažai dažnai verdami pridedant daugiau prieskonių ir cukraus. Mūsuose populiaru naudoti ir papildomai majonezo pagrindu pagamintus padažus su įvairiais prieskoniais.

Lietuviai mėgsta įvairius sūrius. Be tradicinės Mocarelos, naudoja ir vietinius sūrius, tokius kaip „Edam“, „Džiugas“, „Bri”, kas suteikia picai unikalų skonį. Be italams įprasto raudonėlio, baziliko lietuviškoje picoje naudojami ir krapai, česnakai, svogūnai ir kitos vietinės žolelės. Prie įprastų italams produktų dažnai papildomai naudojami rūkyti produktai, (dešros, kumpiai, šoninė) marinuoti agurkai, kukurūzai, ananasai ir pan.

Taigi itališka pica yra žinoma dėl savo paprastumo ir aukštos kokybės ingredientų, o lietuviška pica dažnai yra gausesnė ir prisitaikanti prie vietinių skonių, su unikaliu ingredientų ir skonių deriniu. Lietuviai dažnai renkasi picą kaip patogų patiekalą, ypač kai reikia greito ir nesudėtingo sprendimo vakarėliui, vaikų gimtadieniui ar iškylai. Italams pica labiau kasdieninis užkandis nei šventė.

Pica ir alus

Berašydamas apie alų ir maistą bei jų derinius apsižiūrėjau, kad praleidau vieną svarbią maisto (jei taip galima sakyti) sritį - picą. Ir nors mes vadiname save žemės artojų - cepelinų valgytojų tauta* , tačiau pica Lietuvoje yra populiaresnė už cepelinus, baltą mišrainę ir silkę po patalais kartu sudėjus. Mat pavalgyti picos yra kokius keturis kart daugiau galimybių, nei užsisakyti cepelinų. Ir tai yra gerai. Tiesa, suvalgyti tikrai gerą picą tebėra retenybė ir maloni išimtis, nei taisyklė, tačiau tai, kad pica yra populiaru - niekas negali paneigti.

Visų pirma pica ir alus eina per istoriją greta dar nuo antikos laikų ir kur kas anksčiau, nei italai užkūrė pirmąsias savo picų krosnis. Senovės egiptiečiai, babiloniečiai ir graikai savo molinėse krosnyse kepdavo plokščią duoną, kurią pagardindavo užbarstydami prieskoninėmis žolelėmis ir šlakstydami alyvuogių aliejumi. Tai tartum focaccia duonos prekursorius** ir kartu - picos protėvis. Panašus virsmas vyko ir su alumi - procesas, prasidėjęs Mesopotamijoje ir gana greit išplitęs iki senovės Egipto, dabar vadinamas alaus gamyba, atrodė taip: puri, trumpai kepta duona buvo mirkoma šiltame vandenyje, kartu pridedant įvairių žolelių ar vaisių, vėliau paliekama pastovėti ir nupylus skystis su silpnu alkoholiu buvo geriamas.

Du esminiai, kertiniai dalykai yra grūdai (arba jų miltai) ir vanduo. Picos pagrindas gaminamas iš miltų, mielių dėka tešla pakyla ir vėliau termiškai apdorojama su prieskoniais. Taip pat ir alus - grūdai malami, mirkomi vandenyje vėliau, mielių dėka, fermentuojama ir gaunamas gėrimas. Bet nusikelkime į 19-tą amžių. Šiuo metu jau buvo pica, kuri buvo panaši į šiandieninę picą ir buvo alus, panašus į tai, ką geriame šiandien. Šie du produktai pradėjo plisti kartu su emigrantais, kol nukeliavo į Ameriką. Vieni, kartu su šeimos tradicijomis, kepė picas, kiti - virė ir pardavinėjo alų.

Ši lentelė apibendrina pagrindinius skirtumus tarp itališkos ir lietuviškos picos:

Savybė	Itališka pica	Lietuviška pica
Skonis	Minimalistinis, subtilus	Turtingas, intensyvus
Pagrindas	Plonas, traškus	Storesnis, minkštesnis
Padažas	Pomidorų	Pomidorų, majonezo pagrindu
Sūris	Mocarela	Įvairūs, įskaitant vietinius
Prieskoniai	Bazilikas, raudonėlis	Krapai, česnakai, svogūnai
Papildomi ingredientai	Prosciutto, artišokai, grybai	Rūkyta mėsa, marinuoti agurkai, kukurūzai, ananasai

---