Liaudiškuose Užgavėnių papročiuose persipina senosios pagoniškosios ir krikščioniškosios tradicijos.

Ypatingas dėmesys per Užgavėnes yra skiriamas sočiam valgymui. Sotumas turėjo lemti gerus metus.

Švenčionių šeimininkes per visas tris Užgavėnių dienas - sekmadienį, pirmadienį ir antradienį - virdavo riebią putrą iš ruginių miltų raugalo ar burokų rasalo užsisrėbti prie gausiai valgomų blynų tam, kad “daržovės geriau derėtų”. Tverėčėnai sekmadienį valgydavo mėsos tris kartus, pirmadienį šešiskart, o antradienį - dvylika.

Švenčionių apylinkėse sekmadienį šešis, pirmadienį aštuonis, o antradienį, kaip ir visur - dvylika kartų.

Visus valgymo kartus reikėdavo prisivalgyti sočiai - “būsi sotus ir riebus visus metus”.

Užgavėnių antradienį kai kur būdavo valgoma septynis kartus (Liškiava), kitur - devynis (Utenos apylinkės), bet dažniausia dvylika kartų.

Ritualiniai patiekalai per Užgavėnes visoje Lietuvoje buvo kiauliena ir blynai. Mažojoje Lietuvoje - aviena, blynai ir šiupinys.

Vieni etnografai teigia, kad blynai, kaip Užgavėnių apeiginis valgis siejamas su blogosioms jėgoms neprieinamos uždaros erdvės, kitų - su atgimstančios Saulės idėja.

Tverėčėnų paskutinis valgis per Užgavėnes būdavo kiaušinienė. Čia galima pastebėti kiaušinio, kaip vaisingumo simbolio , gyvybę slepiančio daikto ryšį su pavasario švenčių, kur kiaušinis tampa pagrindiniu ritualiniu maistu, papročiais.

Rituališkumas apsireiškia to valgymo karto sąryšiu su mirusiųjų protėvių pagerbimu.

Štai Šeduvos, Tverečiaus apylinkėse ir kitur, pavalgius Užgavėnių vakarienę, šeimos tėvas iškilmingai tardavęs: “Tegul bus Dievui ant garbės už visas vėles skaistykloje kenčiančias. Mes užsigavėsim, tegu užsigavi (liaujasi) mūsų bėdos ir nelaimės”.

Vadinasi, šis ritualinis valgymas - užsigavėjimas - buvo suprantamas ir kaip šeimos bendravimas su savo mirusiaisiais bei pasivedimas jų globai.

Tradiciniai Užgavėnių valgiai

Užgavėnes švęsti pradėdavo ketvirtadienį, jį vadino „riebus ketvergas“. Nuo tada jau valgydavo pavakarius. Maistas buvo itin riebus - blynai - pietums, mėsa - pavakariams, sriuba - vakarienei.

„Riebųjį penktadienį“ mėsos neduodavo, nes tai pasninko diena, bet pieniškus patiekalus valgė net penkis kartus. Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis.

Užgavėjimo laikas paprastai yra pusiaunaktis.

Šiupinys

Šiupinys - senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas, pats senoviškiausias. Ypatinga reikšmė teikiama kiaulės uodegai.

Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves.

Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių.

Kiunkė (sutinė, šutynė)

Kiunkė (sutinė, šutynė) - šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves.

Viskas šutinama kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas.

Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama.

Blynai

Tradiciniai - mieliniai. Rūgštūs blynai (,,ponpočkos”). Kepdavo iš mielinės apie parą raugintos tešlos. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.

Spurgos (,,pampuškos” - Pakruojo apyl., ,,kropeliai” - Šakių raj. Žvirgždaičiai) - raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.

Kiti Užgavėnių valgiai

Šaltiena - tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.

Kopūstai - labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa Užgavėnėms visoje Lietuvoje. Valgomi per pusryčius ir pavakarius.

Lakštiniai arba kruopos - paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, ,,kai mėsa jau nebelenda”. Grūdai (rugių, kviečių), virti taukuose ir nusausinti. Juos valgė dar ir po karo (Mosėdžio, Skuodo apyl.).

Miežinis alus. Jį ruošdavo Užgavėnės iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Žiūrėdavo, kad nenusistotų, būtų smarkus, aštraus skonio ir kvapo.

Per Užgavėnes būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų. Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti. Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima.

Kiekviena šeimininkė turėdavo tai apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai.

Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams.

Užgavėnių vakarienei maistą ruošdavo dar su šviesa - buvo manančių, kad, kas per Užgavėnes anksčiau pavakarieniaus, tas anksčiau rugius nusipjaus, visus metus duonelės nepritrūks. Tik ne jaunimas.

Būrų (lietuvininkų) Užgavėnių avienos sriuba - avienė. Iki karo ir Mažojoje Lietuvoje avienos ir ėrienos valgiai buvo labai paplitę, bet įdomiausias iš iš jų yra avienė - avienos sriuba, verdama išskirtinai Užgavėnėms.

Avienos mėsą virdavo su daržovėmis (česnakais, morkomis, petražolių šaknimis, svogūnais, ir salierais). Pirmąsias putas nugraibydavo, o mėsą virdavo ant silpnos ugnies tol, kol ji lengvai atsiskirdavo nuo kaulų.

Baigiant virti, pasūdydavo, įberdavo laurų lapų, juodųjų ir kvapiųjų pipirų ir, uždengus dangtį, viralą su visa mėsa pastatydavo šiltai.

Tuo tarpu paruošdavo miltinius kukulius, juos atskirai išvirdavo pasūdytame ir čiobreliais pagardintame vandenyje, išgriebdavo ir subadydavo mediniu virbalu.

Per Užgavėnes, visiems susirinkus prie pietų stalo, sriubinėje (Mažojoje Lietuvoje sriubinė būdavo būtinas stalo serviravimo indas, nes sriuba, supilta į sriubinę ir tik tada pagardinta prieskoninėmis žolelėmis, nešama ant stalo, ten kurį laiką palaikoma, „sunoksta“, pritraukia kvapiųjų žolelių aromato ir gaunasi žymiai gardesnė ir aromatingesnė) patiekdavo riebų avienos sultinį, sočiai pagardinus jį čiobreliais.

Atskiruose dubenyse būdavo patiekiama virta aviena ir kukuliai. Šeimininkė kiekvienam į lėkštę įpildavo garuojančio sultinio, o patys valgytojai į sultinį įsidėdavo avienos ir kukulių.

Suvalgius lėkštę karštos Užgavėnių avienės, visus išpildavo sveikas prakaitas, - ne be reikalo avienė būdavo vadinama ne sriuba, o vaistu, - pavasario valgiu, kai per žiemą pasilpusiam organizmui reikėdavo atgauti jėgas, sustiprėti, sutvirtinti imunitetą peršalimo ligoms.

Sveika mityba sergantiems

„Kiek va­lios - tiek žmo­gaus“, - taip mėgs­ta sa­ky­ti bio­lo­gė Gra­ži­na Gai­die­nė. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad žmo­gus yra pats sa­vo svei­ka­tos šei­mi­nin­kas, bet tu­ri ne­pa­miršti, kad yra gam­tos da­lis. Jei­gu ne­pai­sys jos dės­nių - bus nu­baus­tas li­go­mis.

„Ma­no mo­čiu­tė vi­sa­da tu­rė­jo vais­ta­žo­lių, gy­dė­si jo­mis pa­ti, gy­dė mus ir kai­my­nus, ne­ju­čia ir man skie­pi­jo do­mė­ji­mą­si vais­ti­niais au­ga­lais. Pa­bandžiau jais stip­rin­tis ir ka­bin­tis už gy­ve­ni­mo. Rin­kau, džio­vi­nau vais­ta­žo­les, jas try­niau, ma­liau, da­riau jų mi­ši­nius ir skai­čiau įvai­rią li­te­ra­tūrą apie mi­ty­bą ir alternatyvius gy­dy­mo­si bū­dus.

Mo­te­rissvei­ko eta­pais: po trau­mos pra­dė­ju­si gy­dy­tis vais­ta­žo­lė­mis grei­tai su­pra­to, kad to ma­ža - bū­ti­na keis­ti mi­ty­bą, spor­tuo­ti, grū­din­tis ir va­ly­ti or­ga­niz­mą.

Gy­vy­bės elek­sy­ras, pa­sak po­nios Gra­ži­nos, yra van­duo. Jo per pa­rą tu­rė­tu­me iš­ger­ti 6-8 stik­li­nes, bū­ti­nai stik­li­nę van­dens rei­kė­tų iš­ger­ti ry­te prieš pus­ry­čius.

Kas­dien bū­ti­na mankš­tin­tis, la­bai svei­ka spar­čiu žings­niu pa­vaikš­čio­ti bent pus­va­lan­dį.

Ry­tais Gra­ži­na ke­lia­si anks­ti, maž­daug šeštą va­lan­dą ry­to. Ne pa­gal ža­din­tu­vą. To­kiu lai­ku pra­bun­da pa­ti. Lo­vo­je bū­ti­nai pa­si­rą­žo, iš­si­tem­pia, taip stip­ri­na stu­bu­rą ir nu­ga­ros rau­me­nis.

Pir­miau­sia ne­di­de­lia­me miške­ly­je prie na­mų pa­mankš­ti­na ran­kas, lie­me­nį, ko­jas, pe­čius, ta­da, jau įši­lu­si, nu­si­au­na ba­tus ir bė­ga ba­so­mis. Dažniau­siai įvei­kia apie ki­lo­met­rą, kar­tais - du, mi­nu­tė­lei su­sto­ja ir ap­ka­bi­na ąžuo­lą, ku­ria­me ry­tais ka­le­na ge­nys (jis Gražinos ne­bi­jo, ne­krei­pia į ją dė­me­sio). Prie na­mų dar pa­ka­ba ant sker­si­nio, ke­lis kar­tus pri­sit­rau­kia prie jo.

Ne pa­gal ža­din­tu­vą. To­kiu lai­ku pra­bun­da pa­ti. Lo­vo­je bū­ti­nai pa­si­rą­žo, iš­si­tem­pia, taip stip­ri­na stu­bu­rą ir nu­ga­ros rau­me­nis.

Pir­miau­sia ne­di­de­lia­me miške­ly­je prie na­mų pa­mankš­ti­na ran­kas, lie­me­nį, ko­jas, pe­čius, ta­da, jau įši­lu­si, nu­si­au­na ba­tus ir bė­ga ba­so­mis. Dažniau­siai įvei­kia apie ki­lo­met­rą, kar­tais - du, mi­nu­tė­lei su­sto­ja ir ap­ka­bi­na ąžuo­lą, ku­ria­me ry­tais ka­le­na ge­nys (jis Gražinos ne­bi­jo, ne­krei­pia į ją dė­me­sio). Prie na­mų dar pa­ka­ba ant sker­si­nio, ke­lis kar­tus pri­sit­rau­kia prie jo.

„Kas­dien mankštai ski­riu maždaug dvi­dešimt mi­nu­čių, pa­si­se­miu ener­gi­jos iš že­mės ir me­džių. Na­mie nu­si­prau­siu po drun­gnu dušu (šal­tas van­duo man ne­tin­ka), to­kiu per­lie­ju tik ko­jas, iš­ge­riu pra­au­šu­sią vais­ta­žo­lių ar­ba­tą su šaukšte­liu me­daus ir va­žiuo­ju į dar­bą. At­si­gul­ti sten­giuo­si ne vė­liau kaip de­šim­tą va­lan­dą va­ka­ro. Ak­lai ne­si­lai­kau jo­kių svei­ka­ti­ni­mo­si prin­ci­pų, žiū­riu, ar man tin­ka.

Gražina su tė­vais į Lie­tu­vą grį­žo bū­da­ma ket­ve­rių me­tu­kų. Iš Si­bi­ro at­si­me­na tik kal­nus ir di­de­lius miš­kus, pir­mų­jų me­tų Lie­tu­vo­je - šal­tį, ny­ku­mą ir no­rą val­gy­ti. Šei­ma įsi­kū­rė tė­čio gim­ti­nė­je Trum­pa­lio kai­me, Ute­nos ap­skri­ty­je.

„Vai­kys­tė­je val­gy­ti mė­sos be­veik ne­te­ko. Gal­būt to­dėl jos ne­no­riu, mie­liau val­gau rie­šu­tus. Par­duo­tu­vė­je ne­ga­liu pra­ei­ti pro ked­ro rie­šu­tus, tur­būt or­ga­niz­mas no­ri, juk Si­bi­re pir­miau­siai jų pa­ra­ga­vau.

Gražinos ir jos vy­ro Sta­sio na­muo­se vais­tų nė­ra, tik bin­tas, jo­das ir bri­lian­ti­nė ža­lu­ma. Užtat ke­tu­rios spin­tos pri­krau­tos vais­ti­nių au­ga­lų. Jie su­pils­ty­ti į mai­še­lius ir su­dė­ti dė­žė­se, ku­rio­se ant la­pe­lių su­rašyta, ko­kie vais­ti­niai au­ga­lai čia su­dė­ti.

“Su­ne­ga­la­vęs sū­nus ir vy­ras vais­tų ne­pra­šo, tik vais­ta­žo­lių ar­ba­tos. Ji džiau­gia­si, kad du sū­nus ir duk­rą už­au­gi­no be che­mi­nių vais­tų.

Pa­sak svei­kuo­lės, to­kie kom­pre­sai ne tik šil­do, ge­ri­na krau­jo­ta­ką, bet ir duo­da ver­tin­gų me­džia­gų or­ga­niz­mui.

Pa­sak Gražinos, la­bai ska­ni ar­ba­ta iš mor­kų la­pų. Juo­se mais­ti­nių me­džia­gų, A ir E vi­ta­mi­nų net dau­giau nei pa­čio­se mor­ko­se.

Svei­kuo­lė ma­no, kad kiek­vie­no žmo­gaus na­mų vais­ti­nė­lė­je tu­rė­tų bū­ti vais­ti­nių me­det­kų, lie­pų, ra­mu­nių ir jaz­mi­nų žie­dų, čiob­re­lių, jo­na­žo­lių, rau­do­nė­lių, ta­ka­žo­lių, dil­gė­lių, dir­vi­nių asiūk­lių žo­lės, laz­dy­nų ir ber­žų la­pų - jie pa­de­da nuo daž­niau­siai žmo­nes puo­lan­čių li­gų ir nė­ra tok­siš­ki.

Kaip ji pa­ta­ria gy­dy­tis dažniau­siai žmo­nes ka­muo­jan­čią li­gą - pa­di­dė­ju­sį krau­jo spau­di­mą? Gražina pa­ste­bi, kad tam la­biau­siai tin­ka ama­las, kra­pų sėk­los ir span­guo­lės, ta­čiau pa­ta­ria bū­ti­nai at­kreip­ti dė­me­sį į sa­vo gy­ven­se­ną.

La­bai svar­bu ge­rai kram­ty­ti - skran­dis juk ne­tu­ri dan­tų, jei­gu į jį pa­ten­ka ne­su­smul­kin­tas mais­tas, la­bai ken­čia. Dar svar­biau ne­per­si­val­gy­ti.

Gražina džiau­gia­si, kad pe­da­go­gų atostogos yra ilgos. Jas leidžia so­de ar­ba ma­mos so­dy­bo­je Ute­nos ra­jo­ne. Kas­met pri­si­ren­ka ko­ne 100 rū­šių vais­ta­žo­lių.

Rauginti produktai

Pasak gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės, raugintuose maisto produktuose atsiranda organinių rūgščių, kurios labai svarbios virškinimo procesui, taip pat ir probiotikų, vadinamų gerosiomis bakterijomis.

„Virškinimo sistema yra vienas pagrindinių imunitetą formuojančių organų, be to, čia gyvenančios bakterijos gamina medžiagas, darančias įtaką kraujotakai, kepenų ir kitų organų bei sistemų veiklai, net mūsų emocijoms.

Konservuoti produktai yra puikus pagrindinių maistinių medžiagų: skaidulų, mineralų šaltinis. Raugintose daržovėse yra C ir B grupės vitaminų, geležies, cinko bei ląstelienos“, - pranešime žiniasklaidai pastebi gydytoja dietologė ir ragina šaltuoju sezonu raugintus gaminius įtraukti į savo kasdienę mitybą.

Taip pat dr. Edita Gavelienė įspėja, kad kiekvienas turėtų rinktis raugintus produktus individualiai bei vartoti juos saikingai, atsižvelgdamas į savo organizmą, mat daugumoje raugintų produktų yra nemažai druskos.

Perlinės kruopos

Prekybos tinklo „Rimi“ komercijos operacijų vadovė Olga Suchočeva primena, kad perlinės kruopos puikiai tinka įvairių patiekalų gamybai. Jos - skanios, sočios ir maistingos.

„Nors tradiciškai mūsų virtuvėje populiaresni grikiai ar ryžiai, tačiau nereikėtų pamiršti ir perlinių kruopų. Jų pritaikymas maistui be galo platus: nuo sriubų ar košių iki troškinių su mėsa bei daržovėmis. Kokybiškas kruopas atpažinsite iš baltai gelsvos spalvos - jose neturėtų būti priemaišų.

Gydytoja dietologė dr. E. Gavelienė teigia, kad perlinėse kruopose gausu mineralinių medžiagų: kalio, fosforo ir magnio, yra šiek tiek B grupės vitaminų ir lėtai „atsipalaiduojančių“ angliavandenių, kurie sumažina kruopų glikeminį indeksą, todėl jos tinkamos vartoti žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu.

„Perlinės kruopos yra šlifuoti miežių branduoliai, todėl jų turėtų vengti celiakija sergantys asmenys. Kadangi perlinėse kruopose yra glitimo, žmonės, kuriems reikia atkreipti dėmesį į glitimo kiekį produktuose, šių kruopų neturėtų įtraukti į savo mitybos racioną. Visiems kitiems perlines kruopas galima valgyti kiekvieną dieną arba bent kelis kartus per savaitę“, - rekomenduoja E. Gavelienė.

Kukurūzai

Kukurūzai yra vieni populiariausių grūdinių kultūrų pasaulyje. Jie kilę iš Centrinės Amerikos (Meksikos), kur buvo auginami jau prieš 9000-8000 metų. Lietuvoje kukurūzai pradėti auginti 19 amžiuje. Kukurūzai paprastai būna geltonos spalvos, bet būna ir įvairių kitų spalvų, pavyzdžiui, raudonos, oranžinės, violetinės, mėlynos, baltos ar net juodos.

Maistinė vertė 100 g žalio geltonojo kukurūzo:

Maistinė medžiaga	Kiekis
Kalorijos	86
Angliavandeniai	18,7 g
Skaidulos	2,7 g
Cukrūs	6,26 g
Baltymai	3,27 g
Riebalai	1,35 g
Vitaminas C	11,3 %
Magnis	9,3 %
Fosforas	8,9 %

Švieži kukurūzai yra aukštos maistinės vertės produktas, o perdirbti kukurūzų produktai maistingumu nepasižymi - gaminant rafinuotą aliejų, sirupą ir traškučius prarandamos naudingosios skaidulos ir kitos maistinės medžiagos.

Švieži geltonieji kukurūzai yra puikus B grupės vitaminų šaltinis, ypatingai B1, B3 ir B5.

Kukurūzai turi daugiau antioksidantų nei dauguma kitų grūdinių kultūrų. Juose ypač daug akims naudingų karotinoidų - zeaksantino ir luteino.

Violetinės, mėlynos ir raudonos spalvos kukurūzuose polifenolių kiekį dar papildo antioksidantas antocianinas, kuris, kaip ir kiti antioksidantai, mažina oksidacinį stresą ir saugo organizmo ląsteles nuo pažaidos.

Tačiau kukurūzuose yra ir fito rūgšties, galinčios pabloginti su maistu gaunamų mineralų, pvz., cinko ir geležies, įsisavinimą.

Vienas tyrimas parodė, kad kukurūzų zeinas sukėlė uždegiminę reakciją žmonėms, sergantiems celiakija.

---