Žiniasklaida tikino, kad „maisto tinklaraštininkai, kuriantys unikalų turinį, diktuoja kasdieninio valgiaraščio tendencijas, naują požiūrį į maisto fotografijos estetiką ir valgymo kultūrą“ (Erika Vyšniauskaitė). Po tokių pareiškimų susimąstydavau, ar prabėgomis peržvelgdama maisto tinklaraščius nebūsiu praleidusi ko nors esminio ir vertingo.
Pradėsiu nuo pradžios - nuo tinklaraščio sukūrimo. Su tokiu pat užsidegimu dar prieš metus virtuvėje savęs neįsivaizdavusios tinklaraštininkės vieną po kito pleškina tinklaraščiuose patiekalų nuotraukas ir nurodymus, kaip tuos nuostabučius pagaminti. „Nes skonis ir maistas [...] yra vienas iš didžiausių malonumų mūsų gyvenime“ ir nekantraujama kuo greičiau „prisidėti prie šio Dievo duoto stebūklo [sic!] savo receptais ir idėjom“.
Jeigu jau „ši paprasta sriubytė buvo sukurta mano pačios“, o „receptas yra paragautas ir labai pripažintas“, juos tiesiog būtina papostinti. Taip pat ir picos iš „pusės viso batono“ receptą, nes „aidai po šios picos buvo geri“.
Tačiau atgimusios iš naujo kulinarės dažniausiai „ambicijų, susijusių su gaminimu, turi laaabai daug“, o atrankos kriterijų - mažokai. Kaipgi nepasidalinsi kiekvieno pusryčių sumuštinio nuotrauka, kai tiek laiko buvo sugaišta vien tik tinklaraščio pavadinimui sugalvoti. Juk teko „kurti įvairių žodžių derinius vis atsidūstant, jog lietuvių kalba neskamba taip gražiai kaip anglų“.
Kai maisto tinklaraštininkas ar tinklaraštininkė yra nusitaikę į platesnius interneto vandenis, toliau taip pat rašoma keliomis kalbomis. Kartais - jų kratiniu.
Suprantu, kad tinklaraščių kalbos niekas neredaguoja. Vis dėlto, manau, tinklaraštininkams vertėtų nors retkarčiais pasitikrinti rašybą. Kai net autoriaus prisistatyme kartojasi juokingos gramatinės klaidos, man kyla įtarimų, kad ir receptai tinklaraštyje bus surašyti taip pat atsainiai. Kai randu pavadinimą „Super vau keksiukai“, o paskui pasažą apie „burnoje tirpstančias tekstūras“, suprantu, kad toliau skaityti neverta.
Mielos tinklaraštininkės, jei nuorodose maistukas arba skaniukai dalinatės naminių sušiukų ir kitokių patiekaliukų receptukais, galit net neaiškinti, kad radote juos „supermamų platybėse“. Abejonių nelieka jau po antrojo mažybinės formos daiktavardžio.
Maisto tinklaraštininkai, o ypač - tinklaraštininkės, retai tiesiog gamina pagal receptą. Maisto gamybos procesą jos „pakylėja į aukštesnį levelį“. Virtuvėje tinklaraštininkės diriguoja „maisto simfonijai“, o receptai čia yra „išjausti, tobulinti, įkvėpti“.
Prie receptų daugybę kartų radau prierašą „adaptuota iš“ arba „adaptuota pagal“. Šalia dažniausiai būdavo nuoroda į kitą maisto tinklaraštį (iš jo, neretai, į dar vieną).
Nors maisto tinklaraštininkėms „adaptuoti“ dažniausiai reiškia pasisemti įkvėpimo, receptus neretai ištinka „Heidos“ likimas. Autentiški receptai keičiami pagal tinklaraščio autoriaus išmanymą ir pritaikomi prie jo gebėjimų. Kartais tinklaraštininkės ir pačios nebežino, kuris receptas yra tikrasis, todėl nusprendžia „susidėlioti savąjį variantą iš kelių tortų“.
Patiekalai ir jų skonis tampa nuodėmingi. Sumanius pagaminti šventinius pietus, meniu atrodytų taip: užkandžiai - „nuodėminga silkė šventėms“ arba „patys skaniausi ir nuodėmingiausi sparneliai“, pagrindinis patiekalas - „nuodėmingoji lazanija“, desertas - „nuodėmingai skanus šokoladinis pyragas su gaivinančiu akcentu“ arba „nuodėmingas ir paturbintas ledų tortas“.
Pastebėjau, kad įkarščio pildyti tinklaraštį dažnai užtenka dvejiems ketveriems metams. Paskui jis arba užmetamas, arba imama dairytis platesnės veiklos. Atidaroma kepyklėlė ar kulinarijos kursai, pradedamas leisti kulinarijos žurnalas. Įdomu, kokį bagažą dabartiniai tinklaraštininkai ir tinklaraštininkės atsineš į šią veiklą?
Picos valgymo čempionatai
Liepos 11 d. Palangoje įvyko Express Pizza picų valgymo čempionatas. Iš daugiau nei 100 susirinkusiųjų 20 picos fanų išbandė savo jėgas turnyre.
Ketvirtadienį Palangoje įvyko antrus metus iš eilės surengtas Express Pizza picų valgymo čempionato finalas. Iš daugiau nei 200 dalyvių čempiono titulą iškovojo mažeikiškis Vytas Petrauskas. Jis finaliniame etape aplenkė 19 picos fanų, atvykusių iš visos Lietuvos.
Užfiksuotas 2 min 33 sek laikas. Būtent per tiek buvo suvalgyta 42 cm dydžio Fanų pica. Praėjusių metų rezultatas 2 min 22 sek.
Lietuvos čempionui atiteko 50-ies picų prenumerata, skrydis oro balionu ir 500 eur vertės čekis.
Picų valgymo čempionato etapai vyko visą vasarą 11-oje šalies miestų: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Palangoje, Kretingoje, Jonavoje, Plungėje, Mažeikiuose, Elektrėnuose ir Gargžduose. Jų metu valgymuose dalyvavo po 20 picos fanų.
Džokeris ir pica: subjektyvi retrospektyva
Vienas garsiausių komiksų bei filmų piktadarių, amžinas Betmeno priešas Džokeris, šventė garbingą istorinį aštuoniasdešimtmetį. Noriu palyginti kiekvieną iš šešių garsiausių Džokerių… su picomis.
Nuo personažo pasirodymo 1940-aisiais mes turėjome: Džokerį-bankų plėšiką, Džokerį-psichopatą, Džokerį, pasamdytą Irano vyriausybės, steampunk’inį Džokerį, Džokerį-samurajų ir net moterišką Džokerio versiją.
Cesar Romero: šaldytas paplotys iš prekybos centro
Būtent tokia šaldyta pica, kurią papirtinate orkaitėje, idant turėtumėte ką kramsnoti žiūrėdami Netflix’ą, buvo pirmasis live action Džokeris, Cezaris Romero. 1966 metais šis pusiau humoristiniame seriale „Batman“ pasirodęs personažas daug ir nelabai įtikinamai kvatojo, dėvėjo šaltibarščių spalvos kostiumą ir gaudavo į dūdą tiek nuo Betmeno, tiek nuo dailius nailoninius kalsonus apsitempusio Robino.
Jack Nicholson: storapadė pica American style
Nicholsono Džokeris tikrai yra amerikietiška pica, pačia geriausia to apibūdinimo prasme. Spalvinga, putli, su daug daug sūrio, sodri prieskonių, kičinė ir tuo besididžiuojanti.
Vos išsimaudęs chemikaluose ir apsipratęs su nauju veidu, Jackas taip griebė Gotamą už minkštosios, kad tapo aišku: arba Džokeris bus skubiai neutralizuotas, arba miesto laukia galas.
Heath Ledger: autentika ir tradicijos iš Neapolio
Heatho Ledgerio Džokeris yra tikrų tikriausia neapolietiška „Margherita“ - klasikinė nuo traškių kraštų iki kvapniais garais alsuojančio mozarellos centro.
It viesulas užklupęs Gotamą, Džokeris tampa manichėjiško blogio inkarnacija. Jo pagrindinė tezė - esą chaosas yra ne tvarkos trūkumas, o greičiau prigimtinė žmonijos būklė - yra itin sunkiai virškinama idealizmo užliūliuotam vakariečio protui.
Jared Leto: vienas laukinis šikšnosparnis iš penkių
Jeigu jums kada teko apsilankyti tipinėje pigioje picerijoje, galimai priklausančioje vienam iš didžiųjų Lietuvos maitinimo tinklų, galbūt jums į rankas pakliuvo gausus, fotošopu ir akcijomis varvantis meniu, nusagstytas įkyriai itališkais epitetais: siciliečių, mafijos, Venecijos ir kitokios picos. Naiviai bandydamos spinduliuoti išorinę autentiką, jos galop atsiskleidžia kaip pigiu sūriu nukloti tešlos blynai, vartojami su česnakiniu majonezu ir Vegetos biralu. Panašiai norėjo prasmegti ir dažnas Džokerio fanas, kai po dviejų sėkmingų kino inkarnacijų plačiuosiuose ekranuose iš kažkur išdygo glamūrinis forsas išpešiotais antakiais.
„Suicide Squad“ Džokeris - tai veikiau ne Džokeris, bet kažkas, beprotiškai norintis juo būti. Tarsi maištininko fazę išgyvenantis vaikėzas, kuris įsitikinęs, jog kuo daugiau geležininės anarchistų simbolikos užkarstysi ant palto, tuo didesnis atrodysi revoliucionierius.
Joaquin Phoenix: kas užsisakėt perlenktosios?
Naujausia nusikaltimų kunigaikščio-klouno kinematografinė inkarnacija, mano nuomone, yra ne kas kita kaip perlenktos picos, Calzone, projekcija į DC superblogiukų virtuvę.
Toddo Phillipso „Džokeris“ - tai slegianti, niūri ir itin dostojevskiška Džokerio traktuotė. Joje šis veikėjas iškyla kaip išvirkščias Raskolnikovas: toks, kuris po atlikto nusikaltimo ne atgailauja, bet džiaugiasi atradęs vienintelį jam prieinamą pripažinimą bei tikslą.
Mark Hamill: platoniška picos idėja
Marko Hamillo Džokerio balsas, nelygu kurioje animacijos ar žaidimo ekranizacijoje skamba, yra analogiškai abstraktus Džokerio etalonas - auksinis personažo standartas, kuris sutaiko besiriejančius Nicholsono, Ledgerio, Phoenixo ir net Leto gerbėjus.