Picos istorija glaudžiai susijusi su Italija, šiauriniu Europos pusiasaliu, kuris tapo picos kilmės vieta. Picos - tai daugiau nei tik maistas. Picos istorija glūdi ne tik skaniuose skoniuose, bet ir įdomiose legendose bei neįprastuose faktuose.

Picos ištakos

Apvalius duonos paplotėlius jau turėjo Antikos graikai, egiptiečiai, tolimi arabų kraštų gyventojai ir indų tauta, tačiau jų kepiniai nebuvo gardinami jokiais priedais. Senovės graikai kepdavo apvalią plokščią duoną su alyvuogių aliejumi ir prieskoninėmis žolelėmis. Kai kas teigia, kad ir picos pavadinimas yra kilęs iš graikiškos duonos pavadinimo - pitos. Klasikinės picos istorija siekia antikos laikus.

Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad pirmą kartą sąvoka „pica“ nuskambėjo maždaug 997 metais Italijoje. Manoma, kad šis žodis kilo iš lotyniško atitikmens „picea“, kas reiškė duoną, keptą krosnyje. Pats žodis pica pirmą kartą buvo užfiksuotas dar 997 m., Gaetos mieste Italijoje.

Vis dėlto šiandien mums žinoma pica atsirado tik viduramžiais. Tuo metu buvo pradėtas gaminti mocarelos sūris, kuris suteikė picai išskirtinio skonio. Šis sūris ir šiandien suvokiamas kaip vienas pagrindinių itališkos picos ingredientų. Viduramžiais Italijoje, Veneto regione, apvalius paplotėlius žmonės pradėjo gardinti tuo, ką turėjo ir labiausiai mėgo: alyvų aliejumi ir įvairiomis prieskoninėmis žolėmis. Vėliau patiekalą praturtino buivolės pieno sūriu - mocarela.

Picos gimimas Neapolyje

Šiuolaikinę picą pradėta kepti Italijos mieste Neapolyje. Dabartinės picos gimtine laikomas Neapolis. Jau XVI a. čia buvo gaminamas patiekalas, vadintas „pizzaioli“. Plokščiomis duonelėmis, vėliau pavadintomis „pizza“, prekiauta gatvėse ir turgavietėse. Aliejumi apšlakstyti ir žalumynais pagardinti picos padai buvo įprastas kasdienis Italijos varguomenės maistas.

O viskas prasidėjo nuo pomidorų, kurie jau XVI a. į Europą atkeliavo iš Amerikos. Tiesa, pradžioje jie buvo auginami kaip dekoratyviniai augalai, o maistui pradėti naudoti tik XVIII a. Būtent pomidorais neapoliečiai ir paskanino apvalųjį paplotėlį. Picos Margherita istorija. Sakoma, jog net pats karalius Ferdinandas I, persirengęs paprastais drabužiais, eidavo į gatvę skanauti aromatingųjų picų.

Nei sūrio, nei mėsos, nei daržovių ant picų iš pradžių nebuvo dedama, o pomidorai tuo metu buvo laikomi netgi nuodingais. Bet jau XVIII a. pradžioje garsaus Neapolio virėjo Vincento Corrado knygoje apie šiame mieste dažniausiai vartojamus produktus nurodoma, kad pomidorai labai tinka makaronams ir picai pagardinti.

Teigiama, kad pirma tikroji pica - su pomidorų padažu ir mocarela - Neapolyje iškepta apie 1830 metus. Mieste jau veikė daug kepyklėlių, vadinamų „pizzerias“. Ir šiandien Neapolyje galima aplankyti pirmąją miesto piceriją - Antica Pizzeria Port‘Alba. Tik 1830 m. Neapolyje buvo atidaryta pirmoji picerija „Antica Pizzeria Port’Alba“, kuri iki šiol džiugina savo klientus.

Picos Margherita istorija

Garsi „Margaritos“ picos kilmės istorija. Teigiama kad maždaug 1890 m. po Italija keliaujant karalienei Margaritai, valstiečiai pasiūlė valdovei paragauti gabalėlio picos. Šioji picą taip pamėgo, kad netrukus pasisamdė asmeninį kepėją, kuris jai ruošdavo išskirtinius patiekalus. Vieną kartą kepėjas picą pagardino iki tol neragautu įdaru - pomidorais, mocarelos sūriu ir bazilikais. Ši pica taip patiko karalienei, kad buvo pavadinta jos vardu ir netrukus tapo žinoma visoje Italijoje.

Margarita pica atsirado XIX a. pab., kai karalienė Margarita apsilankė Neapolyje. Picų kepėjas Rafaele Esposito ta proga sukūrė ypatingą nacionalinį patiekalą - picą pagardino pomidorais, mocarela ir bazilikais. Pastarieji simbolizavo Italijos vėliavos spalvas, o pavadinimas sugalvotas karalienės garbei. 1889 m. Neapolyje lankėsi Italijos karalius Umbertas I ir karalienė Margarita. Ta proga garsus picų kepėjas Rafaelli Esposito valdovams iškepė specialią picą, kurią papuošė Italijos vėliavos spalvomis: žalia - bazilikai, balta - mocarela, raudona - pomidorai.

1849 m. Emanuele Rocco užrašė įvairius picos užpilus, tokius kaip bazilikas, pomidorai ir ploni mocarelos griežinėliai. Užpilai yra pomidorų (raudonos), mocarelos (baltos) ir baziliko (žalias), ingredientai įkvėpti nacionalinės Italijos vėliavos spalvų. Pizza Margherita ištakos kilo maišant panašius įdarus, kurie jau buvo Neapolyje nuo 1796 iki 1810 metų. Štai tada ir prasidėjo tikrasis picos triumfo žygis! O R.Esposito pica, pavadinta karalienės Margaritos vardu, iki šiol yra viena žinomiausių picos rūšių.

Picos plitimas pasaulyje

Paprastas ir gardus Neapolio patiekalas netruko pasklisti po kitus Italijos miestus, svečias Europos šalis. XIX a. pr. į JAV emigravę italai kartu nusivežė ir picą, dabar labai mėgiamą amerikiečių. Į JAV pica atkeliavo kartu su italais XIX a. pabaigoje. Italai čia pristeigė kepyklėlių, kuriose tarp gausybės kepinių buvo prekiaujama ir pica. Pirmoji picerija JAV atidaryta Niujorke 1895 metais. Jos itin išpopuliarėjo po Antrojo pasaulinio karo.

Kiek vėliau prekybos centruose pradėta pardavinėti jau paruoštus picų padus ir padažus. O 6-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmė kurtis ir picerijų tinklai, tokie kaip „Pizza Hut“, kurie išgarsino picą visame pasaulyje. Kaip rodo picos pavadinimo etimologija, picos pavadinimo kilmė siejama su lenkimu arba spaudimu. Nuo Neapolio “Port’Alba” picos pamažėle užkariavo visą pasaulį.

Pica Lietuvoje

Į Lietuvą pica atkeliavo paskutiniame XX a. dešimtmetyje - 1993 m.

Teisingos itališkos picos receptas

Nors pica atrodo visai nesudėtingas patiekalas, tačiau italai galvoja kitaip - ruošia ją labai rimtai ir atsakingai. Visų pirma, tikra itališka pica turi kepti tik malkomis kūrenamoje krosnyje (nes tik joje pasiekiama reikalinga 400 laipsnių temperatūra). Tešla minkoma ir padas formuojamas tik rankomis, o iškepusios picos pado storis per vidurį negali būti storesnis nei trečdalis centimetro. Picoms italai naudoja tik šviežius produktus, kartais netgi tik tam tikros rūšies pomidorus, o mocarelos, šiukštu, nekeičia jokiu kitu sūriu. Aliejus ant picos yra lengvai pašlakstomas, o produktai ant jos dedami tik pagal laikrodžio rodyklę. Iškepusi pica laikoma tuomet, kai jos padas pasidaro traškus, o sūris būna išsilydęs. „Margarita“ tapo itališkos picos standartu.

Ši pica kepama itin atidžiai ir laikantis visų būtinų reikalavimų. Paplotėlis privalo būti apvalios formos, o visa pica turėtų būti kepama malkomis kūrenamoje krosnyje, pagamintoje iš akmens. Temperatūra turėtų siekti maždaug 490°C. Iki šios temperatūros įkaitintoje krosnyje picą reikėtų kepti pusantros minutės. Tešlai turėtų būti naudojami tik kvietiniai miltai, vanduo ir žiupsnelis druskos. Daugelis kepėjų picas grupuoja į dvi kategorijas: itališkos picos (tikrosios picos) ir visos kitos picos.

Populiariausios itališkos picos

Italai labiausiai mėgsta Marinara ir Margarita picas, tačiau noriu paminėti ir kitas, Italijoje bei visame pasaulyje, garsias picas.

• Neapolio pica. Ši legenda tapusi pica kepama su pomidorais, mocarela ir ančiuviais. Neapolio picos istorija taip išgarsino miestą, jog kiekvienais metais jame apsilanko daugybė turistų, norinčių paskanauti tikros Neapolio picos.
• Margarita pica.
• Pica Marinara yra viena seniausių. Ji kepama naudojant daug česnakų, alyvuogių aliejaus, raudonėlio bei pomidorų. Laukdamos savo vyrų žvejų tokią picą tradiciškai kepdavo jų žmonos (žvejo žmona - it., lamarinara).
• Keturių sūrių pica kepama naudojant keturis skirtingus itališkus sūrius: šviežią mocarelą, gorgonzolos sūrį, rikotą ir parmezaną.
• Keturių sezonų pica simbolizuoja keturis metų laikus ir yra turtinga skoniais - jai iškepti naudojami artišokai, saliamis, pievagrybiai bei pomidorai.

Paprasčiausios picos, su česnaku ir aliejumi, buvo vadinamos Coll’aglio e l’olio.

Itališkas picos pado receptas

Reikės (4 picos padams):

• 30 g mielių
• 125 g šilto vandens (kūno temperatūros)
• 500 g kvietinių miltų
• ½ šaukštelio druskos
• Alyvuogių aliejaus

1. Ištirpinkite mieles nedideliame kiekyje šilto vandens (dalį vandens palikit, jo reikės vėliau).
2. Į ištirpintas mieles įdėkite 2-3 šaukštus miltų ir išmaišykite, kol gausite vientisą masę.
3. Ją pridenkite plona medžiagos skiaute ir apie 30 min palaikykite šiltoje vietoje.
4. Ant darbastalio išpilkite likusius miltus ir ant jų padėkite mielių masę bei įberkite druskos.
5. Viską išminkykite iki minkštos, tačiau tvirtos tešlos.
6. Lėtai pildami likusį šiltą vandenį paminkykite dar apie 10 min, kol tešla taps labai elastinga.
7. Tešlą padalinkite į keturias dalis ir iš kiekvienos iškočiokite po picos padą (italai, formuodami picos padą, nenaudoja kočėlo, o jį suformuoja tešlą spaudydami delnais ir pirštų galiukais).
8. Orkaitę įkaitinkite iki 250 laipsnių karščio.

Nors prabėgo keli šimtai metų nuo pirmosios picerijos įsteigimo, neapoliečiai iki šių dienų vertina tradicinę itališką picą ir rūpestingai perduoda receptą iš kartos į kartą. Pačios žymiausios Neapolio picerijos daugelį metų kepa tik kelių rūšių originalias picas, žavinčias viso pasaulio gurmanus.

---