Sisteminame autoris kūrybos būdingus bruožus.

Realizmas

}emaitė (1845-1921). Apsakymai (ciklas "Laimės nutekėjimo"). Temos: XIX a. pab. - XX a. pr. Valstiečių gyvenimas.

Pozityvizmas

Poezija ("Tautiška giesmė", "Varpas", "Labora" ir kt.). Stiliaus savitumas: satyriškas, ironiškas ydingų visuomenės reiškinių vaizdavimas.

Romantizmas

Maironis. "Jaunoji Lietuva" (1907) - lyrinė poema. Satyros "Mano moksladraugiams", "Kai kam" ir kt. Su ironija ir sarkazmu išsakomas požiūris į visuomenės gyvenimo ydas. Stiliaus savitumas: subjektyvumas, atviras jausmingumas, dramatizmas, individualumas. Rašytojas universalus: tautosakiniai motyvai, kalbėjimas perkeltinėmis reikšmėmis vaizdais, simboliai, metaforiškumas, liet. liaudies dainų stilizacija. Maironio melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas lyrikos stilius tęsė Salomėja Nėris, Just. Marcinkevičius ir kt.

Minimalistas - įsiklauso į žodį, frazę, minorinė intonacija. Pasakojimas pirmuoju asmeniu, dėmesys pasakotojo vidiniam pasauliui, glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, netikėtas vaizdavimo objektas (katytė, šuo), pabaigoje nėra vienintelės išvados. Lyrinės prozos tradicijas tęsia A. Vienuolis, V. Mykolaitis-Putinas, J. Aputis, R. Granauskas, B. Sruoga.

Šatrijos Ragana (1877-1930)

"Margi paveikslėliai" (išsp. 1896), "Dėdės ir dėdienės" (išsp. 1929), "Kuo džiaugiasi, ko liūdi" (išsp. 1930), "Irkos tragedija" (išsp.), "Jau vakaruose užgeso saulėlydžiai" (išsp. ), "Rudens diena" (išsp.), "Iš daktaro pasakojimų" (išsp.), "Atsiminimai apie broliuką Steponą" (par. 1904, išsp. ), "Sulaukė" (išsp. ), "Pertraukta idilija" (išsp. ), "Sename dvare" (išsp.), "Mėlynoji mergelė" (išsp.), "Motina - auklėtoja" (išsp. 1926). Rašytoja, lyrinės psichologinės prozos pradininkė lietuvių literatūroje, vertėja, pedagogė, labdarė, nacionalinio judėjimo dalyvė.

Įdomiausias ir reikšmingiausias Šatrijos Raganos kūrinys yra apysaka "Sename dvare". Tai autobiografinio pobūdžio pasakojimas apie XIXa. antrosios pusės Lietuvos dvarą. Apysakos pagrindą sudaro vienos }emaitijos dvarininkų šeimos gyvenimas, jos kasdienė buitis, bendravimas su kitais žmonėmis, pramogos, dvasiniai interesai ir polinkiai.

Apysakoje parodomi ir lietuvių nacionalinio judėjimo atgarsiai, besiskverbiantys į bajoriškosios dvarininkijos tarpą, atskleidžiami jos santykiai su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Nuo išorinio dvaro vaizdo, nuo siauros šeimyninės aplinkos einama prie platesnio gyvenimo reiškinių rato, nuo vaikiško pasaulio su jo pasakomis ir paslaptimis - prie svarbių visuomeninių klausimų. Vienas svarbiausių personažų bruožų - psichologinis tikrumas ir gilumas. Rašytoja pastebėdavo subtiliausius žmogaus sielos virptelėjimus. Čia glūdi didžiausia humanistinė kūrybos reikšmė.

`atrijos Raganos dvaras - ne socialinio ar moralinio blogio išsikėtojimas, kaip }emaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, o visų pirma grožio ir žmogiškumo ilgesio vieta. Tai kultūros sala naujos dvasios ir naujos idėjos įkarštyje, sala, kuri pamažu grimzta, negalėdama naujosios dvasios priimti ir ja gyventi. Senasis dvaras kūrinyje iškyla kaip demokratiškumo simbolis, kaip daugelio etinių ir estetinių vertybių šaltinis, kaip gražiausias svajonių ir polinkių prisiminimas.

Stilius

Būdingas romantinis pakilimas ir dramatinis konfliktiškumas, realistinis konkretumas ir satyrinis aštrumas, platūs apmąstymai ir aforistinis glaustumas. Temos: romantinė, legendinė Lietuvos praeitis, kaimo buities realizmas, alegorinė išmintis, susieta su Rytų krašto kultūra. Žanrai: romantinė legenda, realistinė novelė, apysaka, istorinė drama, biblinė apysaka. Žmogus turi apsispręsti dėl vertybių: Tėvynės, Dievo, meilės garbės, ištikimybės. Kultūroje žmogus iškyla kaip individualybė, kaip aš, kuris turi rinktis. Skirgailos žmogiškosios tragedijos priežastis: myliu Lietuvą, bet nemyliu žmogaus. Pyktis, kerštas, užgęsta savimeilė laimi prieš žmoniškumą ir tai sudaro Skirgailos tragedijos esmę.

Realizmas, neoromantizmas

Vaižgantas (1869-1933). "Pragiedruliai" (1918, 1920) - XIX a. Stiliaus savitumas. Pasakotojas nuolat įsiterpia į įvykius tarsi paties autoriaus atitikmuo. Istorinėse dramose "Žalgiris" (1911), "Skirgaila" (1924). Istorinė medžiaga padeda atskleisti stiprų, sudėtingą charakterį, žmogaus egzistencijos tragizmą. Realistiniai apsakymai (apsakymų rinkinys "Jaunimui pastogėj") (1922) Realistinė apysaka "Raganius" (1939). Senojo kaimo žmogaus poetizavimas, tikroviški kaimo buities vaizdai.

Simbolistinė poezija

Balys Sruoga (1896-1947). Istorinė romantinė poetinė drama "Milžino paunksmėje" (1932). Sukurta Vytauto Didžiojo 500-sios mirties metinės proga surengtam konkursui. Stiliaus savitumas. Dramoje Vytautas nė karto nepasirodo - taip novatoriškai kuriamas idealizuotas jo paveikslas. Pagrindinis personažas - Jogaila. Poetinės dramos tradicijas tęsė Just. Marcinkevičius ir J. Baltušis. "Dievų miškas" (išleista 10 metų po rašytojo mirties). Tema: lietuvių inteligentas, atsidūręs fašistiniame mirties lageryje, gyvenimas ir jausmai. Stiliaus savitumas. Ironiškas pasakotojas - beteisis kalinys, humanistas, su pasauline kultūra susipažinęs intelektualas. Egzistencinė ironija sieja su A. Žukausko "Balta drobule" (parašyta 1954).

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893-1967)

Simbolistinė poezija. Stiliaus savitumas. Pateikiama skausminga žmogaus formavimosi istorija. Pasakotojas iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi save analizuojantį herojų.

Ekspresionizmas

Jurgis Savickis (1890-1952). Novelių rinkiniai "Šventadienio sonetai" (1922), "Ties aukštu sostu" (1928), "Raudoni batukai" (1951). Stiliaus savitumas. Aplinkinis pasaulis modeliuojamas pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas. Daug dėmesio spalvų, linijų žaismui, šviesos efektui. Autorius nemoralizuoja. Pasakojimas fragmentiškas, sakiniai išskaidomi į pavienius žodžius. Reikalaujamas skaityti dėmesingai, atkreipti dėmesį į detales. Ironiškai vaizduojamos moterys. Dažnai atsiremia į evangeliją. Vienas pirmųjų įvedė ironiją, savo kūryboje išreiškė miesto žmogaus, intelektualo, esteto jauseną ir pasaulėžiūrą.

Estetas, poetinio realizmo, "magiškojo realizmo" atstovas

Ignas Šeinius (1889-1959). Romanas "Valentina" (1936). Stiliaus savitumas. Modernus pasakojimas, supinami skirtingi pasakojimo planai: realistinis, pasakos, filosofinis. Katalikiškosios pasaulėvokos rašytojas. Eruditas. Impresionistinio pasakojimo nuotaikos, švelni psichologija, magiška visumos grožio pajauta.

Neoromantizmas, estetizmas

V. Krėvė. Apie save.

Pagrindinės kūrybos temos

• Gamta, jos grožis.
• Kūryba, poeto likimas.
• Poeto paskirtis - kurti grožį (Poetai arba Katastrofa, Skulptorius lipdo Centaurus, Deganti auka, Atradimai, Dainos gimimas).
• Meilė (Lunatikė, Pirmoji naktis, Undinės, Malda blondinei).
• Gyvenimas, pasaulis.
• Nusivylimas tikrove ir tikėjimas vaizduotės, pasakos galia (Girtuoklis grįžta namo, Uostas, Mugė, Antros rūšies restorane, Pasaka).

V. Šernas

Lietuvoje pirmą kartą V. Šerno poezijos rinkinys išspausdintas 1970 m. "Žvakidė" (1957). Taip pat neskelbtos dramos, apysaka "Izaokas", novelės, literatūros kritikos.

JUST. Marcinkevičius

Kūrybos temos ir vertybinės nuostatos artimos J. Biliūnui, baimė jį įskaudinti ir paniekinti. Viena svarbiausių temų - žmogiškumo ir smurto susidūrimas, išeities ieškojimas - didžiausias autoriaus rūpestis. Temos: kaimo tema, kartų ryšys, žmogaus vienišumo, archajiškumo ir modernumo sankirta. Veikėjai yra tipai, bet veikia ne tipiškose, o simbolinėse situacijose, kurios reiškia ne visai tai, kas pasakyta tekste. }emaitės realizmas reiškė viltį, kad pakritikavus viskas pasikeis.

Marcelijus Martinaitis

Poetizuoja miesto gyvenimą. Miesto kultūros vaizdavimas siejasi su istorijos temomis, mitologiniais siužetais, gausiais antikos motyvais. Domisi senų laikų dramatiškų likimų asmenybėmis.

Kukutis yra savarankiškas veikėjas, kuris neturi žmogiškojo pavidalo. Kukutį galime vadinti ne veikėju, o kauke, kuri kaskart vis kitokia.

A. Nyka-Niliūnas

Kartu su S. Nėrimi jau pavargęs nuo bohemiško gyvenimo. Svarbi atminties tema. Atmintis siejasi su kultūrine patirtimi: perskaitytomis knygomis, personažų vardais, motyvais. Vienas labiausiai literatiškiausių amžiaus dienos lietuvių poetų.

N. Miliauskaitė

"Ura", "Sielos labirintai" (1999).

Saulius Šaltenis (g.1945)

Saulius Šaltenis yra garsus prozininkas ir dramaturgas. Autorės kūryboje skamba bendras motyvas - meilės motyvas. Meilės balsas yra stipriausias ir galbūt vienintelis, kurį dar gali išgirsti "be nieko" likęs žmogus. Kūriniai: apsakymų rinkinys "Ugniaspalvių lapų", romanas "Šermenys" (1990), apysaka "Stiklo šalis" (1995), drama "Formulė" (1996), eseistikos knyga "Išsiduosi. Balsu..." (2002), eseistikos knyga "Pokalbiai prieš aušrą" (1995).

Bitė Vilimaitė

Tomas Venclova (g. 1937)

Šios kartos filologas.

Sigitas Geda (g. 1943)

Sigitas Geda - poetas, dramaturgas, kritikas, vertėjas. Rašytojui itin artimas liaudiškas pasaulėvaizdis, ryškios stambios ir tuo pat metu fantastiškos vaizduojamojo liaudies meno formos - skulptūros, drožiniai, koplytstulpiai. Kitaip sakant - primityvizmas*. Eilėraščiai yra saviti, ekspresyvūs, laisvi. *Primityvizmas - XIX a. pab. - XX a. pr.

Kas būdinga literatūros srovėms

Realizmui būdingas paprastumas, aiškumas, objektyvumas, konkretumas, žmogaus paveikslo įvairiapusiškumas. Klasicistai gamtos ir visuomenės tvarką sukilnina pagal aiškumo, darnumo ir saikingumo dėsnius. Protas vertinamas labiau už jausmus, laikomasi griežtų meno taisyklių.

Kūriniai parašyti hegzametru. Pasakotojas tipiškas epiniam pasakojimui - jis žvelgia iš šalies. Paralelės tarp gamtos ir žmogaus gyvenimo. Didaktizmas.

Vaizdavimo objektas: XVIII a. Valstiečių gyvenimas. Klasicizmo ženklai: keturių metų laikų forma, didaktiškumas. Baroko ženklai : grubūs posakiai, vulgarūs žodžiai, požiūris į Dievą, kaip į sutvėrėją, kaip duotybę (mes turime elgtis taip, kaip sutverta). Stiliai: realizmas, didaktizmas (racionalizmas).

Visuomeninė ir individo saviraiškos. Kunigas ir poetas. Jo kūryboje iš žmogaus reikalaujama dvasinio tobulėjimo, grūdinimosi. Gyvenimas kaip auka. Nuo Maironio prasideda lietuviškos lyrikos istorija. Nubrėžiamos ribos tarp poezijos ir lyrikos. Lietuviškas romantizmas.

Skriaudžiamo žmogaus vaizdavimas. Žanrai: novelės, apsakymas. Įvykis skyla į dvi laiko plokštumas: dabartį ir praeitį. Laikas: istorinis- linijinis. Gilinamasi į žmogaus esmę. Idėja - pasigailėk silpnojo. Kylanti kulminacija, lūkstantanti, skausmingai išsiliejanti. Kompozicija - kanoniška formulė, po to didysis įvykis, pabaigoje finalinis taškas- smogiamasis judesys. Pasakotojas subjektyvus. Savistabos principas. Humanizmas. Lyrinės novelės tradicijas liet. literatūroje kūrėjas. Vertybės: žmogiškieji santykiai.

Lyrika, drama, proza. Simbolizmas. Eilėraščiai sugrupuoti į ciklus, improvizaciniai, asociatyvūs, grindžiami muzikiniu skambesiu, trumpalaike nuotaika. Tai perteikia beribiškumo, laisvės, gamtos gaivalingumo įspūdį. Yra impresionizmo bruožų. Tautosakiškumas. Panteistinė pasaulėjauta. Gyvybės idėja. Kuriamas magiškas poveikis. Psichologinė poezija, nukreipta į aukštas erdves, dūksta buityje. Saulėta poezija. Racionaliojo (minties) simbolizmo. Plastinis modernesnis. Gyvenimą reikia gyventi, o ne mąstyti. Dramos istorinės- romantiškos. Savo esmės suvokimas. Dvasios ir realybės sintezė. Žmogaus didybės ir menkystės kontrastas. "Dievų miškas" - memuarinė proza. Groteskas.

---