Lietuviškos virtuvės patiekalus yra ragavęs kiekvienas. Gražios tradicijos ir kiek skirtingi receptai mūsų nacionalinę virtuvę daro turtingą ir įdomią. Matyt, kiekvienas yra susidūręs su mintimis „senai valgėme cepelinus, gal cepelinų?“ Bet ar dažnai susimąstome, kaip tokia įprasta šiandien bulvė atsirado Lietuvoje arba kodėl didžkukuliai vadinami cepelinais? O kaip bulviniai patiekalai atkeliavo į mūsų virtuvę?

Bulvės kelias į Lietuvą

Bulvė - gana plačiai auginama kultūra, kuri Pietų Amerikoje buvo sukultūrinta prieš keletą tūkstančių metų. Žinoma labai daug jos veislių. Apie 1565 m. bulvių gumbai pasiekė Europą. Pirmasis juos pamatė Ispanijos karalius Pilypas II (1527-1598). 1616 m. bulves, kaip retą ir rafinuotą patiekalą, pateikdavo Paryžiuje karaliaus stalui.

Branderburgo burmistras Frydrichas Vilhelmas (1620-1688) bulvių auginimą paskelbė nacionaline pareiga. Apie 1770 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas II (1744-1797) net su kariuomenės pagalba vertė kaimo žmones auginti bulves. Tad tikėtina, jog lietuvių žemėse bulvės atsirado XVIII a. valdant Augustui III.

Tad bulvės kelionė per istoriją yra labai įdomi, šios kultūros derlingi ar nederlingi metai turėdavo didžiulę įtaką šalių populiacijai ir ekonomikai. Po bulvių maro Airijoje 1845 m., katastrofiškai trūko maisto ir vyko masinė migracija į JAV. Bulvės užkariavo daugelio šalių nacionalines virtuves ir išliko populiarios iki šių dienų.

Lietuvoje ypač nuo XIX a. paplito bulviniai valgiai: didžkukuliai - cepelinai, bulviniai vėdarai, švilpikai, bulviniai blynai, žemaitiški blynai, virtos bulvės su pagardais ir daugelis kitų patiekalų. Virtuvės įvairovė ir jos istorija smarkiai susijusi su pačios valstybės ir geopolitiniais procesais. Receptų migracija ir naujų produktų atsiradimas, ekonominės ir gamtinės sąlygos leido bulvei tapti virtuvės karaliene.

Cepelinai: nuo dirižablio iki stalo

Cepelinai dar vadinami didžkukuliais. Šiandien labiausiai paplitęs ir daugeliui gerai žinomas pavadinimas - „cepelinai“. Jis kilęs nuo vokiečių generolo Ferdinando fon Cepelino išrasto dirižablio, kurio forma mūsų tautiečiams, matyt, sukėlė panašias asociacijas. Patiekalas tokį pavadinimą gavo dėl panašumo į dirižablį, kurį 1900 m. sukonstravo Ferdinandas Cepelinas.

1900 m. Ferdinandas Cepelinas (Vokietija) sukonstravo standųjį dirižablį, pavadintą jo vardu, nors pirmąjį dirižablį 1852 m. pastatė A. Žifardas (Prancūzija). O jeigu cepelinus vadintume “žifardais”? Iš tiesų, pačioje Lietuvoje cepelinai atsirado ir išpopuliarėjo maždaug XIX- XX a. sandūroje, Žemaitijoje.

Čia, tikėtina, jie atvyko iš Mažosios Lietuvos, kuri garsėjo savo vokiška virtuve. Panašus patiekalas gaminamas Danijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Cepelinai Lietuvoje atsirado prieš 100-150 metų. Manoma, kad Žemaitijoje jie galėjo atsirasti iš vokiškosios Mažosios Lietuvos, o kitose Lietuvos dalyse - per Lietuvos žydus, turėjusius glaudžių ryšių su Šiaurės Vokietijos žydų bendruomenėmis.

Pasaulinė cepelinų diena

Pirmas vasario sekmadienis yra švenčiamas kaip Pasaulinė cepelinų diena. Pasaulinę cepelinų dieną inicijavo Amerikos lietuvis J. Vaičiūnas. Amerikos lietuvis Jonas Vaičiūnas 2014 m. vasarį įgyvendino iniciatyvą visose pasaulio šalyse pradėti švęsti Pasaulio cepelinų dieną (pirmasis vasario sekmadienis).

Tokia idėja jam kilo stebint amerikietiškąjį futbolą, mat žaidimo metu svaidomo kamuolio forma vyrui priminė lietuviškąjį cepeliną. Šventės pagrindinis tikslas - suburti kuo daugiau šeimų, kurios kartu pasidalindamos darbais virtų dar kitaip vadinamus didžkukulius.

Cepelinų gamyba ir įdarai

Dabar cepelinai gaminami įvairiausių dydžių ir su skirtingais įdarais, o padažuose dominuoja grietinė ir spirgučiai. Cepelinai nuo seno gaminami dvejopi - iš virtų ir iš žalių bulvių tešlos.

Cepelinų receptas

Jums reikės: 700g bulvių, apie 200 g bulvių krakmolo, 3 vnt. kiaušinių trynių, 50 g sviesto, 1 arbat. šaukštelio druskos, 400 g sūdytos kiaulienos, 1 vnt. didelio svogūno, 2 arbat.

Gaminimas:

1. Bulves nuskuskite ir išvirkite, tada jas sumalkite mėsmale (jei jos neturite, naudokite grūstuvą) ir palaukite, kol šiek tiek pravės. Tada į šią masę sudėkite bulvių krakmolą, kiaušinių trynius, sviestą ir druską. Viską gerai sumaišykite, kad tešla taptų vientisa.
2. Tuomet sūdytą kiaulieną supjaustykite pusės centimetro kubeliais. Nuluptą svogūną susmulkinkite vienodo dydžio gabalėliais ir kepinkite svieste, kol taps auksinės spalvos. Į mėsos masę supilkite pakepintus svogūnus ir įberkite pipirų.
3. Iš bulvių masės suformuokite pailgą ovalią formą ir ją supjaustykite 2 cm storio griežinėliais. Kiekviename gręžinėlyje įspauskite duobutę ir į ja įdėkite įdaro, perlenkite pusiau ir suformuokite gražų rutuliuką, jį galima šiek tiek suploti.
4. Garnyrui naudokite sūdytą šoninę: ją apskrudinkite keptuvėje, iškepus padėkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalai.
5. „Kroppkaka“ sudėkite į didelį puodą verdančio pasūdyto vandens. Jei puodas nėra labai didelis, tada juos reikia virti dalimis apie 5-6 minutes. Patiekite su paskrudinta šonine ir bruknių uogiene.

Įvairūs cepelinų įdarai

• Lašinių įdaras.
• Varškės įdaras. 500g varškės gerai ištrinti, įdėti, jei yra, 1 kiaušinį, truputį druskos, cukraus ir išmaišyti. Su varškės įdaru kukuliai dažnai daromi apvalios suplotos formos.
• Įdaras iš rūkyto kumpio ar šoninės: 1/2kg kumpio, 1 svogūnas, 1 kiaušinis, pipirai. Kumpį arba šoninę išvirti (dedant į verdantį vandenį), tuomet smulkiai supjaustyti.
• Varškės arba balto sūrio įdaras: 200g varškės arba balto sūrio, 1 kiaušinis, šaukštelis sviesto, druskos (Žemaitijoje deda mėtų). Viską gerai išmaišyti. Taip įdaryti cepelinai pateikiami su kastiniu.
• Grybų įdaras: 1 litras džiovintų arba sūdytų grybų, 150g rūkytų lašinių arba šoninės, 1 svogūnas, žiupsnelis pipirų, ą kiaušinis, 100g batono, išmirkyto piene. Išplautus grybus apvirti piene, nusausinti ir sumalti kartu su lašiniais. Į masę įdėti kiaušinį, išspaustą batoną, pipirų ir druskos pagal skonį. Viską gerai išmaišyti.
• Įdaras iš raugintų kopūstų: 1 litras raugintų kopūstų, 100gr lašinių, 1 svogūnas. Raugintus kopūstus perskalauti. Svogūną sukapoti smulkiai, pakepti ant lašinių, supjaustytų kubeliais, sumaišyti su kopūstais ir troškinti, kol kopūstai suminkštės. Nuo ištroškintų kopūstų nupilti skystį arba dar kurį laiką palaikyti atidengtą, kad išgaruotų skysčio perteklius. - Baltą sūrį arba varškę sumalti, pridėti vieną kiaušinį. Svogūną smulkiai sukapoti. Šoninę supjaustyti kubeliais, paskrudinti ant stiprios ugnies, sudėti svogūnus.
• Silkių įdaras: 2 silkių file, 1 išplaktas kiaušinis, 1 smulkiai kapotas svogūnas, pipirų pagal skonį. Silkių file sumalti blenderyje arba mėsmale. Pabarstyti pipirų, pridėti pakepintų svogūnų ir išplaktą kiaušinį. Gerai išmaišyti, kad susimaišytų skoniai.

Bulviniai patiekalai lyderiai

Jei kalbėsime apie bulvinius patiekalus, čia tikrai lyderiauja cepelinai, bulviniai blynai ir kugelis. Tada šiuos patiekalus dar padauginkite iš mažiausiai penkių - kiek yra populiarių receptų, juk skiriasi sudėtis, paruošimo būdai ir pagardai.

Žmonės dažnai turi savo mėgiamus bulvių patiekalus favoritus ir čia kaip sakoma - dėl skonio nesiginčijama.

Cepelinai - sovietinių kolchozinių badmečių valgis?

Rašytojas Tadeusz Konwicki (gimęs 1926m), vaikystę ir paauglystę praleidęs Naujojoje Vilnioje, taip pasakoja apie valgius ant tų laikų vilniečių stalo: “Po to ant stalo atsirasdavo cepelinai. Pavadinimas naujas, bet patiekalas senas. Tai buvo toks pyragėlis iš tarkuotų šviežių bulvių, prikimštas malta mėsa (jautiena arba kiauliena), bet taip pat ir sūriu, grybais, grikių koše, raugintais kopūstais".

---