Didysis ketvirtadienis - pirmoji reikšmingiausia Didžiosios savaitės diena, vadintas dar „Čystuoju ketvirtadieniu“. Lietuvoje ji dar vadinama Marijos šeštadieniu. Pasirinkusiems pašvęstąjį gyvenimą Didysis ketvirtadienis ypatinga Eucharistijos ir kunigystės įsteigimo diena. Anksčiau nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio žmonės laikėsi „juodojo pasninko", kai kurie tomis dienomis visai nevalgė, kiti tenkinosi duona ir vandeniu.
Didžiojo ketvirtadienio tradicijos
Šią dieną tvarkomos sodybos, sodai, namai, krečiami kaminai, iš trobų išnešama visa, kas nereikalinga. Didįjį ketvirtadienį šeimininkės skubėjo perplauti visus indus, viską išvalyti. Tikėta, jog tuomet visi metai bus švarūs.
Tradicija numato, kad pagal liaudiškus papročius, Verbų sekmadienį prasidėjusią Didžiąją savaitę nevalia bartis, pavydėti, o ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti. Tikima, jog tuomet „nesiseks gyventi“.
Vakare bendruomenės ypatingu būdu minės Paskutinę vakarienę, dalysis duona ir vynu. Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip per Paskutinę vakarienę Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir tai darė savo mokiniams, nors kojų plovimas buvo laikomas ne mokytojui įprastu patarnavimu, o vergo pareiga šeimininkui. Lietuvoje ne taip įprasta, tačiau kitose šalyse per pamaldas vyresnieji Kristaus pavyzdžiu mažesniesiems plauna kojas.
Po iškilmingos vakarinių pamaldų liturgijos, visose bažnyčiose nutils varpai ir vargonai. Prieš Didįjį penktadienį - Kristaus kančios dieną - į specialų altorių bus pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą, o kai kur ir naktį, žmonės pasiliks maldai.
Pasninkas per Didįjį ketvirtadienį
Pasninkas - tai susilaikymas nuo mėsiškų valgių ir nuo sotaus ar prabangaus maisto. Krikščionių tradicijoje pasninkas yra viena pagrindinių atgailos ir pamaldumo formų. Pasninkas yra konkreti atgailos išraiška.
Katalikų Bažnyčios Kanonų teisė* skiria dvi sąvokas: abstinencija ir pasninkas. Abstinencija (lot. abstinentia - susilaikymas) - tai susilaikymas nuo mėsiškų valgių. Lietuvoje susilaikymas nuo mėsiškų valgių tradiciškai vadinamas tiesiog pasninku, o griežtesnė pasninko forma buvo vadinama „juodu“ arba „sausu“ pasninku.
Besilaikantieji tokio pasninko, ne tik atsisako vartoti bet kokius gyvulinės kilmės produktus, bet dar radikaliau - valgo tik juodą duoną, užsigerdami vandeniu. Nei bažnytinė teisė, nei moralinė teologija „juodo“ arba „sauso“ pasninko sąvokos nenaudoja, o Lietuvos vyskupų konferencijos instrukcija apie pasninką tokios radikalios pasninko formos nesiūlo.
Pasninkas pirmiausia primena, kad „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4,4). Plačiąja prasme pasninkas - tai susilaikymas nuo to, kas žeidžia ar iškreipia esminius žmogaus santykius: santykį su savimi, su artimu, su Dievu.
Didįjį penktadienį galima valgyti tik vieną kartą per dieną. Draudžiama mėsa. Per pasninką negalima valgyti šiltakraujų gyvūnų mėsos: jautienos, kiaulienos, paukštienos, žvėrienos. Leidžiama žuvis, jūros gėrybės, kiaušiniai, pieno produktai.
Pavyzdžiui, grįžęs namo vyras visą vakarą praleidžia prie kompiuterio, užuot laiką skyręs žmonai ir vaikams. Gal vertėtų pamąstyti apie pasninką nuo kompiuterio?
Pagal Kanonų teisės kodeksą (1983,(lietuvių kalba 2012) šio įstatymo privalu laikytis nuo 18 iki 60 metų. Pasninkauti būtina Pelenų dieną ir Didįjį penktadienį.
Abstinencijos įstatymo laikomasi visais metų penktadieniais. Nuo abstinencijos ir pasninko įstatymo atleidžia tik pakankamai svarbi priežastis. Pavyzdžiui: negalimumas jų laikytis, didelis nepatogumas, liga, sunkūs darbai ar pan. Tad nuo šių įstatymų atleidžiami ligoniai, silpnai besijaučiantys, nėščios ar žindančios moterys, dirbantys sunkų fizinį ar protinį darbą, ilgai keliaujantys, negalintys pasirinkti sau maisto, o turintys valgyti, kas jiems duodama, krikštynų, jungtuvių, laidotuvių, mirusiųjų minėjimų dalyviai.