Seliava (lot. Coregonus albula) - tai šaltavandenių ežerų žuvis, priklausanti lašišinių (lot. Salmonidae) šeimai. Ši žuvis yra vertinama dėl savo švelnaus skonio ir yra populiari žvejų laimikis įvairiuose regionuose. Seliavos paplitusios vidutinio klimato zonose, dažniausiai aptinkamos giluminiuose, šaltuose ir gerai aprūpintuose deguonimi ežeruose. Lietuvoje jų galima rasti tokiose vandens telkiniuose kaip Drūkšiai, Tauragnas ar Dusia.
Seliavos Apibūdinimas
Seliava - tai smulki, elegantiška žuvis, priklausanti lašišinių šeimai. Ji išsiskiria savo sidabriškai blizgia spalva, plonu kūnu ir šiek tiek į viršų nukreipta burna. Seliavos ilgis dažniausiai siekia 15-20 centimetrų, nors retais atvejais gali užaugti iki 30 centimetrų. Jos svoris paprastai nesiekia 300 gramų. Nugara pilkšvai žalsva, šonai sidabriški, pilvas baltas. Žvynai vidutinio dydžio, lengvai iškrintantys. Apatinis žandas atsikišęs į priekį ir užsirietęs į viršų. Turi lašišinėms žuvims būdingą riebalinį peleką. Nugarinis ir uodeginis pelekai pilkšvi, apatiniai skaidrūs. Akys gana didelės.
Seliavos Elgsena ir Gyvenimo Būdas
Seliavos yra būriavimosi žuvys - dažniausiai jas galima sutikti gausiuose būriuose, giliai ežerų duobėse, ypač ten, kur vanduo yra vėsus ir deguonies prisotintas. Šios žuvys mėgsta švarų, skaidrų vandenį ir dažniausiai laikosi nuošaliose vietose, kurių dugnas padengtas dumblu ar smėliu. Seliavos aktyviausiai maitinasi naktį arba prieblandoje, kai paviršiuje esančių plėšrūnų aktyvumas mažėja, ir dėl to pačios gali jaustis saugiau.
Seliavų pagrindinė mityba susideda iš zooplanktono - smulkių vėžiagyvių, tokių kaip dafnijos, ir vabzdžių lervų. Jos dažnai laikosi netoli ežero dugno, kur randamas jų maistas. Neršto laikotarpis vyksta pavasarį, kai seliavos migruoja į seklius ežero pakraščius, padengtus augalais ir žolėmis, kur išleidžia ikrus.
Seliavų Paplitimas
Seliavos yra plačiai paplitusios Šiaurės Europos ežeruose. Jas galima sutikti Skandinavijoje, Baltijos šalyse, Šiaurės Rusijoje ir kitose šalto klimato vietovėse, kuriose vyrauja gilūs ežerai. Lietuvoje jos yra įprastos giliuose ir vėsiuose ežeruose, ypač tose vietose, kur vanduo skaidrus ir deguonies kiekis yra pakankamas, kad seliavos galėtų sėkmingai augti ir veistis. Tačiau intensyvi žvejyba ir aplinkos tarša kai kuriose vietovėse mažina seliavų populiacijas, todėl jų žūklė tampa vertinama ir labiau kontroliuojama.
Kur Ieškoti Seliavų Lietuvoje?
Seliava garsėja ne tik savo ekologine ir žvejybine verte, bet ir kulinariniu išskirtinumu. Ši žuvis vertinama dėl švelnaus, subtilaus skonio ir universalumo virtuvėje. Dėl savo ekologinių poreikių ši žuvis renkasi vandens telkinius, kuriuose yra didelis deguonies ir pakankamas planktono kiekis kuris būtinas seliavos mitybai. Populiariausios seliavos gaudymo vietos Lietuvoje yra Dzūkijos ir Aukštaitijos ežerai.
Vienas iš žinomiausių telkinių - Drūkšių ežeras, kuris garsėja gausia seliavų populiacija. Taip pat gero laimikio žvejai gali tikėtis Tauragno ežere, kuris laikomas vienu iš giliausių Lietuvos ežerų. Sezonai stipriai veikia seliavos kibimą. Žiemą ši žuvis migruoja į gilesnes vietas, kur vanduo yra šiltesnis ir stabilesnis, todėl poledinė žvejyba yra viena iš efektyviausių būdų pagauti seliavą. Vasarą seliavos dažniau randamos giliausiose ežerų vietose, kur vanduo yra vėsesnis. Seliavos kibimas taip pat priklauso nuo paros laiko. Ankstyvas rytas arba vakaras yra geriausias metas žvejoti, nes tuo metu žuvis aktyviausiai ieško maisto.
Kaip Rasti Seliavos Buvimo Vietą Ežere?
Geriausias ir patikimiausias būdas rasti seliavos buvimo vietą ežere - echolotas. Tačiau ką daryti, jeigu echoloto neturite, tačiau norite išbandyti savo jėgas seliavų žūklėje? Tai tikrai nėra neįmanoma, tereikia žinoti, kaip ieškoti žuvies. Pirmiausia reikėtų susirasti Lietuvos seliavinių ežerų sąrašą ir iš šio sąrašo išsirinkti vandens telkinį, kuriame norite žvejoti. Tai padarę skirkite laiko ir išnaršykite Lietuvos ežerų batimetrinius žemėlapius, čia rasite detaliai pažymėtus ežerų dugno duomenis, gylį konkrečiose vietose. Žiemą atvykę gaudyti seliavų, ant ežero ledo neretai pamatysite gausų būrį žvejų pastatytų palapinių. Tikėtina, kad tose palapinėse nuo vėjo ir šalčio slepiasi būtent seliavas gaudantys žvejai, tokiu atveju verta glaustis netoliese, kadangi žvejų gausa pažymi žuvies buvimo vietą.
Įranga Sėkmingai Seliavų Žūklei
Norint efektyviai gaudyti seliavas, reikia pasirūpinti tinkama ir pritaikyta įranga. Žvejojant tiek nuo ledo, tiek atvirame vandenyje, iš valties, naudojama ganėtinai panaši įranga, tad įsigiję specialiai seliavoms skirtą meškerėlę ją nesunkiai pritaikysite bet kokiomis sąlygomis.
- Meškerė: Rekomenduojama lanksti, maždaug 60 cm ilgio meškerėlė su neinercine rite, leidžianti valdyti masalą ir reaguoti į net menkiausią kibimą. Meškerės su dviem sargeliais žvejų dar vadinamos „chlapūškėmis“ - tikriausiai dėl garso, kurį atsiremdamas į meškerės viršūnę skleidžia sargelis. Abi meškerių rūšys puikiai tinkamos seliavų žvejybai ir leis sėkmingai jas gaudyti, svarbiausia, kad įrankis būtų pakankamai jautrus.
- Ritė: Tinkamas ritės pasirinkimas taip pat svarbus norint mėgautis seliavų žvejyba. Tam puikiai tiks kone visos žiemos žvejybai nuo ledo skirtos neinercinės ritės ar mažesnės, lengviems spiningėliams skirtos ritės.
- Valas: Patartina naudoti ploną, bet tvirtą valą, pavyzdžiui, 0,12 mm skersmens, kuris bus pakankamai atsparus, bet žuvims sunkiau pastebimas. Rekomenduojama nenaudoti pinto valo, ypač žvejojant nuo ledo, kadangi jis pradeda gerti vandenį, šalti prie žiedelių, o tai atima dalį žvejybos malonumo.
- Kabliukai: Tinka miniatiūriniai kabliukai, 16-18 numerio, pagaminti iš plonos vielos, kad atrodytų natūraliai ir neįtartinai.
- Svareliai: Naudojami nedideli, apie 3-7 gramų svareliai, kurie leidžia masalui nuskęsti į reikiamą gelmę.
- Masalas: Labiausiai tinkamas masalas - uodo trūklio lervos, dzikai ir pinkos. Šiuo metu taip pat populiarėja bemasalinės avižėlės, kurios suteikia žvejui galimybę pagauti seliavą be papildomo masalo.
- Sonaras: Norint aptikti seliavų būrius, reikalingas sonaras ar echolotas, pavyzdžiui, deeperis ar Praktik echolotai. Šis prietaisas leidžia stebėti seliavų judėjimą ežero dugne ir tiksliai nukreipti masalą.
Sistemėlės Seliavų Žūklei
Tinkamai parinkta sistemėlė yra sėkmingos žvejybos paslaptis. Sistemėles galima rištis pačiam arba įsigyti paruoštas sistemas, kurias pakanka prijungti prie pagrindinio valo. Pastarųjų pasiūla rinkoje vis auga, tad žvejui mėgėjui tikrai nebus sunku rasti patinkantį variantą. Tarp visų sistemėlių rasite vieną bendrą bruožą - jos rišamos iš 6 kabliukų, kadangi tai maksimalus leidžiamas kabliukų skaičius.
Dabartinės sistemos dažniausiai būna 2-3 metrų ilgio, su 6 kabliukais, pririštais ant 5-10 centimetrų ilgio atvadėlių. Dalyje sistemų svarelius pakeitė blizgutės, patraukiančios žuvų dėmesį. Populiariausia pastarųjų sistema turi įvairiausiomis spalvomis mirksinčias akutes. Dideliame gylyje šviesos nedaug, tad ryškiai šviečianti akutė greitai sulaukia susidomėjimo. Sistemos rišamos prie gana plono, dažniausiai 0,14 arba 0,12 milimetro storio fluorokarbono valo, atvadėliai ne storesni nei pagrindinis sistemos valas. Kabliukai taip pat naudojami mažyčiai, kad juos galėtų nesunkiai apžioti seliava. Ant kabliukų maunama viena ar dvi uodo trūklio lervos.
Žūklės Technikos
Norint sėkmingai gaudyti seliavas, rekomenduojamos šios technikos:
- Jigavimas: Tai švelnūs meškerės judesiai aukštyn ir žemyn, imituojantys gyvo grobio judesius, kurie pritraukia seliavas.
- Deadsticking: Ši technika reiškia, kad masalas paliekamas nejudantis, o žvejys laukia, kol seliava pati jį pastebės.
- Sonaro naudojimas: Sonaras leidžia stebėti seliavų buvimo vietas, jų būriavimąsi ir judėjimą ežere, kad masalas būtų nuleistas tiksliai į jų buvimo vietą.
Senovinis Seliavų Gaudymo Būdas - Sukant Bobą
Senovinis stintelių ir seliavų gaudymas žiemą sukant bobas po ledu traukiamu tinklu Lietuvoje yra jau menkai žinomas, tačiau nuo XIX a. Ežero lede peikenomis iškertama eketė tinklui įleisti, nuo jos į dvi priešingas puses - dar apie 26-32 mažesnės eketės 20 m eglinėms kartims su pririštomis 100-200 m virvėmis po ledu stumti ir dar viena didelė tinklui su laimikiu ištraukti. Kartys su pririštomis virvėmis (kitas galas - prie tinklo sparnų) stumiamos po ledu, ištrauktų virvių galai rišami prie bobų, aplink jas 4 m ilgio kartimis sukamos virvės - traukiamas tinklas. Stintelės ir seliavos atplaukia į tinklo maišą motnią, kuri į paviršių iškeliama ištraukimo eketėje. Toks žvejybos būdas natūraliai taikomas nuo sausio vidurio iki kovo vidurio, kai ežero paviršius įšąla iki 25-40 cm. Mindūnų ežerų žvejybos muziejus ir Mindūnų bendruomenė kasmet vasario antroje pusėje (ledas stipriausiai įšalęs ir oras būna žiemiškai geras) organizuoja Žiemos žūklės šventę. Į ją susirenka iki 1500 dalyvių, kad pamatytų ir susipažintų su tik šiame krašte išlikusiu 2013 m. Sertifikato Nr.
Seliavos Ekologinė Svarba
Seliava - tai ne tik vertinga žuvis žvejams, bet ir itin svarbi Lietuvos vandens telkinių ekosistemų dalis. Ji užima reikšmingą vietą maisto grandinėje, būdama tarpine rūšimi tarp planktoninių organizmų ir didesnių plėšriųjų žuvų, tokių kaip lydekos ar ešeriai. Ekosistemai seliava yra svarbi ir kaip maisto šaltinis kitiems gyvūnams. Didesnės plėšriosios žuvys, paukščiai ir net kai kurios žinduolių rūšys priklauso nuo seliavos kaip vieno iš pagrindinių baltymų šaltinių. Taip pat seliavos ikrai yra maistingi daugeliui smulkių vandens organizmų.
Kita svarbi ekologinė seliavos savybė yra jos jautrumas aplinkos pokyčiams. Ši žuvis gyvena tik švariuose, gerai deguonimi prisotintuose vandenyse, todėl jos populiacijos mažėjimas dažnai signalizuoja apie aplinkos problemas, tokias kaip tarša, eutrofikacija arba klimato kaitos padariniai. Be to, klimato kaita taip pat daro poveikį seliavos populiacijoms. Šiltėjantys vandenys keičia šios žuvies gyvenimo sąlygas, ypač neršto laikotarpiu. Seliavos buvimas vandens telkiniuose ne tik praturtina vietinę bioįvairovę, bet ir yra svarbus indikatorius, padedantis mokslininkams įvertinti aplinkos būklę.
Seliava Kulinarijoje
Seliava yra lengvai virškinama ir labai maistinga žuvis. Ji yra puikus baltymų šaltinis, turintis mažai riebalų, todėl yra tinkama žmonėms, siekiantiems sveikos ir subalansuotos mitybos. Be to, seliavoje gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios teigiamai veikia širdies ir kraujagyslių sistemą.
Štai keletas būdų, kaip paruošti seliavą:
- Rūkyta seliava - tradicinis būdas mėgautis šios žuvies skoniu.
- Kepta seliava - kepta svieste ar aliejuje, ji išlieka sultinga ir lengvai traški.
- Marinuota seliava - puikus pasirinkimas šaltam užkandžiui.
- Troškinta seliava - dažnai ruošiama su daržovėmis ir baltu vynu.
Lietuvoje seliava ilgą laiką buvo neatsiejama tradicinės virtuvės dalis, ypač regionuose, kur gausu ežerų. Anksčiau žvejai seliavą dažnai konservuodavo sūdant arba džiovinant, kad galėtų ją valgyti ištisus metus.