Pirmoji vasario savaitė liturginiame kalendoriuje - ypatinga, joks kitas menų mėnuo neturi tiek viena po kitos sekančių švenčių ir minėjimų dienų, kurių Mišias papildytų atskiros apeigos ar dar kokie neįprasti dalykai. Vasario pradžioje visose katalikų bažnyčiose minimos Grabnyčios, prašoma Šv. Blažiejaus ir Šv. Agotos globos. Minint Pasaulinę onkologinėmis ligomis sergančiųjų dieną, bažnyčioje bus meldžiamasi už onkologinių ligonių asociacijos narius, jų šeimas ir visus, paliestus šios negailestingos ligos bei už jų palaikymą gydymo procese.
Grabnyčios - Marijos apsivalymo diena
Pagal žydų įstatymą, pagimdžiusi moteris keturiasdešimt dienų negalėjo artintis prie šventyklos, o keturiasdešimtąją - turėjo atlikti apsivalymą ir paaukoti nustatytą auką, kaip skaitome Grabnyčių dienos Evangelijoje pagal Luką: ,,Kai, pagal Mozės Įstatymą, atėjo apsivalymo dienos, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę, kad jį pristatytų Viešpačiui, kaip parašyta Viešpaties Įstatyme: ‘Kiekvienas pirmagimis sūnus bus pašvęstas Viešpačiui’; ir kad paaukotų auką, kaip Viešpaties Įstatyme pasakyta, ‘porą purplelių arba du balandžiukus.
Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas, laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Šventoji Dvasia jam buvo apreiškusi, kad jis nematys mirties, kol neišvysiąs Viešpaties Mesijo. Vedamas Dvasios, jis atėjo į šventyklą. Kai tėvai atnešė kūdikį Jėzų, kad atliktų jam Įstatymo reikalavimus, Simeonas paėmė jį ant rankų, dėkojo Dievui ir tarė: ‘Dabar, Valdove, gali leisti savo tarnui ramybėje iškeliauti, kaip buvai pažadėjęs, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį parengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavo Izraelio tautos garbę“.
Šioje Evangelijos ištraukoje atsispindi visi Grabnyčių šventės atspalviai: pirmasis - marijinis - Marijos apsivalymo, žydiškų priesakų įvykdymo diena, antrasis - Kristaus susitikimas su seneliu Simeonu. Šv. Simeonas savo pašlovinimu išpažįsta Jėzaus dieviškumą - Kristus iš tiesų yra tikrasis, ilgai tautų lauktas Išganytojas Na, ir trečioji mintis - Kristus - pasaulio šviesa, pagonių šviesa.
,,Pagonių šviesą“ galime interpretuoti dvejopai. Pirma, galime interpretuoti oficialia interpretacija - Kristaus asmuo, jo veikla ir išganinga mirtis, šlovingas prisikėlimas, jo mokinių darbai, Kristaus mokslo sklaida pasaulyje, Bažnyčios įkūrimas - tai yra pagonių, netikėlių, tamsumoje gyvenančių žmonių šviesa, išgelbėjimas. Kristus atkelia vartus į dangų, nušviečia kelią į amžinybę. Antroji interpretacija - tiesioginė.
Ikikrikščioniškais laikais Grabnyčių dieną pagonys prisimindavo mitą apie Proserpiną: ,,Romėnų mitas pasakoja, kad požemių dievas Plutonas pagrobė derlingumo deivės Cereros dukterį Proserpiną. Nelaiminga Cerera su degančiu fakelu visą naktį ieškojo savo dukters Proserpinos“.
Grabnyčių žvakių šventinimo paprotys sujungia abi - krikščionišką ir pagonišką - šventės prasmes - pašventinta žvakė - lyg deglas pasaulio tamsumose, pagalba nepaklysti ir žibintas ieškoti tiesos kelio. Iš pagonybės laikų atėjęs deglų ir šviesos Grabnyčiose paprotys Bažnyčioje įgavo kitą prasmę, tapo kristocentriškas. Iš pagoniškų Proserpinos paieškų glūdumos Grabnyčių žvakė tapo Kristaus šviesos pasaulio tamsybėse deglu. Būtent todėl ir mirštančiajam į rankas įduodama Grabnyčių žvakė - kad Kristus, amžinoji šviesa, nušviestų kelią į amžinąjį gyvenimą.
Grabnyčių žvakė yra toli gražiu ne vienintelis pagoniškos Romos palikimas - iš Romos stabų turime religinę skulptūrą, iš romietiškų madų - liturginius drabužius, iš katakombų tamsos turime paprotį per Mišias žibinti žvakes, kadangi katakombose anuomet buvo tamsu.
Pagal liturginį kalendorių vasario 2-ąją minimos Grabnyčios - Jėzaus paaukojimo Dievui šventė. Mišių metu kunigai pašventina žvakes, kurias tikintieji parsineša į namus ir, esant reikalui, uždega prie mirštančio žmogaus, taip pat per šermenis ar mirties metines. Grabnyčia arba grauduline vadinamą žvakę senoliai uždegdavo savo namuose ir artinantis audrai arba perkūnijai, nes buvo tikima, kad tai apsaugos nuo galimos nelaimės.
Vasario 3 - šv. Blažiejaus žvakės
Iš karto po Grabnyčių žvakių kitą dieną šventinamos šv. Blažiejaus žvakės. Šv. Blažiejus - pirmųjų amžių - IV amžiaus šventasis, kurio kultas ir svoris seniai įsitvirtinęs katalikų pasąmonėje. Viduriniais amžiais, kuomet šventieji, šventųjų kultas, pamaldumas jiems užėmė svarbią vietą žmonių gyvenime, Blažiejus buvo suvokiamas kaip gerklės ligų gydytojas ir šis jo įvaizdis per amžius nepasikeitė - ir šiandien mes šv. Blažiejaus dieną prašome Dievą šio šventojo užtarimu apsaugoti mus nuo gerklės ligų.
Palaiminimo materija - dviejų sukryžiuotų žvakių pridėjimo prie kaklo ir specialios sukalbėjimo apeiga.,, Ši apeiga artimai susijusi su tradicija, kuri perduoda, jog vyskupas Blažiejus stebuklingai išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigęs kaulas ar ašaka. Buvo vyskupas, ir laikoma, kad valdė Sebastės bendruomenę Armėnijoje, kai Romos imperijoje buvo suteikta kulto laisvė krikščionims: 313 m., valdant Konstantinui ir Licinijui, abu „Augustai“, tai yra imperatoriai (be to, dar ir giminės: Licinijus vedė Konstantino seserį). Licinijus valdė Rytų imperiją, tad vyskupas Blažiejus buvo jo pavaldinys.
Blažiejus mirė nukankintas apie 316 metus, tai yra jau pasibaigus persekiojimams“. Šventojo Blažiejaus dieną Bažnyčia rengiasi raudonais liturginiais drabužiais - gi šv. Bažnyčiose aukojamos šventosios mišios ir atliekama speciali liturginė apeiga, apsauganti nuo kaklo ir gerklės ligų. Sarkramentalija atliekama kiekvienam norinčiajam, paliečiant jo kaklą dviem sukryžiuotomis žvakėmis. Tokiu būdu prašoma šv. Blažiejaus užtarimo bei apsaugos.
Ši tradicija siejama su vyskupo ir kankinio atliktu stebuklu, kuomet išgelbėjo berniuką, kuriam gerklėje buvo įstrigusi ašaka. Šv. Jurgio bažnyčioje bus šventinamos Šv. Blažiejaus žvakės ir su jomis teikiamas palaiminimas, kuris apsaugo nuo gerklės ligų ir susirgimų.
Šv. Agotos duona
Iš vaikystės puikiai pamenu šią frazę iš televizijos reklamų, kuriose buvo reklamuojama mūsuose populiari ir visai skani ,,Agotos‘‘ duona. Kita vertus - kaip kitaip Lietuvoje duoną galima pavadinti? Duona nuo senų laikų tapatinama su šv. Agota ir Lietuvoje šios šventosios kultas - ypač įsišaknijęs.,, Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose, tikint, kad ji gina nuo gaisro. Be to, tikima, kad į gaisro liepsnas įmestas šv. Agotos duonos gabalėliai apsaugos, kad jis nesiplėstų.
Suvalgyta šv. Agotos duona saugo nuo ligų. Kai kuriose Lietuvos parapijose šventinamas ir šv. Agotos vanduo. Dar ir šiandien šv. Agotos duonelę kai kurie žmonės nešiojasi piniginėse, vežiojasi mašinose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių, avarijų ir kt. nelaimių.“ Šie papročiai, spėju, įsigalėjo su vienoje iš mano girdėtų garsaus Bažnyčios istoriko Liudo Jovaišos paskaitų minėta XVII amžiuje vykusia tikėjimo folklorizacija - kuomet įvairūs šventieji buvo ,,nuleisti“ į žemišką lietuvių kalendorių, tarp jų - šv. Izidorius, šv. Agota, šv. Rokas, švč. Mergelė Marija Sopulingoji, pradėti drožti koplytstulpiai, rūpintojėliai, smūtkeliai ir visokie kitokie su liaudies papročiais susipynę katalikiško tikėjimo ženklai.
Tačiau Visuotinėje Bažnyčioje šv. Agota - iškili kankinė: ,, Agota 250-aisiais mirė kankinama. Praėjus lygiai metams po jos mirties, Katanijos miestui, kuriame, manoma, šventoji gimė, kilo grėsmė staigiai išsiveržus ugnikalniui. Siaubo apimti gyventojai ėmė šauktis jaunosios kankinės užtarimo, kad miestas būtų apsaugotas nuo beveik tikėtino baisaus sunaikinimo. Šventoji išklausė maldavimus, ir kaitri, visa deginanti lava tarsi kažkieno paliepimu sustojo prie miesto sienų. Nuo to laiko Sicilijos gyventojai šv. Agotos šaukiasi kaskart, kai ugnikalnis pabunda ir savo ugnies gaivalu ima kelti grėsmę miestui.
Kilusią iš kilmingos ir turtingos šeimos Agotą kelis kartus prašė tekėti konsulas Kvincianas, pagonis, susižavėjęs jos grožiu. Tačiau ji tvirtai atsisakydavo tekėti, jos nuomonės nepadėjo pakeisti nei įkalinimas, nei patys žiauriausi kankinimai, kurių ėmėsi dėl jos nuolatinio atsisakymo įširdęs konsulas. Kvinciano širdyje meilė virto akla neapykanta, todėl jis Agotą pažemino priversdamas tarnauti pagonių deivei Vestai, nes tikėjosi, kad ji atsisakys krikščionybės. Kaip pasakojama, jis kurstė ją nusidėti, paliepęs uždaryti vienoje kameroje su sąvadautoja.
Tačiau visi mėginimai buvo bevaisiai, nes Agota, tikėjimo sustiprinta, visus kankinimus ištverdavo ir stebuklingai nuo jų nenukentėdavo. Galiausiai atstumtasis gerbėjas liepė Agotą nužudyti, ir ji, šaukdamasi Dievo, mirė deginama ant lėtos kaitrios ugnies. Būtent dėl šios jos žiaurios agonijos žmonės ėmė šauktis jos užtarimo dėl ugningos lavos.“
Kaip ir visi šventieji, šv. Agota vaizduojama su savo simboliais - palmės šaka ir nupjautomis krūtimis dubenyje, kadangi dar ir tokiu būdu ji buvo kankinama. Turiu pabrėžti, kad nei Grabnyčių, nei šv. Blažiejaus žvakės, nei šv. Agotos duona nėra magijos įrankiai - nereikia iš šių ženklų tikėtis ypatingos magiškos pagalbos ir besąlygiškos apsaugos. Šventosios Agotos dieną paminėjome praėjusį sekmadienį, o bažnyčiose ta proga buvo šventinama duona, žvakės, Agotos vanduo, kai kur ir druska.
Katalikai švenčia Šv. Agotos dieną, per kurią nuo senų senovės būdavo kepama duona ir nešama šventinti į bažnyčią. Katalikai tiki, kad Šv. Agotos dieną pašventina duona namus saugo nuo gaisro, o žmones nuo ligų. Bažnyčiose tądien šventinama duona ir vanduo. Iki šiol tikima, kad namuose padėjus šventintos duonos gabalėlį galima apsisaugoti nuo gaisro, o šventintas vanduo padeda užgesinti įsiplieskusias liepsnas. Yra ne vienas liudijimas, bylojantis apie šių priemonių galias.
Kai kas šv. Agotos duonelę nešiojasi piniginėje kaip apsaugą nuo vagysčių, o vairuotojai šią priemonę vežiojasi su savimi, norėdami išvengti eismo nelaimių. Šv. Agotos duonos pagalba būdavo atkerimi blogosios akies nužiūrėti žmonės ir gyvuliai. Nužiūrėtomis laikytoms karvėms prie ragų būdavo pririšamas drobinis maišiukas su šventintu duonos gabalėliu, o einant į mišką uogauti ar grybauti, į kišenę taip pat visuomet įsikišama Šv. Agotos duonelės: juk ji apsauganti nuo gyvačių įgėlimo. Drobiniu skudurėliu, suvilgytu vandeniu, kuriame mirko šventintos duonos riekelė, gydytos odos ir akių ligos.
Ne viena mama, išleisdama sūnų į armiją (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Jei namuose kildavo gaisras, žmonės apnešdavo Šv. Agotos duoną aplink degantį trobesį ir mesdavo į ugnį, nes tikėta, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. O ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Šv. mišios bus aukojamos, Šv. Agotos duona, taip pat vanduo bus šventinama Šv. Jurgio bažnyčioje, Šv. Juozapo bažnyčioje.
Ši mergina kankinė nebuvo užmiršta. Pagarba jai virto krikščionišku kultu. VI amžiuje popiežiaus Simacho rūpesčiu Romoje iškilo jos vardo bažnyčia. Labiausiai Agota mėgstama ir gerbiama savo gimtinėje Katanijoje. Šv.Agota Lietuvoje Lietuvoje šv.Agota taip pat buvo labai populiari. Retame miestelyje ar kaime nebuvo šv.Agotos skulptūrėlės, kuri paprastai stovėdavo jų pakraštyje, žiūrėdama į priešingą pusę tam, kad išviliotų iš kaimo ar miestelio ugnį. Dažnai šv.Agota stovėdavo ir sodybų koplytėlėse saugodama šeimininko trobesius nuo ugnies nelaimių, neretai jos būdavo laikomos ir trobos viduje. Statydavo jas ir bažnyčių šventoriuose prašant globos ir apsaugos nuo gaisro.
Liaudies skulptūroje įprasta šv.Agotą matyti su duona. Ji vaizduojama viena, stovinti, kartais - ant postamento, dažnai vilkinti kilmingos moters rūbais, vienplaukė arba su gėlių vainiku ar karūna ant galvos, basa. Iki XIV a. Šv.Agotos atributai buvo pergalingos kankinystės simbolis - palmės šakelė ir kryžius, vėliau ji pradėta vaizduoti laikanti ant lėkštės nupjautas krūtis, su žnyplėmis, knyga, skraiste, liepsnojančiu pastatu ar duona.
Šv. Agotos vardu pavadinta Radviliškio apskrityje esančio Vadaktų miestelio bažnyčia. Šių maldos namų didžiajame altoriuje kabo jų globėjos - Šv. Agotos paveikslas. Kasmet čia vyksta ir Šv. Žemaičių Kalvarijos Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo mažojoje bazilikoje galima pamatyti ir Šv. Agotos kankinės altorių. Jame saugomas nežinomo XVIII dailininko darbas, kuriame kankinė Agota vaizduojama stovinti kalvos peizažo fone, tamsių debesų properšoje, nutviekstoje saulės.
Liškiavos Šv. Trejybės bažnyčios šventoriuje iškilęs Šv. Agotos koplytstulpis. Apskritai šiai šventajai koplytstulpių mūsų šalyje yra pastatyta daug. Prie Raguvos miestelio, Raguvos-Troškūnų ir Panevėžio-Ukmergės kelių sankryžoje stūkso koplytstulpis. Yra manoma, jog jis čia įkurdintas po XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje Raguvoje kilusio gaisro. Prie šio stulpo pritvirtintoje plokštelėje parašyta: „Šv. Agota, apsaugok mus nuo gaisrų ir visokių nelaimių“.
Sovietinė valdžia buvo nugriovusi ir Kaišiadorių rajono Darsūniškio miestelyje stovėjusius Šv. Agotos vartus. Pastatyti jie buvo po 1818 metų gaisro, kurio metu buvo supleškėjęs kone visas miestelis su bažnyčia. Lietuvoje itin populiarios šventosios atvaizdų randama daug kur. Miesteliuose ir kaimuose Šv. Agotos skulptūrėlės dažniausiai yra įkurdintos pakraščiuose ir žiūrinčios į priešingą pusę - kad išviliotų iš gyvenvietės ugnį.
Dažnai Šv. Agotą liaudies meistrai vaizduoja su duonos kepalėliu rankose, vienplaukę ar su gėlių vainiku ant galvos, vilkinčią kilmingos moters drabužiais, bet basą. Tradiciškai savo pagrindinį maistą - duoną - mūsų protėviai garbino Vasario 5-ąją. Tądien visuose namuose pasklisdavo kepamos duonos aromatas, buvo imamasi duonos aukojimo apeigų.
Ši sena lietuvių šventė, užgimusi dar pagonybėje, vėliau, jau krikščioniškaisiais laikais, imta tapatinti su Šv. Agotos vardinėmis, o duona pradėta šventinti bažnyčiose. Parsinešta iš maldos namų duonelė laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies - kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Apskritai laikyta, kad Šv.
Agota saugo nuo gaisro. Agotos gyvenimas iškalbingai liudija ir apie kitą ugnį, kuriai šventoji taip pat neleido užsiliepsnoti. Šiandien labiau pasikliaujame priešgaisrinėmis priemonėmis ir ne vienas mano, kad pašventinta duona labiau tiko tais laikais, kai kitokių apsisaugojimo nuo gaisro priemonių žmonės neturėjo. Galbūt. Bažnyčia nei vieno neverčia, o tik leidžia naudotis tokiais pašventintais, palaimintais daiktais, kaip šv. Agotos duona. Tačiau nurodo, kad tokios liaudiško maldingumo formos nėra svetimos krikščioniui. Juk “kiekvienas palaiminimas - tai Dievo pašlovinimas ir malda, kuria prašoma Jo dovanų” (KBK 1671).
Pietų Amerikos vyskupai yra gražiai pasisakę apie liaudišką religingumą ir jo reikšmę: Liaudiškas religingumas iš esmės sukaupia vertybes, kuriomis krikščioniška išmintis atsiliepia į svarbiausius gyvenimo klausimus. Sveika katalikiška liaudies nuovoka sugeba sinkretiškai aprėpti gyvenimą; ji kūrybingai susieja kas dieviška ir kas žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendruomenę ir jos institucijas, asmenį ir visuomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir jausmus. Ta išmintis taip pat yra liaudies nuovokumo pagrindas, evangelinė nuojauta, padedanti spontaniškai suvokti, kada Bažnyčioje pirmiausia tarnaujama Evangelijai ir kada ji nebetenka savo turinio bei esti užgožiama kitų interesų.
Greičiausiai daugelis sekmadienį taip pat lankėmės savo parapijų bažnyčiose ir parsinešėme šventintos Agotos duonelės, kurią ir sau pasilaikysime, ir savo artimiesiems dovanosime. Anot Šventosios gyvenimo istorijos, dar III a. Ji, būdama dar labai jauna, davė įžadus gyvenime atsidėti tik tikėjimui ir paaukojo save tarnystei Viešpačiui. Agota atmetė prefekto pasiūlymą, nes buvo nusprendusi likti skaisti.
Tačiau jos nusiteikimo pakeisti nepavyko. Įsiutęs valdovas liepęs ją kankinti, o vėliau paliepęs replėmis nugnybti jai krūtis. Tikėjimas suteikė jėgų iškęsti visus fizinius skausmus. galiausiai Agotą nusprendė sudeginti ant laužo. Jos statulėlės statomos kaimo gale ir bažnyčių įėjimuose, kur sergėjo nuo ugnies, namus - nuo gaisro. Šv. Agotos skulptūrą, žiūrinčią į priešingą pusę nei kaimas, pastatydavo kaimo pakraštyje, nes ji turėdavusi išvilioti iš kaimo ugnį.
Kviečiame prisiminti šias tradicijas ir atrasti jų prasmę šiandieniniame gyvenime.