Aukso amžių per Kalėdas išgyvena saldainių, šokoladų ir kitų saldžių gėrybių gamintojai bei pardavėjai.
Tautodailininkė, tradicinių sodų rišėja Marija Liugienė pasakoja, kad seniau žmonės eglutę puošdavo Kūčių vakarą. Papuošimai būdavo rankų darbo: šiaudiniai žaisliukai, karpiniai iš popieriaus, paukšteliai iš kiaušinio kevalo su pritvirtintais popieriniais sparneliais, iš tešlos keptos figūrėlės.
Anot M. Liugienės, kalėdinis virsmas yra naujo Rėdos ciklo, naujų metų pradžia. „Adventas - laikas, kai žmogus apeiginiais veiksmais, ritualais bando įsukti pasaulio atkūrimo, atsinaujinimo ratą.
Tautodailininkė pasakoja, kad senajame kaime Kūčių dieną virdavo begalė darbų. Vyrai valydavo kaminus, slėpdavo nereikalingus padargus, tvarkydavo skiedryną, naujai klodavo guolį gyvuliams, graibydavo nuo tvarto kampų voratinklius, ruošdavo gyvuliams pašarą, vežėčias bei pakinktus, su kuriais vyks į bažnyčią, kūrendavo pirtį.
Moterys stengdavosi, kad iki Kūčių vakaro troboje neliktų nereikalingų daiktų, tvarkydavo maisto podėlius, spintas, lentynas, šveisdavo suolus, stalus, grindis. Aslą barstydavo smėliu.
Kūčios lietuviškai šeimai - pati brangiausia šventė. Išoriniam apsivalymui reikia nemažai pastangų. Bet su vidine švara dar sudėtingiau.
Reikia susitaikyti su kaimynais, artimaisiais ir šeimos nariais, atlikti išpažintį. Malda, išmalda ir pasninkas padėdavo mūsų senoliams pasiruošti šiai didžiai šventei. Tam ir yra skirtos keturios advento savaitės“, - primena M.
Advento Tradicijos ir Kalendoriai
„Adventas - Kalėdų ir Jėzaus gimimo laukimo laikotarpis. Nenuostabu, kad jo kalendoriaus kilmė - krikščioniška“, - atskleidžia M. Liugienė. Pasak moters, šis paprotys, kaip ir daugybė kitų, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės puošimas, gimė Vokietijoje 19 a. viduryje.
Maždaug šiuo metu vokiečių protestantai sugalvojo palengvinti švenčių laukimą. Tiesa, pirmieji advento kalendoriai buvo kitokie nei šiandien. Tai buvo kreida ant durų pieštos 24 linijos.
M. Liugienė pasakoja, kad modernūs kalendoriai atsirado 20 a. pradžioje. Viena mama sūnui ant kartono pritvirtino 24 saldainius. Kiekvieną dieną jis galėjo suvalgyti po vieną. Užaugęs sūnus atidarė spaustuvę ir, prisiminęs vaikystę, atspausdino pirmąjį kalendorių su 24 paveikslėliais biblinėmis temomis. Iš Vokietijos ši tradicija plito į kitas šalis.
Jau 20 a. viduryje JAV prezidentas Dwightas Eisenhoweris nusifotografavo su anūkais advento kalendoriaus fone. Šokoladas ir saldumynai kalendoriuje atsirado 1958 m. Anglijoje.
Anot M. Liugienės, advento vainikas - Mažosios Lietuvos paveldas, atėjęs iš germaniškų kraštų 20 a. 19 a. jaunam liuteronų pastoriui, auklėjusiam vargingų šeimų vaikus, pabodo mažųjų klausimai, kada ateis Kalėdos. Jis sumanė padaryti „skaičiuoklę“ - žvakidę dienoms iki Kalėdų skaičiuoti.
Iš seno medinio rato sumeistrautame vainike jis įtaisė 19 mažų raudonų žvakių ir 4 dideles baltas. Šiokiomis dienomis būdavo uždegama raudona, o sekmadieniais - balta žvakė. Toks vainikas užėmė daug vietos.
Tad 19 a. 20 a. pradžioje šį liuteronišką paprotį perėmė vokiečių katalikai. Advento vainiką labai išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II. Jo pontifikato metu vainikas buvo šalia prakartėlės Šv. Petro bazilikoje.
Tautodailininkė pasakoja, kad vainikas įprastai statomas ant stalo ar kabinamas palubėje. Dabar kartais kabinamas ir ant lauko durų. Pasak pašnekovės, pastaraisiais metais vainikas sparčiai plinta ne tik Mažojoje, bet ir visoje Lietuvoje.
Be to, vainiko prasmė neprieštarauja senajai Kalėdų simbolikai. Eglišakiai yra nuo eglės medžio, turinčio sąsajų su anapusiniu pasauliu, advento metu ypač priartėjančio. Žvakė, ugnis, vainikas galimai naudoti ir senuosiuose Saulės garbinimo ritualuose.
M. Liugienė primena, kad kituose Lietuvos regionuose advento žvakes smaigstydavo į geldelę, pripiltą avižų (rugių). Šeima, besimeldžianti vakarais, taipogi jas uždegdavo. Pirmą savaitę vieną, antrą - dvi ir t.t.
Pasninkas ir Malda Advento Metu
M. Liugienė sako, kad pasninkas - tam tikra atgailos išraiška. Dar praeito amžiaus viduryje žmonės nevalgydavo mėsos ne tik penktadieniais, bet ir trečiadieniais. Uolesni tikintieji susilaikydavo nuo mėsos visą adventą. Pieno produktus vartodavo tik sekmadieniais.
Anot jos, advento pasninkas buvęs ir trumpesnis, ir lengvesnis nei gavėnios. Praktikuotas ir sausasis (kietasis) pasninkas - susilaikymas nuo bet kokio valgio bei gėrimo nuo ryto iki vakaro.
Pašnekovė atskleidžia, kad nemažai šiandieninių dietologų pripažįsta, kad toks pasninkas ir santūra ne tik nekenkia sveikatai, bet net yra naudingi kūnui. Tai apsaugo nuo persivalgymo, nuovargio, ankstyvo senėjimo.
M. Liugienė atkreipia dėmesį, kad žmonės vien pasninku neapsiribodavo. Jį stiprindavo malda. Tradiciškai giedotos „Marijos valandos“. Šios giesmės į Lietuvą atėjo 15 a. Nors advento metu melstasi daugiau negu įprasta (namuose, saulei tekant, prie Marijos paveikslo arba kryžiaus), bent vieną sekmadienį nueiti į Rarotas - ankstyvąsias šv. Mišias - privalėta.
Draudimai ir Darbai Advento Metu
„Advento metu drausti tam tikros rūšies darbai. Sakykime, malti, skaldyti malkas, kirsti medžius. Atlikti darbus, susijusius su vientisumo pažeidimu. Draudžiamų darbų pobūdis apibūdina žmogaus būseną šiuo metu. Jis turi būti ramus, atsipalaidavęs, laisvas vidumi. Kartu vientisas ir dvasiškai susitelkęs“, - įžvalgomis dalijasi M.
Pasak jos, verpti, vyti pančius ypač drausta nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Tai darbai, kažką susukantys, surišantys. Jie prieštarauja nepastoviai, sužadintai būsenai. Dėl tos pačios - nesusaistymo - priežasties visus tarpušventyje pradėtus darbus reikia baigti ir nebūti niekam skolingam. Grąžinti skolas - svarbi Kūčių nuostata.
Reikėjo susitaikyti su šeimos egzistenciją visus metus palaikančiais ir dėl to išnaudojamais gyvuliais, paukščiais, žvėrimis, medžiais, vandeniu. Tai trumpas metas, skirtas atsiprašyti viso to, kas gyva. Žmogus parodo, kad supranta savo egoistinį elgesį su kitais Dievo kūriniais.
Todėl per adventą nemedžioja laukinių gyvūnų, nekerpa avių (nepalieka šalti). Simbolinė harmonijos su gamta siekiamybė ryški ir pasninkavimo tradicijoje.
Tautodailininkė mano, kad draudimai skriausti gyvulius, žvėris gali būti susiję su senuoju lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmonių vėlės gyvena gyvuliuose ir žvėryse. Senovės žmogus, suvokdamas augalų, ypač medžių, reikšmę savo egzistencijai ir plačiai juos naudodamas nenustoja tikėjęs, kad medis yra gyvas daiktas ir geba jausti.
Triukšmingų darbų vengta, nes tikėta, kad triukšmas gali išbaidyti arčiau namų susibūrusias artimųjų vėles.
Burtai ir Ateities Spėjimai
„Kalėdinis virsmas, naujų metų pradžia - palankiausias metas burtams ir ateities spėjimams. Pradžioje tarsi užprogramuota visa, kas ateinančiais metais įvyks. Tačiau ar verta burti ir spėti ateitį? Dvasiškai iškilūs žmonės ateities niekada nespėja. Jie ją kuria kasdieniu gyvenimu“, - sako M.
Pasak jos, tarp įvairiausių burtų yra gana prasmingų ateities spėjimų. Negalima bartis, muštis, kortomis lošti, nes reikės taip daryti visus metus. Ilgiausią žiemos saulėgrįžos naktį, kaip ir trumpiausią vasaros, patiriama daugybė neįtikėtinų nutikimų.
Kartais jie įvyksta tarsi savaime, veikiant paslaptingoms jėgoms. Bet dažniausiai stebuklai įvyksta, kai, pasinaudoję laiko sakralumu, žmonės tam tikrais veiksmais, žodžiais, daiktais tikisi sulaukti sėkmės.
M. Liugienė atkreipia dėmesį, kad Kūčių magija - ypatinga. Eilinis žmogus, neturintis jokių išskirtinių galių, geba patirti pranašiškus regėjimus, valdyti gamtos jėgas, kenkti, padėti, lemti savo bei kitų likimą. Kad paveiktų ateitį, žmogus maginiais veiksmais ar žodžiais kišasi į Kūrėjo sferą.
Labiausiai yra paplitęs tikėjimas prakalbusiais gyvuliais ir vandens virtimu vynu. Todėl žemaičiai Kūčių vakarą gyvuliams tvarte padėdavo vandens, kad šie nors kartą metuose saldžiai atsigertų. Stengėsi gyvulius prieš Kūčias geriau pašerti, kad jie blogai nekalbėtų apie šeimininkus. Šienelį nuo Kūčių stalo išdalindavo visiems gyvulėliams. Kartais net ir duonos paduodavo.
Moteris pasakoja, kad Kūčių laikas taip sakralizuotas, kad veikė ne tik žmonių bei gyvulių sėkmę, bet ir javų, ypač linų, derlių. Ilgas šiaudas, vyro ištrauktas iš po Kūčių staltiesės, reiškė gerą javų derlių, o moters - linų. Ilgiausią šiaudą ištraukusiam vyrui pavesdavo sėją.
Daug dėmesio skirta bitėms bei sodui. Bites kviesdavosi į Kūčias. Visoje Lietuvoje žinotas tikėjimas, kad Kūčių dieną paskolintas daiktas, pakliuvęs į svetimas rankas, galėjo būti panaudotas piktam. Tačiau turimomis gėrybėmis būtina dalintis.
Taip pat žmonės žiūrėjo, iš kurios pusės daugiausia vėjas kyla. Geriausia, jei iš pietų. Manyta, kad, jei pirmoji Kalėdų diena graži, nešlapia, nepusto - bus geras pavasaris. Jei pirmąją Kalėdų dieną sninga, vasarą dygs grybai. Jei Kalėdų naktis žvaigždėta, bus daug obuolių. Jei lyja - karvės tais metais duos daug pieno.
Mirusiųjų Pagerbimas
„Kūčių naktį mus aplanko mirusieji. Lietuviai nesistengė atbaidyti jų. Atvirkščiai. Dabar per Kūčių vakarienę tais metais mirusiems šeimos nariams dedame lėkštutę su eglės šakele ir kalėdaičiu.
Duodami aiškūs ženklai, kad jie laukiami buvusiuose namuose. M. Liugienė pasakoja, kad Kalėdų rytą žmonės žiūrėdavo, ar šaukštas neapsivertęs. Jei taip, tikėta, kad mirusieji apsilankė.
Meldžiantis ne tik dėkota Kūrėjui už laimingai pragyventus metus, dovanas bei visas gėrybes, ateinančias iš Jo rankų, bet ir paminėti artimi mirusieji. Žmonės būtinai už juos pasimelsdavo.
Manyta, kad protėviai, palaidoti žemėje, daro įtaką būsimam derliui, mat sėkla taip pat beriama į žemę. Todėl mirusius protėvius itin gerbė. Tikėta, kad protėvių vėlės, apsilankiusios tuose namuose, kur gyveno ir griešijo, pailsi ant pirmapradžių medžiagų - šiaudinio sodo ar lininio rankšluosčio. Jei sodas sukasi - vėlelė ant jo pasikabino.
Dziedai - ne tik apeiga. Tai ir seni, iš išmaldų pragyvenantys žmonės, protėvių įvaizdis. Manyta, kad, pamaloninant atstumtuosius, šių dėkingumas veikia į gerą tų, kuriems skirta malda, būtį, patikimiau pasiekia mirusiųjų globėjo ausį.
Dėl mirusiųjų gerovės elgetoms aukota ne tik Kalėdų, bet ir kitų didžiųjų švenčių, Velykų, Sekminių, Vėlinių, proga.