Cepelinai, kūgelis, vėdarai - jeigu esate tikras lietuvis, tai žinote, kas tarp šių patiekalų yra bendro. Juos visus galima vadinti nacionaliniais lietuvių patiekalais, jie visi taip pat yra iš bulvių. Bulvės tikrai nusipelnė nacionalinio augalo statuso. Tačiau ar dažnai susimąstote, jog bulvės yra kilę ne iš Lietuvos ir net ne iš Europos?
Bulvių Kilmė ir Paplitimas Pasaulyje
Andai - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, besidriekianti palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Jos ilgis - apie 7500 km, plotis - iki 600 km, vidutinis aukštis - apie 4000 m. Sunku patikėti, jog būtent tokia nedėkinga aplinka yra bulvių gimtinė.
Laukinėse bulvėse gausu solatino ir tomatino - toksiškų junginių, kurie manoma turėtų augalus ginti nuo grybelių, bakterijų ir galbūt žmonių. Virimas dažnai panaikina tokius nuodus, tačiau net verdant virš 170 Celijaus temperatūros, bulvėse tie toksiniai junginiai yra panaikinami tik iš dalies. Bulvės niekaip natūraliai negalėjo iš toksiškų tapti tinkamomis žmonėms. Kažkas turėjo imtis sudėtingo darbo ir išvesti tinkamas valgymui rūšis.
Bulvės buvo žinomos maždaug 5000 metų prieš mūsų amžių. Tais laikais žmonės tikrai neturėjo tokių modernių priemonių eksperimentams, kokias turime mes dabar.
Istoriniai dokumentai rodo, kad pasaulyje pirmieji bulves auginti pradėjo Pietų Amerikos indėnai jau prieš 14 amžių.
Bulves kaip kultūrinį augalą pradėta auginti daugmaž prieš 7-9 tūkst. metų Bolivijos ir Peru teritorijoje, netoli Titikakos ežero. Vietos gyventojai sukultūrino laukines bulvių rūšis ir pradėjo jas auginti savo laukuose. Iš Titikakos apylinkių bulvės plito į kitus Pietų Amerikos regionus.
Indėnai ne tik naudojo bulves maistui, mokėjo iš jų išgauti krakmolą, bet ir gerbė šį augalą, garbino jį globojančias dievybes. Senovės inkai, kurių racione bulvės užėmė itin reikšmingą vietą, kaip vieną iš matų laikui apibūdinti sakydavo: „Tai truko tiek laiko, kiek verda bulvės.“
Bulvių Užkariavimas Europoje
XVI a. antroje pusėje ispanai bulves (kaip ir pomidorus, kakavą ir daug kitų gėrybių) pristatė Europai. 1552 m. ispanų istorikas ir Hernano Kortezo sekretorius Francisco López de Gómara pirmą kartą paminėjo bulves savo kronikoje „Historia general de las Indias“. Nors jis pats Amerikoje niekada nesilankė, tačiau aprašė, kad Peru Andų gyventojai maistui daugiausia vartoja kukurūzus ir papas, t. y. bulves, ir kad šie gyventojai pasižymėjo ilga gyvenimo trukme. Pirmieji bulves į Ispaniją atgabeno grįžę jūrininkai, o iš ten jos paplito po kitus žemyno kraštus.
Manoma, jog pirmasis bulves parsivežė ispanų užkariautojas Francisco Pizarro 1532 metais. Pirmąjį mokslinį aprašymą padarė Gaspard Bauhin 1596 metais. Ispanams pristačius bulves Europoje, jos netruko išplisti.
Franciskas Pisaro 1528 metais grįžęs į Ispaniją parvežė ne tik aukso, sidabro, kitų retų dalykų, bet ir bulvių. Ir, kaip visada būna, čia bulvės nebuvo reikiamai įvertintos, nes niekas nežinojo jų auginimo ypatumų. Todėl pirmasis bulvių derlius buvo surinktas tik 1585 metais, tačiau, atvirai kalbant, ispanai ilgai net iki XVIII amžiaus neprisivertė vartoti savo mityboje bulvių.
Frensis Dreikas bulves į Angliją atvežė vėliau, kai pirataudamas apiplėšė vakarines Pietų Amerikos pakrantes ir grįžo į Plimutą Anglijoje 1580 metais ir čia jį aplankė pati Anglijos karalienė ir netgi suteikė sero titulą. Bulvės buvo pradėtos auginti kaip egzotinė, kvapni gėlė Anglijos karalienės Elžbietos I-sios dvarui, bet netrukus paplito lordų, o vėliau ir prasčiokų mityboje.
Oficialiai Anglijoje pirmasis eksperimentinis bulvių sodinimas datuojamas 1589 m. Teisybę sakant, bulves mityboje nuo XVII amžiaus naudojo vien Airijoje, o anglai garsėjantys savo konservativumu bulves mityboje pradėjo vartoti tik po gero šimtmečio.
Bulvės pamažu plito į Europos žemyną, su jomis susipažino Vakarų ir Pietų Europos gyventojai. Kur kas vėliau, tik XVII a. viduryje, šie gumbavaisiai pasiekė Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europą. Iš pradžių į bulves žiūrėta labai nepatikliai.
Dėl gražių žiedų ir vešlios lapijos bulvės pirmiausia buvo importuojamos į Europą kaip dekoratyviniai augalai ir auginamos botanikos soduose kaip retos, egzotiškos gėlės.
Tačiau bulvės europiečių ypatingai nesužavėjo.
Bulvių Populiarinimas
XVIII amžiuje gyvenęs ir valdęs Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis buvo vienas pirmųjų Europos valdovų, kuris suprato bulvių kaip svarbaus maisto šaltinio potencialą. Frydrichas II ieškojo būdų, kaip išmaitinti savo tautą ir sumažinti duonos kainą. Jis pasiūlė bulves kaip naują tautos mitybos racioną. Vienas svarbiausių bulvių privalumų buvo jų atsparumas ir derlingumas.
Tačiau valstiečiai priešinosi bulvių auginimui. Prūsijos gyventojai, kaip ir dauguma europiečių, iš pradžių į bulves žiūrėjo skeptiškai. Daugelis jų laikė augalą nuodingu arba visiškai netinkamu maistui. Tačiau Frydrichas II suprato, kad bulvės gali būti puikus sprendimas siekiant sumažinti bado grėsmę, todėl ėmėsi strategijos joms populiarinti.
Pirmieji bandymai įpratinti žmones prie naujo maisto produkto nebuvo sėkmingi. Dėl savo nežinojimo, kaip tinkamai jas paruošti, žmonės nepasitikėjo šiuo augalu. Valstiečiai dažnai apsinuodydavo, nes suvalgydavo ne bulvių gumbus, o uogas, susidariusias po bulvių žydėjimo.
Frydrichas II Didysis išleido įsakymus, skatinančius valstiečius auginti bulves, o kai kuriais atvejais net nurodė prievarta sodinti bulves kaip būtiną žemės ūkio kultūrą. Karalius ne tik skatino bulvių sodinimą, bet ir griežtai baudė tuos, kurie atsisakydavo tai daryti. Jei valstiečiai nepakluso bulvių sodinimo įsakymui, susidurdavo su griežtomis bausmėmis. Žmonės, nesodinantys bulvių, buvo priversti mokėti papildomus mokesčius arba prarasti dalį savo turto.
Tačiau vien įsakymai ir bausmės auginti nepažįstamas užjūrio daržoves nesulaukė tautos palaikymo. Užsispyrę pavaldiniai atsisakydavo valgyti neįprastus, po žeme augančius gumbus. Prūsijoje, kaip ir visoje Vokietijoje, galiojo posakis: „Was der Bauer nicht kennt, frisst er nicht“ - „Ko valstietis nežino, to jis nevalgys“.
Karalius sugalvojo gudrų planą, kaip išplatinti bulves tarp gyventojų ir pakeisti visuomenės požiūrį į šią naują daržovę. Frydrichas II pervadino bulvę karališkąja daržove, užsodino karališkąjį lauką bulvių kerais ir įsakė savo sargybiniams juos saugoti. Vietiniai valstiečiai, matydami, kad šis augalas yra saugomas, pradėjo manyti, kad bulvės yra labai vertingos. Jie slapta ėmė vogti bulves iš karališkųjų laukų ir patys jas auginti.
Ši netradicinė strategija suveikė - bulvės tapo populiarios, jų auginimas paplito visoje Prūsijoje. Pamažu bulvės tapo pagrindiniu maisto produktu daugelyje Prūsijos regionų. Jos buvo ruošiamos maistui įvairiais būdais: verdamos, kepamos, džiovinamos.
Bulvės Prūsijoje populiarėjo, jos plito ir Mažojoje Lietuvoje, kuri tuo metu priklausė šiai karalystei. Todėl šiame Lietuvos regione bulvių auginimas išplito greičiau nei kituose Lietuvos kraštuose.
Bulves savo poemoje „Metai“ mini ir tuo metu kūręs lietuvių literatūros klasikas Kristijonas Donelaitis.
Bulvėms užkariauti Prancūziją padėjo Antoine-Augustin Parmentier. Septinių metų kare jis tarnavo kariuomenėje ir buvo paimtas į prūsų nelaisvę - net penkis kartus. Kalėjime jis valgyti gaudavo ne daug, bet bulvių dieta padėjo jam palaikyti gerą sveikatą. Pasibaigus karui Parmentier nusprendė paskirti savo gyvenimą bulvių vartojimo skatinimui. Tai buvo pats geriausias laikas tokiam darbui. Po karūnacijos 1775 metais Liudvikas XVI pakėlė grūdų mokesčius. To pasekoje šoktelėjo duonos kainos ir kilo tai kas dabar vadinama Miltų maištu: įvairūs neramumai Prancūzijos miestuose. Tuo tarpu Parmentier skelbė, kad nereiktų kovoti dėl duonos, jeigu žmonės pamėgintų valgyti bulves. Jis taip pat nusprendė atlikti dar vieną triuką: įtikino karališkąją šeimą savo drabužius bei šukuosenas puošti bulvių žiedais bei paprašė leidimo apsodinti 40 hektarų žemės netoli Paryžiaus bulvėmis žinodamas, kad alkani žmonės jas išvogs.
Negana to, 1748 m. Prancūzijoje įsigaliojo įstatymas, draudžiantis auginti bulves, nes šios esą sukelia raupus! Septynerių metų kare Paramantjė, tuo metu tarnavęs karo gydytoju, pateko į Prūsijos kariuomenės nelaisvę ir atsidūrė belaisvių stovykloje. Pragmatiškieji vokiečiai belaisvius maitino bulvėmis. Paramantjė įsitikino, kad tai geras ir sotus maistas, tad grįžęs į tėvynę pradėjo bulvių propagandos kampaniją. Iš pradžių jis pradėjo maitinti bulvėmis ligoninių pacientus ir įrodė, kad bulvės nekenksmingos. Sorbonos universiteto mokslininkams tai patvirtinus, 1772 m. bulves draudžiantis kvailas įstatymas atšauktas. Paramantjė Paryžiuje rengė kviestinius pietus ir juose vaišino svečius patiekalais iš bulvių. Per vieną priėmimą jis įteikė karaliui Liudvikui XVI puokštę iš žydinčio bulvių kero ir pasakė ugningą kalbą, liaupsindamas bulves.
Iki XVIII amžiaus pabaigos bulvės paplito visoje Europoje. Manoma, jog tik 40% airių valgė kitą maistą nei bulves, tuo tarpu Nyderlanduose, Prūsijoje, Belgijoje, Lenkijoje šis skaičius svyravo tarp 10% ir 30%. Šiuo metu yra suskaičiuojama daugiau nei penki tūkstančiai bulvių rūšių.
Bulvės Lietuvoje
Lietuvoje bulves pradėta auginti jau XVII a. viduryje, tačiau tik XVIII-XIX a. jos masiškai išplito dvaruose bei valstiečių ūkiuose.
Į Lietuvą bulvės atkeliavo per Lenkiją ir Prūsiją dar XVII a. viduryje, tačiau plačiau pradėtos auginti tik XVIII a. antrojoje pusėje. Dažniausiai teigiama, kad bulvių išplitimas Abiejų Tautų Respublikoje sietinas su Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono III Sobieskio vardu.
Pasakojama esą 1683 m. jis apsilankė Vienoje ir tenykščiame imperatoriaus Leopoldo I Habsburgo sode pamatė bulvių. Gavęs jų dovanų, nurodė pasodinti šių augalų savo vasaros rezidencijoje Vilanove (šalia Varšuvos). Iš čia bulvės ėmė plisti į Lenkijos ir Lietuvos didikų, dvarininkų ūkius, o ilgainiui pradėtos auginti ir paprastų valstiečių, kurių racione daugelį šimtmečių vyravo grūdiniai produktai, daržuose.
Dar labiau bulvės Abiejų Tautų Respublikoje plito saksų dinastijos atstovų valdymo metais. Reikalas tas, kad Saksonijoje, kaip ir kitose vokiečių žemėse, kur kas anksčiau buvo suprasta bulvių reikšmė, jos augintos gausiai, jomis visų pirma maitino karius. Prūsijoje bulvių auginimas XVIII a. buvo reglamentuotas karališkaisiais įsakais. Todėl Mažojoje Lietuvoje, priklausiusioje Prūsijai, bulvės taip pat išplito greičiau nei Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Bulves („kartupelius“) savo poemoje „Metai“ mini Kristijonas Donelaitis: „Taip ir saikių su gardžiais kartupelių valgiais / Sėt ir įvaisint, pridabot ir kuopt nepamirškit!“
Iš gėlynų ir daržų bulvės palaipsniui persikėlė į laukus ir XIX a. tapo viena svarbiausių žemės ūkio kultūrų. Dar labiau bulvių reikšmė išaugo XX a. pirmojoje pusėje, smarkiai plėtojant kiaulininkystę. Nuo praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio Lietuvoje pradėta naudoti bulvių kasimo mašinas, profesionaliai imtasi bulvių sėklininkystės.
Nors LDK bulves pradėta auginti XVII a. 5 dešimtmetyje, tačiau kaip žemės ūkio kultūra jos paplito tik XVIII a. pabaigoje.
Šiandien sunku įsivaizduoti lietuvių mitybos racioną be bulvių.
Prancūziškos Bulvytės
Nors prancūziškų bulvyčių atsiradimas nėra visiškai aiškus, manoma, kad jos atsirado Prancūzijoje arba Belgijoje. Ispanams pristačius bulves Europoje, jos netruko išplisti.
Manoma, kad belgai buvo pirmieji, kurie ėmė gruzdinti bulvių šiaudelius: maždaug XVII amžiaus pabaigoje - XVIII amžiaus pradžioje. Pasakojama, kad vargingai gyvenantys Meuse kaimelio žmonės maitindavosi vietinėje upėje sužvejota žuvimi, kurią prieš valgant gruzdindavo. Kai žiemomis upė užšaldavo ir sužvejoti žuvį tapdavo neįmanoma, vietoje žuvies žmonės gruzdindavo bulves. Tai buvo pirmoji prancūziškų bulvyčių versija.
JAV „prancūziškų bulvyčių“ terminas pirmą kartą buvo pavartotas 1802 metais, kai prezidentas Thomas Jeffersonas paprašė patiekti bulves prancūziškai, kartu su pagrindiniu Baltųjų rūmų patiekalu. 1856 metais terminas „prancūziškai gruzdintos bulvytės“ buvo naudojamas jau ir spausdintuose leidiniuose - pirmiausiai ir plačiausiai E. Warreno kulinarinėje knygoje.
Šiandien prancūziškos bulvytės yra populiarus garnyras visame pasaulyje. JAV šios bulvytės yra siejamos su greito maisto restoranais. Kol kas nė vienas kitas garnyras populiarumu nepralenkė prancūziškų bulvyčių. Sūrios, traškios ir karštos bulvytės tinka su įvairiais pagardais - kečupu, majonezu ir įvairiais padažais.
O štai Belgijoje bulvytės yra valgomos netgi su midijomis. Anot pasakojimų, šie du nebrangūs maisto produktai flamandų pakrantės gyventojams leido sukurti šį legendinį patiekalą.
Manoma, kad prancūziškos bulvytės pirmiausiai išpopuliarėjo Europoje dėl minėtų patiekalų - kepsnio su bulvytėmis ir midijų su bulvytėmis. Vėliau prancūziškos bulvytės tapo populiarios JAV kareivių tarpe, kurie pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo užjūryje.
Kadangi, kaip jau minėta, bulvytes paruošti nebuvo brangu ir sudėtinga, greitojo maisto restoranų tinklas „White Castle“ ėmė siūlyti prancūziškas bulvytes kartu su mėsainiais.
Bulvių Auginimas Šiandien
Dabar daugiausia pasaulyje bulvių užsiauginančios šalys yra Kinija, Indija, Rusija, Ukraina ir JAV. Skaičiuojant užauginamų bulvių kiekį, tenkantį vienam gyventojui, pasaulinė lyderė yra Baltarusija.
Egzistuoja šimtai bulvių rūšių, o iš bulvių gaminama daugybė įvairių patiekalų, pradedant traškučiais, krakmolu ir baigiant spiritu ar kosmetikos priemonėmis.
Spalvotų bulvių kainos gali siekti iki 500 eurų už kilogramą. Tyrimai rodo, kad spalvotose bulvėse antocianinų yra beveik tiek pat kiek burokėliuose, brokoliuose, briuseliniuose kopūstuose, špinatuose arba paprikose.
JAV net yra Bulvės muziejus (Aidaho valstija, Blekvudas). Kiekvienas, nusipirkęs bilietą į muziejų, gauna dovanų dėžę bulvių, kurią gali parsivežti namo.
Valstiečiai, gyvenantys Nuarmutjė salelėje (Prancūzija), kasmet nukasa ne daugiau kaip 100 tonų šios rūšies bulvių. Kadangi dieviškasis šakniavaisis (pasak legendos, būtent šią rūšį išvedė vyriausiasis inkų dievas) yra nepaprastai švelnus, kasti juos galima tik rankomis. Rafinuočiausiems gurmanams „La Bonnotte“ kilogramas atsieis apie 500 eurų.
Statistika
| Metai | Pasėlių plotas Lietuvoje (ha) | Vidutinis derlingumas (t/ha) |
|---|---|---|
| 1995 | 124 500 | 12,8 |
| 2021 | - | 12,98 |
| 2023 | 16 365 | 18,10 |