Į Lietuvą įsiveržusios tolimų kraštų virtuvių mados pažėrė ir negirdėtų arba mažai žinomų prieskonių. Vieni iš jų yra kuminai. Kuminas yra bene populiariausias prieskoninis augalas visame pasaulyje, o Azijos šalyse laikomas prieskonių karaliumi.
Kas Yra Kuminas?
Kuminai ypač populiarūs Indijoje, Pakistane, Šiaurės Afrikoje, Vidurio Rytuose, Kinijos vakaruose, Kuboje, Meksikoje. Rytų šalių turguose galima rasti trijų spalvų sėklų: gintarinių, baltų ir juodų. Jų dedama į karį, garam masalą ir kitus prieskonių mišinius. Be kuminų neįsivaizduojamas uzbekiškas plovas. Šiais prieskoniais gardinamos sriubos, mėsos troškiniai, žuvies, vištienos, avienos, ryžių ir daržovių patiekalai, keptos bulvės.
Kuminų Rūšys
- Kmyninis kuminas (Cuminum cyminum): Kilęs iš Viduržemio regiono rytinio pakraščio, Aukštutinio Egipto. Dabar auginamas įvairiose šalyse, mėgsta saulėtą klimatą ir gausius kritulius. Sėklų jau galima įsigyti ir Lietuvoje.
- Juodasis kuminas (C. nigrum): Natūraliai paplitęs Irane ir Kašmyre. Sėklos smulkesnės ir kartesnės už baltojo, sunkaus žemės kvapo, kuris kaitinant išnyksta.
Kuminas Kulinarijoje
Dabar Europoje kuminai mažiau populiarūs negu kadaise. Juos labiau mėgsta prancūzai, ispanai, portugalai: deda į dešras, ryžių patiekalus, įdarytas daržoves. Prancūzijoje šių prieskonių beriama ir į tradicinę duoną, varškę, sūrius, Vokietijoje - į raugintus kopūstus, marinatus, dešras, Miunsterio sūrį. Olandijoje populiarus jais paskanintas sūris. Danai kuminų deda į fermentinį sūrį „Gouda“.
Pastaruoju metu kuminais labiau domimasi ir Lietuvoje. Jie tiriami maisto produktų technologijos specialistų ir naudojami gaminant dešras, sriubas, marinatus, sūrius, mėsą. Šių prieskonių galima įsigyti egzotiškais prieskoniais prekiaujančiose parduotuvėse. Pasaulio rinkoje parduodami daugiausia Indijoje, Irane ir Artimuosiuose Rytuose išauginti kuminai. Jie skiriasi ne išorinėmis savybėmis, o eterinio aliejaus sudėtimi.
Kada Dėti Kuminą Į Plovą?
Uzbekiškas plovas - tai ne tik patiekalas, tai kultūrinis reiškinys, socialinis ritualas ir Uzbekistano virtuvės pasididžiavimas. Kuminas, kaip pagrindinis prieskonis, dedamas į zirvaką (pagrindą), kad jo aromatas atsiskleistų ir įsiskverbtų į kitus ingredientus.
Gaminant maistą, kuminas dedamas pirmas, nes jo aromatas labai intensyvus - pagal jį reiks derinti kitus prieskonius. Būtent jo specifinis aromatas yra neatsiejamas nuo tikro plovo. Geriausia naudoti nesmulkintą kuminą, kurį prieš dedant į patiekalą galima lengvai patrinti tarp delnų, kad atsiskleistų aromatas.
Plovo Atsiradimo Istorija Ir Tradicijos
Pirmiausia plovas atsirado viduriniosios Azijos klajoklių turkų aplinkoje, kurie tradiciškai augino avis ir prekiavo su Kinija, kur gyvuliai buvo keičiami į ryžius. Tačiau pasak legendų plovo kilmė taip pat siejama su Aleksandru Makedoniečiu, kuris tariamai atsivežė šį patiekalą iš Persijos. Virtuvėse, kuriose plovas yra tradicinis patiekalas, vyrauja ypatingas ryšys - kartu ir kaip šventinis ir kaip maistingiausias patiekalas.
Plovas, kurio pagrindinė sudedamoji dalis yra ryžiai, buvo paplitęs tarp Rytų tautų nuo neatmenamų laikų, ir tai yra pagrįsta dokumentais. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie plovą aptinkami iš karto keliuose senovės X-XI a. metraščiuose. Jie apibūdina rytų šventes, vestuves ir iškilmingas ceremonijas, kuriose buvo patiekiami ryžių su mėsa ir prieskoniais (kuminas) patiekalai - plovas.
Rytinis plovas - senovinis ritualas, kuriame dalyvauja tik vyrai. Šis ritualinis patiekalas dažniausiai yra skirtas šventėms ar liūdnoms datoms paminėti. Uzbekistane plovas - tai ne tik maistas, tai tikroji meno rūšis, kurią studijuoti ir mokytis galima visą gyvenimą!
Įdomūs Faktai Apie Plovą
- 2017 metais Uzbekistano plovas buvo įtrauktas į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą kaip unikalus kulinarinis paveldas.
- Tradicinis uzbekiškas plovas dažniausiai gaminamas iš avienos arba jautienos, tačiau kai kuriose šalyse populiarus ir vištienos plovas.
- Uzbekistane veikia „Plovo centrai“ (Osh markazi), kuriuose šį patiekalą gamina meistrai, vadinami „ošpazais“.
Gydomosios Kuminų Savybės
Kuminai nuo senų laikų vartojami medicinoje. Sėklose yra 2-5 proc. eterinio aliejaus, baltymų, kalcio, fosforo, magnio, vitaminų C, B1, B2, B3, A, timolio, dipenteno, kuminaldehido ir kitų medžiagų. Jos teikia žvalumo, palankiai veikia nervų sistemą, malšina skausmą, gerina inkstų veiklą, skatina šlapimo išsiskyrimą, stiprina regėjimą, žadina apetitą, gydo skrandžio ir žarnyno negalavimus, diarėją, dieglius, meteorizmą, valo kvėpavimo takus ir šlakus.
Avicena irgi pripažino gydomąsias kuminų savybes. Pasak garsiojo gydytojo, su vašku ir alyvuogių aliejumi sumaišytų sėklų galima dėti ant pūlinių. Maltais kuminais, ištrintais su medumi, jis rekomendavo tepti žaizdas - šios greičiau sugysiančios. Senuosiuose Ajurvedos tekstuose rašoma, kad kuminai valo kraują, gerina apetitą ir skrandžio bei žarnyno veiklą, šiek tiek slopina uždegimus ir skausmą. Jie taip pat gerina moterų reproduktyvumą, malšina gimdos uždegimus, skatina pieno gamybą, palankiai veikia odą. Be to, tai ir neblogas afrodiziakas.
Kuminų Arbata
1 arbatinį šaukštelį kuminų užpilkite verdančiu vandeniu. Arbata lengvai varo šlapimą, naikina bakterijas, mažina aukštą temperatūrą. Sumaišius kuminus lygiomis dalimis su pankolių ir kalendrų sėklomis, poveikis būna stipresnis.
Garam Masala Receptas
Ingredientai:
- 3 šaukštai juodųjų arba 2 šaukštai žaliųjų kardamonų ankščių
- 3 cinamono lazdelės
- 1 šaukštas gvazdikėlių
- 1/4 stiklinės juodųjų pipirų grūdelių
- ½ stiklinės kuminų sėklų
- ½ stiklinės kalendrų sėklų
Paruošimas: Iš ankščių išimkite kardamonų sėklas. Cinamoną susmulkinkite mediniu plaktuku arba sugrūskite kočėlu. Sumaišykite visus prieskonius, paskrudinkite ir sumalkite. Laikykite gerai uždarytame inde vėsioje vietoje.