Žvejyba, šiandien daugybei žmonių tapusi laisvalaikio pramoga ir tik labai nedidelei daliai - verslu ar svarbiu kasdienio stalo paįvairinimo būdu, kadaise buvo itin reikšminga kasdienybės dalis. Žuvys praturtindavo mūsų protėvių mitybos racioną jau akmens amžiuje, o viduramžiais žvejybos kabliukai retkarčiais netgi buvo dedami į kapus kaip įkapės.
Žvejybos Pradžia: Akmens Amžius
Prieš 10 tūkst. metų pasirodę pirmieji gyventojai - šiaurinių elnių medžiotojai - veikiausiai nebuvo tikri žvejai. Tuo metu dar nebūta specializuotų žvejybos įrankių, tokių kaip tinklai ar meškerės. Žuvys buvo ne žvejojamos, o medžiojamos tais pačiais įrankiais kaip žvėrys - į žuvis sekliose vietose šaudyta iš lankų, jos smaigstytos ietimis, žeberklais.
Tikrosios žvejybos atsiradimo laiku laikomas kitas akmens amžiaus periodas - mezolitas (vidurinis akmens amžius), pasižymėjęs klimato šilimu, miškų vešėjimu ir laipsnišku gyventojų sėslėjimu. Šiuo laikotarpiu, trukusiu nuo 8 iki 4 tūkstantmečio prieš Kristų, Baltijos jūros regione žmonės pradėjo naudoti iš karnų pagamintus tinklus, kurių plūdės buvo pušinės, o svareliai - akmeniniai. Taip pat imta įrengti įvairias medienos užtvaras, pinti bučius žuvims gaudyti. Tinklai iki šiol naudojami verslinėje žvejyboje, o štai bučiai - jau visiškai baigiantys išnykti žvejybos įtaisai.
Buvo žvejojama ir nuo krantų, ir iš skobtinių luotų (juos žmonės mokėjo gaminti jau akmens amžiuje). Mezolito laikotarpiu jau buvo ir kaulinių žvejybos kabliukų. Gali būti, kad buvo žinoma ir poledinė žūklė - rasta mezolito peikenų.
Mezolito Laikotarpio Žuvų Įvairovė
Archeologas Algirdas Girininkas ir zooarcheologas Linas Daugnora yra apibendrinę tyrimų duomenis apie medžioklę, žvejybą ir kitą akmens ir ankstyvojo bronzos amžių žmonių veiklą dabartinių Baltijos šalių teritorijoje. Tyrimų duomenys - išties įdomūs. Paaiškėjo, kad mezolito laikotarpiu rytinės Baltijos jūros pakrantės gyventojai žvejojo bent 17 rūšių žuvis. Iš aptiktų kaulų ir žvynų buvo nustatyta, kad bene dažniausiais laimikiais tapdavo lydekos, ešeriai, karšiai, lynai.
Neolitas: Technologinė Pažanga ir Žvejyba
Kur kas geriau nei mezolitas archeologams yra žinomas vėlyvasis akmens amžius - neolitas, trukęs nuo 4 iki 2 tūkstantmečio prieš Kristų. Šiuo laikotarpiu į mūsų žemes atkeliavo technologinė pažanga - išmokta geriau gaminti akmeninius ir titnaginius įrankius, taip pat pradėta užsiimti keramika, o tikros gyvensenos revoliucijos pradžia tapo žemdirbystės užuomazgos, mūsų kraštuose pastebimos akmens amžiaus pabaigoje.
Neolito epochoje žvejai vis gausiau naudojo velkamuosius tinklus, jų arsenale atsirado plėšriosioms žuvims gaudyti skirtos blizgės, pagamintos iš kaulų.
Šventoji: Akmens Amžiaus Žvejų Gyvenvietė
Įspūdingiausias neolito gyvenviečių kompleksas Lietuvoje archeologų jau daug metų tiriamas mūsų pajūryje, Šventojoje. Čia, šalia jūros ir į žemyną įsiterpusios buvusios lagūnos, kur buvo itin patogu žvejoti, gyvenę žmonės mėgavosi ir gėlavandenėmis, ir jūrinėmis žuvimis. Archeologinei ekspedicijai Šventojoje ilgai vadovavusi archeologė Rimutė Rimantienė savo tyrimus apibendrinančią knygą taip ir pavadino: „Akmens amžiaus žvejai prie Pajūrio lagūnos“.
Tyrimų metu randama daug lydekų, sterkų, šamų, laukinių karpių, karšių, ešerių likučių, o iš jūrinių žuvų dažniausiai aptinkama plekšnių, menkių. Pastebėta, kad Šventojoje gaudytos žuvys buvo gana didelės: nustatytas didžiausių lydekų ilgis siekė 142 cm, menkių - 45 cm, karšių - 38 cm, lynų - 34 cm, o šamų - net 205 cm.
R. Rimantienės teigimu, pagrindinė akmens amžiaus šventojiškių žvejybos priemonė buvo tinklas iš liepų karnų. Ši medžiaga labai tinka tinklams gaminti, nes nepūva vandenyje (palyginkite - kanapiniai tinklai vandenį atlaiko tik daugmaž pusantrų metų). Įvairių formų plūdės iš pušų žievės buvo gana didelės, iki 20 cm ilgio. Pasvarai daryti iš akmens. Buvo labai dažnai naudojami bučiai, venteriai, statomos užtvaros, kitos priemonės žuvims gaudyti.
Įdomūs radiniai - unguriams ir kitoms žuvims smaigstyti skirtos šakės, savo konstrukcija besiskiriančios nuo žeberklų. Šventojoje rasta luotų fragmentų, irklų, taip pat miniatiūrinis luoto modelis. Šventojiškiai akmens amžiuje ne tik žvejojo, bet ir medžiojo. Archeologinių tyrimų metu aptikta ne tik įvairių sausumos gyvūnų, bet ir kelių rūšių jūrinių žinduolių - ruonių - kaulų.
Rytinėje Lietuvos dalyje didelė akmens amžiaus gyvenviečių koncentracija aptikta Švenčionių rajone, prie nemažo seklaus Kretuono ežero. Čia atlikti tyrimai rodo, kad pagrindiniai gyventojų laimikiai buvo lydekos.
Žvejyba Viduramžiais
Žvejyba buvo itin populiari ir vėlesniais priešistorės laikotarpiais bei viduramžiais. Daug informacijos apie mūsų protėvių žvejybą gauta Vilniaus Žemutinės pilies ir joje esančių Valdovų rūmų tyrimų metu. Pavyzdžiui, 2002-aisiais XIV-XV a. datuojamame archeologiniame sluoksnyje buvo rasta Neryje ir Vilnioje gyvenančių žuvų - ešerių, šapalų, meknių, aukšlių, strepečių, kuojų, lydekų - žvynų. Aptikta ir upėms mažiau būdingų žuvų - raudžių, karšių, plakių - likučių.
Šios lėtos tėkmės upėse ir ežeruose gyvenančios žuvys galėjo būti pagautos Neryje ar netoli Vilniaus esančiuose ežeruose. Neabejotina, kad buvo gaudomos ir kitų rūšių žuvys. Kai kurios iš jų buvo itin populiarios tam tikrose vietovėse. Nemuno vandenys ties viena svarbiausių viduramžių Lietuvos pilių - Gardino pilimi - neabejotinai buvo turtingi šamų. Ten šamų kaulai sudarė daugiau nei pusę visų archeologinių tyrimų metu rastų žuvų kaulų. Žuvų kaulų rasta ir daugelyje kitų išsamiau tirtų viduramžių pilių, piliakalnių ir gyvenviečių.
Kai kurių rūšių žuvys, patekdavusios į mūsų protėvių tinklus ar ant meškerių kabliukų, šiandien jau yra išnykusios. Kadaise Lietuvos upėse neretas laimikis buvo sturys, arba atlantinis eršketas, dabar įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šių žuvų nepagauta mūsų upėse jau kelis dešimtmečius. Yra žinoma, kad XX a. viduryje stambių, pustrečio metro ilgio ar netgi didesnių, sturių buvo pagaunama Nemuno žemupyje už Kauno ir Kuršių mariose.
Yra žinoma gana daug viduramžių žvejybos priemonių. Piliakalnių, mūrinių pilių, viduramžių miestų kultūriniuose sluoksniuose archeologinių tyrimų metu aptinkama žalvarinių ir geležinių žvejybos kabliukų. Vienas didžiausių kabliukų, net 6 cm ilgio, skirtas plėšriosioms žuvims gaudyti, buvo rastas Senųjų Trakų piliavietėje. Taip pat aptinkama viduramžių žeberklų, blizgių, plūdžių, tinklų fragmentų, jų plūdurų ir pasvarų.
Be abejonės, viduramžiais buvo naudojamos ir kitos žvejybos priemonės - užtvaros, bučiai. Taip pat žvejybai veikiausiai naudoti vadinamieji perkalai, kai upės vaga būdavo užtveriama medienos konstrukcijomis, o centre įrengiamas bučius. Nuo XVI a. Lietuvoje žinomi ir dirbtiniai tvenkiniai bei kūdros, kur buvo specialiai auginamos žuvys. Be to, iki pat XX a. mūsų šalyje, etnografinių tyrinėjimų duomenimis, kai kurių rūšių žuvys (pavyzdžiui, žiobriai) neršto metu buvo žvejojamos be jokių įrankių, plikomis rankomis.
Viduramžių Žvejo Kapas
Nepaisant to, kad žvejyba buvo neabejotinai svarbus maisto šaltinis, žvejybos įrankiai labai retai patekdavo kaip įkapės į kapus. 2012 m. Paūdronių (Šalčininkų r.) kapinyne, datuojamame XIV-XV a., pavyko aptikti unikalų radinį. Tikra sensacija tapo kapas Nr. 27 - jame, be kitų įkapių, buvo rasta unikali įkapė - puikiai išlikęs žalvarinis žvejybos kabliukas. Taigi aptiktas viduramžių žvejo kapas.
Importinės Žuvys Viduramžiais
Žuvys buvo ne tik gaudomos upėse bei ežeruose, bet ir auginamos tvenkiniuose. Štai 1421 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto pasirašytame privilegijų Žemaitijos dvasininkams rašte minima, kad jiems suteikiama teisė naudotis ne tik valstiečiais, žeme, pievomis ir ganyklomis, miškais, bet ir „vandenimis, upėmis, ežerais, tvenkiniais, upokšniais, žuvynais“.
Viduramžiais žuvys buvo prieinamos visų socialinių sluoksnių atstovams, skirtingai nei medžioklės produktai. Taip pat į Lietuvą buvo įvežama žuvų ir jų produktų iš kitų kaštų. Teigiama, kad šviežių ir šaldytų žuvų Lietuvos valdovui Vytautui atsiųsdavo jo pusbrolis, Lenkijos karalius Jogaila. Štai 1667 m. minimos į Vilnių iš Rygos atgabentos lašišos. Silkės ir vytintos žuvys buvo tarp prekių, įvežamų į Lietuvą Hanzos miestų pirklių.
Žuvies Įvaizdis Baltų Mitologijoje
Kalbant apie žuvies įvaizdį pasaulėžiūroje, tenka pasakyti, kad etnologų, mitologijos tyrinėtojų, menotyrininkų darbuose žuvies įvaizdžio tema aptarta tik fragmentiškai ir laukia naujų sisteminių tyrimų. Turimi šaltiniai leidžia teigti, kad ankstyvojoje baltų pasaulėžiūroje žuvis užėmė reikšmingą vietą. Seniausias to paliudijimas - etiologinės sakmės ir jose pateikiamas pasaulio sukūrimo siužetas, jo struktūros modelis, pakankamai gerai žinomas kosmologinio, pasaulio medžio pavidalais. Jis matomas lietuvių liaudies mene.
Etiologinėje sakmėje plokščias pasaulis, kurį iš iš vandens gelmės ištraukto grumsto sukūrė dievas, laikosi ant žuvies peleko. Analogiška šios sakmės vizualizacija - kosmologinis motyvas - matoma ant M. K. Čiurlionio nacionaliniame muziejuje saugomos prieverpstės. Joje pavaizduotas kalnas, kuris laikosi ant milžiniškos žuvies. Iš kalvos į dangų stiebiasi medis, kuris kai kuriose sakmėse įvardijamas stipinu. Jis laiko dangų, kad neužkristų ant žemės. Taigi, šiuos du elementus, t.y. medį ir žuvį, tridalio pasaulio struktūros modelyje galima traktuoti ypatingai svarbiais pasaulio stabilumo, jungties garantais.
Reikėtų pridurti, kad žuvis senojoje baltų pasaulėžiūroje figūruoja ne tik pasaulio struktūros modeliuose, bet ir įvairaus siužeto dainose, padavimuose ir kt. Čia randame ešerį, lydeką, lyną, plekšnę. Gana dažnai sutinkama tautosakinė žmogaus metamorfozė - jo virtimas žuvimi. Mergelė dainose nori pavirsti lydekėle, raganos neretai pasiverčia karosais, lydekomis, raudėmis. Sakmėse žuvys turi ir tam tikras charakteristikas. Lydys-lydeka vaizduojamas ežerų ir upių karaliumi, lynas apibūdinamas kaip tinginys.
Žuvų Dydžiai
Žuvų dydis labai įvairus. Nuo 8mm (Knipowitschia panizae), 1cm grundulo (Pandaka pygmaea) iki 18m. bangininio ryklio. Bangininio ryklio svoris gali siekti 20 t, anksčiau šias žuvis jūrininkai vadindavo jūrų pabaisomis.