Šančių paauglys, turėjęs visus šansus nueiti šunkeliais, bet nuėjęs į garsiausias pasaulio scenas - toks yra Kostas Smoriginas. Tačiau tik patys artimiausi žmonės žino, kiek visa tai kainavo.
Atvirai, giliai, šmaikščiai, o kartais graudžiai knygoje kalba ne tik pats Kostas, bet ir artimiausi žmonės, bičiuliai, kolegos. Pokalbio forma parašyta knyga padės geriau pažinti ir suprasti šią gilią, be galo talentingą, emocingą ir bekompromisę asmenybę.
Apie legendines K. Smorigino dainas, alkoholį ir draugystę atvirauja poetas Rimvydas Stankevičius.
Kūrybinio kelio pradžia
Rimtesnė R. Stankevičiaus ir Kosto Smorigino pažintis prasidėjo per „Jūratės ir Kastyčio“ premjerą Klaipėdoje 2002 metais. Ši Roko Radzevičiaus ir jo roko opera buvo sumanyta kaip vienkartinis kūrinys, skambėsiantis Jūros šventėje, skirtoje Klaipėdos įkūrimo dienai - buvo apvalus miesto jubiliejus, ir Klaipėda užsakė tokį kūrinį.
Ten R. Stankevičius ir susipažino iš esmės su visais dainavusiais - Kostu Smoriginu, Vladu Bagdonu, Olegu Ditkovskiu. Jie pagyrė jo libretą, kad rašydamas išvengė klišių, ir jiems, daug dainuojantiems, nuolat atrinkinėjantiems tekstus, buvo netikėta, kad ir šiais laikais literatūriškai stipri poezija gali būti dainuojama.
Vėliau Kostas Smoriginas paklausė: „Ar tu, Rimvi, galėtum ir ant melodijos rašyt?“. R. Stankevičius atsakė, kad galėtų - jau buvęs tai daręs. Kostas sakė: „Turiu čia tokių melodijų dainoms, galėčiau tau parodyt, o tu pabandytum kažką parašyt.“ Štai čia ir buvo ta jų bendradarbiavimo pradžia.
Atsimindamas tą laiką R. Stankevičius pasakoja: "Atsimenu, kad atėjau pas jį į svečius, aišku, mes ten su juo prisigėrėm, jis grojo man gitara, aš į diktofoną įsirašiau kelias melodijas, daug šnekėjomės apie viską, ne tik apie dainas ir jų tekstus. Na, ir parašiau aš jam, ko reikėjo, - tos dainos yra ankstesniuose albumuose."
Neskaičiuodamas, R. Stankevičius sako, kad Kostui Smoriginui yra parašęs keliolika dainų. Kostas nustebo, ir jo žmona Dalia, ir Olegas, kad tie tekstai Kostui taip prilipo - atrodė, lyg būtų parašyti jo paties.
Pasak R. Stankevičiaus, kiekviena kita daina - kitas žmogus, kitas pasaulis: ir leksikonas kitas, ir charakteris kitas, ir charizma, žodžiu... Kai rašai Kostui Smoriginui, viduje tampi toks alfa patinas, pavojingas priešams, truputį Jackas Nicholsonas, truputį Mitia Karamazovas, Napoleonas, Makbetas, ir leidi sau visai kitus dalykus, negu leistum rašydamas, tarkim, kad ir Olegui. Kai rašant jam, tekstai išeina elegiški - apie meilę, apie gražias moteris, truputį sentimentalūs, truputį ironiški.
Jaunimo teatras ir Kosto vaidmenys
R. Stankevičius pabrėžia, kad jam ir jo kurso draugams labai pasisekė, nes turėjo galimybę Kostą Smoriginą pažinti gerokai seniau. Kai studijavo, Jaunimo teatras buvo pirmas tarp visų Lietuvos teatrų, o Kostas Smoriginas buvo vienas iš to teatro džomolungmų. Visa teatro charizma, populiarumas, trauka laikėsi ir ant jo - nesakau, kad tik ant jo, bet ir ant jo - tikrai.
Jie peržiūrėjo visus, kiek buvo įmanoma, spektaklius, kuriuose vaidino Kostas Smoriginas, - net „Nosį“ spėjo pamatyti. Taip pat R. Stankevičius spėjo pamatyti ir „Rožės pražydėjimą tamsoj“ bei „Šmėklas“.
Draugystė ir palaikymas
R. Stankevičius prisimena epizodą, kai išdrįsdavo pas Kostą ateiti girtas naktį. Jis su dėkingumu ir pagarba pasakoja, kad Kostas gyvena su angelu. Jo žmona Dalia Brenciūtė yra angelas, o ne žmogus.
Anot jo, Dalia taip lengvai atspėdavo, kas spaudelioja mygtukus, nes daugiau nebuvo tokių šlykščių, kurie drįstų ateiti tokiu laiku. Ir ji jam sakydavo: „Kosto dar nėra, bet tu užeik, aš tau sumuštinių padarysiu...“. Rytą R. Stankevičius atsirasdavo apklotas, nuauti batai. Iš kito kambario išsvirduliuodavo Kostas, pagirių kamuojamas dar labiau negu jis: „Nu, kas iš mūsų jaunesnis?“ Ir kuičia kišenes, ieškodamas pinigų, siunčia jį pirkt šnapso be jokių klausimų, kaip jis čia pateko ir ką jis čia veikia.
R. Stankevičiui gėda, kad taip lipo Daliai ant sprando, bet alkoholikas arba to nepastebi, arba apie tai negalvoja: geras žmogus, na tai ir pasinaudokim tuo gerumu. O ji - tokia, ir iš čia, kaip suprantama, tas Kosto ir Dalios santykių švarumas, nepaisant nieko. Juk Kostas Smoriginas - žvaigždė, gerbėjų pilna, ta jo bohema, charakteris - ne kiekvienam visa tai atlaikyti ir suvaldyti.
Pasak R. Stankevičiaus, be meilės, be palaikymo, be rūpesčio, be sėdėjimo šalia ir glostymo tiesiogine prasme toks didelis neužaugsi. Jis mano, kad tai pati vertingiausia pagalba ir jam, kaip žmogui, kaip vyrui, ir kaip aktoriui, menininkui. Nemanau, kad jie sėdėdami dviese susitarė, kad Kostas bus tas, kuriam neša kavą į lovą, o Dalia bus ta, kuri neša kavą į lovą, bet ji apsisprendė ir priėmė tokį gyvenimą šalia Kosto. Šalia žvaigždės, šalia asmenybės, prie kurios kartais ir pabudėt reikia, ir paguosti... Žodžiu, jis šventai įsitikinęs, kad be Dalios Brenciūtės tokio Kosto Smorigino, tokio žmogaus, apie kurį rašomos knygos, nebūtų. Gal jo jau ir gyvo nebūtų.
Kūrybinio bendradarbiavimo tęsinys
Po pirmųjų dainų prasidėjo ne tokio intensyvaus bendravimo laikotarpis, bet bendravimas nenutrūko - vienas tekstas, kitas...
Buvo įdomi istorija su daina „Kaip man surasti šunį draugą“. Kostas kartą pasikvietė R. Stankevičių ir pasakoja, kad jam paskambino Romualdas Granauskas ir pasakė: dovanoju eilutes dainai - „kur man surasti šunį draugą, nes draugą šunį jau turiu“. Kostas paprašė sukurti likusį tekstą, bet kaip priedainį būtinai paliekant šitą R. Granausko pasakytą frazę.
R. Stankevičius parašė tą dainą, tik dar pasitikslino: o tu R. Granausko atsiklausei, tikrai galima jo eilutes naudoti? Kostas: galima galima, jis gi pats manęs prašė... O paskui R. Stankevičius paskaitė R. Granausko knygą ir paaiškėjo, kad istorija sukosi truputį kitaip.
Dar sovietiniais laikais ligoninėje vienu metu gulėjo Romualdas Granauskas ir poetas Jonas Strielkūnas - radosi žvaigždžių palata, kur buvo rengiami kūrybos vakarai, o pasiklausyti eilėraščių ir novelių rinkdavosi ir ligoniai, ir personalas. Tarybiniai laikai, ligoninės aplinka - ne oficiali salė, o erdvė, kur žmonės bendrauja daug atviriau.
Vienoje iš palatų gulėjo pacientė, kuri rašė eilėraščius ir kuriai J. Strielkūnas buvo dievas. Ji atnešė Jonui Strielkūnui storą sąsiuvinį kūrybos, prašydama įvertinti, pasakyti nuomonę. Pasak R. Granausko, jie kartu su Strielkūnu pakaitom garsiai skaitė ir visame sąsiuvinyje nerado nieko gero, išskyrus šitas dvi eilutes. Jos - ne Romualdo Granausko, rašytojas jas tik perdavė Kostui Smoriginui, šis - R. Stankevičiui, o jis įtraukė į tekstą.
Albumas „Vaidmenys“
R. Stankevičiui albumas „Vaidmenys“ ir visoje Kosto Smorigino kūryboje, ir apskritai lietuvių dainuojamojoje poezijoje atrodo išskirtinis. Jis žavėjosi Kosto Smorigino spektakliais, jo vaidmenimis, kurie įsikirto į atmintį nepajudinamai. Ir Kostui yra sakęs, ir tegu knygoje bus parašyta: Makbetas jam yra ir visada bus tik Kosto Smorigino veidu. Jis jam tokį Makbetą davė, kad kitų nereikia - nepriimu, negaliu.
R. Stankevičius matė kitus aktorius vaidinant Makbetą, tarp jų - ir Andrių Bialobžeskį, kuris yra jo draugas, tikrai gerai ir įdomiai vaidino, bet vis tiek jam Makbetas - Kosto Smorigino. Kitų jam tiesiog nereikia. Nežinau, ką apie tai sako ir galvoja aktoriai, man atrodo, kad kai sukuri vaidmenį, apie kurį kažkas sako „čia mano personažas, ir man kito nereikia“, aktorystėje yra labai daug.
Apie albumą „Vaidmenys“ R. Stankevičius pasakoja, kad sėdėdamas su Kostu Smoriginu, kalbėjosi, ir jis jam sako: „Gerai jums, poetams - parašai knygą ir gali girtas ar išprotėjęs vaikščiot, eilėraščiai - švarūs, gražūs. Jie išlieka. Ir kokį parašei, toks išliks ir po šimto metų.“
R. Stankevičius klausia: „O ką - aktoriams ne taip pat?“. „Ne, -atsako, - teatre nieko nelieka. Aš praktiškai baigiu sceninę karjerą, šiandien ir Makbeto, ir daugybės kitų savo vaidmenų jau nepavežčiau. Daug ko nepavežčiau - amžius. Ir taip gaila, kad nieko neliks. Praeis kažkiek laiko, ir žmonės klaus: o kas tas Kostas Smoriginas? Charlie's Chaplinas lieka, visus kitus pamiršta...“
Tada R. Stankevičius, įjungęs tokią teisingą tūžmastį, sako: „Kostai, negražu taip kalbėt, o ir netiesa.“. Jis klausia: „Na, o kas gi lieka?“. R. Stankevičius sako: „Jei jau primityviai, techniškai žiūrim - lieka nufilmuoti spektakliai.“ Ir girdi pykstantį Kostą: „Baik tu, filmuojant visada kaip tyčia kadre lieka ne pats geriausias rakursas, ne pats geriausias spektaklis. Nekalbant apie tai, kad nelieka tiesioginio pasikeitimo energija su žiūrovais, kas yra kiekvieno spektaklio esmė. Spektaklis nenufilmuojamas. Tai ne vaizdelis ekrane, tai tam tikros tikrovės išgyvenimas čia ir dabar, išgyvenimas kartu su kitu žmogumi, kurio neužfiksuosi jokia technika.“
R. Stankevičius sako: „Gerai, - šitą argumentą priimu. Bet yra dar ir žiūrovų širdys...“ Specialiai taip banaliai ir pasakė - žiūrovų širdys, ten viskas lieka. O jis jam taip smoriginiškai tiesiai sako: „Būkim atviri, Rimvi, šūdas ten lieka.“ R. Stankevičius, aišku, įsižeidė - pašoko nepabaigęs savo kavos ir užpykęs išėjo namo.
O kitą dieną pagalvojo: nu, rupūže, aš tau parodysiu, kas lieka - parašysiu ciklą apie kiekvieną vaidmenį. Bus eilėraščiai, jeigu nori - tegu dainuoja, nenori - nereikia. Kas klausė ar klauso tą diską, girdi, kad čia - ne Čechovas ir ne Shakespeare'as, čia konkrečiai Kostas Smoriginas konkrečiame vaidmenyje. Ne šiaip Makbetas, o Kosto Smorigino Makbetas, ne šiaip dėdė Vania, o Kosto Smorigino dėdė Vania, bet ne Čechovas, kurio pjesės aš, tebūnie man atleista, neskaitęs, tik spektaklį matęs.
Kadangi spektakliai buvo rodyti seniai, daug ką buvau pamiršęs, visaip ieškojau įrašų, aktorius Mindaugas Ancevičius per teatro archyvus padėjo man susirasti, ką galima pažiūrėti. „Makbetą“ greitai prisiminiau, tereikėjo tik atgaminti. Dėl „Dėdės Vanios“ net nesu tikras, ar buvau matęs - matytas man tas dėdė Vania su krūmeliu, bet daugiau nieko neatsiminiau.
Na, bet kiek iš atminties, kiek iš įrašų spektaklių vaizdinius atsigamino, parašė ciklą, nunešė jam - Kostas susijaudino vos ne iki ašarų. Po kelių dienų jis jam skambina ir sako: „Žinai, tu mane sugrąžinai į sceną, aš iš naujo viską išgyvenau, tuose tekstuose - tikrai aš. Bet kodėl „Makbeto“ neparašei?“ O „Makbetas“ tuo metu jau buvo parašytas, tik aš jam nesiunčiau, nes Kostas laukė operacijos - jam turėjo tvarkyti venas.
Ir R. Stankevičius kaip prietaringas žmogus pagalvojo: tegu praeina ta operacija, kad jeigu ką, neduok Dieve, nebūtų prikalbėta pranašystė, kad neužprogramuočiau ko nereikia - tas mano „Makbetas“ toks, kad virš jo iš tikrųjų kybo giljotinos peilis. Ir aš Kostui atsakau: „Na, „Makbetą“ parašyti nėra taip lengva...“ O pats galvoju - grįši iš ligoninės ir gausi.
Taip ir buvo. Palaukė, kol po operacijos parvažiuos į namus, tada prisipažino, kad „Makbetas“ jau buvo, tiesiog nenorėjo dar labiau juodint to laiko, kuris ir taip buvo ganėtinai juodas. Juo labiau kad „Makbeto“ pjesę ir taip lydi kalbos apie prakeiksmą.